NEUŽMIRŠK VIEŠPATIES
Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų (Mt 10, 16).
Šie žodžiai gali smarkiai nugąsdinti ar įbauginti. Kurgi ne! Kaip avis tarp vilkų! Negi tai reiškia, kad nuo pat pirmųjų mėginimų evangelizuoti mes pasmerkti? Juk vilkai visada perkanda avims gerklę?
Avims taip liūdnai baigiasi, kai jų neprižiūri rūpestingas piemuo. Bet mintimis persikelkime iš gamtos pasaulio į tą, kurį turi galvoje Jėzus. Jis mums suteikia tris priežastis viltis ir pasitikėti. Pirma, Jis pažada būti su mumis visada. Antra, Jis yra ne tik su mumis, bet ir su tais žmonėmis, kuriuos Jo kviečiami turime evangelizuoti. Trečia, Jėzus mums duoda taiklų patarimą: „būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (Mt 10, 16).
Mokydamas mus būti gudrius Jėzus prašo apgalvoti savo žodžius ir pasverti veiksmus. Nereikia tuojau imti šnekėti vos tik pasitaikius bent menkiausiai progai. Verčiau laukime ir melskimės. Apmąstykime tai, ką rengiamės sakyti, apsvarstykime, kaip tai sakysime ir kada. Įsitikinkime, ar tikrai tai sakysime ar darysime vien iš meilės kitam žmogui. Įsiklausykime. Kantriai laukime tinkamos progos. Nieko nespauskime ir neverskime.
Jėzus taip pat pataria būti neklastingiems. Čia vartojamas graikų kalbos žodis reiškia nekaltumą arba neklastingumą, švelnumą, maloningumą. Taigi mokykimės laimėti žmones juos atjausdami ir parodydami jiems savo geravališkumą.
Jei išmoksime išlaikyti pusiausvyrą tarp gudrumo ir neklastingumo, žmones palytės mūsų nuoširdumas ir meilė. Būkime rūpestingi, bet ir švelnūs, malonūs, būkime apdairūs, bet ir atviri. Taip žmones patrauksime savo liudijimu, jie panūs išgirsti tai, ką mes sakome.
Tikriausiai vienas iš geriausių šios elgsenos paveikumo pavyzdžių yra pasakojimas apie tai, kaip šventasis Ignacas Lojola evangelizavo šventąjį Pranciškų Ksaverą, šiam dar nė truputėlio nemąstant apie šventumą.
Pasakojimas apie du šventuosius
1527-aisiais Paryžiaus universitete studijavęs devyniolikmetis Ksaveras buvo daug žadantis studentas ir sportininkas, bet jo šeimai teko išgyventi sunkius laikus. Tad jis galą su galu šiaip taip sudurdavo nuomodamas būstą drauge su trimis kitais studentais. Vienas iš jų buvo Ignacas Lojola, netgi penkiolika metų vyresnis už Ksaverą. Pranciškus buvo pašėlęs studentas, jis mėgdavo pasišaipyti iš Ignaco maldingumo ir dievotumo. Bet pašaipos neatgrasė Ignaco. Jis toliau iš lėto mezgė draugystę su Ksaveru: padėdavo jam studijuoti, domėjosi juo, patardavo, netgi padėdavo jaunuoliui susidoroti su piniginiais nepritekliais. Per visą tą laiką Ignacas ne kartą atrado progų paliudyti savo tikėjimą ir ryšį su Viešpačiu.
