Meditacijos
Trečiadienis, rugsėjo 1
1 Kor 3, 1–9
Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti (1 Kor 3, 2).
Ar žinote, kad skaitydami Šventąjį Raštą ar girdėdami Dievo žodį, skelbiamą per Mišias, gaunate amžinąsias tiesas? Ar žinote, kad Dievo meilės, išliejamos mums į širdis, patirtis irgi moko? Tai ne tik tiesa, tai gyvenimą keičianti tiesa. Diena iš dienos Dievas darbuojasi, kad atjunkyti nuo „pieno“ gebėtume valgyti „kietą maistą“.
Paulius šiuo įvaizdžiu atskleidžia, kaip Dievas perkeičia mūsų įprastą mąstyseną ir veikseną. Pašaukimą į šventumą dažnai laikome perėjimu nuo pažinimo vien protu prie širdies pažinimo. O Dievas nori, kad žinotume, jog tai tarsi dvikrypčio judėjimo gatvė. Turime išmokti teisingai naudotis protu – mąstyti – ir sykiu atverti savo širdis Dievo meilei. Tik tada imsime žvelgti į pasaulį Jo akimis, mūsų žvilgsnis į kitus žmones bus Jo meilės ir tiesos išskaidrintas.
Taip galime įveikti tuos spąstus, į kuriuos įkliuvo korintiečiai. Protu galime sutikti, kad visi esame vieni kitiems broliai ir seserys. Jei priimame šią tiesą, kad visi esame Jėzaus lygiai mylimi ir lygiai atpirkti, išnyksta tarpusavio konkurencija.
Tačiau negana pažinimo protu. Jį turi lydėti pažinimas širdimi. Kad jį įgytume, turime atverti savo širdis ir leisti Dievo meilei srūti į mus. Patirdamos Jo meilę, nepaisant silpnumo ir ydų, mūsų širdys minkštėja, tampame geresni kitiems, išmokstame elgtis pagal Dievo gailestingumo ir atjautos matą. Galiausiai visiems mums reikia išmokti mylėti kitus, mylėti visa širdimi ir visu protu. Mylėti visomis jėgomis.
Pasak šios dienos psalmės, Viešpats mato visą žmoniją, Jis – mūsų viltis. Tad pasitikėkime Juo, pasitikėkime Jo šventuoju vardu. Juk Jis – mūsų pagalba mylėti.
Šventoji Dvasia, išmokyk mus mąstyti taip, kaip Tu mąstai. Išmokyk mus atmesti visus susiskaldymus, visą nesantaiką, kad taptume vienu kūnu ir viena dvasia Kristuje.
Ps 33, 12–15. 20–21; Lk 4, 38–44
Ketvirtadienis, rugsėjo 2
Lk 5, 1–11
Petras su kitais žvejais žvejojo visą naktį. Daug vargo, o grįžti teks tuščiomis. Jėzui liepus, užmetė tinklus dar kartą ir nustėro išvydęs tokią gausybę. Petras suprato, kad šiame žmoguje slypi dieviškoji galia. Staiga suvokęs esąs Dievo akivaizdoje, Petras puolė priešais Jėzų ir pripažino savo nuodėmingumą.
Dievo šventumą ir savo nuodėmingumą panašiai galime atpažinti ir mes. Patyrę, kad Dievas mūsų gyvenime veikia, drauge suvoksime ir savo nevertumą. Kai kurie yra linkę nuolat prisiminti savo nuodėmes, todėl juos vis užlieja neigiamos emocijos: kaltė, gėda, savęs niekinimas. Neleiskime toms emocijoms ilgai užsibūti!
Atkreipkime dėmesį į Petrui ištartus Jėzaus žodžius. Petrui pripažinus savo nuodėmingumą, Jėzus nepuolė kalbėti apie jo praeitį, bet prabilo apie naują veiklą, kurią jam buvo sumanęs. Į Petro atgailos šūksnį: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“, Jėzus atsiliepė štai taip: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“
Taigi Dievas žvelgia į mus ne kaip į purve skęstančius nusidėjėlius, o kaip į pašauktuosius dirbti labai svarbų darbą. Dievas žino mūsų nuodėmes, bet, kai gailimės jas padarę, Jis tuojau pat mums atleidžia ir kviečia veikti Jo karalystės labui. Taigi neturime teisės nuolat gvildenti nuodėmes, kurias Dievas jau atleido.
Broliai ir seserys, Dievo gailestingumui nėra ribų! Jam patinka lieti mums savo malonę. Jei Jis nestokojo meilės bei gailestingumo dar prieš mums Jį pamilstant, tai ar atstums dabar? Žinoma, kad ne (plg. Rom 5, 8). Tad tarnaukime Viešpačiui tikėdami, kad Jo gailestingumas didesnis už mūsų nuodėmę, todėl Jis rūpinsis mumis bei ves mus į Dangų.
