GAILESTINGUMO PALIESTI, MEILĖS PATRAUKTI
Kas mus paskatins šlovinti Dievą?
Velykų vigilijoje vėl iškilmingai užgiedosime Gloria. Šios didžiosios gyriaus giesmės negiedame visą gavėnią. Tik vėlų Didžiojo šeštadienio vakarą, švęsdami Viešpaties prisikėlimą, drauge su angelais ir šventaisiais vieningai užtraukiame gyriaus ir padėkos dangiškajam Tėvui giesmę: „Šloviname Tave, aukštiname Tave, lenkiamės Tau, garbiname Tave; gėrimės Tavo didžia garbe, Viešpatie Dieve, dangaus Valdove, visagali Dieve Tėve!“
Tai ne trumputė, kukli padėka. Tai ištisa gyriaus simfonija, skirta Tam, kuris mus išvadavo iš mirties ir suteikė mums amžinąjį gyvenimą. Gloria – tai mūsų džiaugsmingas atsakas į Jėzaus mirtimi ant kryžiaus mums dovanotą atpirkimą. Tai taip pat yra dėkojimo už atleidimą himnas. Juk šventųjų Mišių pradžioje visi vieni kitų akivaizdoje išpažinome esantys nusidėjėliai. Per atgailos apeigas gavome Dievo atleidimą, todėl mūsų širdys gali Jį taip džiaugsmingai šlovinti.
Šiame straipsnelyje pažvelgsime į moterį, kuriai Jėzus atleido jos nuodėmes (plg. Lk 7, 36–50), pažvelgsime į jos Gloria Viešpačiui. Jos liudijimas mums atskleidžia, kas įvyksta, kai atgailaudami ateiname pas Jėzų ir atsiveriame Jo gailestingumui ir atlaidumui.
Sutrukdytos vaišės
Tai įvyko fariziejaus, vardu Simonas, namuose. Jėzų Simonas buvo užsiprašęs pietų. Viskas, regis, klojosi sklandžiai, bet štai į tuos namus, sužinojusi, kad ten vieši Jėzus, atėjo moteris, žinoma nusidėjėlė. Ji verkdama puolė Jėzui po kojų. Ašaromis jas laistė, savo plaukais šluostė, bučiavo ir paėmusi iš alebastrinio indo kvapnaus tepalo jas patepė.
Simonas net atšlijo matydamas tokį moters jausmingumą. Ši moteris mieste buvo pagarsėjusi nusidėjėlė, taigi veikiausiai daugumos laikoma kekše ar paleistuve (plg. Lk 7, 37). Bet Simonas buvo prastos nuomonės ne tik apie šią moterį. Jis ėmė abejoti ir pačiu Jėzumi, mat Jis bendravo su nusidėjėle. Jei Jis būtų pranašas ar šventasis, – samprotavo Simonas, – neprasidėtų su šia moterimi, nesileistų jos liečiamas, nes žinotų, kad ji nusidėjėlė.
O Jėzų labai sujaudino šios moters dosniai rodoma meilė. Jis permanė sunkias Simono mintis ir papasakojo jam palyginimą apie atlaidumą ir meilę. Pasak Jėzaus, ši moteris parodė Jam tokią meilę, nes žinojo, kad jai atleista „daugybė jos nuodėmių“ (Lk 7, 47). O Simonas menkai mylėjo, nes jam buvo maža atleista. Jis buvo laikomas geru žmogumi. Taigi jo nuodėmių buvo nedaug. Tikriausiai ir jam pačiam atrodė, kad nepražūsiantis be Dievo pagalbos.
