Meditacijos
Ketvirtadienis, rugsėjo 1
Kol 1, 9–14
…nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad būtumėte pilni Dievo valios pažinimo (Kol 1, 9).
Apaštalas Paulius tikrai pažino Dievo malonę. Niekas nebūtų patikėjęs, kad jis pašvęs savo gyvenimą Jėzui skelbti. Bet įvyko tai, ko niekas nesitikėjo, – Paulius visur skelbė Evangeliją. Tai galima paaiškinti tik tuo, kad Dievas jį visiškai perkeitė. Jis jau nebebuvo žmogus, besididžiuojantis, kad gyvena pagal Įstatymą. Kliaudamasis patirta Dievo malone Paulius meldė, kad ir jo broliai bei seserys Kristuje ją patirtų.
Jėzus nori mums duoti tiek daug! Šios dienos Evangelijoje pasakojama, kad Jėzus liepė apaštalui Petrui vėl užmesti tinklus valksmui. Išsekęs, kiaurą dieną triūsęs Petras veikiausiai akimirką suabejojo. Tačiau pagalvojęs apie Tą, kuris liepė jam užmesti tinklus, jis nusprendė pabandyti.
Tinklai buvo tokie pilni, kad prireikė kreiptis pagalbos! Petras suvokė, jog tai ne kas kita kaip stebuklas, kad jis vidury dienos sužvejojo tokią gausybę žuvų. Toks laimikis galėjo rastis tik dėl stulbinančio Jėzaus gerumo ir Jo malonės. Petras suprato – Jėzus norėjo jam duoti ne vien žuvies, pirmiausia Jėzus troško dalytis su juo savo gyvenimu.
Taigi Jėzus jau šaukdamas pirmuosius mokinius parodė didžiulį gerumą. Jų tinklai buvo tokie pilni, kad juos net suėmė išgąstis. Jėzus ir tave nori pripildyti savo gyvenimo bei malonės ir prašo tai priimti. Pats tinkamiausias tam metas ir vieta yra šv. Mišios. Jėzus kasdien aukojasi dėl mūsų ant altoriaus. Jis yra su mumis, kai mums nutinka kas nors gera ar kai ištinka bloga. Jis neprašo, kad būtume tobuli. Nesako palauksiantis, kol sutvarkysime savo gyvenimą, ir tik tada mums pagelbėsiantis. Jis tiesiog čia ir dabar atiduoda mums save, norėdamas surinkti mus į savo glėbį ir išgydyti. Tad eikime pas Jį ir leiskime Jam, anot šv. Pauliaus maldos, mus pripildyti.
Jėzau, mane stulbina Tavo gerumas. Dėkoju Tau, kad duodi man save per šv. Mišias. Tavo malonė yra mano stiprybė ir viltis. Pripildyk mane, Viešpatie!
Ps 98, 2–6; Lk 5, 1–11
Penktadienis, rugsėjo 2
Kol 1, 15–20
…ir visa juo laikosi (Kol 1, 17).
Kaip gražiai apaštalas Paulius atskleidžia Jėzaus svarbą mūsų gyvenime! Neregimojo Dievo atvaizdas. Visos kūrinijos pirmgimis. Jis yra pirma visų daiktų, ir visame kame turi pirmenybę. Jis visa viršija, ir visa Juo laikosi. Kai mąstome apie šias ištraukas, nudžiunga mūsų širdys!
Paulius sako, kad Jėzuje mūsų gyvenimas yra saugus, kad mes esame Jo delne, ir jei visa nebūtų Jo laikoma, pasaulis labai greitai imtų grimzti į vis didesnį chaosą.
Tad ką manyti matant įvairiausias negandas? Ką galvoti, kai atrodo, jog vyrauja sumaištis? Netolimoje istorijoje apstu tokių pavyzdžių. Matėme žemės drebėjimų, uraganų ir cunamių suniokotus miestus, potvynių, karų ir teroristų puolimų išdraskytus žmonių gyvenimus. Galbūt esate išgyvenę tragediją, pavertusią jūsų ir jūsų šeimos gyvenimą chaosu. Svarstant gali apnikti abejonės, ar Jėzus vis dar visa palaiko, o gal Jis mus paliko.