Kokia nuostabi, Jėzau, Tavo meilė man! Mano darbai nesubrandins vaisiaus, kol neišliesi savo malonių. Mylėdamas mane Tu kreipi mano žvilgsnį nuo praeities klaidų į tobulą savo užmojį. Dėkoju Tau, Jėzau, už begalinę Tavo malonę!
1 Kor 3, 18–23; Ps 24, 1–6
Penktadienis, rugsėjo 3
Lk 5, 33–39
Ir niekas, gėręs seno vyno, nenori jauno; jis sako: 'Senasis geresnis!'“ (Lk 5, 39).
Dauguma Jėzaus laikų fariziejų itin brangino savo protėvių ir tėvų tradicijas. Jiems buvo nepriimtina mintis apie ką nors naujo ir kitoniško. Pasak jų, su tikėjimo dalykais dera elgtis taip, kaip įprasta, taip, kaip elgėsi mūsų tėvai ir protėviai.
Viena vertus, fariziejų požiūris į tikėjimą yra pagrįstas. Jie pasninkaudavo, mokėdavo dešimtinę ir melsdavosi. Jie išmanė Raštus, ištikimai švęsdavo šabą ir šventas dienas, vengdavo vadinamųjų nešvarių daiktų ar žmonių. Žodžiu, jie buvo geri tikintys žydai. Tad kodėl jie kritikuotini?
Objektyviai žvelgiant nėra už ką juos peikti. Jėzus atėjo skelbti naujos žinios, deja, fariziejai sunkiai ją priėmė. Jis atėjo skelbti pilnatvės, išsipildymo meto. Jau atėjo laikas! Dievo karalystė tarp jūsų! Lauktasis jaunikis jau čia! Deja, kai kurie judėjai buvo taip pripratę laukti, jiems buvo taip patogu laukti, kad sunkiai priėmė tą naujumą, gyvenimą keičiančią žinią, kurią Jėzus atėjo paskelbti.
O kaip tu? Gal irgi esi įsipatoginęs, apsipratęs su kokia nors situacija? Atsiverk galimybei, kad Jėzus visa atnaujina, Jis visa daro nauja ne abstrakčiai, bet konkrečiai – tau, man, mums. Pavyzdžiui, rodos, dera kantriai pakelti ligą, bet galbūt Jėzus nori jus išgydyti. Tikrai gera ir dorybinga nebūti žiauriam, nesvetimauti, bet Šventoji Dvasia suteikia dar daugiau: Ji ištyrina mūsų vidinį gyvenimą, išlaisvina mus iš pykčio ir geismų. Tikrai gera tyliai pasėdėti Mišiose, bet dangus laukia, kol visa širdimi įsitrauksime į jų šventimą!
Jėzus visa daro nauja! Tad siekime šio naujojo gyvenimo. Nesumenkinkime krikščioniškojo gyvenimo, nemanykime, kad jis – vien pastangos būti geram ir vengti nuodėmės. Dievas nori mus apsčiai apdovanoti, Jis – be galo dosnus. Tad eikime ir atverkime plačiai duris. Prašykime Šventosios Dvasios naujojo vyno taurės. Nustebsime, koks puikus šio vyno skonis!
Jėzau, tikiu, kad visa darai nauja. Padėk man jau šiandien pradėti naująjį gyvenimą. Leisk paragauti Šventosios Dvasios naujojo vyno, kad priimčiau Tavo dovanas ir naudočiau jas Tavo karalystės labui.
1 Kor 4, 1–5; Ps 37, 3–6. 27–28. 39–40
Šeštadienis, rugsėjo 4
Lk 6, 1–5
Nejaugi neskaitėte, ką padarė Dovydas (Lk 6, 3).
Šabo dieną Jėzus su mokiniais ėjo per javų lauką. Mokiniai nė nesusimąstydami, ką jie daro, skabė javų varpas, trynė tarp delnų ir valgė. Nei jie badavo, nei norėjo įžeisti religijos vadovus, bet fariziejai, tik ir laukę, kada galės kuo nors apkaltinti Jėzų, netruko prikibti: „Kam darote, kas per šabą draudžiama?!“ (Lk 6, 2).
Taigi nusikaltimas, kuriuo buvo kaltinami mokiniai, anaiptol ne vogimas ar pasinaudojimas svetimo geru. Žydų įstatymas leido vargšams susirinkti derliaus likučius laukuose. Žemės savininkai netgi būdavo raginami palikti nemažą saiką gėrybių Dievo mažiesiems. Mokiniai buvo apkaltinti darantys tai, ko negalima daryti šabo dieną.
