Tvirtai laikykitės tiesos!
Ko palaimintasis Jonas Henris Newmanas mus gali pamokyti šiandien
Newmano draugas jo gyvenimą pavadino ištvermingu tikslo siekimu. Nuo pat pradžių palaimintasis Jonas Henris Newmanas siekė vieno ir visa apimančio dalyko – tiesos. Būdamas Oksfordo studentas ir profesorius, anglikonų pamokslininkas ir mokslininkas, galiausiai katalikų kunigas ir kardinolas Newmanas atsidėjęs mokėsi Jėzaus Kristaus tiesų ir gyveno pagal jas. Tiesa buvo tikslas, siekinys, formavęs jo gyvenimą.
Tikrasis pamatas
Šis tiesos troškulys daro Newmaną įstabiu pavyzdžiu mums ir mūsų dienoms bei laikams. Newmanas suvokė, kad pats patikimiausias ir stipriausias mūsų gyvenimo pamatas yra tiesa – tiesa, kas yra Dievas, tiesa, kas esame mes, ir tiesa, kaip Dievas mus pašaukė į gyvenimą. Jis suvokė, kad jausmai – netgi maldingi, „dvasiniai“ jausmai – kyla ir išblėsta, tad jie neturi tapti mūsų gyvenimo pamatu. Jis žinojo, kad visuomenės nuomonė susidaro ir išsisklaido. Jis žinojo, kad mintis sekti savo svajomis ir troškimais gali būti pavojinga, nes tos svajos gali būti grindžiamos savanaudiškais tikslais ir būti priešingos troškimui daryti tai, kas malonu Viešpačiui.
Newmanas panašias mintis išsakė „Apologijoje“: „Nuo penkiolikos metų amžiaus dogma buvo pamatinis mano tikėjimo principas: aš nežinojau kitokios religijos; negalėjau priimti kitokios rūšies religijos idėjos; religija, kaip tiesiog jausmas, man yra sapnas ir pasityčiojimas.“ Nuo pat jaunumės jis įsipareigojo sekti tiesa, kad ir kur ji jį nuvestų. Ir galiausiai šis siekis nuvedė jį prie Katalikų Bažnyčios durų.
Apsispręsdamas tapti kataliku Newmanas žinojo, kad jam reikės daug ką paaukoti, kad kils sunkumų. Jis žinojo, kad jam teks atsisakyti jo branginamos profesoriaus vietos Oksfordo universitete, nes tuo metu tik anglikonams buvo leidžiama būti profesoriais. Jis taip pat numanė, kad jo naujieji draugai katalikai jaunesni ir ne mažiau šaunūs nei jo draugai anglikonai. Jis nujautė, kad daug katalikų, ypač iš hierarchijos ir teologų rato, nepasitikės juo. Jie ieškos būdų jį sukritikuoti ar netgi atmesti jo teologinius metodus ir išvadas. Newmanas pašaipiai rašė: „Einu pas tuos, kurių nepažįstu ir iš kurių tikiuosi labai mažai – paverčiu save atstumtuoju.“
Auka dėl Tiesos
Newmanas buvo teisus. Jis savo naujojoje Bažnyčioje tapo pašaliečiu, atstumtuoju. Daugelis abejojo jo nuoširdumu. Kai kurie netgi įtarinėjo, kad jis – anglikonų šnipas, kurio tikslas – susprogdinti katalikybę iš vidaus. Kaip šventąjį Paulių šaltai sutiko Jeruzalės krikščionys – žmonės, kuriuos jis persekiojo iki atsiversdamas, – taip Joną Henrį Newmaną Anglijos katalikai sveikino atsargiomis šypsenomis ir prastai slėpdami savo skeptiškumą.
Tačiau tai nebuvo svarbu Newmanui. Jis norėjo imtis darbo. Troško tarnauti savo naujajai Bažnyčiai ir padėti jai suklestėti kartais nedraugiškoje aplinkoje. Bet netgi čia, rodos, viskas stojo prieš jį. Du pagrindiniai projektai, kuriuos jis vykdė pirmaisiais atsivertimo į katalikybę metais, – naujo katalikų universiteto steigimas Dubline ir naujo Biblijos vertimo į anglų kalbą peržiūra – patyrė didelių sunkumų. Bažnyčios vadovai, šių projektų šalininkai, teikė Newmanui itin menką paramą, tad projektams nepavykus, jam teko daug priekaištų.
Tuo metu į Newmaną taip paniekinančiai žvelgta ir jis tapo toks prislėgtas, kad daugelis tikėjosi, jog jis atsisakysiąs katalikybės ir grįšiantis į Anglikonų Bažnyčią. Bet Kristaus tiesa ir Newmano meilė Bažnyčiai buvo daug stipresnė nei bet koks negatyvumas, reiškiamas jam, ar jo persekiojimas. „Nė akimirką nesusvyravo mano pasitikėjimas Katalikų Bažnyčia nuo tada, kai buvau priimtas į jos prieglobstį“, – rašė Newmanas. Kaip jis ištvėrė? Ištvėrė, nes rado tiesą ir apsisprendė likti jai ištikimas. Galiausiai Newmanas buvo išteisintas, netgi pakeltas kardinolu. Tačiau jis ištvermingai laikėsi ir iki tol, kol jam mesti įtarimai paneigti.
Būti tobulam?
