TĖVE!
Vienas žodis, bet jis – maldos šerdis
Įsivaizduok esąs Jėzaus mokinys. Tu matai Jį besimeldžiantį, o paskui išsirenkantį Dvylika (plg. Lk 6, 12–13). Įsivaizduok, kad Jėzus tave kartu su Petru, Jokūbu ir Jonu užsiveda ant Taboro kalno. Čia matote Jį panyrantį į maldą, o paskui priblokšti nuostabos išvystate Jį atsimainantį tiesiog jūsų akyse (plg. Lk 9, 28–29). Pamėgink įsivaizduoti, kad drauge su Jėzumi praleidai ištisą parą. Jis kiaurą dieną ir naktį mokė ir gydė žmones, o paskui labai anksti, dar neprašvitus nuėjo melstis (plg. Mk 1, 35–36).
Tad visai tikėtina, kad Jėzaus mokiniai Jo paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1). Jie veikiausiai jautė, iš kur kyla Jėzaus stiprybė ir savo pasiuntinybės suvokimas, kad malda – Jo atspirtis ir paguoda. Ir mokiniams patiems panūdo patirti tą patį. Jie panoro sužinoti, kaip priartėti prie Dievo, kaip labiau pajusti Jo artumą. Be to, mokiniai nujautė, kad Jėzus gali jiems padėti.
Ir mes esame panašūs į Jėzaus mokinius. Širdies gelmėse visi trokštame pažinti Dievą, patirti Jo artumą. Tiesa, kartais to nepripažįstame arba trokštame netgi nesąmoningai. Trokštame, nes Dievas tokius mus sukūrė! Bene dažniausia mūsų skaitytojų siūloma tema – apie maldą. Žmonės alksta Viešpaties!
Tad nusprendėme šiuos naujuosius metus pradėti straipsneliais apie maldą. Pirmuosiuose dviejuose apžvelgsime Viešpaties maldą kaip kitų maldų modelį. O trečiajame pateiksime kelias praktines gaires, padėsiančias meldžiantis stoti Dievo akivaizdon ir apsčiau patirti Jo meilę.
Maloningasis ir gailestingasis Tėvas
Mokinių paprašytas pamokyti, kaip derėtų melstis, Jėzus pirmučiausia pradėjo nuo žodžio „Tėve“ (Lk 11, 2). Taigi nuo pat pradžių Jis mokė mus save laikyti Tėvo vaikais ir kaip tik iš Tėvo tikėtis padrąsinimo, meilės ir vadovavimo. Jėzus norėjo, kad nesivaržytume ateiti pas savo Tėvą, kad nesibaimintume Jo šventumo ir didybės.
Tai Jėzus mums leido kreiptis į Dievą Abba. Šis žodis aramajiškai reiškia Tėvelį. Sykiu Jėzus mus mokė tarti „teesie šventas tavo vardas“ (Lk 11, 2). Taip, Dievas yra mūsų Tėvelis. Mes tikrai galime eiti pas Jį kaip Jo vaikai, o ne kaip vergai. Tačiau tai nereiškia, kad Dievui gana atsainiai mostelėti, užmirštant, kas Jis yra.
Vaizduokimės turintys progą susitikti su popiežiumi Pranciškumi. Negi sakysime, kad šis susitikimas nieko ypatinga? Priešingai, laikysime didele garbe susitikti su popiežiumi. Bendraudami su juo negalvosime apie mūsų laukiančius darbus ar pramogas, nepulsime atsiliepti į telefono skambučius ar tikrinti savo elektroninio pašto. Tuo metu visiškai atsidėsime bendravimui su Šventuoju Tėvu. Jėzus tikisi, kad šitaip bendrausime su mūsų dangiškuoju Tėvu. Juk Jis yra šventas, vienintelis tikrai vertas šlovės ir garbės. Jam turime skirti visą, nepadalytą dėmesį. Taigi, kai esame su Juo, teisinga visa atidėti ir tiesiog džiaugtis, kad esame kartu su Juo.
Pasirenkime iškilmingai progai
Toliau įsivaizduokime, kad ruošiamės susitikti su Šventuoju Tėvu. Ką darome? Tikriausiai velkamės pačius geriausius drabužius, žiūrime, kad jie būtų švarūs. Negi eisime pas popiežių užsivilkę kas pasitaikė po ranka? Šiaip ar taip, nenorėsime sudaryti blogo įspūdžio. Ir bendravimui su Dievu reikia pasirengti. Prieš pradėdami melstis turime apsivalyti. O kas geriau nei atgaila nuplauna mūsų nuodėmių purvą?
Atminkime Jėzaus žodžius Petrui per Paskutinę vakarienę: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“ (Jn 13, 8). Prisiminkime Atgailos apeigas kiekvienų Mišių pradžioje. Prieš pradėdami švęsti atsiprašome už nuodėmes ir meldžiame Dievo atleidimo. Prisiminkime ir beribę malonę, išliejamą mums per Susitaikinimo sakramentą. Atgaila parengia mus būti su Viešpačiu. Ji mus apvalo ir padeda stoti Dievo akivaizdon.