Nors ne Jėzus liepė mokiniams skabyti varpas, Jis veikiai stojo ginti savo mokinių. Jis citavo Senojo Testamento pasakojimą apie karalių Dovydą, sulaužiusį Įstatymo nuorodas, nes jo kareiviai buvo išvargę ir alkani. Jėzus žinojo, kad Jo mokinių širdys buvo teisios, nors jie patys ir suklydo. Jėzus žinojo, kad Dovydo kareiviai nešventvagiavo. Beje, tai buvo žinoma ir Jo priešininkams. O Jėzus suprato, kad tokie priekaištai tėra pastangos Jį apjuodinti pasinaudojant kaip ginklu šiuo menku nusižengimu.
Fariziejai pabrėžė siaurą, raidišką Įstatymo aiškinimą, o Jėzui rūpėjo žmonės. Jis puikiai žinojo, kad mokiniai gerbė šabą, nors ir padarė šią klaidelę. Jų širdys išliko teisios. Tad Jėzus juos ir gynė.
Kaip gera žinoti, kad Jėzus nėra toks kaip tie fariziejai. Jis nelaukia, kol galės mus pasmerkti už mažą klaidelę ar nusižengimą. Jėzaus elgesys mus padrąsina. Jis paiso mūsų gerų norų, žiūri, kas iš tiesų slypi mūsų širdyse, ir nori padėti gerus mūsų norus paversti tikrove. Tad užuot beviltiškai graužę save, atsigręžkite į šabo Viešpatį ir prašykite Jį apvalyti jūsų protą ir širdį!
Jėzau, dėkoju už Tavo gailestingumą ir pagalbą. Jėzaus Dvasia, padaryk mane Tavo ramybės ir taikos nešėju, nepaisant mano klaidų.
1 Kor 4, 6–15; Ps 145, 17–21
Sekmadienis, rugsėjo 5
Fm 9–10. 12–17
Priimk jį kaip mane (Fm 17).
Daugeliui perskaičiusių Pauliaus laišką Filemonui gali kilti klausimas, kodėl jis įtrauktas į Šventąjį Raštą. Tai suprasti padės žiupsnelis istorinių faktų.
Filemonas veikiausiai gyveno Kolosuose, nes apie šiame laiške minimus aštuonis žmones užsimenama ir Laiške kolosiečiams. Onesimas buvo Filemono vergas. Atrodo, kad Onesimas bus pabėgęs nuo Filemono ir kažkaip susisiekęs su Efeze kalinčiu Pauliumi. Pabendravęs su Onesimu Paulius nusprendė, kad reikia jį parsiųsti atgal Filemonui. Tad laišką Paulius rašo prašydamas Filemoną priimti Onesimą ne kaip vergą, o kaip mylimą brolį, kaip brolį Viešpatyje.
Pauliaus prašymas elgtis su Onesimu ne kaip su vergu, o kaip su broliu buvo tikras iššūkis. Pasak istorinių duomenų, pirmojo amžiaus Romos imperijoje maždaug trečdalis žmonių buvo vergai. Vergai laikyti tiesiog nuosavybe, o ne žmonėmis, turinčiais savo valią ir teises. Taigi prašyti šeimininką elgtis su vergu kaip su broliu reiškė prašyti, kad šis visiškai perkeistų savo mąstyseną ir širdį! Paulius nekovojo su vergija, bet skatino šeimininkus maloniai elgtis su savo vergais, o vergus mokė tarnauti savo šeimininkams kaip pačiam Viešpačiui (plg. Kol 3, 23–24).
Laiškas Filemonui mus moko, kad turime gerbti vieni kitų orumą, o ne paisyti savo socialinės padėties. Privalu vieniems kitus gerbti, nes esame vieno Tėvo vaikai. Jei esi viršininkas, turi rūpintis pavaldiniais. Jei esi pavaldinys, irgi turi būti pagarbus. Ir pats Paulius į Filemoną kreipiasi be galo nuolankiai, regis, maldaudamas: „Nors tikrai galiu Kristuje tau liepti, bet verčiau prašau meilės vardu“ (Fm 8–9). Tikroji pagarba kyla iš meilės.
Jėzau, padėk man priimti žmones taip, kaip Tu mane priimi, – kaip savo brolius ir seseris.
Išm 9, 13–18; Ps 90, 3–6. 12–17; Lk 14, 25–33
Pirmadienis, rugsėjo 6
Lk 6, 6–11
Siekdami pašalinti Jėzų fariziejai Jo gailestingumu pasinaudojo kaip priemone Jam apkaltinti. Tačiau jie neprieštaraudavo, jei šabo metu prireikdavo padėti gimdančiai moteriai, mirtina liga sergančiajam ar apipjaustytam kūdikiui. Šio žmogaus liga buvo lėtinė, todėl norint ją gydyti, anot jų, reikėjo palaukti rytojaus.