Nors Newmanas gyveno daugiau nei prieš šimtą metų, jo ištikimybė Bažnyčiai – priimant jos grožį ir silpnumą – daugel byloja mums ir nūdien. Nepaisant viso Bažnyčios grožio ir šventumo, ir šiandien mes pastebime jos silpnumą. Ir šiandien „progresyvieji“ bei „konservatyvieji“ žvelgia vieni į kitus įtariai ir paniekinančiai. Vis pasirodo žinių apie pedofilus kunigus ar nuslėptus nusikaltimus. Mažėja katalikų, aktyviai gyvenančių savo tikėjimu ir dalyvaujančių Mišiose.
Šitiek daug iššūkių, kad kyla pagunda klausti, kaip galime tikėtis supami tokio netobulumo įvykdyti šį Evangelijos priesaką: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48)? Kaip aš galiu būti tobulas, kai pats esu toks silpnas ir nuodėmingas? Ar yra bent kokios vilties?
„Taip, yra!“ – atsakytų Newmanas. Jis mums sakytų, kad tikrai įmanu gyventi Viešpaties vertą gyvenimą, ir patartų, kaip neiškrypti iš kelio.
Pirma, jis mums patartų tvirtai laikytis tiesos. Persiimti Šventuoju Raštu ir Bažnyčios mokymu. Skaityti šventųjų gyvenimus. Kasdien surasti laiko maldai, melsti Viešpatį atviros širdies ir nuolankios dvasios. Statydinti savo gyvenimą ant tvirto nesiūbuojančio tiesos pamato. Tada būsime palaiminti.
Antra, Newmanas mus padrąsintų išmokti skirti, kuo skiriasi mokymo tiesa ir gyvenimo tiesa. Newmanas priėjo išvadą, kad Katalikų Bažnyčia yra vienintelė Bažnyčia, kuri tiesiogiai kilo iš apaštalų. Jis laikė Katalikų Bažnyčią ta tikėjimo bendruomene, kuri liko ištikima autentiškam Kristaus mokymui. Bet sykiu jis matė, jog šią Bažnyčią sudaro įprasti žmonės, galintys suklysti ir nusidėti. Tad Newmanas mus moko neatmesti Bažnyčios paprasčiausiai dėl kai kurių jos narių trūkumų ir silpnybių.
Trečia ir svarbiausia, Newmanas mus įspėtų nemėginti Dievo tiesos atrasti – juo labiau ja gyventi – remiantis vien savo jėgomis ar vien savo supratimu. Jonas Henris Newmanas buvo ne tik didis mokslininkas ir mąstytojas, bet ir itin maldingas žmogus. Kiekvienas jo sprendimas, ypač sprendimas pereiti į Katalikų Bažnyčią, kilo iš jo vidinio ryšio su Viešpačiu, ne tik iš jo studijų ir samprotavimų. Ir visa tai padėjo jam išlikti ištikimam.
Meilė gimdo tikėjimą
Malda, studijos, nuolankumas, ištikimybė ir šventumas. Šios dorybės yra raktas, atveriantis duris į Newmano tikėjimo gyvenimą, jos padeda jį suprasti. Taip pat šios dorybės mus pripildys vilties, nepaisant mums tenkančių iššūkių.
Newmanas mums parodo, kad reikia kai ko daugiau nei žmogaus proto, norint suleisti pamatus, galinčius atlaikyti visas gyvenimo audras. Reikia per maldą Viešpačiui atsidavusios širdies. Reikia nuolankios širdies, pasiduodančios Šventosios Dvasios mokymui. Negalime paprasčiausiai įsitikinti, kad mums reikia gyventi krikščionišką gyvenimą. Turime būti pripildyti Dievo malonės. Newmanas šią tiesą taip perteikė:
„Esame Kristaus ne tiesiog tikėjimu, ne tiesiog darbais, bet meile… Tai meilė gimdo tikėjimą, o ne tikėjimas – meilę. Esame išgelbėti… dangiškąja liepsna mumyse. Ji, naikindama tai, kas regima, siekia to, kas neregima. Meilė yra švelnus, ramus, norus sielos, kontempliuojančios Dievą, paklusnumas ir atsidavimas.“
Tiesos mylėtojai
Jonas Henris Newmanas įsirikiuoja tarp daugybės šventųjų, kurie tvirtai laikėsi tiesos, nepaisant stipraus puolimo. Ignacą Lojolą buvo suėmusi ispanų inkvizicija. Mariją MacKillop mėgino nutildyti jos vyresnieji, kai ji pastebėjo pedofilą kunigą. Kryžiaus Joną įkalino jo vienuolyno vyresnieji. Yves’ui Congarui buvo uždrausta mokyti teologijos dėl jo toliaregiško požiūrio į ekumenizmą ir pasauliečius. Šį požiūrį Bažnyčia vėliau priėmė Vatikano II Susirinkime.
Šie vyrai ir moterys mums parodo, koks vertingas tvirtas, bet nuolankus ir romus tiesos laikymasis. Mūsų pasaulis nėra tobulas. Mūsų Bažnyčia nėra tobula. Netobulos ir mūsų šeimos. Žinoma, nė vienas iš mūsų irgi nesame tobulas! Bet jei seksime Jono Henrio Newmano pavyzdžiu, jei iš visų jėgų stengsimės būti atviri Dievo malonei, jei leisime Dievo meilei mus vesti, atrasime malonę ir paguodą. O jos padės žengti pirmyn.
Tad sudėkime visą savo viltį ir pasitikėjimą į Viešpatį. Visi tapkime tiesos mylėtojais – Jėzaus mylėtojais, nes pats Jėzus yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas!
