TRYS KELIAI Į DVASINĘ SVEIKATĄ
Kaip įsišaknyti Viešpatyje
Ar kada nors pamąstėte, kad visa pasaulyje yra glaudžiai susiję? Mašina puikiai rieda, kai gerai veikia variklis, pavarų dėžė, kuro padavimo ir aušinimo sistemos, akumuliatorius. Jei bent viena detalė ar sistema nustoja veikusi, nustoja veikti ir mašina arba veikia prastai, o ilgainiui ir visai sustoja. Ir kompiuteris dirba tik tada, kai nepriekaištingai veikia visos jo sistemos: kietasis diskas, atmintis, vaizdo plokštė, klaviatūra. Visos kompiuterio dalys būna tarpusavyje sujungtos, bet reikia, kad jos būtų teisingai sujungtos, nes tik tada kompiuteris veiks.
Tą patį galime pasakyti ir apie dvasinį gyvenimą. Mūsų dvasios sveikata priklauso nuo daugelio sistemų tinkamo darbo: nuo mūsų ryšio su Jėzumi, nuo mūsų dėmesingumo savo vidiniam gyvenimui ir pastangų mylėti vieniems kitus, kaip Jėzus mus myli. Jei nepaisysime bent vienos iš šių sričių, mums didesnę įtaką darys veikiau šis pasaulis nei Šventoji Dvasia. O jei žiūrėsime visų šių trijų sričių, atsižvelgsime į jų tarpusavio sąsajas ir eiliškumą, kasdien vis labiau panašėsime į Jėzų.
Tad pažvelkime į šiuos tris mūsų dvasinio gyvenimo aspektus. Mūsų dvasia taps daug sveikesnė, jei žengsime į Viešpaties artumą, leisime Šventajai Dvasiai keisti mūsų vidų ir iš visų jėgų stengsimės mylėti kitus žmones bei tarnausime jiems.
Ko galime išmokti iš apaštalo Petro?
Pakalbėkime apie vieną iš pačių svarbiausių Naujojo Testamento veikėjų – apaštalą Petrą. Šis apaštalu tapęs žvejys yra itin tinkamas pavyzdys mums. Petras, kaip ir mes, jau iki sutikdamas Jėzų turėjo daug gerų prigimtinių savybių. Tačiau jis, lygiai kaip ir mes, turėjo ir pasikeisti. Nė viena prasta Petro savybė ar blogas būdo bruožas jo neatkirto amžiams nuo Viešpaties. Išties buvo netgi priešingai. Prisipažinęs, kad yra nusidėjėlis, Petras pasijuto pirmiausia skatinamas sekti Jėzumi (plg. Lk 5, 8).
Pažvelgę į Petro gyvenimą šiais trimis aspektais – dangiškuoju, vidiniu ir išoriniu, – išvysime, koks vaizdas buvo prieš tai ir koks susidarė paskui. Juk Petras ilgainiui dar labiau pamilo Jėzų. Jis išvydo, kuriose srityse jo gyvenimas turėtų keistis. Ir jis vis labiau troško su kitais žmonėmis dalytis atrastąja Gerąja Naujiena. Kaip Petro liudijimas gali padėti mums gyvenimo kelionėje?
Gyvenk pakėlęs akis į dangų
Dangiškasis aspektas apima mūsų ryšį su Viešpačiu. Jį turtiname dalyvaudami Mišiose, melsdamiesi, ieškodami Dievo valios, stengdamiesi atsiliepti į Jo vedimą. Bet šis apsektas apima ne tik tai, ką mes darome. Dievas visada mus kviečia ateiti pas Jį, Jis mus traukia savęsp. Jis nuolat lieja mums savo palaiminimus ir meilę. Jis nepaliaudamas mėgina atmerkti mūsų širdies akis ir suteikti mums vis gilesnių įžvalgų, kad apsčiau pažintume Jo meilę, Jo žodį ir Jo kelius.
Petrą Dievas apipylė gausybe palaiminimų. Tad Petras suvokė, kad Jėzus jį myli. Dėl Dievo apreiškimo Petro akys atsivėrė ir jis skelbė, kad Jėzus yra „Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Petras suvokė nelygstamą maldos vertę. Per Sekmines ant jo nužengė Šventoji Dvasia. Melsdamasis jis išvydo regėjimą, paskatinusį jį dalytis Gerąja Naujiena ne tik su savo tautiečiais žydais, bet ir su pagonimis (plg. Apd 10).
Visi šie palaiminimai augino ir stiprino Petro tikėjimą Jėzumi. Jis darėsi vis jautresnis Šventosios Dvasios vedimui. Ir augo jo troškimas labiau patirti Dievo artumą. Panašiai dedasi ir su mumis: juo labiau ieškome Jėzaus artumo, juo labiau Jį atrandame.
Gydantis Dievo palytėjimas
Vidinis aspektas – tai mus šventus darantis Dievo veikimas, Jis mus nuolat minko į savo atvaizdą. Šiam perkeitimo darbui skersai kelio stoja dvi didelės kliūtys. Jos mums trukdo gyventi taip, kaip norime, maišo gyventi taikingai, su meile ir šventai. Viena kliūtis yra mūsų žaizdoti prisiminimai, jie veikia mūsų mintis ir veiksmus. Kita kliūtis – tai nuodėmės parpuldyta mūsų prigimtis, piktojo peršamos pagundos ir pasaulio vilionės, skatinte skatinančios nusidėti.