Užuot bandę atsakyti į šiuos visiems rūpimus klausimus, pažvelkime į savo gyvenimą. Nežinome, kodėl Dievo sukurtoje geroje kūrinijoje įvyksta nemažai tragedijų. Turbūt niekada negebėsime iki galo suvaldyti gamtos jėgų ar naikinančių teroristų ideologijų. Tačiau nuo mūsų priklauso, kaip, ištikus tragedijai, į ją atsiliepsime. Neramumų apsuptyje tvirtai laikydamiesi Viešpaties atrasime, kad tai, ką Jis tikrai palaiko, esame... mes! Mes galime rinktis pasitikėti Dievu, net jei tai prieštarauja logikai. Pasitikėdami Dievu būsime liudytojai dvejojančiame pasaulyje. Mūsų pavyzdys gali palaikyti kitus žmones!
Tad užklupus negandoms iš visų jėgų stenkimės laikytis tikėjimo. Atsiverkime Šventajai Dvasiai. Leiskite Jai tapti kertiniu akmeniu, net jei viskas aplink jūs griūva. Ji suteiks jums taip reikalingą malonę ir ramybę. Tada jūs iš tiesų galėsite nešti viltį kitiems!
Jėzau, tikiu, kad esi pirma visų daiktų. Pripildyk mane tikėjimo, kad net jei visa aplink mane drebės, aš Tavyje būsiu saugus!
Ps 100, 1–5; Lk 5, 33–39
Šeštadienis, rugsėjo 3
Kol 1, 21–23
…kurios tarnas aš, Paulius, esu (Kol 1, 23).
Kaip apaštalas Paulius iš persekiotojų tarno tapo Evangelijos tarnu? Šis nuostabus pasikeitimas prasidėjo jam susitikus su prisikėlusiu Viešpačiu kelyje į Damaską. Jėzus pasakė Pauliui, kad jis, einantis suimti krikščionių, taps Jo „rinktiniu įrankiu“ skelbti Evangeliją pagonims ir mokės didžiulę asmeninę kainą! Šis susitikimas visiškai pakeitė Pauliaus gyvenimą. Kaip Jėzus ir žadėjo, Paulius visas savo jėgas atidavė dalydamasis Gerąja Jėzaus naujiena su kitais žmonėmis.
Ar jūs galite pakartoti Pauliaus žodžius ir apibūdinti save kaip Evangelijos tarną? Taip, galite. Tai kiekvieno krikščionio, ne vien kunigų, misionierių ir vienuolių pašaukimas. Jėzus nori, kad mes taptume Jo Gerosios naujienos skelbėjais. Jis nori, kad pasakotume istoriją apie Dievo meilę žmonėms. Paulius duoda mums kelias nuorodas, kaip tai daryti veiksmingai.
Pažvelkime į Apaštalų darbų 22 ir 26 skyrius – du atvejus, kai didysis teologas Paulius pasakoja savo atsivertimo istoriją. Šiuose pasakojimuose teorinės teologijos nėra daug. Apaštalas kalba, kaip jis sutiko Viešpatį Jėzų ir kaip šis susitikimas pakeitė jo gyvenimą. Paprastai, atvirai ir patraukliai.
Visi gali tai daryti! Ir visi yra tam pašaukti. Pirmiausia užsirašykite, ką sakysite. Pavyzdžiui, galbūt jūs kalbėsite apie tai, kaip maldoje atrandate Dievo ramybę, kaip šv. Mišios priartina jus prie Jėzaus ir pripildo dėkingumo už jūsų išgelbėjimą iš nuodėmės. Tada melskitės ir su tikėjimu laukite, kol Dievas atvers jums duris. Galiausiai stenkitės pastebėti Jėzaus jums duodamas progas dalytis tikėjimo patirtimi ir galbūt net pakvieskite tą žmogų melstis drauge su jumis. Derlius jau subrendęs! Prašykime Viešpaties malonės ir drąsos būti Jo darbininkais.
