ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2012
 ››› 
gegužė–birželis
 ››› 
Meditacijos

Antradienis, gegužės 1

Šv. Juozapas Darbininkas

Mt 13, 54–58

Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? <...> Ir jie ėmė piktintis juo (Mt 13, 54. 56).

Evangelijoje skaitome, kaip Jėzus grįžta į Nazaretą. Jo tėviškės žmonės stebėjosi Jo išmintimi ir, deja, piktinosi: „Argi jis ne dailidės sūnus?!“ (Mt 13, 55). Nazareto gyventojai tikriausiai būtų sekę paskui tokį kaip Jėzus, kad juos išgydytų, patartų, jei Jis būtų iš kurio nors kito krašto, bet negi prašysi to, kuris galbūt su savo tėvu tavo gyvuliams dirbino ėdžias, kuris tik dailidės sūnus...

Šiandien Bažnyčia mini būtent tą žmogų, dailidę, kuris mokė Dievo Sūnų žmogaus darbų, – Jėzaus globėją šv. Juozapą. 1870 m. popiežius Pijus IX jį paskelbė visuotinės Bažnyčios globėju, Leonas XIII parodė jį kaip šeimos tėvo pavyzdį, o popiežius Pijus XII 1955 m. įvedė šv. Juozapo Darbininko šventę. Šia švente iškeliama Šv. Juozapo asmenybė, kad žmonės imtų gilintis į darbo ir dirbančio žmogaus vertybes, nes, kaip sakė popiežius Jonas Paulius II, „Reikia vidinių žmogaus dvasios pastangų, vadovaujamų tikėjimo, vilties ir meilės, kad <...> suteiktume konkretaus žmogaus darbui tą svarbą, kokią jis turi Dievo akyse ir su kokia įeina į išganymo darbą kaip įprastas, bet kartu ypatingai kilnus jo elementas. <...> Supratimas, kad žmogaus darbas yra dalyvavimas Dievo veikloje, turi perimti <...> net paprasčiausius kasdienius užsiėmimus“ (Laborem exercens, 24–25). Mąstydami apie darbą turbūt pirmiausia pagalvojame apie ilgiau trunkančią veiklą. Vis dėlto ne tik. Katalikų Bažnyčios Katekizme sakoma, kad ir kiekvienu veiksmu dalyvaujame Dievo darbuose: „Mažiausias mūsų veiksmas, atliktas iš meilės, vertingas visiems, nes išreiškia visų – gyvų ir mirusių – žmonių solidarumą“ (953).

Apie Juozapą žinoma labai mažai, bet iš to, kas apie jį parašyta evangelijose, matome, kad kasdienybėje jis gyveno tvirtai pasitikėdamas Apvaizda. Kadaise jis dirbo tik sunkų rankų darbą, o dabar į jį kreipiamasi tokiais litanijos vardais: Dievo Sūnaus maitintojau, nekaltųjų saugotojau, vargdienių paguoda, ligonių viltie, mirštančiųjų užtarėjau, net piktųjų dvasių baime, mat piktoji dvasia bijo visiškai pasitikinčių Dievu.

Šventasis Juozapai, išmintingasis, klusnusis... Melski už mus.

Pr 1, 26 – 2, 3 arba Kol 3, 14–15. 17. 23–24; Ps 90


Trečiadienis, gegužės 2

Jn 12, 44–50

Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa (Jn 12, 46).

Broliai ir seserys, Jėzus atėjo į žemę, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, neliktų tamsybėse. Ateikite! Ateikite į Jo šviesą!

Ateikite į Jo šviesą, kad matytumėte, kuriuo keliu eiti. Daugelis jūsų kaip tik dabar priima svarbius sprendimus. Neprivalote jų priimti vieni. Ateikite į Viešpaties šviesą, kad Jis padėtų jums surasti kelią. Leiskite Jam atskleisti, ko Jis tikisi, viliasi ir laukia iš Jūsų. Dažnai pamąstote, ar einate teisingu keliu, ar veikiate tai, ką turėtumėte veikti. Tegul neapninka jūsų nerimas. Ateikite į Jo šviesą, ir Jis jums padės.

Ateikite į Jėzaus šviesą, kad patirtumėte Jo meilės šilumą. Tamsybėse šalta. Ateikite ir leiskitės sušildomi Jo meilės šviesos. Neklauskite, ar esate verti ateiti. Nežiūrėkite, ką pirma reikėtų pataisyti. Verta ateiti ne todėl, kad esate verti, bet dėl Jo malonės, o Jis jau yra atlikęs visa, ko reikia, kad ateitumėte! Jis jau iškentė kryžiaus kančią, prisikėlė iš kapo, įžengė į dangų ir išliejo malonę į jūsų širdis. Ateikite! Ateikite į Jo šviesą ir leiskite meilei sušildyti širdį.

Ateikite į Jėzaus šviesą, ir jokia nuodėmė ten jūsų nesuras. Jo šviesa tyra, šventa ir tikra. Ateikite į šviesą, ir tegul pasirodo visos jūsų nuodėmės, kad Viešpats galėtų jus apvalyti visam laikui. Klausiate, kaip atsikratyti to, kas taip seniai jus luošina? Dar nepajutote palengvėjimo, kurį atneša metų metus nešiotos kaltės ir gėdos sudeginimas Jo šviesoje, kad galėtumėte nauju protu ir širdimi šviesti pasauliui? Ateikite, priimkite Jo šviesą ir būkite švarūs.

Jėzau, pasaulio šviesa, ateinu pas Tave. Tu esi Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Pripildyk mano būtį savo šviesos ir tiesos. Tegul Tavo šviesa prasiskverbia į tamsias mano sielos kertes, tegul jas išvalo, sušildo. Perkeisk, Viešpatie, mane, kad tada, kai esu prie kitų, nemesčiau ant jų šešėlio: kad Tavo meilės šiluma galėtų netrukdoma juos pasiekti.

Apd 12, 24 – 13, 5; Ps 67, 2–3. 5–6. 8


Ketvirtadienis, gegužės 3

Šv. Pilypas ir Jokūbas

Jn 14, 6−14

Parodyk [mums] Tėvą (Jn 14, 8).

Šiandien minime Pilypą ir Jokūbą. Jie buvo Jėzaus išrinktieji apaštalai. Jau keletą metų jie buvo su Jėzumi, ir štai vieną dieną Jis jiems ir kitiems iš dvylikos pasakė: „Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą“ (Jn 14, 7).

Tačiau nepaisant kartu su Jėzumi praleisto laiko, jie nesuprato, apie ką Jis kalbėjo. Taigi Pilypas paprašė: „Viešpatie, parodyk [mums] Tėvą“ (Jn 14, 8).

Ko gero, nusiminęs dėl jų nesupratingumo, Jėzus švelniai papriekaištavo Pilypui: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti!“ (Jn 14, 9).

Kokią nuostabią tikrovę Jėzus atskleidė Pilypui, parodydamas, kaip galime bendrauti su Dievu! „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! <...> aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje! <...> kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius“ (Jn 14, 9. 11. 12).

Nesuvokiamasis Dievas Jėzuje prisiėmė žmogaus veidą. Jėzus tapo tiltu per neišmatuojamą bedugnę tarp žmonijos ir Tėvo. Enciklikoje Dievas yra Meilė popiežius Benediktas XVI nuostabiai atskleidžia šią tiesą: „Iš tiesų niekas nėra matęs Dievo, koks jis yra kaip toks. Tačiau Dievas mums nėra visiškai neregimas, nėra neprieinamas. <...> Tėvą galime išvysti Jėzuje (plg. Jn 14, 9). <...> Meilės istorijoje, kuri pasakojama Biblijoje, jis pats eina mūsų link, stengiasi mus laimėti – iki pat Paskutinės vakarienės, iki pat širdies perdūrimo ant kryžiaus, iki pat pasirodymų po Prisikėlimo ir didžių darbų, kuriais jis per apaštalų veikimą rodė kelią gimstančiai Bažnyčiai“ (Deus Caritas est, 17).

Mes, kaip ir apaštalas Pilypas, trokštame pažinti savo dangiškąjį Tėvą. Štai Geroji Naujiena: dabar šis mūsų širdies troškimas gali būti patenkintas. Žvelgdami į mylinčias Jėzaus akis, galime matyti į mus žvelgiantį Jo Tėvą!

Jėzau, kaip nuostabu, kad Tavyje galime matyti Dievo veidą! Dėkoju Tau už tai, kad esi Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Dėkoju Tau, kad esi šviesa ir vedi mus namo pas dangiškąjį Tėvą.

1 Kor 15, 1−8; Ps 19, 2−5


Penktadienis, gegužės 4

Apd 13, 26−33

Ir mes jums skelbiame gerą naujieną (Apd 13, 32).

Ar atpažįstate šį pasakojimą? Ko gero, taip. Šiomis eilutėmis perteikdamas šventojo Pauliaus kalbą, apaštalas Lukas užrašė evangelinės žinios esmę. Jis sugebėjo keletą Jėzaus tarnystės metų sudėti į kelis trumpus sakinius: jais atskleidė ir tai, ką apie Jėzų skelbė pranašai, ir nusakė, ką neseniai rezgė Jeruzalės vyresnieji, ir papasakojo svarbiausią įvykį.

Pažiūrėkime. Jėzus atėjo pas savo ir Tėvo sukurtus žmones, tačiau mes Jo neatpažinome. Mes pasmerkėme Jį mirti nusikaltėlio mirtimi, nors Jis buvo nekaltas. Jis buvo nukryžiuotas ir palaidotas kape. Tačiau Dievas prikėlė Jį iš mirties – per Jį Tėvas išpildė savo pažadus ir atsakė į mūsų maldas. Tokia yra „išganymo žodžio“ (Apd 13, 26), Gerosios Naujienos, esmė.

Ši istorija pakankamai paprasta, todėl ją papasakoti galėtųkiekvienas. Štai kas svarbu: visi mes galime būti džiugūs ir paprasti atpirkimo liudytojai. Mes galime atsiliepti į Jo kvietimą evangelizuoti. Tačiau kartais, net esant gerai progai, taip sunku kalbėti apie tai, kuo tikime, kas mums brangu. Kodėl taip yra?

Viena dažniausių priežasčių − mūsų abejonė, ar tai, ką sakysime, bus veiksminga. Galbūt abejojame, ar pakankamai patraukliai ir įtikinamai perteiksime Evangeliją, kad ją išgirdęs žmogus norėtų ją priimti. Ši abejonė gali taip užvaldyti, kad išvis nieko nepasakysime! Tačiau sielą perkeičianti Evangelijos galia kyla ne iš mūsų. Ji ateina iš Šventosios Dvasios. Taip, mums reikia dalytis pažinta tiesa, tačiau pats Dievas patraukia žmogų, kuriam apie tai kalbame. Tik Dievo malonė paakina žmogų atverti širdį Viešpačiui. Dievo Dvasia, o ne mūsų iškalbingi žodžiai žmogų pakelia. Tai didžiulė paguoda ir pagalba!

Tad visada atminkite: kad galėtumėte dalytis Evangelija, jums nereikia būti teologu, kunigu ar vienuoliu. Reikia tik būti atviriems ir pasiekiamiems, pasirengusiems sunkiausią naštą palikti Dievui.

Viešpatie, pripildyk mane savo meilės, pripildyk su kaupu, kad per mane lietųsi Geroji Naujiena.

Ps 2, 6−11; Jn 14, 1−6


Šeštadienis, gegužės 5

Apd 13, 44−52

O tie, nusikratę prieš juos nuo kojų dulkes, atvyko į Ikonijų (Apd 13, 51).

Atvykę į Pisidijos Antiochiją, Paulius ir Barnabas, kaip įprasta, pirmiausia nuėjo į miesto sinagogą. Tenai „Abraomo giminės sūnūs“ dėmesingai klausėsi Pauliaus kalbos apie Jėzų. Kai kurie įtikėjo, kiti kvietė jį pakalbėti ir kitą šabą. Tačiau kai kuriems žydų religiniams vadovams pavyko nuteikti žmones prieš apaštalus. Paulius ir Barnabas priėmė tai kaip galimybę paskelbti Gerąją Naujieną pagonims, ir daug jų įtikėjo. Kai sukurstytieji pradėjo persekioti Paulių ir Barnabą ir išvijo juos iš savo žemių, šie negaišo laiko ginčams ar apgailestavimams. Jie paprasčiausiai „nusikratė nuo kojų dulkes“ ir ėjo toliau, nusprendę, kad Dievas kviečia juos evangelizuoti kitoje vietoje. Kaip ir buvo tikėjęsi, jie išvydo, kad Šventoji Dvasia ėjo pirma jų, rengdama kitų žmonių širdis priimti gerąją naujojo gyvenimo su Jėzumi naujieną.

Susidūrę su pasipriešinimu, mes dažnai įsiaudriname ir tarsi įklimpstame į purvyną. Bandydami suvokti, kas buvo neteisus, vis peržvelgiame savo žodžius bei veiksmus, manydami, kad turėjome elgtis kitaip. Arba kaltiname kitus, taip kurstome savo priešiškumą ir apmaudą. Galbūt nusprendžiame, kad kuris nors žmogus nevertas mūsų pastangų mylėti. Tokia perdėta analizė gali įbauginti ir taip sukaustyti, kad daugiau neberizikuosime turėti nemalonumų. Analizuoti, kas buvo ne taip, ir prisiimti atsakomybę dėl to, ką galėjome padaryti geriau, yra gerai. Tai ypač svarbu bendraujant su mums artimais žmonėmis. Tačiau bus situacijų, kai mes, kaip ir Paulius, suprasime, kad nesėkmė yra tik tariama. Kartais ji reiškia ne tik mūsų veikimo kurioje nors srityje pabaigą, bet ir Dievo kvietimą imtis naujos užduoties, kuri yra Jo plano mums dalis. Kai tai įvyks, atiduokime nesėkmę Dievo gailestingumui ir džiaugsmingai kreipkimės į Šventąją Dvasią, prašydami Jos parodyti, kur prisikėlęs Jėzus mus kviečia toliau.

Jėzau, dėkoju Tau, kad pakvietei mane būti Tavo bendradarbiu. Sudedu prie Tavo kojų savo baimes ir nesėkmes ir prašau Tavo malonės suvokti, kur toliau Tavoji meilė nori mane vesti.

Ps 98, 1−4; Jn 14, 7−14


Sekmadienis, gegužės 6

Jn 15, 1–8

Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių (Jn 15, 5).

Kaip gera žinoti, kad einame per gyvenimą ne vieni! Kai esame vieniši ir silpni, Jėzus yra su mumis ir niekuomet mūsų nepalieka. Jis nepaliks nė tada, kai jausimės verti būti palikti: „Efraimai, kaip galiu tave atmesti? Izraeli, kaip galiu tave apleisti? <...> Mano širdis neleidžia man to padaryti! Mano gailestingumas tau yra per stiprus! Nebausiu tavęs degančiu įniršiu <...>, nes aš esu Dievas, o ne žmogus, – Šventasis tarp jūsų, – su pykčiu neateisiu“ (Oz 11, 8–9).

Jėzus – vynmedis. Jis teikia viską, ko reikia augimui ir klestėjimui. Dievas Tėvas – vynininkas. Visas, geras ir blogas, mūsų gyvenimo aplinkybes Jis paverčia įrankiais, kuriais geni ir formuoja mus pagal savo paveikslą. Kad suprastume, ką keičia sekimas Kristumi, pamąstykime, kaip gyveno ankstyvoji Bažnyčia. Iš kur Saulius sėmėsi drąsos nutraukti Bažnyčios persekiojimus ir netgi tapti vienu uoliausių apaštalų? Susitikimas su Jėzumi kelyje į Damaską jį visiškai pakeitė, tačiau Dievas dar turėjo išvalyti jo išdidumą, prietarus, baimę. Genėjimas, matyt, buvo nelengvas, bet Saulius jį ištvėrė, nes artumo su Jėzumi patirtis jam buvo itin brangi.

