NAUJOSIOS EVANGELIZACIJOS PRANAŠAS
Matas Ricci ir pašaukimas būti visiems viskuo
John O’Malley SJ
Kaip įtikintum sudėtingos, rafinuotos ir subtilios kultūros žmones, kad jie stokoja pačių svarbiausių tiesų pažinimo, nepaisant visų savo laimėjimų? Kaip skelbtum Evangeliją šalyje, turinčioje itin turtingą dvasinį paveldą, kuriuo ji didžiuojasi? Tokie iššūkiai kilo drąsiems jėzuitams, šešioliktajame amžiuje atvykusiems į misijas Kinijoje. Mingų dinastija buvo savo šlovės viršūnėje. Kinai save laikė pranašesniais nei kitos tautos. Ypač į vakariečius jie žiūrėjo kaip į barbarus, mat pinigų ištroškę europiečiai prekiautojai buvo sugadinę gerą atvykėlių vardą. 1583 metais tėvas Matas Ricci (Mateo Ricci) ir kitas italas jėzuitas Mykolas Ruggieri (Michele Ruggieri) atvyko į Kiniją ir pradėjo misiją, subrandinusią daug vaisių Kristui.
Kaip jie vykdė savo misiją? Stulbinanti istorija prasidėjo Matui Ricci ėmus įgyvendinti savo naują požiūrį į evangelizaciją. Daugelis nūdienos katalikų nieko negirdėjo apie Ricci, o jo pavyzdys mus gali daug ko pamokyti, ypač apmąstant Naujosios evangelizacijos pašaukimą.
Būti visiems viskuo
Nors tėvo Ricci požiūris bvo naujas, bet ne jo paties sumąstytas, tik puikiai pritaikytas. Jis pasitelkė apaštalo Pauliaus strategiją, nusakytą Pirmajame laiške korintiečiams: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9, 22). Kaip tikras žydas Paulius tapo aplinkiniams pagonims viskuo, kad tik laimėtų jų širdis Kristui, taip šie jėzuitai tapo tikrais kinais (ir sykiu liko tikrais krikščionimis), kad suprantamai ir pagarbiai atneštų išganymo žinią Kinijai, idant ji galėtų tą žinią priimti.
Taigi iki 1773 metų, kai politinės intrigos Jėzuitų ordino veiklą laikinai užgniaužė, Ricci, o paskui ir jo sekėjai, darbavosi kinų kultūrą pažindindami su katalikybe. Kaip ir šventasis Paulius, misionieriai plačiai atsivėrė tam, kas buvo gera šioje kultūroje, netgi stengdavosi įveikti priešingus Viešpaties nurodytam keliui dalykus.
Išvykimas į Kiniją
Matas Ricci gimė 1552-aisiais mažame Mačeratos miestelyje, Italijoje. Čia jis lankė jėzuitų mokyklą, vėliau išvyko į Romą studijuoti teisės. Neilgai trukus pasijuto Dievo kviečiamas stoti į Jėzaus Draugiją.
Ordino vadovaujamoje Romos kolegijoje (dabar – Šventojo Grigaliaus universitetas) jaunajam Ricci teko laimė turėti mokytojus ir ugdytojus, parengusius jį ateities misijai. Vienas iš jų buvo Kristoforas Clavius (Christopher Clavius), didysis jėzuitų matematikas, fizikas, astronomas, padėjęs sudaryti šiuolaikinį Grigaliaus kalendorių. Jo vadovaujamas Ricci studijavo pažangiausius to meto Europos mokslo pasiekimus. Jis taip pat lankė jėzuito kardinolo (vėliau šventojo) Roberto Bellarmino paskaitas. O šis buvo katalikų doktrinos mokovas ir itin išmanė dialogo meną.
Ricci noviciato magistras tėvas Aleksandras Valignano prižiūrėjo visas jėzuitų misijas Rytuose. Tai buvo genialus žmogus, turėjęs nepaprastai naują ir išmintingą požiūrį į evangelizaciją. Tad Valignano, pasirinkęs Ricci vadovauti misijai Kinijoje, reikalavo išmokti vietos kalbą ir išmanyti klasikinę literatūrą, Konfucijaus raštus. Kad kinams nesusidarytų įspūdis, jog misionieriai tėra abejingi ar pasipūtę svetimšaliai, galbūt turintys grobikiškų tikslų, Valignano davė leidimą Ricci ir Ruggieri rengtis kaip imperatoriaus dvaro mokslininkams.