Ksaveras ilgainiui ėmė vertinti savo pamaldųjį kambarioką. O vertinimas išaugo iki stiprios draugystės. Ksavero priešiškumas išnyko ir jis darėsi ausylesnis Ignaco žodžiams apie Jėzų, drauge Ksaveras tapo imlesnis Šventajai Dvasiai, veikiančiai jo širdyje. Jis galiausiai ėmė labai gerbti Ignacą, jautė jam didžiausią prielankumą ir iš širdies gelmių kylantį dėkingumą už visa, ką jis jo labui nuveikė. Ksaveras Ignacą netgi vadino savo sielos tėvu. Vienąsyk giminaičiui prasitarė: „Niekada per visą savo gyvenimą neįstengsiu jam atsilyginti už tai, ką esu jam skolingas.“
Šiandien mes gerbiame šventąjį Pranciškų Ksaverą už galingas ir didžiules misijas Indijoje ir Kinijoje. Visame pasaulyje į Ksaverą kreipiamasi kaip į misijų globėją. Bet nei jo misijos būtų įvykę, nei turėtume tokį šventąjį ir globėją, jei ne šventojo Ignaco Lojolos atkaklumas ir draugystė.
Tai, kas įvyko Pranciškui Ksaverui, buvo Dievo darbas. Žinoma, Ignacas turėjo planą. Jis neabejotinai meldėsi už Ksaverą, žengė ne vieną tikėjimo žingsnį ir nuolat stengėsi klausytis, kurlink Dievas veda. Bet megzdamas draugystės ryšius su Ksaveru Ignacas nežinojo, kuo visa tai baigsis. Jis prisiėmė riziką ir netausodamas savęs atidavė savo jėgas ir laiką draugystei palaikyti, nors niekas jam negalėjo laiduoti, kas iš to išeis. Ir mes galime taip elgtis. Juk galime stengtis iš visų jėgų, o visa kita patikėti Viešpačiui. Pamatysime, kad taip gyvendami tapome daug ramesni, taikesni, be to, mums ims labiau sektis, daug kas susiklostys tarsi savaime!
Keturi paprasti žingsniai
„Bet aš nesu Ignacas!“ Žinoma, kad neesi. Bet tu esi Dievas vaikas ir Šventosios Dvasios šventovė. Tu esi Kristaus nešėjas į pasaulį, Dievas pašaukė tave ir apginklavo savo ginklais, kad skelbtum Evangeliją. Tad pažiūrėkime, kokius keturis žingsnius, atspindinčius Ignaco požiūrį, turime žengti.
1. Būk draugas. Reikia skirti laiko pasidalyti Dievo meilės žinia. Tad pamąstyk, su kuriuo žmogumi pasidalyti tikėjimu Dievas tave kviečia, ir skirk laiko ryšiui ar draugystei su tuo žmogumi stiprinti. Pasakojime apie Ignacą ir Pranciškų Ksaverą laimėjo draugystė ir švelnus atkaklumas. Tad apsispręsk skirti laiko, neskubėk. Džiaukis draugyste. Džiaukis tuo, kad Dievas tave suvedė su tuo žmogumi, kad leido jį pažinti.
2. Dalykis iš širdies. Draugystei augant, tiesiog savaime rasis progų pasidalyti, kaip Dievas veikia tavo gyvenime. Atrodys savaime suprantama pasipasakoti, iš ko suvoki, kad Dievas tave myli. Visas tokias pasitaikančias progas priimk kaip Šventosios Dvasios paskatas. O tada tiesiog prabilk iš širdies!
Jei manai, kad neturi kuo pasidalyti, pamėgink pasimelsti dėl šio reikalo. Peržvelgęs savo gyvenimą užsirašyk penkis būdus, kuriais Dievas tau išliejo savo meilę. Kaip Viešpats tave globojo? Kaip Jis tave vedė? Kaip palaimino tavo šeimą? Apmąstyk kelias situacijas, kuriose, net neabejoji, kad Dievas buvo su tavimi. Užsirašyk šiuos prisiminimus, kad jie atgytų atmintyje. Permąstyk juos ir stenkis neužmiršti. Atmink, kad žmones daug lengviau sudominti gyvenimiškomis situacijomis, nei teoriniais samprotavimais. Taigi verta išmokti tikėjimo tiesas iliustruoti patirtimi, susieti su tuo, ką tenka išgyventi, patirti.
