Mes, žmonija, esame įdomi giminė, palaiminta prigimtiniu smalsumu. Įsiskverbėme į žemės gelmes, pasiuntėme į kosmoso erdves palydovus – jie skrieja tūkstančiai kilometrų nuo žemės, – tiriame smulkiausias daleles, nagrinėjame atomo sandarą, sykiu mums rūpi ir didingosios kalnų viršūnės. Atsidėję gilinamės į fizinį pasaulį, tačiau – keista – menkai domimės dvasiniu pasauliu. Nors Katekizmas moko, kad mus nuo gyvenimo pradžios iki mirties saugo ir globoja angelai (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 336), dauguma mūsų gyvena neimdami domėn, jog mus supa galingos dvasinės būtybės. Deja, angelai labiau rūpi klaidinga Naujojo amžiaus pasaulėžiūra persiėmusiems žmonėms.

Šią vasarą norime išsamiau pakalbėti apie angelų karaliją. Nors mums gyvenant žemėje daug kas apie angelus taip ir lieka nesuprantama, Dievas leidžia nemažai nutuokti apie jų būdą ir tarnystę. Jis mums daug atskleidė norėdamas parodyti, kaip stipriai Jis mus myli. Dievas mums davė daug padrąsinimo ženklų: juk angelai įrodo, kad mes šiame pasaulyje niekada nesame vieni. Šios galingos, atjaučiančios ir išmintingos esybės akivaizdžiai rodo, kad Dievas išties palaimino mus „visokeriopa dvasine palaima danguje“ (Ef 1, 3), taigi Jis mus palaimino ir angelų palaiminimu!

Kas yra angelas?

Taigi ką mes žinome apie angelus? Pirmiausia žinome, kad jie buvo sukurti „per jį ir jam“ (Kol 1, 16). Jis – tai Jėzus. Taip pat žinome, kad angelai yra „grynai dvasiniai kūriniai“, turintys „protą ir valią“ (Katekizmas, 330). Žinome, kad jie yra „tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą“ (Žyd 1, 14), taigi jiems patikėta tarnauti mums. Sykiu žinome, kad angelai veikia didžiojoje išganymo istorijoje nuo pat pradžių.

Saugantys kelią prie gyvybės medžio angelai minimi Pradžios knygos pasakojime apie kūrimą, angelams teks itin svarbus vaidmuo per galutinį teismą, kai Jėzus vėl ateis garbėje (plg. Pr 3, 24; Apr 20, 1). Angelų veikimas krinta į akis pasakojimuose apie Abraomą, Jokūbą, Mozę, Jozuę, Gideoną ir daugelį kitų Senojo Testamento veikėjų. Iš Naujojo Testamento matyti, kad jų vaidmuo buvo svarbus Marijos, Petro, Juozapo, Pauliaus ir netgi paties Jėzaus gyvenime. Taigi peržvelgę visus Biblijos pasakojimus apie angelus, matome, kad jų vieta esminga didžiajame Dievo išganymo plane.

O ką angelai veikia? Žodis „angelas“ kilęs iš graikų kalbos žodžio angelos, reiškiančio pasiuntinį, žinios nešėją. Šv. Augustinas aiškindamas 103-ąją psalmę sako: „Angelas reiškia ne prigimtį, o vaidmenį. Tu paklausi, kaip ši prigimtis vadinasi? – Dvasia“ (Apie 103 psalmę, 1, 15). Kitaip tariant, angelai yra grynos, nemirtingos dvasios. Jie veikia kaip Dievo žinios nešėjai, Jo pasiuntiniai, arba atstovai. Būdami Dievo atstovai jie ne tik paskelbia žinią. Daugelyje Šventojo Rašto pasakojimų jie vaizduojami kaip veikiantys Dievo labui ir Jo vardu. Angelai netgi veikia dieviškąja galia, kad įvykdytų Jo sumanymus ir tikslus.

Šventajame Rašte kalbama apie skirtingus angelų pulkus, kitaip tariant, skirtingas jų rūšis. Pirmieji yra serafimai, supantys Dievo sostą ir šlovinantys Jį gyriaus ir garbinimo giesme (plg. Iz 6, 3). Kiti angelai – kerubai, saugantys Dievo Artumą (plg. Pr 3, 24; Ez 10, 4–8; Ps 99, 1). Taip pat žinome tris arkangelus, tiesiogiai susijusius su Dievo kūrimu: Mykolą, Gabrielių ir Rapolą, dar vadinamą Rafaeliu. Mykolas vaizduojamas kaip galingas karys, vedantis Dievo kariuomenę į kovą prieš Šėtoną (plg. Apr 12, 7; Jud 1, 9). Gabrielius yra didysis pasiuntinys, paskelbęs Marijai ir Zacharijui Dievo sumanymą (plg. Lk 1, 18–19. 26–28). O Rapolas yra žinomas kaip gydantis angelas, išgydęs Tobitą iš aklumo ir Sarą išvadavęs iš ją varginusių demonų (plg. Tob 8, 1–3; 11, 7–17).

Šventajame Rašte trumpai, plačiau nepaaiškinant, užsimenama apie kitus angelų pulkus: sostus, valdžias, kunigaikštystes, galybes, viešpatystes (plg. Ef 1, 21; Kol 1, 16). Amžiams bėgant šventieji ir teologai skirstydavo angelus pagal skirtingas hierarchijas, suteikdavo jų pulkams įvairiausius vardus. Tačiau svarbu ne šie skirtumai, o tai, dėl ko visi sutaria: angelai yra visiškai tikri, itin veiklūs, veikiantys tiek danguje, tiek žemėje.

Dangiškieji sargai

Jėzus mus mokė: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10). Šiuos Jėzaus žodžius Bažnyčia visada suprato taip – visus Dievo vaikus saugo angelai sargai: „Šalia kiekvieno tikinčiojo būna angelas globėjas ir ganytojas, vedantis jį per gyvenimą“ (Katekizmas, 336).

Skaitydami šį sakinį veikiausiai mąstome, koks jis puikus, guodžiantis. Dievas kiekvienam iš mūsų skyrė angelą sargą! Bet šv. Jeronimas šioje eilutėje įžvelgia kai ką daugiau nei tik paprastą paguodą ir padrąsinimą. Jis rašo: „Koks didis turi būti sielos orumas, jei kiekvienas nuo gimimo turi angelą, įpareigotą jį sergėti“ (Mato evangelijos komentarai, 18, 2).

Daugelį paguodžiantys žodžiai Jeronimą priverčia nustėrti iš pagarbios baimės. Tiesiog tai, kad kiekvienas iš mūsų turi angelą – galingą, nemirtingą, dvasinę būtybę, saugančią ir vedančią mus, – Jeronimui atskleidžia, kokie svarbūs esame. Tai parodo jam, kokia didinga yra mūsų esybė ir kokia gili dangiškojo Tėvo pagarba ir meilė mums.

Psalmininkas ne tik patvirtina šią tiesą, jis mums pateikia gyvą vaizdinį, dar ryškiau atskleidžiantį mūsų vertę Tėvo akyse: Dievas „palieps savo angelams saugoti tave visur, kad ir kur tu eitum. Savo rankomis jie neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum“ (Ps 91, 11–12). Šis vaizdinys primena mums tėtį, iškeliantį vaikutį aukštai virš minios, kad jis galėtų pamatyti paradą. Šie žodžiai mums gali priminti ir mamą, laikančią sūnelį už rankos, kad jis nepasimestų minioje. Tai švelnumą ir rūpestingumą atspindintis vaizdinys, saugumo ir gėrėjimosi vaizdas, pažadą ir įkvėpimą gaivinantis įvaizdis.

Angelai sargai pakyli mus viršum pasaulio kelių, kad išvystume Dievo kelius. Jie mus laiko už rankos, kad šiame pasaulyje neišklystume iš savojo kelio. Pasak popiežiaus Pijaus XII, angelų užduotis yra „rūpestingai sergėti mus, kad mes nebūtume atskirti nuo Jėzaus… Jie yra mūsų pusėje, padeda mums pasiekti dar didesnę vienybę su Dievu“ (1958 m. spalio 3 d.).

Susitikimas su angelu

Angelai sargai visada neregimai darbuojasi, saugodami mus nuo pagundų, vadovaudami mūsų širdims ir mintims, padėdami mums pavojaus valandą ar pagelbėdami įveikti sunkumus. Štai ką pasakoja mūsų skaitytoja:

„Turint autizmu sergantį sūnų dažnai kyla iššūkių ir randasi naujų progų pamatyti Dievo ranką, veikiančią mūsų gyvenime. Prisimenu, prieš kelerius metus Vilius mums pasakė, kad jis matė savo angelą sargą. Tuo metu jis negebėjo kalbėdamas užbaigti sakinių, ir mes kokius trisdešimt sykių per dieną susierzindavome, nes bendravimas su juo buvo toks varginantis. Mano vyras buvo išvykęs su reikalais, atėjo laikas gulti. Grįžau į Viliaus kambarį, norėdama jį nuraminti, nes jis sunkokai užmigdavo.

Stovėdama prie jo tamsoje išgirdau jį skambiu kaip varpelis balsu sakantį: „Visas gerai, Mamyte. Angelas liepė: „Neliūdėk, Viliau. Aš žinau, kad tau liūdna, nes tėvelis išvykęs. Bet jis greitai sugrįš, nesirūpink.“ Tada jis atsigulė ir tuojau užmigo. O aš stovėjau nustėrusi iš nuostabos. Jis ką tik kalbėjo tobula kalba, paskui pats užsimigdė ir neišbudo! Kai aš negalėjau suprasti savo sūnaus, o jis negalėjo pats man pasakyti, ko nori, Dievas šią bėdą išsprendė per angelą sargą.“

Angelo vedami

Angelai yra tikri. Jie tikrai veikia pasaulyje, Bažnyčioje ir kiekvieno iš mūsų gyvenime. Dievas nori sustiprinti dvasines mūsų jusles, kad galėtume pajusti, kokia svari angelų pagalba mums. Jie mus rengia sutikti Jėzų ir tarnauti Jam bei Jo Bažnyčiai. Dievas nori, kad mes tikėtume, jog Jis pasiuntė angelus mus globoti, vesti ir įkvėpti. Tad būkime atviri savo angelui sargui, nes Jis stengiasi pakylėti mūsų širdį į dangų. Leiskimės kasdien jo vedami ir kreipiami Jėzaus link.

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.