ŽODIS tarp mūsų

KAS NĖRA EVANGELIJA

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2012
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Straipsnis 2

Prieš aštuonis šimtus metų vienas jaunuolis meldėsi sugriuvusioje Šventojo Damijono bažnytėlėje. Paniręs į maldą staiga jis išgirdo balsą. Prabilo Nukryžiuotasis. „Pranciškau, – kreipėsi jis, – atstatyk sugriautą mano bažnyčią.“ Balso palieptas Pranciškus puolė uoliai dirbti – atstatyti apirusią bažnytėlę. Jis išvalė lūženas, užlopė stogą, atritino akmenų sutvirtinti bažnytėlės sienas. Jis net miesto gatvėse elgetaudavo prašydamas paaukoti reikiamų medžiagų. Ilgainiui Pranciškus suvokė, kad Jėzus jį kvietė atstatyti dvasinę, o ne akmeninę Bažnyčią.

Gyvenime dažnai pasitaiko, kad neteisingai suprantame perduodamą žinią, kartais ir patys būname klaidingai suprantami. Dėl tokių nesusipratimų pridarome klaidų dirbdami, susidarome neigiamą nuomonę apie kokį nors žmogų ar pratrūkstame pykčiu, nes manome, kad mus įžeidė. O kartais tokie nesusipratimai paveikia netgi mūsų krikščioniškąjį gyvenimą.

Pirmajame straipsnelyje kalbėjome, kad svarbu suvokti, kas yra Evangelijos žinios esmė. Šiame straipsnelyje pažvelkime į dažniausiai pasitaikančias klaidingas Evangelijos sampratas. Kitaip tariant, įvardykime, kas Evangelija nėra, kad geriau suvoktume, kas ji yra.

Ankstyvosios klaidos

Ankstyvosios Bažnyčios laikais Jėzų ir Jo gerąją išganymo naujieną žmonėms ryžtingai skelbė apaštalai. Atminkime, kad dauguma žmonių, ypač gyvenusių už Jeruzalės sienų, niekada nebuvo girdėję apie Jėzų. Daugelis jų, ypač pagonys, apskritai nebuvo nė girdėję apie Dievo troškimą atpirkti žmoniją. Išties jie nė nežinojo, kas per dalykas tas „atpirkimas“ ir kam jo reikia!

Dėl Evangelijos žinios naujumo pirmieji tikintieji turėjo ją skelbti itin aiškiai ir tiksliai. Jie turėjo kalbėti pagaviai ir įdomiai, kad sudomintų savo skelbiama išganymo žinia. Jiems teko aiškinti, kas yra Jėzus ir kodėl Jo mirtis yra svarbi klausytojams, kaip Jėzus gali perkeisti tų žmonių gyvenimą. Kai kuriais atvejais teko netgi išdėstyti visą mokymą apie prisikėlimą iš mirusiųjų.

Evangelijos žinia buvo ganėtinai sunku dalytis su žydais, nes jie laukė Mesijo. Ir, deja, jie tikėjosi sulaukti kitokio Mesijo, nei skelbė apaštalai. Kitokie sunkumai kildavo kalbantis su pagonimis. Jų tikėjimas ir įsitikinimai buvo visiškai kitokie, jiems buvo svetima ir nepažįstama tai, kas rašoma žydų Šventajame Rašte. Bet iš Dievo malonės žinia sklido. Miestas po miesto žydai ir pagonys priimdavo Jėzaus Kristaus Evangeliją.

Be to, kilo vidinių nesutarimų tarp pirmųjų krikščionių. Pavyzdžiui, kai kurie įtikėję žydai manė, kad visi atsivertusieji pagonys turi priimti žydų tradiciją, kad būtų tikrai išganyti (plg. Apd 15, 1–2). O Korinte kai kurie įtakingi žmonės – juos šventasis Paulius pajuokdamas vadino „antapaštaliais“ – skleidė klaidingą mokymą ir taip skaldė bendruomenę (plg. 1 Kor 1, 11–17). Tarp dviejų didžių apaštalų – Pauliaus ir Barnabo – irgi buvo įsiplieskęs ginčas, trukęs beveik keturiolika metų (plg. Apd 15, 36–41).

Religija? Ar ryšys?

Ir šiandien Evangelijos žinia itin dažnai klaidingai suvokiama ir priimama. Daugelis nesupranta arba neteisingai supranta, ką reiškia būti Jėzaus sekėju. O kiek daug įvairiausių nuomonių, kas yra Jėzus ir koks Jo misijos tikslas. Klaidingos nuomonės kartais turi tiesos grūdą, remiasi Evangelijos žinia, bet tik jos dalimi ir taip neužčiuopia Evangelijos šerdies.

Viena iš pasitaikančių klaidų – požiūris, kad krikščionybė ir netgi katalikų tikėjimas yra religinė sistema. Šis požiūris krikščionybę įspraudžia į tam tikrą gyvenseną, taisyklių ir priesakų rinkinį. Išvertę į katalikišką kalbėseną šį požiūrį galime taip išreikšti: jei einu kas sekmadienį į Mišias, jei stengiuosi daryti gera, sušelpti vargšus, viskas su manimi gerai.

Tam tikra prasme tai yra tiesa. Bet Paulius korintiečius mokė, kad krikščionio gyvenimas yra ryšys su Jėzumi, o ne nuorodų, ką privalu daryti ir ko daryti nevalia, rinkinys. Pasak Pauliaus, Evangelijos žinia yra sutaikinimo žinia (plg. 2 Kor 5, 18–19). O susitaikinimas pačia savo esme susijęs su žmonių tarpusavio santykiais arba santykiais tarp mūsų ir Dievo. Susitaikinimas nėra sistema ar metodas. Pats Jėzus sakė, kad Jis mus laiko savo draugais ir tikisi, kad subrandinsime Jam vaisių (plg. Jn 15, 14–17).