Dievas žino, kad mūsų atmintį sužeidžia patirtas atmetimas, įžeidimai ar nesėkmės. Jis žino, kad tos žaizdos nuolat dilgsi ir trukdo bendrauti su kitais, todėl Jam labai rūpi mus išgydyti. Dievas rūpinasi numalšinti jų sukeliamą skausmą ir trokšta suteikti mums malonę atleisti mus įžeidusiems žmonėms. Drauge Jis nori atleisti ir mums, nes ir mes įžeidžiame kitus savanaudiškumu. Dievas nori padėti mums prašyti atleidimo tų žmonių, kuriuos mes įžeidėme, be to, Jis skuba padėti mums įveikti tas į nuodėmę stumiančias situacijas.
Pažvelkime, kaip stiprėjo Petro gyvenimo vidinis aspektas. Jis buvo smarkuolis. Turėjo savo nuomonę tikriausiai apie viską. Dažnai jis kliaudavosi labiau savimi nei Jėzumi. Bet ilgainiui Petras išgijo nuo puikybės. Jis išmoko pirmenybę teikti Dievo valiai, o ne savo. Petras išmoko atgailauti ir atleisti.
O dabar pamąstykime apie tai, kas įvyko Petrui Didįjį ketvirtadienį išsigynus Jėzaus. Šventajame Rašte sakoma, kad Petras „graudžiai pravirko“ (Mt 26, 75), suvokęs, ką padarė. Jis tikriausiai neteko visos drąsos, jautėsi sugniuždytas. Tikrai apie save mąstė kaip apie paskutinį bailį ir netikėlį. Bet kai galiausiai kalbėjosi su Jėzumi, buvo aišku, kad Jėzus jam atleido. Jėzus vis tiek mylėjo Petrą ir norėjo, kad jis vadovautų Jo Bažnyčiai (plg. Jn 21, 15–19). Per šį susitikimą Petras patyrė ir atleidimo malonę, ir vidinį išgydymą, kuriuo apdovanoti Jėzus nori kiekvieną iš mūsų.
Žiauri ir bauginanti meilė
Galiausiai visiems mums svarbus ir dvasinio gyvenimo išorinis aspektas. Jis įima Dievo mums siunčiamas paskatas mylėti kitus taip, kaip Jėzus mus myli – besąlygiškai ir pasiaukojamai (plg. Jn 13, 34). Daugelyje filmų, ypač romantinių komedijų, meilė vaizduojama kaip lengvas, mielas, švelnus jausmas. Žiūrint tokį filmą viskas atrodo taip lengva ir natūralu. Bet juk žinome, kad meilė yra ir sunkus darbas. Pasak Fiodoro Dostojevskio, meilė iš tikrųjų žiauri ir bauginanti, palyginti su meile svajonėse.
Meilė gali būti žiauri ir bauginanti, kai mums kyla iššūkis apiplėšti save dėl kito, ypač kai tas kitas yra toks žmogus, kurį mums sunku mylėti. Meilė tampa iššūkiu, kai turime atleisti savo skriaudėjui ar įžeidėjui arba patys prašyti atleidimo. Mylėti gali būti sunku, kai esame kviečiami palikti savo patogią erdvę ir eiti ten, kur bus pareikalauta mūsų kantrybės, supratingumo, dosnumo ir kilnumo, nuoširdumo ir sąžiningumo. Bet būtent tokios meilės Jėzus prašo iš mūsų.
Įvykdyti meilės pašaukimą vien savo jėgomis neįmanoma. Bet Dievui veikiant mumyse, mes imame daryti tai, kas išsyk atrodė neįmanoma. Prisiminkime Petrą, paprastą žveją, atsidėjusį Evangelijai skelbti ir Bažnyčiai statydinti. Pamąstykime apie meilę, vertusią jį ne kartą rizikuoti gyvybe dėl Viešpaties vardo. Pamąstykime apie jo mirtį dėl Viešpaties ir Bažnyčios, kurią vesti jis buvo pašauktas. Jo liudijimas mums sako, kad Dievas geba paprastus žmones, kaip mes, perkeisti į įsipareigojusius, drąsius tarnus.
„Duokite jiems valgyti“
Gyvendamas žemėje Jėzus savo sekėjams suteikė daugybę progų mokytis, kaip reiktų skleisti Evangeliją ir tarnauti Dievo tautai. Išvydęs alkanų žmonių minią Jėzus paliepė mokiniams: „duokite jiems valgyti“ (Mt 14, 16). Išsiųsdamas Dvylika Jis jiems liepė skelbti, jog prisiartino Dangaus Karalystė (plg. Mt 10, 7). Jėzus netgi išsiuntė septyniasdešimt du mokinius, prisakęs jiems gydyti ligonius ir skelbti Karalystę (plg. Lk 10, 9). Aišku, mokiniams teko ištverti daugybę išmėginimų, bet taip augo jų pasitikėjimas!
Įžengęs į dangų Jėzus visiems savo sekėjams, taigi ir kiekvienam iš mūsų, atsiuntė Šventąją Dvasią. Ji nužengė ant mūsų, kaip kad nužengė ant Petro ir likusiųjų.
Tad kreipkime dėmesį į savo gyvenimo dangiškąjį aspektą – garbinkime Jėzų, dėkokime Jam ir melskime pripildyti mus per Mišias, maldą ir Dievo žodį. Rūpinkimės vidiniu aspektu – kad mūsų santykiai su kitais būtų geri ir sveiki, neiškreipti dėl mūsų žaizdų ar nuodėmingų polinkių. Ir stiprinkime išorinį aspektą iš visų jėgų stengdamiesi mylėti Dievo mums duotus žmones. Vaisiai pranoks mūsų vaizduotę!
