EVANGELIZACIJA PRASIDEDA NAMUOSE
Parapija gali tapti svetinga tikėjimo šeima
Maždaug prieš pusmetį pradėjome Tikėjimo metus, skirtus katalikų tikėjimui švęsti ir juo dalytis. Skelbdamas šiuos ypatingus metus popiežius Benediktas XVI rašė norįs, kad visi mes atrastume tikėjimo kelią ir „kad vis aiškiau aikštėn iškiltų susitikimo su Kristumi džiaugsmas ir jo atnaujintas užsidegimas“ (Porta fidei, 2). Viso pasaulio parapijos ir vyskupijos savo ruožtu irgi ragina katalikus atnaujinti savo tikėjimą ir atsiliepti į kvietimą imtis Naujosios evangelizacijos.
Šis kvietimas dalytis savo tikėjimu gali sukelti tam tikrą nerimą ar netgi nugąsdinti. Bet kaip gera žinoti, kad Dievas nesitiki, jog šį darbą atliksime vien savo jėgomis. Yra laikas ir vieta evangelizacijai akis į akį, bet tai anaiptol ne vienintelis būdas žmonėms atvesti pas Viešpatį. Ir šis būdas ne visomis aplinkybėmis yra pats paveikiausias. Dauguma evangelizacijos darbo gali ir turi būti atliekama parapijoje ir pati evangelizacija turi kilti iš parapinio, arba bendruomeninio, gyvenimo, o ne tik iš kiekvieno mūsų individualių pastangų.
Kaip mūsų parapinės bažnyčios gali tapti naujosios evangelizacijos parapijomis? Kaip mūsų parapijos šeima gali tapti vieta, kur žmonės susitinka Viešpatį ir vis gyviau ir pilnatviškiau išgyvena savo tikėjimą?
Žvelkime į tai, kas pozityvu
Skaitydami šį straipsnelį atminkite, kad nors kiekviena šeima yra savita, visos šeimos yra panašios. Taip yra ir su parapijomis. Galbūt jūs gyvenate Šiaurės Amerikoje, o gal Afrikoje ar Europoje. Galbūt jus supa sekuliari kultūra, o gal atvirkščiai – itin tradicinė. Nesvarbu, ar jūsų parapija yra turtinga ar vargana, įsikūrusi mieste ar kaime, ar jai priklauso daugiausia vienos tautybės tikintieji ar įvairių kultūrų žmonės. Tai tereiškia, kad vienoms parapijoms tiks vieni pasiūlymai, kitoms – kiti. Tačiau visas be išimties parapijas vienija tikslas – vis labiau darytis tikėjimo bendruomenėmis ir atrasti, kaip padėti žmonėms įveikti tikėjimo durų slenkstį.
Visi žino, kad daug lengviau matyti, ko stinga tai parapijai, kuriai priklausome, kokie iššūkiai jai kyla, nei pozityvius dalykus. Bet juk jokia tikėjimo bendruomenė nėra tobula! Štai kodėl svarbu sau laiks nuo laiko priminti, kad Jėzus yra mūsų parapijos širdis. Jis pažadėjo, kad ten, kur du ar trys susirinks Jo vardu, Jis bus tarp jų. Taigi Jis yra tarp daugybės tavo parapijos brolių bei seserų, kurie myli Viešpatį, ištikimai meldžiasi ir be atvangos tarnauja Bažnyčiai. Turėk tai galvoje, mąstydamas, ką reikėtų daryti, kad Bažnyčia taptų labiau evangelizuojanti. Primink sau, kad tavo parapija yra palaiminta. Jėzus gėrisi jumis kaip tikėjimo šeima. Jei, mąstydamas, apie savo parapiją, neišleisi iš akių šių tiesų, ne tik imsi naujaip žvelgti į ją, bet ir pamatysi, kad Šventoji Dvasia tau padeda sustiprinti bendrystę su kitais parapijiečiais, suteikia drąsos eiti pas žmones.
