ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2011
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Meditacijos

Šeštadienis, sausio 1

Švč. Mergelė Marija, Dievo Motina

Sk 6, 22–27

VIEŠPATS telaimina ir tesaugo tave! (Sk 6, 24).

Ar šis skaitinys išties tinka šią įstabios šventės dieną? O gal turėtume skaityti Izaijo pranašystę apie mergelę, pradėsiančią ir pagimdysiančią sūnų, vardu Emanuelis? O gal tiktų Sofonijo žodžiai, raginantys Ziono dukrą krykštauti ir džiūgauti? Tačiau šiandien skaitome Mozės pamokymą kunigams, kaip laiminti izraelitus. Kodėl?

Tikriausiai todėl, kad Marija geriau nei bet kuris kitas žmogus įkūnija palaiminimų gyvenimą. Kas geriau už Mariją žino, ką reiškia maloniai šviečiantis Viešpaties veidas ir Jo teikiama ramybė?

Šį skaitinį skaitome tikriausiai ir dėl kitos priežasties. Marija ne tik gauna Dievo palaiminimus, ji juos ir dosniai skleidžia. Jo norėjo palaiminti jaunavedžius Kanoje, troško palaiminti savo pusseserę Elzbietą, ji netgi stengėsi palaiminti ant kryžiaus kenčiantį savo Sūnų. Ji niekada blogai neatsiliepė apie kitą žmogų. Ji nė vieno nekeikė ir nesmerkė, nė tų, kurie pasiuntė jos Sūnų mirti!

Taigi Marija mums rodo pavyzdį, kaip turėtume bendrauti su žmonėmis. Dievui patinka, kai sakome laiminančius, teikiančius viltį ir drąsinančius žodžius. Jis džiaugiasi, kai mūsų žodžiai kuria gerą, viltingą atmosferą, kurioje gali augti tikėjimo sėklos. Šiurkštūs, teisiantys, ciniški žodžiai ar netgi prakeiksmai kuria pragaištingą aplinką, kurioje žmonėms sunku priimti Dievo malonę ir palaiminimus.

Tad iš visų jėgų stenkimės šiais metais atisakyti negatyvumo. Melskime Mariją, palaimintą tarp moterų, mus užtarti. Ji yra mūsų pavyzdys, per ją visi gavome patį didžiausią palaiminimą – Jėzų! Tad drauge su psalmininku ir Dievo Motina kartokime: „Tebūna mums Dievas maloningas, telaimina mus ir tešviečia mums jo veidas“ (Ps 67, 2).

Jėzau, atverk mano akis žmonėms, kuriems reikia Tavo malonės, idant jiems teikčiau Tavo palaiminimus.

Ps 67, 2–3. 5–6. 8; Gal 4, 4–7; Lk 2, 16–21


Sekmadienis, sausio 2

Kristaus Apsireiškimas

Mt 2, 1–12

Šiandien švenčiame Jėzaus Kristaus Apsireiškimo pagonims šventę. Evangelistas Matas pasakoja, kad išminčiai „iš Rytų šalies“ atkeliavo į Izraelį ieškodami „gimusio Žydų karaliaus“ (Mt 2, 1–2). Radę Jį, „davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros“ (Mt 2, 11). Kokios neįprastos dovanos tokiam mažam vaikeliui!

Visais amžiais daugelis dvasinių rašytojų svarstė, ką šios dovanos reiškia. Šv. Beda mokė, kad išminčiai dovanojo auksą, nes šio vaikelio, Kristaus, viešpatystė – be galo svarbi ir reikšminga. Smilkalai, deginti daugybės dievybių šventyklose, reiškė dieviškumą. O mira, kvapnusis tepalas, naudotas mirusiųjų balzamavimui, nurodė būsimą Jėzaus kančią. Panašiai mokė ir vienas iš Bažnyčios tėvų, šv. Ireniejus. Anot jo, šios dovanos atspindi įvairius Jėzaus Įsikūnijimo aspektus: auksas skirtas Jėzui – Karaliui, smilkalai Jam dovanoti kaip Vyriausiajam kunigui, o mira – Jo aukojamai aukai.

Šv. Edita Stein pateikė kitokį šių dovanų aiškinimą. Auksą ji siejo su klusnumu, mirą – su mirtimi sau, o smilkalus – su tyru atsidavimu Jam.

Visi šie nuostabūs aiškinimai kelia tą patį klausimą: „Ar toli nueiti esame pasirengę, kad sutiktume Jėzų?“ Ką Jam padovanosime? Išminčiai dovanojo brangias dovanas. Be to, jie ilgai, nepaisydami pavojų keliavo per dykumą, kad išvystų ir pagarbintų naująjį Karalių. Išminčiai suvokė, kad ši jų auka prasminga dėl Jėzuje atrastos vilties ir pažado.

Šventieji Beda, Ireniejus ir Edita Stein – panašūs į šiuos išminčius, nes jie, kaip ir šie vyrai, buvo Jėzaus sužavėti ir troško atiduoti Jam visą savo gyvenimą. Mūsų širdyse apsireiškiantis Kristus teparagina mus atiduoti Jam savo gyvenimą, šlovinti ir garbinti Jį.

Viešpatie, ateinu pas Tave atvira širdimi. Apšviesk mano gyvenimą savo šviesa ir vesk mane prie savęs.

Iz 60, 1–6; Ps 72, 1–2. 7–8. 10–11. 12–13; Ef 3, 2–3. 5–6


Pirmadienis, sausio 3

1 Jn 3, 22 – 4, 6

Tasai, kuris jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje (1 Jn 4, 4).

Kas yra „tasai“ mumyse? Šventoji Dvasia! Ji su mumis nuo pat Krikšto. Dvasia nuolat keičia mūsų gyvenimą. Taigi paprasta tikėjimo tiesa mums gali suteikti didį pasitikėjimą. Pasaulyje mūsų tyko daug grėsmių: piktojo vilionės, pagundos ir puolusių dvasių susierzinimas. Tenka kovoti u savo nuodėmingais polinkiais. Kad ir kokie iššūkiai būtų mums mesti, nereikia išsigąsti ir nuleisti rankas. Juk mes priklausome Dievui. Šventoji Dvasia įveikė visus priešus! Nors ir būtų brukami klaidingi mokymai, viliotų pagundos, galime atpažinti, ko reikia klausyti.

Kas padeda atpažinti? Šventoji Dvasia! Ji kiekvieną dieną padeda saugiai perplaukti audringus sūkuriuojančius vandenis. Šventoji Dvasia, kuri apreiškia mums Jėzų, gali apnuoginti filosofijų ir dvasių, norinčių mus atplėšti nuo Jėzaus, esmę. Ji pasiryžusi mus mokyti kiekvienoje situacijoje savęs klausti: ar Jėzus bus pagerbtas, ar tuo Jam suteiksime pirmąją vietą? Sąžiningai atsakę į šį klausimą, žinosime, kuriuo keliu pasukti, kai sunku apsispręsti ar kai kankina pagunda.

Jei nepasitikite savimi, nesijaudinkite. Atminkite, kad Šventoji Dvasia visada kalba per Bažnyčią, padedančią tikintiesiems atskirti teisinga nuo klaidinga tiek moralės, tiek socialinėje plotmėje. Taigi jei nesate tikras, kad girdėjote Dvasios balsą savo širdyje, visada galite įsiklausyti į tai, ką kalba Dvasios vedama Bažnyčia! Skaitykite Bažnyčios dokumentus. Jų yra daug ir įvairių. Pasirinkit tuos, kuriuose aptariamos jums rūpimos temos. Pakalbėkite su patikimu kunigu ar dvasios vadovu. O tada vėl įsiklausykite į Dvasią, stebėkite, kaip Ji padeda jums susieti savo situaciją su Bažnyčios žodžiais.

Jau šiandien maldoje prašykite Šventąją Dvasią atverti jūsų akis Dievo veikimui pasaulyje. Prašykite Dvasią vadovauti jums priimant sprendimus. Juo įdėmiau klausysitės, juo lengviau girdėsite!