Pasakojimas apie dėkingą meilę
Jėzaus susitikimas su šia moterimi yra pasakojimas apie dėkingą meilę. Tai ne šiaip pasakojimas apie kaži kada nutikusius dalykus. Šiuo pasakojimu kiekvieno iš mūsų klausiama: o tu ar esi dėkingas Jėzui už tai, ką Jis nuveikė Tavo labui? Į šį klausimą vienaip atsakysi manydamas, kad Jo mirtis ant kryžiaus tėra geras ir kilnus darbas, bet nieko esminio nesuteikiantis tavo gyvenimui. Ir visaip kitaip atsiliepsi, jei manai, kad Jėzaus mirtis yra gyvybę ir gyvenimą išgelbstintis įvykis. Ši moteris matė Jėzaus gailestingumą, ji suvokė, kad Jo gailestingumas – jos išganymas. Štai kodėl ji „labai pamilo“.
Visi mes esame nusidėjėliai. „Visi pasiklydo, visi nuėjo vėjais“ (Rom 3, 12). Ar mūsų nuodėmės tėra menkos ir jų visai nedaug, ar jos mirtinos ir jų gausybė, visi mes pažeidėme Dievo įsakymus. „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8).
Ši moteris suprato Jėzų ir Jo išganymo misiją. Savo širdyje ji žinojo, kad Jėzus ją išlaisvino iš visų jos kalčių ir nuodėmių. Šventajame Rašte nepasakoma, kaip ji tai sužinojo. Galbūt Jėzus pranašiškai prabilo į ją, panašiai kaip užkalbino moterį prie šulinio (plg. Jn 4, 17–18)? O gal Jis kalbėjo gailestingumo kupinais žodžiais ir padarė šiai moteriai stebuklą, kaip kad išgydė pro stogą Jam prie kojų nuleistą paralyžiuotąjį (plg. Mk 2, 1–12)? Galėjo būti ir taip, kad ši moteris, iš kaimynų išgirdusi apie Jėzų, pati Jį susiieškojo. Mes nežinome, kaip tai įvyko. Tačiau žinome, kad tikrai kažkas įvyko!
Dvasinis atgimimas
Dievas nori atverti mūsų akis. Jis trokšta mums parodyti, jog tai, kas nutiko šiai moteriai, kaskart nutinka ir mums, kai priimame Sutaikinimo sakramentą. Šventoji Teresė Avilietė mūsų nuodėmes palygino su degutuota skraiste, apgaubiančia tyrą mūsų sielos krištolą ir trukdančia Kristaus šviesai prasiskverbti. Ši moteris buvo tokia dėkinga Jėzui, nes suvokė, kad Jėzus iš jos sielos išvalė nuodėmių degutą.
Tai, ką ši moteris patyrė prieš daugelį metų, galime patirti ir mes priimdami Sutaikinimo sakramentą. 2007 metais kalbėdamas apie šio sakramento prigimtį popiežius Benediktas XVI pasakė: „Sakramentas tampa dvasiniu atgimimu, perkeičiančiu penitentą į naują kūrinį.“ Visi žinome, kad išpažintis pašalina mūsų nuodėmes. Bet – kaip sakė Šventasis Tėvas – Jėzus trokšta, kad mes patirtume tikrą dvasinį atgimimą priimdami išrišimą. Jis nori, kad mūsų širdis taptų tyra, o sąžinė – laisva ir rami. Sykiu Jis trokšta, kad ši patirtis mus paskatintų garbinti ir aukštinti Dievą, kaip Jį garbino nusidėjėlė.
Jei nori vis stipriau patirti šį dvasinį atgimimą per Išpažintį, geriausias būdas – kasdien bent kelias minutes meldžiantis kontempliuoti Jėzų. Mąstyti apie Jį, kaip apie Tą, per kurį visa atsirado, ir be kurio „neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3). Mąstyti apie tai, kad Jėzus tapdamas žmogumi prisiėmė žmogystės ribotumus: žmogaus kūno trapumą, nuovargį, silpnumą, alkį ir troškulį. Jėzus vien iš meilės tau leidosi nukryžiuojamas. Galiausiai pamąstyk apie tai, kad Tas, kuris atidavė savo gyvybę už tave, per Išpažintį ateina susitikti su tavimi. Įsivaizduokime Jį sakantį: „Atleidžiu tau. Myliu tave. Man taip gera, kad tu ateini pas mane.“
Toks mąstymas apie Jėzų yra labai paveikus būdas patirti Jo artumą išpažįstant nuodėmes ir pajusti Jo garbę priimant išrišimą. Tai taip pat įkvepia mus tarnauti Viešpačiui ir Jo Bažnyčiai.