Tačiau Jėzus žengė žingsnį toliau, pabrėždamas, kad žmogaus reikmės yra svarbesnės už kai kurias raidiškai priimamas taisykles. Pasivadinęs „šabo Viešpačiu“ (Lk 6, 5), Jis mokė, kad net šabo dieną reikia pasirūpinti kiekvienu alkanu, sužeistu ar papuolusiu į kitokią bėdą.
Senovės izraelitams šabas buvo visapusiško poilsio (plg. Kun 23, 3), tačiau kartu ir šventinė diena. Laikantis tradicijos, saulei nusileidus ir prasidėjus šabo dienai buvo pučiamas trimitas bei uždegami žibintai. Šventė prasidėdavo palaiminimu, buvo giedamos psalmės, skaitomi skaitiniai iš Penkiaknygės, ilsimasi bei džiaugiamasi. Buvo patiekiami trys patiekalai, pagaminti dar prieš prasidedant šabui, kviečiamasi svečių. Šabo diena baigdavosi palaiminimu. Ši veikla rodo, kad Dievas nenorėjo, jog šabo dieną žmonės liktų apsunkinti savo naštų ar sukaustyti kančios. Priešingai, šią dieną Jis pats norėjo jiems tarnauti, išlaisvinti juos iš naštų bei kančių.
Panašiai ir mes turėtume švęsti savo šabą, jo metu skirti laiko poilsiui bei gydymui, stengtis palikti savo kasdienius rūpesčius ir pailsėti Dievo akivaizdoje. Tad prašykite Jėzaus būti tikru jūsų šabo Viešpačiu. Galbūt būsimo sekmadienio popietę skirsite Šventojo Rašto skaitymui? Gal pasitarnausite kitiems, pasikviesite papietauti kartu su jūsų šeima? Gal aplankysite sergantį draugą ar padėsite stokojančiam? O gal jums reikia tiesiog pasnausti! Prašykite Viešpatį apreikšti, kaip geriausia jums būtų praleisti sekmadienį ir klausykite, ką Jis jums sakys.
Jėzau, ateik ir būk mano šabo Viešpats. Padėk man atpažinti ir sekti Tavo vedimą. Ateinantis sekmadienis tebūna palaiminimas man ir visiems aplink mane esantiems.
1 Kor 5, 1–8; Ps 5, 5–7. 12
Antradienis, rugsėjo 7
1 Kor 6, 1–11
Ar nežinote? (plg. 1 Kor 6, 3)
Išbaręs korintiečius už nedorumą, apaštalas Paulius peikia ir tikinčiųjų tarpusavio teisinius santykius. Korintiečiai, prisidengdami tuo, kad jie Kristuje „mirė įstatymui“, nepaliovė nuodėmiauti. Taigi Paulius jų tris kartus klausia „ar nežinote?“, norėdamas pabrėžti skirtumą tarp tikros krikščionybės ir jų gyvenimo.
Šis klausimas tinka ir mums. Ar žinome, kad Evangelija yra „Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1, 16)? Ar žinome, kad esame „nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11)? Ar žinome, kad galime atsižadėti senojo žmogaus ir „apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą“ (Ef 4, 24)?
Praradus Evangelijos galios suvokimą, žemyn ritasi ne tik mūsų pačių gyvenimas, mes taip pat veikiame ir kitus. Viena blogybė eina po kitos, kol imame stebėtis, kodėl viskas taip prastai klojasi. Paulius korintiečiams priminė, kad jie priklauso Kristui. Taip, jie buvo nuplauti, išteisinti bei pašventinti – tai reiškia paskirti Dievui. Tačiau norėdami susivienyti su Kristumi, jie turėjo sau taikyti aukštesnius kriterijus.
Lygiai taip pat aišku, kad kai mus paliečia Dvasios apreikšta Evangelija, ima dėtis nuostabūs ir stebuklingi dalykai. Mes pasitikime, kad prisikėlimo galia veikia mumyse ir kiekviename tikinčiajame. Vien ši tiesa gali mus taip perkeisti, kad tai taptų pastebima ir aplinkiniams. Šventųjų gyvenimo laisvė ir jėga dažnai siejama su jų pasitikėjimu Dievu ir atvirumu Šventajai Dvasiai. Evangelija dovanoja gyvenimo apstumą, o ne tik šio to prideda į senąjį gyvenimą. Tad kelkime širdis į Viešpatį ir prašykime dar labiau apreikšti visa, kas yra mūsų Kristuje.
Dėkoju Tau, Tėve, už Evangelijos galios, perkeitimo ir laisvės nuo nuodėmės apreiškimą. Suteik man malonę gyventi Evangelijos apstumu ir nenuklysti nuo Tavo pažadų.
Ps 149, 1–6. 9; Lk 6, 12–19