Šventoji Dvasia, pasaulyje apstu sumišimą keliančių ir prieštaringų žinių. Padėk man atskirti, ko turėčiau klausyti, kuo vadovautis.

Ps 2, 7–8. 10–12; Mt 4, 12–17. 23–25


Antradienis, sausio 4

Mk 6, 34–44

Susidomėję Jėzaus Gerąja Naujiena tūkstančiai žmonių susėdo ant žolės ir valandų valandas klausėsi Jo žodžių. Jie buvo taip pagauti Jo, kad net pamiršo valgį (plg. Mk 6, 35)! Jau buvo vėlu, tad Jėzus nenorėjo jų išsiųsti ieškotis maisto, bet parūpino jo (plg. Mk 6, 41–42). Duonos ir žuvies padauginimo stebuklas įtikino visus ten buvusius, kad tai neeilinis mokytojas. Pamaitinti stebuklingai padaugintu maistu bei Jėzaus dieviškosios išminties žodžiais žmonės buvo sotūs kūnu ir siela.

Nors mes kaip tie žmonės šiandien negalime sėdėti ant žolės ir valgyti kartu su Jėzumi, bet mes Jam taip pat labai rūpime. Kai švenčiame Eucharistiją, Jis yra su mumis, mokydamas mus per savo žodį ir maitindamas savo Kūnu bei Krauju. Kunigui laužant duoną, vis iš naujo išgyvename stebuklą, o tardami „Amen“, patvirtiname savo tikėjimą Jo meile bei rūpesčiu dėl mūsų.

Kaip galime prisidėti prie šios dosnios mūsų Gelbėtojo dovanos? Jei Dievas taip myli mus, tad ar ir mes neturėtume mylėti vieni kitų (plg. 1 Jn 4, 11)? Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad kiekvienose šv. Mišiose Jėzus duoda jums skirtą „duonos kepalėlį“. Tai Jo meilė, galia bei malonė, kurias gaunate priimdami šv. Komuniją. Taip pat įsivaizduokite Jį, rodantį į jus supančius žmones ir sakantį: „Duokite jiems valgyti“ (Mk 6, 37).

Taigi nebūkite apstulbę kaip Jėzaus mokiniai, kuriems Jis anuomet ištarė šiuos žodžius, ir nesijauskite bejėgiai. Juk Kristus gyvena jumyse! Išėję iš Bažnyčios rasite nesuskaičiuojamai daug galimybių atiduoti tai, ką gavote: ištarti gerą žodį nusiminusiam kaimynui, padėti vienišam bendradarbiui, atrasti laiko padėti draugui ar su meile pagelbėti namiškiams. Nuostabiausia, kad ir kiek atiduotumėte, jums patiems niekuomet nepritrūks. Iš tiesų juo daugiau duodate, juo daugiau gaunate. Tad leiskite Jėzui jus pamaitinti, o po to dalykitės tuo su kitais!

Jėzau, dėkoju Tau už Tavo Eucharistijos dovaną. Įgalink mane, kad tarnaudamas kitiems juos atjausčiau, būčiau dosnus ir mylėčiau meile, kurią man dovanoji.

1 Jn 4, 7–10; Ps 72, 1–4. 7–8


Trečiadienis, sausio 5

Mk 6, 45–52

Išgirdęs apie Jono Krikštytojo nukirsdinimą Jėzus norėjo eiti į nuošalę ir pailsėti bei pasimelsti su savo mokiniais. Tačiau išvydęs didžiulę Jį atsekusių žmonių minią pakeitė savo planus. Nepaisydamas liūdesio bei nuovargio, Jis atjautė tuos žmones, mokė juos ir pamaitino stebuklingai padauginta duona bei žuvimi.

Kodėl Jėzus, pamaitinęs žmones, liepė mokiniams tuojau pat irtis į kitą krantą (plg. Mk 6, 45)? Gal dėl to, kad persiėmę minios įkarščiu jie nepamirštų savo tikrosios misijos? Juk natūralu norėti likti ten, kur ką tik vyko stebuklas ir visų nuotaika tokia nuostabi. Natūralu norėti daugybę kartų kalbėti apie šį stebuklą – kartais net truputį pagražinant – ir vis iš naujo jį išgyventi.