Turėti viziją
Pirmutinis ir bene svarbiausias žingsnis, kurį turėtų žengti parapijiečiai, – susidaryti viziją, padėsiančią visai parapijai atsiliepti į Naujosios evangelizacijos pašaukimą. Tokią viziją sudaryti gali veiklių ir įsipareigojusių parapijiečių grupė, vadovaujama klebono. Šiai grupei turėtų priklausyti įvairių parapijos grupelių nariai: katechetai ir parapijiečiai, rengiantys sakramentams, žmonės, dirbantys tikėjimo ugdymo progamose, tarkim, Atgaivink, dirbantieji parapijos Caritas programose, Mišių patarnautojai, skaitovai, vargonininkai, choristai, kitų parapijoje veikiančių organizacijų, pavyzdžiui, Marijos legiono, atstovai. Geriausia kviesti žmones, kurie yra parapijos širdyje ir geba darniai dirbti tarpusavyje.
Šios Naujosios evangelizacijos komandos tikslas – sudaryti ilgalaikį planą, padėsiantį jūsų parapijai pasiekti žmones ir pakviesti juos apsčiau išgyventi tikėjimą. Tai nėra smulki užduotėlė. Gali trukti ištisus mėnesius, kol jūsų vizija išties taps bendra ir nuosekli, kol sudarysite praktinį planą, kaip ją įgyvendinti. Tad išnaudokite šį laiką. Ne tik kalbėkitės tarpusavyje. Melskitės drauge. Klausykitės vieni kitų. Klausykitės Viešpaties. Jei jūs būsite kantrūs, nuolankūs ir įsipareigoję, Šventoji Dvasia įrašys šią viziją jums į širdis.
Evangelizacija prasideda namuose
Štai vienas dalykas, svarbus norint, kad planas būtų sėkmingas: bent pirmąjį pusmetį susitelkite tik ties savo parapija. Nemąstykite, kaip čia išėjus į pasaulį. Net nelaužykite galvos, kaip susigrąžinti nutolusius nuo parapijos gyvenimo parapijiečius. Pirmiau mąstykite apie labiausiai įsipareigojusius žmones, apie tuos, kurie kiekvieną sekmadienį dalyvauja Mišiose, apie tarnautojus, savanorius, jau talkinančius parapijoje.
Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupai 2012 m. paskelbė dokumentą Mokiniai šaukiami liudyti. Jame rašoma: „Naujoji evangelizacija yra kiekvieno asmens kvietimas sustiprinti savo tikėjimą, pasitikėti Evangelija ir noriai ja dalytis. Tai asmeninis susitikimas su Jėzaus asmeniu.“ Tai reiškia, kad jūs tapsite evangelizuojančia parapija tik tada, kai aktyvūs jūsų parapijos nariai pagilins ir sustiprins savo tikėjimą. Tai prasminga. Evangelizacija, arba dalijimasis, kaip Jėzus perkeitė mūsų gyvenimą, bus natūralesnė, jei mes iš tiesų patirsime gyvenimą perkeičiančią Jo galybę!
Kad ir kokių idėjų iškeltų jūsų komanda vadinamuoju evangelizacijos namuose laikotarpiu, visos jos turėtų atliepti du tikslus: stiprinti parapijiečių įsipareigojimą vienas kitam ir stiprinti kiekvieno parapijiečio tikėjimą į Jėzų Kristų.
Pavyzdys
Viena parapija šiam tikslui atsidėjo ištisus metus, dėmesį kreipdama išskirtinai į labiausiai įsipareigojusius parapijiečius. Jiems buvo skirti specialūs renginiai, advento ir gavėnios rekolekcijos. Į renginius buvo kviečiami visi parapijiečiai, bet ypač raginti dalyvauti ištikimiausieji. Per renginius kunigas ar vienas iš pasauliečių vadovų vesdavo pokalbį apie maldą, Dievo meilę ar pašaukimą į šventumą. Po to vienas iš komandos narių trumpai perteikdavo savo patirtį pagal to vakaro pokalbio temą. Tada dalyviai galėdavo pasidalyti kilusiomis mintimis mažose grupelėse. Vakarą užbaigavo bendra malda: Valandų liturgija, rožinis ar Eucharistijos adoracija.