Viešpatie, padėk man drąsiau liudyti Tavo Gerąją naujieną.
Ps 54, 3–4. 6. 8; Lk 6, 1–5
Sekmadienis, rugsėjo 4
Mt 18, 15–20
Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų (Mt 18, 20).
Kaip nuostabu: pats Jėzus yra su mumis, kai susirenkame Jo vardu ir dalijamės savo tikėjimu! Tai ne tik gražus ir guodžiantis įvaizdis. Tai gili tiesa, ji meta mums iššūkį. Jeigu Jėzus yra tarp mūsų, kaip turėtume vieni su kitais elgtis?
Susirinkti „Kristaus vardu“ – tai tarsi sueiti į šeimos ratą ar savaitgalio šeimyninius pietus. Dievas nori, kad vieni kitus laikytume šeimos nariais, sesėmis ir broliais, išganytais Jėzaus. Štai kas yra visuotinė Bažnyčia, štai kas yra parapija. Gyvendami kartu su Jėzumi esame kviečiami vieni kitus mylėti, vieni kitiems tarnauti, rūpintis vieniems kitų gerove.
Šeimyniniai santykiai yra Jėzaus mokymo šerdis, ypač turint galvoje pagalbą nuo Viešpaties nusigręžusiam broliui ar sesei. Jėzus nepaliko griežtų taisyklių, kaip elgtis su nepraktikuojančiais katalikais. Jis veikiau atskleidė, kaip turėtume vieni su kitais elgtis, kokių tarpusavio nuostatų turėtume laikytis. Jėzaus mokyto elgesio esmė – kiekvieną Bažnyčios narį branginti kaip savo šeimos narį.
Kartais patenkame į tokias aplinkybes, kai galime padėti grįžti nuo Dievo nutolusiam žmogui. Tokiomis aplinkybėmis Dievas nori, kad kitą matytume kaip asmenį, sukurtą būti Dievo artumoje – taigi ir Jo šeimos artumoje. Jis nori mums duoti savąją mylinčią širdį, kad tą žmogų priimtume su tokia atvira, tokia gailestinga ir mylinčia širdimi, kokia esame priimti mes patys.
Tik Dievo meilė gali parodyti būdą, kaip turime vieni su kitais elgtis. Tik Jo meilė gali pakeisti mūsų gyvenimą, mūsų parapiją ir visą Bažnyčią taip, kad krikščioniškos meilės galybė net užimtų pasauliui kvapą.
Ačiū Tau, Tėve, kad pašaukei mus būti Tavo šeimos nariais. Mokyk mane su savo šeima, draugais, giminaičiais, kaimynais ir parapijiečiais elgtis taip, idant visus suvienytų meilė, pagarba ir ramybė.
Ez 33, 7–9; Ps 95, 1–2. 6–9; Rom 13, 8–10
Pirmadienis, rugsėjo 5
Lk 6, 6–11
O jie baisiai įniršo ir tarėsi, ką Jėzui padaryti (Lk 6,11).
Nors fariziejai nebuvo tiesiogiai įtraukti į Jėzaus nukryžiavimą – Jį nukryžiavo romėnai, – akivaizdu, kad daugelis Jo nekentė ir norėjo, kad Jis būtų nužudytas. Jie laikė Jį grėsme savo religijai ir aukštai vietai visuomenėje. Jėzus nesielgė su fariziejais pagarbiai ir nepakluso jų Įstatymo aiškinimui, todėl kai kuriuos iš jų labai įsiutino. Jie negalėjo leisti šitam „niekadėjui“ žeminti juos žmonių akyse.