Paklusę Jėzui ir įlipę į valtį jie tapo dar didesnio stebuklo, o kartu ir Jėzaus ištikimybės liudininkai. Pakilus audrai, šėlstant didžiulėms bangoms, Jėzus atėjo pas savo mokinius vandeniu. Įlipęs į valtį Jis nuramino audrą, ir jie saugiai pasiekė krantą. Atkreipkime dėmesį, kad Jėzus – Dievas su mumis. Jis ne praeina pro šalį, o galiausiai įlipa į valtį su mokiniais!

Perskaitę šį nuostabų pasakojimą klauskime savęs: jei Jėzus ėjo vandeniu, ar Jam yra neįmanomų dalykų? Šis klausimas padės mums, kai patys patirsime išbandymus: užsitęsusią ligą, nelaimes šeimoje. Kaip ir tuomet, kai nuramino audrą, Jėzus sako mums: „Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite!“ (Mk 6, 50). Jis nori apgaubti mus savo meile ir suteikti drąsos bei stiprybės išbandymams pakelti. Jis gali nuraminti audrą bei šėlstančias bangas ir padėti mums saugiai pasiekti krantą. Kai Jis tai darys, mes vis labiau įsitikinsime, kad viskas yra įmanoma su Kristumi, kuris stiprina mus (plg. Fil 4, 13). Iš kur šis tikrumas? Nes mumyse gyvenantis Kristus gali viską – net ir eiti vandeniu!

Jėzau, pripildyk mane tikėjimo, kad esi šalia, ir pasitikėjimo Tavimi visose situacijose. Padėk man kasdien ilsėtis Tavo sparnų šešėlyje ir patirti Tavo apsaugą, kad Tavo padedamas pasiekčiau pergalę.

1 Jn 4, 11–18; Ps 72, 1–2. 10. 12–13


Ketvirtadienis, sausio 6

Lk 4, 14–22

Viešpaties Dvasia ant manęs (Lk 4, 18).

Šv. Mišių skaitiniai, skaitomi nuo Kristaus Apsireiškimo šventės iki Jo Krikšto, suteikia mums daugybę įžvalgų, kas yra Jėzus ir kokią karalystę Jis atėjo įkurti. Mes matome Jėzų, mokantį Galilėjos sinagogose ir šventyklose, gydantį ligonius bei skelbiantį, kad Dievo Karalystė jau čia pat. Toje Karalystėje būsime galutinai išlaisvinti iš visų pančių ir kiekviena ašara bus nubraukta. Nuliūdusieji išgirs gerąją Dievo meilės naujieną, buvę neregiai išvys Jį. Vergavę nuodėmei bus išlaisvinti ir džiaugsis Viešpaties malone.

Jėzus visa tai darė Šventosios Dvasios galia, Dvasios, kuri yra ant Jo, galia (plg. Lk 4, 18). Tačiau šie žodžiai tinka ir mums, nes kiekvienas pakrikštytasis Kristuje yra gavęs Šventąją Dvasią! Per Ją ir Joje mumyse apsigyvena didžiulė galia, džiaugsmas, pasitikėjimas bei viltis! Per Kristaus Dvasią galime mylėti vieni kitus taip, kaip Jis mus mylėjo (plg. Jn 15, 12), ir daryti kitiems tai, ką Jis mums darė.

Šventoji Dvasia padeda mums mūsų silpnume (plg. Rom 8, 26), leidžia subrandinti gerą vaisių (plg. Gal 5, 22), suburia į Dievo tautą (plg. Apd 4, 31–32), suteikia jėgų eiti į pasaulį ir liudyti Jėzų (plg. Apd 1, 8), apreiškia mums Jėzų (plg. Jn 16, 14), primena visa, ką Jis yra sakęs (plg. Jn 14, 25), bei veda mus į tiesą (plg. Jn 16, 13).