Dauguma dalyvių iš pradžių baiminosi, kad jie pernelyg daug dėmesio skiria sau, yra pernelyg susitelkę į save, bet metams baigiantis išryškėjo pokyčiai. Žmonės, iki tol susitikdavę tik sekmadienių rytais, tapo artimesni. Jie ėmė mažiau drovėtis tarpusavyje kalbėtis apie savo tikėjimą, nebijoti vieniems kitus paremti, sustiprinti. Trumpai drūtai tariant, jie tapo šeimyniškesni.
Žinoma, jūsų parapijoje nuolat vyksta kokie nors renginiai, programos, rekolekcijos. Pamėginkite į tuos renginius pakviesti daugiau parapijiečių. Stenkitės įtraukti visas skirtingas jūsų parapijoje veikiančias grupes dėl bendro Naujosios evangelizacijos reikalo. Turi būti sutvirtinta tai, kas tose grupėse jau yra gera, ir kuriamas didesnis bendruomeniškumo jausmas tiek grupių viduje, tiek tarp jų.
Kitas esminis elementas yra sekmadienio homilija. Tai vienas iš paveikiausių būdų ugdyti šeimyniškumo ir misionieriškumo jausmą. Kiek daug žmonių susidomėtų tomis temomis, kurias jūs gvildenate per Naujosios evangelizacijos renginius, jei kunigas jas aptartų sekmadienio homilijoje. O kiek daug žmonių ateitų į tuos renginius, jei kunigas juos paskatintų ir padrąsintų juose dalyvauti!
Eikite kaip šeima
Po pusmečio ar netgi metų jūsų parapija turėtų susidaryti nuolatinį bendrų tikėjimo ugdymo renginių planą. Per šį laikotarpį taip pat turėtų susikurti tvirtas parapijiečių, pajutusių įkvėpimą ar paraginimą prisidėti, pamačiusių realius pokyčius savo gyvenime, branduolys. Taigi pereinant į kitą tarpsnį šie parapijiečiai jau gali eiti pas kitus parapijiečius, kurie galbūt tik retsykiais pasirodo parapijoje.
Tokia prieiga yra palaiminga, nes tada evangelizacija vyksta pačiame parapijos susibūrime. Žmonės jaučiasi kur kas laisviau, nes vyrauja šeimos ir svetingumo atmosfera. Ši prieiga dažnai priešinama asmeninei evangelizacijai. Sakoma, kad pastarasis būdas labiau atveria Viešpačiui ir Jo artumui. Bet eidami pas žmones ne pavieniui, o kaip didelės šeimos nariai, kviečiame žmones ateiti ir pamatyti tai, kas pranoksta mus, tai, kas yra didingiau ir patraukliau, nei mes pavieniui galime parodyti.
Viešpatie, statyk namus!
Žengdami kiekvieną šios kelionės žingsnį visi, kaip viena komanda, melskite, kad Dievas laimintų jūsų pastangas, melskite Jo malonės. Pasak psalmisto: „Jei VIEŠPATS nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato“ (Ps 127, 1). Kad ir kaip sunkiai dirbame, kad ir kaip nuodugniai planuojame, tik Viešpaties malonė perkeičia žmonių širdis. Tad įsipareigokite kasdien melstis už savo parapijos kunigus, už tarnaujančius jūsų parapijoje ir už visą parapiją. Kad visi priartėtume prie Viešpaties šiais Tikėjimo metais, idant taptume evangelizuojančia parapija.