Bažnyčia skatina laikytis tam tikrų religinių praktikų: lankyti bažnyčią, melstis, pasninkauti gavėnios metu ir panašiai. Tas praktikas sąlygiškai galime pavadinti sistema. Tačiau pati Bažnyčia nėra religinė sistema. Bažnyčia – tai bendrystė, apimanti žmones, ieškančius meilės ryšio su Dievu ir vienų su kitais. Tad klauskime savęs: ar tikėjimo praktikos skatina mane kasdien vis labiau mylėti Jėzų? Ar tos praktikos man tėra rutina, dalykai, kuriuos darau iš pareigos ar pripratimo?

Gavėnios metu pasistenkime priprastus dalykus paversti progomis. Ieškokime Jėzaus per Mišias. Jis numalšins mūsų alkį, kai pasninkausime, melsimės, klausysimės Jo balso savo širdyje ir ieškosime Jo artumo.

Gera darančiųjų sambūris?

Lygiai tokia pat klaida krikščionybę laikyti pirmučiausia moraline sistema. Tokia samprata krikščionybę susiaurina iki dorybių: sąžiningumo, dorumo, teisingumo, kilnumo ir darnumo. Žinoma, krikščionybė turi ilgą moralinę tradiciją, įsišaknijusią Dešimtyje Dievo įsakymų ir Kalno pamoksle. Visi esame kviečiami gyventi dorai, ištvermingai laikytis dorybių ir daryti visa, ką galime, bendrojo gėrio labui. Tai apima pasipriešinimą abortams, ekonominiam neteisingumui ir lytiniam palaidumui. Privalu padėti vargšams, pagelbėti seniems žmonėms ir ligoniams. Visa tai neatskiriama mūsų krikščioniškojo pašaukimo dalis. Bet mūsų pašaukimo esmė – tai, kad mums reikia Gelbėtojo. O Jis vardu Jėzus.

Šventasis Paulius tai tobulai atskleidžia šiais žodžiais: „Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana; <…> Mes esame jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2, 8. 10). Mūsų moralinės nuostatos ir geri darbai yra svarbūs kaip atsakas į Dievo meilę. Tačiau mūsų tikėjimo pamatas – Dievo troškimas sutaikinti mus su savimi. O mūsų sutaikinimas kyla iš Jėzaus ir Jo mirties, o ne pelnomas mūsų jėgomis ir sunkiu darbu.

Susikurta Evangelija?

Kita dažna klaidinga Evangelijos samprata – neva mes patys galime nuspręsti, kas yra krikščionybė ir kas ji nėra. Ši klaida susijusi reliatyvizmo ir subjektyvizmo filosofijomis.

Reliatyvizmas teigia, kad vienas požiūris yra lygiai tiek pat geras kiek kitas. Anot reliatyvizmo, egzistuoja daugiau nei viena teisinga įsitikinimų sistema, taigi nėra absoliučios tiesos ir jos neverta nė ieškoti. Panašiai teigia subjektyvizmo atstovai. Tik ši filosofija tiesos klausimą sumenkina iki paskiro asmens idėjų ir supratimo. Aš turiu savo tiesą ar tiesas, tu turi savo tiesas. Ir viskas gerai, kol mes savo tiesomis vienas kitam nekenkiame.

Priešingai, katalikai raginami tikėti viskuo, kas surašyta Nikėjos tikėjimo išpažinime ir yra skelbiama Bažnyčios mokymo. Mes esame raginami priimti Šventajame Rašte skelbiamas tiesas. Tos tiesos nėra subjektyvios. Jos nėra laisvai aiškintinos, atsižvelgiant tik į savo nuomonę ir supratimą. Tos tiesos nėra tik pasiūlymai ar šiaip atsitiktiniai dalykai, pateikiami tik tarp kitko. Jos yra mūsų tikėjimo pamatas. Reliatyvizmas ir subjektyvizmas išties yra pavojingi. Mat šios filosofijos srovės teigia, kad mes galime įsprausti Dievą į savo planus ir sumanymus, priversti Jį paklusti mūsų norams ir lūkesčiams. Taigi šios filosofijos Dievo patirtį laiko svarbesne už patį Dievą.

Tvirtas pamatas

Yra ir kitų klaidingų Evangelijos sampratų, tačiau šios trys labiausiai paplitusios. Juo aiškiau jas įvardijame, juo geriau pasirengiame su jomis kovoti. Gyvename pasaulyje, kuriame tarpsta įvairiausios klaidingos nuomonės ar dalinės tiesos apie mūsų tikėjimą. Jų neturime priimti kaip tiesos. Mes galime būti pasaulyje, bet ne būti pasaulio, jei išsaugosime tikėjimo grynumą ir aiškumą, jei išsaugosime pasitikėjimą Viešpačiu.

Broliai seserys, Jėzus nori būti mūsų vedliu gyvenimo kelionėje. Jis atidavė savo gyvybę ant kryžiaus už mus. Jis sunaikino mūsų nuodėmes, kad mes galėtume tapti viena su Juo. Jis nori būti mūsų Viešpačiu ir pačiu artimiausiu Draugu – Tuo, kuris mus valdo su meile, Tuo, kuris mus daro šventus. Taigi šią gavėnią Jėzus, miręs ir prisikėlęs Dievo Sūnus, tetampa mūsų tikėjimo pamatu.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2022 m. LAPKRIČIO–GRUDŽIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių!