SUKURTI GARBEI
Ar žinai, kad esi Viešpaties šventovė?
Retas kuris susipranta pasveikinti kitus gavėnios proga. Mat anaiptol ne visi džiaugiasi šiuo liturginiu laikotarpiu. Rodos, ko čia džiaugtis. Juk gavėnia – tai atgailos, pasninko, susilaikymo ir išmaldos davimo metas, o jį veikiau siejame su rimtimi nei su džiaugsmu. Pamėginkime šįkart pažvelgti į gavėnią kaip į džiaugsmo metą. Džiaugsmo, nes Biblijoje mums žadama, jog galime susitikti Viešpatį. Galime išvysti Jo garbę. Ir šis susitikimas turi galios perkeisti mūsų gyvenimą. Pasak apaštalo Pauliaus, „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“ (2 Kor 3, 18).
Gavėnios malda, pasninkas, išmaldos dalijimas, Sutaikinimo sakramento priėmimas, taip pat atgaila ir atsivertimas įgis daug daugiau galios, jei neišleisime iš akių tikslo – regėti Jėzaus šlovę! Atgaila ir savimarša gali mus išvaduoti iš nuodėmės ir priartinti prie Viešpaties.
Mes įpratę šias praktikas laikyti sunkiomis, lyginti jas su varginančiomis naštomis. Tačiau Jėzus sakė, kad Jo jungas yra švelnus, o našta lengva. Jis mus tikina, kad nereikia turėti nepaprastų dorybių, jog išvystume Jo šlovę. Tiesiog turime išmokti ateiti pas Jį. O Jis viskuo pasirūpins. Tad pakalbėkime, kas yra toji Viešpaties garbė ir šlovė.
Viešpaties garbė senovės Izraelyje
Savo tautai Dievas apsireiškia nenusakomu spindesiu ir neaprėpiama didybe. Tai matome skaitydami Senojo Testamento pasakojimus. Pasakojimas apie Mozę – vienas iš Dievo didybės apsireiškimo pavyzdžių.
Mozė buvo ką tik išvedęs izraelitus iš Egipto ir su jais beįžengiąs į dykumą. Jų laukė ilga kelionė į Pažadėtąją žemę. Dievas norėjo juos patikinti, kad jie keliauja ne vieni. Tad Jis Mozei liepė pastatydinti tartum kilnojamąją šventyklą, „Susitikimo palapinę“. Ji turėjo būti Jo artumo Namai. Šioje palapinėje buvo vidinė šventovė, vadinamoji Šventų Švenčiausioji. Joje buvo laikoma Sandoros Skrynia.
Šventajame Rašte sakoma, kad, įrengus Šventų Švenčiausiąją, „Viešpaties debesis“ pakibo virš Susitikimo palapinės. Debesiui pajudėjus, tauta palikdavo stovyklą ir sekdavo paskui jį. Ten, kur debesis sustodavo, žmonės įruošdavo stovyklą. Įrengtą vidinę padangtę pripildė Viešpaties šlovė. Ji buvo tokia galinga, kad net Mozė negalėjo įeiti į Susitikimo palapinę (plg. Iš 40, 34–35).
Daug vėliau, jau kelioms kartoms nugyvenus Pažadėtojoje žemėje, karalius Saliamonas pastatydino didžiąją Šventyklą, arba Viešpaties Namus. Jis surinko visą tautą. Jos akivaizdoje kunigai turėjo itin iškilmingai įnešti Sandoros Skrynią į Šventyklą, į jos Šventų Švenčiausiąją (plg. 1 Kar 8, 5–11). Įnešus Sandoros Skrynią ir išėjus kunigams, Viešpaties šlovė pripildė Šventyklą. Ji buvo tokia galinga, Dievas buvo taip arti, kad kunigai nebegalėjo atlikti savo tarnybos. Visa pripildė Viešpaties šlovė!
Tačiau izraelitų istorija buvo ne tik didinga ir pergalinga. Maždaug šeštojo amžiaus prieš Kristų pradžioje jie taip nuklydo nuo Viešpaties, kad Dievas leido babiloniečių kariaunai užgrobti jų kraštą, o juos pačius išsivaryti tremtin. Bet kenčiančius izraelitus Dievas paguodė: pažadėjo, kad jų nelaisvė galiausiai pasibaigs, ir Jis juos parvesiąs namo. Todėl pranašas šaukė: „Per dykumą tieskite VIEŠPAČIUI kelią!“ Tieskite, nes „Tada VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta!“ (Iz 40, 3. 5). Ir tai išties įvyko. Tautai buvo leista sugrįžti namo ir atstatyti sugriautą savo kraštą. O izraeliečiai laukė iki galo išsipildant pažado.
Jėzus – įsikūnijusi Dievo garbė
Ir išties atėjo Viešpaties šlovė, bet šį sykį ji atėjo visiškai kitaip, nei anksčiau. Viešpaties garbė sušvito per asmenį – Jėzų iš Nazareto.
Dievo šlovę Jėzus apreiškė veikiau ne savo didybės spindesiu, o išlaisvindamas bėdų prislėgtuosius ir gydydamas negalių kamuojamus žmones. Jis valgydavo su nusidėjėliais ir visuomenės atstumtiesiems ne kartą sakė, kad Dievas jų nepasmerkė. Jėzus padarė daug stebuklų, tačiau jie buvo ne Jo didybės ir galybės sužėrėjimas, o atjautos darbai apleistųjų, atstumtųjų ir pamirštųjų labui. Jėzus įkūnijo pranašo žodžius: „Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome. <…> Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku“ (Iz 53, 2. 3).