Prisiminkite apaštalus Jeruzalėje, kai Saulius norėjo prie jų prisidėti. Juk jis buvęs persekiotojas! Kaip jie nugalėjo baimę ir išdrįso juo pasitikėti? Jie leido Viešpačiui reikiamu metu juos vesti. Tai nebuvo lengva, tačiau jie tikėjo, kad Dievas gali iš mirties pašaukti gyvybę, ir todėl rizikavo.

Dievas dėl mūsų daro viską! Nemažiau, nei pirmiesiems krikščionims! Stenkimės visąlaik likti vienybėje su Kristumi, tada Tėvas apgenės ir mus. Ne visada tai bus malonu, bet duos vaisių. Mūsų gyvenimas niekuomet nebus toks pat, jis taps vis geresnis.

Dangaus Tėve, padaryk mano širdį viena su Tavo ir Tavo Sūnaus širdimi, kad subrandinčiau vaisių, į kuriuos pažvelgę, imtume Tave garbinti.

Apd 9, 26–31; Ps 22, 26–28. 30–32; 1 Jn 3, 18–24


Pirmadienis, gegužės 7

Apd 14, 5−18

Minia, pamačiusi, ką Paulius padarė, pradėjo garsiai <...> šaukti (Apd 14, 11).

Žmogus, kuris anksčiau niekada nevaikščiojo, pašoko ant kojų ir stovėjo priešais minią. Koks neregėtas stebuklas! Nenuostabu, kad žmonių jaudulys veržėsi per kraštus. Todėl Barnabas ir Paulius pasinaudojo šia proga papasakoti jiems apie Tą, kuris šį vyrą išgydė.

Šiandien galime džiaugtis, net jei esame kamuojami abejonių ir neišspręstų problemų. Kodėl? Todėl, kad Dievas dalyvauja mūsų reikaluose. Aplink mus kasdien vyksta stebuklai. Mūsų Tėvas kiekvieną akimirką mums pagelbsti. Galbūt kartais to nejaučiame, tačiau tai nereiškia, kad Dievui niekas nerūpi ir Jis nieko nedaro. Stebuklai vyksta daugybe skirtingų pavidalų, todėl Dievas nori atverti mums akis, kad juos matytume. Jis padeda mums suprasti, kad Jis yra su mumis ir siekia bendrystės.

Visus mus Jis yra gydęs ir stiprinęs. Kiekvienam iš mūsų kas nors yra atleidęs, kiekvienas turėjome progų atleisti. Daugybę kartų mums atleido Dievas. Galbūt esame išgyvenę akimirkų, kai jautėme, kad Dievas yra su mumis, ar matėme, kaip mūsų mylimieji į Jį atsigręžia. Tikriausiai pamename akimirkų, kai užgriuvo sunkumai, o mes jautėmės ramūs, arba gal kada nors staiga prakalbo kuri nors Šventojo Rašto eilutė. Visa tai yra tokie pat nuostabūs ir įkvepiantys stebuklai kaip ir fizinis išgydymas. Be visų šių stebuklų, Jėzus štai ką mums pažadėjo: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). Kad ir ką patirtum šiandien ar kurią kitą dieną, tu gali įsitverti šios tiesos. Visagalis Dievas norėjo gyventi tavo širdyje. Jis yra su tavimi visomis tavo gyvenimo aplinkybėmis bei dovanoja tau savo malonę, ramybę ir viltį. Tavo Tėvas visada eina pirma tavęs, šalia tavęs ir už tavęs. Ar gali būti didesnis stebuklas už šį?!

Tėve, esu toks dėkingas, kad Tu, Jėzus ir Šventoji Dvasia atėjote ir apsigyvenote mano širdyje. Dėkoju Tau ir garbinu Tave už tai, kaip tvarkai mano gyvenimą. Tikiuosi ir labai laukiu Tavo stebuklų, taip pat ir tų, kuriuos man parodysi šiandien.

Ps 115, 1−4. 15−16; Jn 14, 21−26