Išminčius iš Vakarų
Ricci pirmus penkerius metus Kinijoje praleido mokydamasis mandarinų kalbos. Jo atmintis buvo labai gera, puikiai išlavinta, tad jis išmokdavo ilgus klasikinius tekstus mintinai.
Su Ruggieri jis sudarė portugalų–kinų kalbų žodyną, pirmąjį Europos kalbos ir kinų kalbos žodyną. Sudarinėdami žodyną Ricci ir Ruggieri sukūrė atitikmenų tarp kinų kalbos ženklų ir lotynų abėcėlės sistemą. Šis žodynas drauge su jį palydinčia aiškinamąja knyga, nurodančia kinų kalbos tarimo tonus, tapo neįkainojamos vertės visiems misionieriams, vykusiems į Kiniją. Tai buvo ir didis kultūros laimėjimas, nes Kinijos kultūra tapo prieinama didesniam Vakarų žmonių ratui. Išmokęs klasikinę kinų kalbą Ricci išvertė į lotynų kalbą Keturias Konfucijaus knygas. Tai irgi buvo didis laimėjimas, padėjęs statyti supratimo tiltus tarp Rytų ir Vakarų.
Ricci taip pat pasinaudojo Vakarų matematikos ir kitų mokslų išmanymu, kad įgytų kinų pagarbą ir būtų priimtas. Pavyzdžiui, jis sudarė pirmąjį europietiško stiliaus pasaulio žemėlapį. Tokio kinai dar nebuvo matę. Kinus žavėjo ne tik Ricci žemėlapis, bet ir puikus pasaulio pažinimas, įvairiapusis mokslingumas. Garsas apie Ricci ir jo darbus pasiekė ir imperatoriaus ausis ir patraukė jo dėmesį.
Kad Jėzus būtų žinomas
Spindintys Mato Ricci intelektualiniai žygdarbiai buvo nesavitiksliai. „Tėvas Ricci į Kiniją vyko ne jos užkariauti Vakarų mokslu ir kultūra, bet veikiau nešdamas jai Evangeliją, idant Dievas taptų pažįstamas“, – sakė popiežius Benediktas XVI 2010 metų kreipimesi.
Neturime Ricci dvasinio dienoraščio, neturime netgi jo laiškų, kuriuose jis pasakotų apie savo dvasinį gyvenimą, bet jo visiškas atsidavimas misijai Kinijoje atskleidžia, kokia stipri buvo jo meilė Viešpačiui. Kad nuneštų Kristų į Kiniją, jis pasirinko paaukoti savo europietiškąjį gyvenimą ir gyventi visiškai naują gyvenimą toli nuo gimtinės (plg. Jn 15, 13).
Laiške į Italiją Ricci rašė: „Aš ir tie, kurie yra čia, dieną naktį apie nieką kitą daugiau nesvajojame, kaip apie kinų atsivertimą. Dėl to mes palikome savo šalį ir brangius draugus, vilkime kiniškais drabužiais ir avime jų apavu. Kalbame, valgome, geriame ir rengiamės niekaip kitaip, tik pagal Kinijos papročius.“
Ricci norėjo daug pasiekti. Jis vylėsi susitikti su droviuoju imperatoriumi Van Li ir jį atversti. Šio tikslo siekdamas jis darbavosi penkiolika metų, pamažėl tiesdamas kelią į Beidžingą. Nors Ricci buvo pirmasis vakarietis, pakviestas į Uždraustąjį miestą, tiesioginis susitikimas su imperatoriumi taip ir neįvyko. Tačiau imperatorius susižavėjo tuo, ką girdėjo apie Ricci ir jo draugus. Jį pradžiugino jų atsiųstos dovanos: laikrodžiai, klavikordas, aliejumi tapyti paveikslai. Van Li atsidėkojo jėzuitams pasiūlydamas savo globą. Jis taip pat mokėjo jiems stipendiją ir leido statyti pirmąją katalikų Bažnyčią Beidžinge.
Ricci ir jo draugų namų durys Imperatoriaus mieste buvo atviros kiekvienam norinčiam su jais pasišnekėti. Vaisingų pašnekesių tam tikra prasme teįvyko ne itin daug, bet visi jie buvo labai reikšmingi. Trys iš lankytojų, priėmusių Kristų, buvo didūs mokslininkai, šiandien žinomi kaip Kinijos katalikybės trys didžiosios kolonos.
Imperatoriaus ir svarbių dvariškių rodoma pagarba Beidžingo jėzuitams ir konvertitai laidavo globą misionieriams, dirbantiems šalies gilumoje. Misionieriai galėjo tarnauti nebijodami būti įkalinti, išvyti ar ištremti.
Tauta, laukianti Kristaus
Žymiausioje savo knygoje Tikroji Dangaus Viešpaties prasmė Matas Ricci stengėsi parodyti ryšį tarp krikščionybės ir Konfucijaus mokymo. Jis atskleidė krikščionybę ne kaip naują ar svetimą kinų kultūrai, bet kaip jos pilnatvę. Pasak Ricci mokymo, krikščionybė yra tai, ko kinai ilgai laukė, netgi to nesuvokiami.
Ricci požiūris buvo toliaregiškas, bet dėl jo požiūrio to meto Bažnyčioje buvo susirūpinta, jis susilaukė netgi kritikos. Ricci buvo priverstas gintis, taip pat turėjo teisintis po jo atvykę jėzuitai. Išties ši istorija buvo beveik išdilusi iš katalikų atminties iki dvidešimtojo amžiaus vidurio, kai Bažnyčia pritarė minčiai, kad misionierai turi adaptuotis evangelizuojamoje ne Vakarų kultūroje. Vatikano II Susirinkimas, primygtinai liepdamas išlaikyti katalikų mokymą sveiką ir nepažeistą, drauge sako, jog Bažnyčia turėtų puoselėti ir skatinti visa, kas yra gera kitose kultūrose. Kitų kultūrų simbolius ir papročius galima įterpti į liturgiją, jei jie nėra prietaringi.
Ricci mirė Beidžinge 1610-ųjų gegužės 11-ąją. Jis čia ir palaidotas. Jis buvo pirmasis svetimšalis, kuriam leista ši privilegija. Matas Ricci nugyveno penkiasdešimt aštuonerius metus, iš jų dvidešimt septynerius – Kinijoje. Išvykęs iš gimtosios Italijos jis į ją taip ir nesugrįžo.
Dialogo meistras
Matas Ricci paliko savo pėdsaką. Jį pažinojusieji jį gerbė kaip gilaus, nenuilstamo tikėjimo ir didžių dorybių žmogų. Ir jie rūpinosi tęsti jo pradėtą evangelizacijos darbą. Per Vatikano II Susirinkimą jame dalyvavę Kinijos vyskupai vieningai prašė popiežių Paulių VI pradėti tėvo Mato Ricci kanonizacijos bylą. Šiuo metu Matas Ricci jau oficialiai pripažintas Dievo tarnu.
Nūdien komunistų valdomoje Kinijoje Ricci plačiai gerbiamas kaip nuostabus tarpininkas tarp kultūrų. Jis žinomas savo kinišku vardu Li Madou, gerbiamas kaip didis mokslininkas iš Vakarų, užsienietis, pamilęs Kiniją ir stengęsis priimti jos žmones tokius, kokie jie yra, su visa jų kultūra.
Panašia gaida skamba ir popiežiaus Benedikto XVI žodžiai. Pasak Benedikto XVI, Ricci užmezgė vaisingą dialogą tarp Vakarų ir Rytų, dosniai sėdamas Evangeliją didžios Kinijos tautos kultūroje. Tikėjimo metais darbuodamiesi Naujosios evangelizacijos labui prašykime Matą Ricci melstis už mus. Sekime jo pavyzdžiu: pakanta, pagarba ir atjauta tiems, kurie yra kitokie nei mes. Ir mes, kaip tėvas Matas, atsiverkime kitoniškumui.
Melskimės už Kinijos, kurią taip stipriai mylėjo Matas Ricci, krikščionis.