Taigi turintiems akis Jėzus neabejotinai apreiškė Dievo šlovę. Tai buvo slapta šlovė, pridengta nuo tų, kurie reikalavo nepaliaujamų ženklų. O Jį tikintiems Jėzus apreiškė, kad Jis yra „Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 24).
O labiausiai apreiškė Jėzus savo šlovę nukryžiuotas už mūsų nuodėmes. Ši didžiausia prieštara – paniekintojo, pasmerktojo kankinanti mirtis ant kryžiaus – labiausiai apreiškia nelygstamą Dievo didybę. Visas Jėzaus gyvenimas buvo nepaliaujamas Tėvo šlovės skleidimas vykdant tą darbą, dėl kurio Dievas Jį atsiuntė (plg. Jn 17, 4). O šiuo galutiniu darbu – mirtimi – Jis mums atskleidžia savo Tėvo meilės gelmes. Ant kryžiaus Jis apreiškė nuolankume slypinčią šlovę. Jis parodė, kad Dievas taip stipriai mus pamilo, kad atiavė savo vienatinį Sūnų, idant mes turėtume amžinąjį gyvenimą (plg. Jn 3, 16). Jėzus iškentėjo pažeminimą kryžiumi, kad mes būtume su Juo amžinai išaukštinti ir karaliautume danguje drauge su Juo (plg. Ef 2, 6). Kristaus kryžius išties yra galutinis ir didžiausias Viešpaties šlovės ir garbės atskleidimas!
Naujoji Viešpaties šventovė
Senajame Testamente skaitome, kad Viešpaties šlovė pripildė Jeruzalės Šventyklą. Evangelijose liudijama, kad pats Jėzus gyveno tarp mūsų kaip Viešpaties šlovė. Jo kūnas buvo tobulesnė padangtė, sukurta ne žmogaus rankomis, taigi priklausanti ne šiai kūrinijai (plg. Žyd 9, 11). Jame Dievo valia buvo apgyvendinta visa pilnatvė (plg. Kol 1, 19).
O per Paskutinę vakarienę Jėzus pažadėjo pats apsigyventi, arba pasilikti, mumyse (plg. Jn 15, 4). Jis netgi atidavė savo Kūną ir Kraują, kad mes visada atmintume, jog Jis mumyse gyvena. Jėzus kiekvieną iš mūsų padarė savo šventove, savo namais, savo artumos buveine, o visą Bažnyčią – „šventove Viešpatyje“ (Ef 2, 21). Dievas trokšta, kad visi mes būtume kupini Viešpaties garbės, kaip kad Šventų Švenčiausioji buvo jos pilna, kaip kad Jėzus buvo jos sklidinas.
Saliamonas, išvydęs Dievo garbės pripildytą Šventyklą, gėrėdamasis meldėsi: „Nūn pastačiau tau didingus Namus – vietą tau gyventi amžinai“ (1 Kar 8, 13). Tai yra ir mūsų tikslas. Mūsų kūnas yra Šventosios Dvasios šventovė. Dievas gyvena mumyse (plg. 1 Kor 3, 16; 6, 19). Tad šią gavėnią ir mes galime elgtis kaip Saliamonas – stengtis savo kūną ir sielą paversti didingais namais, vertais Viešpaties. Mes galime tapti šventove, kurioje Dievui patiktų gyventi. Galime priimti Jo garbę ir ją apreikšti aplinkiniams.
Tai nėra neįveikiamas uždavinys. Jau sakėme, kad Jėzus mus tikina, jog Jo jungas yra švelnus, o našta – lengva (plg. Mt 11, 30). Jis mus netgi kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Galbūt mūsų namai turi šiokių tokių trūkumų ir netobulumų. Bet jų pamatai yra stiprūs, nes pastatydinti ant Kristaus. Galbūt mūsų namai stipriai taisytini, reikalaujantys didelės pertvarkos. Atminkime – Jėzus yra nepaprastas statytojas ir taisytojas. Niekada nepamirškime, kad esame ne žmonių rankų, bet paties Dievo sukurtos šventovės.
Aš visa galiu
Psichologai teigia, kad išsikelti gana aukšti tikslai ir nuolat prisimenamos, kartojamos teigiamos, padrąsinančios mintys mus išjudina, skatina, motyvuoja, mums suteikia jėgų. Pasak psichologų, jei mes netgi ir nepasiektume tų aukštų tikslų, nemažai nueitume link jų stengdamiesi kasdien ištikimai vykdyti išsikeltus mažus tikslus.
Tad šią gavėnią drąsiai eikime Velykų link, nebijokime kelti didelių tikslų. Stenkimės dažniau eiti į šventąsias Mišias. Pasiryžkime kasdien melstis ir apmąstyti Šventąjį Raštą. Pasistenkime melstis šiek tiek ilgiau nei esame įpratę. Atsižadėkime pykčio, nekantrumo ar teisuoliškumo. Tebus tai mūsų pasninkas.
Nepamirškime kasryt sau tarti: „Aš esu Dievo vaikas. Aš esu Jo šventovė. Jis gyvena manyje. Tad aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina. Aš esu sukurtas išvysti Dievo garbę, grožį ir didybę.“
Broliai ir seserys, esame sukurti Dievo garbei ir šlovei. Tai yra didysis mūsų paveldas. Priimkime šią taip dosniai Jėzaus mums teikiamą dovaną.