Dėmesį patraukia tai, kaip šių žmonių pyktis paveikė jų mąstymą. Nors jie buvo įsipareigoję gyventi pagal Mozės Įstatymą, Jėzaus autoritetingas mokymas ir augantis populiarumas paskatino juos nesilaikyti taip mėgstamo Įstatymo, nes jie stengėsi paspęsti spąstus Jėzui. Kodėl šie žmonės buvo tokie užsispyrę? Kodėl jų samprotavimai tapo veidmainiški?
Galbūt atsakymą rastume pažvelgę į savo širdį. Kiek kartų apmaudas, pavydas ar pyktis kurstė mus daryti tai, ką žinojome esant bloga? Ar nesame pagavę savęs rimtai mąstančių pasielgti priešingai Dievo įstatymui, nes troškome atkeršyti ar nuleisti garą? Galbūt net bažnyčioje esame kalbėję prieš žmones, kurių Dievo patirtis ar tikėjimo išraiška nesutampa su mūsų.
Ką daryti, kad mūsų pačių neįveiktų neprotingos pagundos ir nesielgtume kaip tie fariziejai? Keli paprasti patarimai: neleiskite pagundai tapti pernelyg stipria iki tol, kol pradėsite jai priešintis. Jei matote, kad svarstoma problema ima gožti jūsų protą, bandykite ją išsklaidyti, net jei galite tik melstis ta intencija. Nors gal bus labai sunku, stenkitės neleisti senoms nuoskaudoms ir praeities žaizdoms daryti įtakos jūsų mąstymui. Jei jos iškiltų tam tikroje situacijoje, iš visų jėgų stenkitės nepasakyti to, dėl ko vėliau gailėsitės. Galiausiai kas vakarą prieš eidami miegoti patikrinkite savo sąžinę ir gailėkitės dėl visų ilgalaikių nuodėmių ar neigiamų minčių. Išlaikykite nuolankią širdį, atsiverkite Dievo Dvasiai ir būsite kur kas atlaidesni ir atviresni kitiems.
Šventoji Dvasia, suminkštink mano širdį. Mokyk mane mylėti ir padėk atleisti. Noriu gyventi Tavo laisvėje!
Kol 1, 24 – 2, 3; Ps 62, 6–7. 9
Antradienis, rugsėjo 6
Kol 2, 6–15
…jame įsišakniję ir ant jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu (Kol 2, 7).
Keista, kad informacija tapo svarbiausiu visų mūsų gyvenimo sričių aspektu. Mus pasiekia galybė informacijos – pradedant orų prognozėmis, baigiant elektroniniu paštu gautais pranešimais, naujienomis interneto puslapiuose, televizijos programomis... Kyla klausimas: kokia duomenų baze naudojuosi, kai reikia pagalbos apsispręsti?
Šios dienos pirmajame skaitinyje apaštalas Paulius kolosiečiams pataria, kad jei jie įsišaknys tikėjime, jų nepavergs „tuščia ir apgaulinga“ pasaulio išmonė. Jie gebės ne tik pasipriešinti pagundai, bet ir atskirti gėrį nuo blogio savo aplinkoje. Kodėl? Nes įsišakniję tikėjime įgaus stiprų pamatą, tiesos pripildytą duomenų bazę, kuria jie pasinaudos ką nors nuspręsdami.
Tad svarbiausia nuolat žvelgti į Jėzų ir visomis jėgomis stengtis gyventi tikėjimo tiesomis. Tam tikra prasme mums kur kas geriau nei kolosiečiams! Mes į savo duomenų bazę galime įtraukti Bažnyčios mokymą per du tūkstančius jos istorijos metų. Mes turime nesuskaičiuojamą daugybę šventųjų, kurie savo gyvenimais atskleidžia mums naujus svarbiausių tiesų matmenis: Dievas myli mus besąlygiškai; Jėzus mirė už mūsų nuodėmes; Šventoji Dvasia gyvena mumyse; Jėzus ateina atbaigti savo karalystę amžiams.
Kaip šios tiesos daro įtaką mūsų gyvenime? Įsismelkdamos į mūsų tikėjimo šaknis kasdienybėje. Juo giliau įsišaknysime šiose tiesose, juo labiau jos formuos mūsų mąstymą, nuostatas ir pakylės širdis.