3. Liudijimas krikščionių bendruomenėje. Pilypas vienąsyk pamėgino pasidalyti savo tikėjimu su Natanaeliu. Jis jam tarė: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus.“ Bet Natanaelis tuo nepatikėjo. Jis paklausė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ Pilypas jį pakvietė: „Eik ir pasižiūrėk!“ (plg. Jn 1, 45–46).
Ir mes galime kviesti žmones ateiti ir pasižiūrėti, kaip Viešpats darbuojasi mūsų parapijoje. Galbūt jūsų parapijos kunigas puikiai sako homilijas, yra geras pamokslininkas. O gal jūsų parapijoje veikia Biblijos studijų grupelė ir joje jūsų draugas galėtų pamatyti Jėzų, esantį tarp jūsų? O gal vertėtų tiesiog atsivesti draugą į parapijos agapę ar šeimų vakaronę? Juk tai irgi paveikus tikėjimo liudijimas.
Per Paskutinę vakarienę Jėzus pažadėjo mokiniams: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Kviesdami žmones ateiti ir pamatyti, leidžiate galingai suspindėti tikėjimo šviesai.
4. Skelbkite tiesą su meile. Tam tikru savo draugystės su Ksaveru metu Ignacas jam atskleidė Evangelijos žinios esmę. Panašiai nutiks ir tau. Atėjus metui surasi progą pasidalyti su savo draugu tiesomis, kurios tave išlaisvino, ir svarbiausia tiesa – Jėzumi Kristumi.
Kokiomis tiesomis dera dalytis? Papasakokite apie Tėvo ištikimybę, meilę ir atjautą. Galbūt tiks papasakoti apie Jėzaus mirtį ant kryžiaus, laimėjusią mums net pačių baisiausių nuodėmių atleidimą. Pasidalykime tiesomis apie maldoje su žmogumi bendraujantį Dievą, apie tai, kad Jis tikrai mums kalba, kad kiekvienam iš mūsų yra sumanęs kai ką gero ir nuostabaus. Tos tiesos, kurias išpažįstame kalbėdami Tikėjimo išpažinimą, turi galios perkeisti žmogaus gyvenimą. Tad nesidrovėkime jomis dalytis, jas skelbti.Nepamiršk Viešpaties
Visada atmink, kad būtent Dievas atsakingas, jog žmonės įtikėtų, o ne tu. Nepasisavink Jo atsakomybės. Galbūt vienas ar pora tavo draugų priartės prie Viešpaties. Galbūt kuris nors apsispręs nueiti į bažnyčią su tavimi. Galbūt kuris nors ims skaityti Šventąjį Raštą ir melstis. Galbūt kuris nors iš tavo pasėtų žodžių įkris į tavo draugo širdį ir sudygs vilties daigeliu. Stebėk šiuos ženklus ir dėkok Viešpačiui už juos.
Tačiau visa tai Dievo darbas, nors ir tu turį dalį jame. Jis už šį darbą yra atsakingas, tad galbūt tu ir nematai tokių vaisių, kokių tikėjaisi. Tad ką daryti? Tiesiog toliau draugauti ir nepraleisti progų su meile dalytis tuo, kaip Dievas veikia tavo gyvenime. Draugystė negali būti palaikoma būtinybės ar reikalo skelbti Gerąją Naujieną. Turi ja džiaugtis ir palikti Viešpačiui vietos veikti taip, kaip Jis yra sumanęs.
Praėjus daugeliui metų po pirmojo susitikimo su Pranciškumi Ksaveru Ignacas jį pavadino „kiečiausia tešla, kokią man teko minkyti“. Taigi prireikė laiko, maldos, aukos ir meilės, kol galiausiai Viešpats užėmė Ksavero širdį ir ją pakeitė. Ignacas tikrai ne kartą savęs klausė, ar apskritai verta dėti jėgas dėl šio jaunuolio, bet už jo atkaklią meilę buvo atlyginta su kaupu.
Toks pat atlygis laukia ir jūsų.