Leiskimės Šventosios Dvasios ugdomi ir keičiami, leiskimės Jos nuplaunami atgailos vandeniu ir ištyrinami šventumo ugnimi. „Dabar esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11), – mokė apaštalas Paulius. Išties Dievo Dvasia, it spindinti ugnis nusileidusi ant mūsų, mus užlieja žėrinčia ir plačiai sklindančia meile, gebančia keisti pasaulį.

Ateik, Šventoji Dvasia, ir įžiebk mano širdyje Dievo meilės ugnį. Pripildyk mane savo meilės ir galios, kad tapčiau Jėzaus liudytoju savo šeimoje bei bendruomenėje. Ateik ir subrandink savuosius džiaugsmo, kantrybės bei gerumo vaisius mano gyvenime.

1 Jn 4, 19 – 5, 4; Ps 72, 1–2. 14–15. 17


Penktadienis, sausio 7

1 Jn 5, 5–13

Evangelija sako, kad Jėzus gyvena mūsų širdyse, tad amžinasis gyvenimas ranka pasiekiamas. Tiesa, jis visiškai išsiskleis tik po mirties, bet prasideda jau čia, dabar. Dieviškasis, nesukurtasis gyvenimas jau mūsų širdyse. Mumyse gyvenantis Kristus – „garbės viltis“ (Kol 1, 27) – yra mūsų stiprybės žemiškajame gyvenime ir vilties dėl amžinojo gyvenimo šaltinis. Nebūgštaukime. Jei būsime bendrystėje su Tėvu, Sūnumi ir Dvasia, ir amžinasis gyvenimas tikrai bus mūsų.

Iš kur tai žinome? Šv. Jonas kalba apie tris „liudytojus“: vandenį, Kraują ir Dvasią (plg. 1 Jn 5, 8). Naujajame Testamente „liudyti“ – tai patvirtinti tiesą apie Dievą. Vanduo liudija, kad Jėzus, krikštijamas Jordane, prisiėmė misiją nešti mūsų nuodėmes. Mus krikštijant Kristuje, nuplaunamos mūsų nuodėmės ir pasėjama naujojo, amžinojo gyvenimo sėkla. Krikštijami į klausimą, ko prašome iš Dievo Bažnyčios, atsakėme: „tikėjimo malonės“. Kunigui paklausus, ką mums tikėjimas duos, atsakėme: „amžinąjį gyvenimą“.

Taigi tikėjimo malone Viešpats išlaisvina mus iš piktojo galios (plg. Žyd 2, 14), išvaduoja iš nuodėmės, nuplauna kaltę ir veda Karalystėn (plg. Kol 1, 13–14).

Dar vienas liudytojas – ant kryžiaus išlietas Jėzaus Kraujas. Šis Kraujas nuolat byloja apie atleidimą. Per Krikštą tikėjimo malone, lyg virkštele, mus pasiekia dieviškasis gyvenimas. Vis dėlto net ir tada liekame tikri žmonės, netampame pusiau angelais. Puolusi mūsų prigimtis tebelieka žaizdota. Reikia, kad Viešpats gydančia ranka mus paliestų. Jėzaus Kraujas mus apvalo, išgydo (plg. 1 Jn 1, 6–8).

Trečiasis liudytojas gyvena mumyse – tai Šventoji Dvasia. Ji kalba mums tiesos žodžius, tikina, kad esame Dievo vaikai (plg. Rom 8, 16), primena Evangelijos tiesą. Švelniai ir jautriai Ji atidengia mūsų nuodėmes ir padeda jas nusimesti. Su didžiu gailestingumu Ji guodžia sužeistas širdis, kreipia mūsų akis į Jėzų ir moko gyventi taip, kaip dera Dievo vaikams. Pasikliaukime šiais trimis liudytojais ir nebūgštaukime.

Švenčiausiasis Dieve, stiprink tikėjimą. Siųsk savo Dvasią, kad pajėgtume tikėti, jog Tu tikrai gyveni mumyse. Viešpatie, būk su mumis, kai turėsime padėti kitiems.

Ps 147, 12–15. 19–20; Lk 5, 12–16

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!