Prašydami Šventosios Dvasios stiprinti mūsų tikėjimą, patirsime labiausiai jaudinantį rezultatą – vis labiau ir giliau pamilsime Jėzų. Mes taip tvirtai įsišaknysime Jame, kad mūsų širdys bus pripildytos meilės, dėkingumo ir džiaugsmo dėl to, kas Jėzus yra ir ką Jis daro mūsų gyvenime. O svarbiausia – įsišaknijimas Kristuje atskleis mums, koks Jis yra nuostabus, gražus ir šlovingas.
Dėkoju Tau, Jėzau, kad esi mano išganymo uola. Mokyk mane statyti savo gyvenimą ant Tavo amžinųjų tiesų pamato!
Ps 145, 1–2. 8–11; Lk 6, 12–19
Trečiadienis, rugsėjo 7
Ps 145, 2–3. 10–13
Kasdien tave garbinsiu! (Ps 145, 2)
Tėve, šiai dienai prasidedant, aš renkuosi garbinti Tave! Klaupiuosi prieš Tave ir šlovinu Tave. Tu viešpatauji kūrinijai ir esi vertas visos šlovės. Žvelgdamas į mus iš savo sosto savo šlovėje ir galybėje, esi kupinas meilės ir gailestingumo visiems savo vaikams. Tu kupinas meilės ir gailestingumo man. Tu esi vertas, vertas šlovės!
Tėve, aš renkuosi šiandien garbinti Tave tiek gerose, tiek blogose situacijose. Garbinsiu Tave, net jei neužsives automobilis ar vaikai nenustos triukšmavę. Garbinsiu Tave lietui lyjant ir sausrai užėjus, karštyje ir šaltyje, puotoje ir badmetyje. Garbinsiu Tave, nes Tu išgelbėjai mane iš nuodėmės. Aukštinsiu Tavo šventą vardą ir Tavo gerumą, nes esi šventas ir teisingas.
Garbinsiu Tave, Tėve, kai dujų kainos kils ir kai mano alga sumažės. Aš skelbsiu, kad esi geras ir visa laikai savo rankose. Kai kenkėjų spiečiai nuniokos derlių, valiutos kursas svyruos, net kai atrodys, jog Tavo malonė apleido mane, aš Tave garbinsiu. Tavo keliai slėpiningi, tačiau Tavo išmintis kupina gailestingumo. Pasitikėsiu Tavimi ir garbinsiu Tave, aukštybių Viešpatie.
Laiko Tėve, garbinsiu Tave, kai mane slėgs skolų metai ar lauks kelios dienos poilsio. Aš aukštinsiu Tave, Viešpatie, visomis aplinkybėmis, nes esi vertas visos garbės. Šlovinsiu Tave šiandien, kai rasiu, ką buvau pametęs, kai autobusas atvažiuos laiku, kai kompiuteris vėl pradės veikti. Garbinsiu Tave, kai man stigs laiko, kai marins miegas ir lauks daugybė darbų. Garbinsiu Tave, kai nuraminsi sumaištį manyje ar aplink mane. Tavo meilė niekada nesibaigia. Ji visada pasiekia mane ten, kur esu, visuomet paguodžia ir pripildo.
Garbė Tau, mylintis ir kantrusis Tėve! Garbė Tau, Jėzau, mūsų dangiškasis sergėtojau ir dieviškasis gydytojau! Garbė Tau, Šventoji Dvasia, slėpiningoji išmintie ir amžinoji patarėja! Šventas Triasmeni Dieve, Tavo gailestingumas tveria per amžius. Tavo pažadai tikri. Net kai aplinkybės ar žmonės mane nuvilia, Tu lieki ištikimas. Tavo karalystė yra amžina, Tu viešpatauji visoms kartoms.
Tegarbina Tave, Viešpatie, visi Tavo ištikimieji!
Kol 3, 1–11; Lk 6, 20–26