Užsidegimas dėl Jėzaus
Šventajame Rašte daug pasakojimų apie žmones, kuriuos Dievas aplankė regėjimais. Tie pasakojimai dažniausiai atskleidžia Dievo didingumą, palyginti su Jį regėjusiojo menkumu. Bet užuot pasijutę sugėdinti ar nusikaltę, tie žmonės jausdavosi pastūmėti naujaip garbinti Viešpatį. Panašiai įvyko ir mūsų vis minimai nusidėjėlei. Toks regėjimas ištiko pranašą Izaiją. Jis išvydo Viešpatį visoje savo garbėje ir sykiu pamatė savo nuodėmę. Tad pirmiausia iš Izaijo lūpų išsiveržė aimana: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, o savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ“ (Iz 6, 5). Dievas apvalė Izaiją, nuplovė jo nuodėmes, ir pranašas tuojau stojo tarnauti Viešpačiui, skubėjo vykdyti Jo valios. Jis tarė: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6, 1–8).
Nusidėjėlės moters neaplankė regėjimas, bet ji savo akimis matė Jėzų. Taigi šia prasme jos patirtis panaši į Izaijo. Sutikusi Jėzų ji tenorėjo Jį garbinti ir Jam dėkoti, kad jos pasigailėjo. Tai buvo vienintelis jos rūpestis ir ji jam atsidavė visa esybe. Niekas negalėjo jos sulaikyti nuo Jėzaus, netgi Simono prieštaravimas. Ji tiesiog įsiveržė į jo namus.
Broliai ir seserys, Jėzus mums nori atsiskleisti, kaip Jis apsireiškė Izaijui, nusidėjėlei ir daugybei kitų. Jis nori mums atsiskleisti, kad ir mes užsidegtume dėl Jo. Jei manote, kad tai neįmanoma, pamąstykite, kaip karštai Jėzus myli jus. Pamąstykite, kokia stipri Jo meilė. Prisiminkite, kai Jį tarsi jutote šalia savęs guodžiantį ir drąsinantį. Pamąstykite apie meilės įkarštį, atvedusį Jį iki kryžiaus, ir tą meilės liepsną, kuri Jį po trijų dienų prikėlė iš mirusiųjų. Visa tai įvyko dėl tavęs, dėl jūsų, dėl visų mūsų! Tad leiskime šiai meilės liepsnai įsiliepsnoti mūsų širdyse, kad mūsų užsidegimas ir meilė Jam vis stiprėtų ir vis labiau žėruotų.
Šlovink Dievą!
Dievas visiems mums nori dovanoti akimirkų, per kurias patirtume visa apimantį Jo artumą. Jis nori, kad išvystume savo nuodėmes Jo tobulumo akivaizdoje, bet ne tam, kad pasijustume nevykėliai, ne tam, kad susigėstume ar nustotume drąsos. Priešingai, Jis trokšta mus patraukti savęsp. Nusidėjėliai bėga pas Jėzų. Nusidėjėliai siekia Jo gailestingumo. Nusidėjėliai išlaisvinami. Nusidėjėliai atsiliepia karštu ir širdingu garbinimu.
Tad kasdien įdėmiai pažvelk į Nukryžiuotąjį ir pasimelsk savo Gloria malda. Garbink, šlovink ir aukštink Jėzų. Išsakyk Jam savo džiaugsmą: „Myliu Tave. Dėkoju už Tavo mirtį ant kryžiaus. Viešpatie, visa Tau atiduodu, visą savo širdį ir valią.“ Juk tau daug atleista. Tad dabar eik ir labai mylėk!