Paprasta, nuolanki atgailos malda padeda mums nusiplauti visas mažas nuodėmes, trukdančias artimiau bendrauti su Tėvu. Atgailos malda gali būti tiesiog prašymas: „Tėve, atleisk už visa, kuo nusidėjau Tau, kuo įžeidžiau mane supančius žmones. Dovanok man ir padėk daugiau nebenusidėti.“ Išgirdęs tokį nuolankų prašymą, mūsų Tėvas, sklidinas gailestingumo, apvalys mus ir ištyrins.
Nėra nė vieno tokio, kaip Jis
Mes esame linkę garbstyti įvairiausias garsenybes: populiarius aktorius, muzikantus, sportininkus… Žmonės stengiasi kuo daugiau apie juos sužinoti, mėgdžioja juos ir netgi rengiasi kaip jie. Žavimės jų meistriškumu savo srityje ir gerbiame juos už jų talentą ir pasiekimus.
Tačiau iš tiesų jokia kino, teatro, muzikos ar sporto žvaigždė, jokia politikos garsenybė nėra savaime šventa ir negarbintina kaip tokia. Šventa laikytina tik Mergelė Marija. Ji pati švenčiausia iš visų žmonių. Bet ji šventa, nes Dievas, kuris yra šventas, ją padarė šventą. Marija malonės pilnoji, nes pats Dievas, kuris yra malonė, ją apdovanojo. Apskritai, nė vienas netapo šventas savo jėgomis. Tai Dievo – paties šventumo – dovana.
Tad melsdamiesi „teesie šventas Tavo vardas“ skelbiame, kad vienas Dievas yra išties šventas. Taip pat išsakome stiprų troškimą, kad visa kūrinija pažintų Dievo šventumą ir Jį pagarbintų.
Jobas, išvydęs Dievo šventumą, tarė: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave; todėl aš gėdinuos visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“ (Job 42, 5–6). Ir pranašas Izaijas, išvydęs Dievą, buvo persmelktas atgailos dvasios: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, o savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ“ (Iz 6, 5). O Petras, išvydęs stebuklą ir suvokęs, koks menkas jo tikėjimas, sušuko: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8).
Ir mes, kaip Jobas, Izaijas ir Petras, stoję Dievo akivaizdon, Jo šventumo apstulbinti, skaudžiai suvokiame savo netobulumą. Nors išvysti savo netobulumą yra skausminga, bet tas savo varganumo suvokimas anaiptol nėra triuškinantis. Priešingai, kai Dievo akivaizdoje suvokiame ir pripažįstame esantys vargšų vargšai, kai atgailojame, Tėvas nedelsdamas mūsų pasigaili. Kaip ir Jobui, Izaijui ir Petrui, Jis mums parodo, kad mus myli beatodairiškai, nepaisydamas mūsų netobulumo. Jis tikina, kad niekada mūsų neatstums ir neapleis. Jis netgi atskleidžia, kokie tapsime, jei liksime Jo artumoje ir leisime Jo Dvasiai darbuotis mumyse.
Mūsų Tėvas yra tobulas. Jam nieko nestinga. Bet Jis pasirinko įsitraukti į mūsų gyvenimą ir mylėti mus kaip savo vaikus. Nors Jam nereikia mūsų meilės, Jis džiaugiasi kiekvienu mūsų meilės ženklu. Jis yra be galo kantrus, malonus ir gailestingas. Kaip geras tėvas, mūsų Tėvas visada trokšta mums paties geriausio.
Tad sakydami Tėve mūsų, tai paliudijame. Šiais žodžiais pripažįstame Jo begalinį šventumą ir džiaugiamės Jo neblėstančia meile mums.
Pirmiausia garbinti
Jėzus, mokydamas mokinius melstis, išvardijo eilę prašymų: „Teateinie Tavo Karalystė… kasdienės duonos duok mums šiandien… gelbėk mus nuo pikto.“ Akivaizdu, jog Jis nori, kad savo reikmes atneštume Dievui. Bet sykiu saugokimės nepaversti savo maldos vien prašymais. Nelaikykime Dievo vien mūsų problemų sprendėju, sutvarkančiu tuos reikalus, su kuriais patys neįstengiame susidoroti. Žinoma, Jis nori mums padėti, bet sykiu trokšta, kad ateitume pas Jį paprasti, nuolankūs, pasirengę priimti Jo artumą, meilę ir gailestingumą. Dievą garbinti dera ne ką mažiau nei Jo prašyti.
Garbinimas – pati svarbiausia ir pirmučiausia veikla Danguje. Ten be perstogės giedama: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“ (Apr 4, 8). Danguje skamba: „Vertas Avinėlis, kuris buvo užmuštas, imti valdžią ir turtus, ir išmintį, ir galybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!“ (Apr 5, 12). Dangiškasis garbinimas teikia Dievui garbę ir atveria malonės versmes.
Tas pat pasakytina apie mūsų žemiškąjį garbinimą. Garbinti Dievą – skelbti Jo vardą šventą – turi būti pirmutinės svarbos dalykas. Visi dienos darbai turi kilti iš Dievo garbinimo ir troškimo Jam teikti garbę ir sykiu vėl vesti į garbinimą. Taigi garbinimas apima ir mūsų gyvenimą šeimoje, bendravimą su draugais, darbus, rūpesčius, misiją Bažnyčioje.
Bene pats svarbiausias ženklas, kad melsdamasis tikrai stojai Dievo artumon, yra mąstysenos ir gyvensenos pasikeitimas po maldos. Jei pasimeldęs tampi malonesnis, kantresnis, labiau mylintis, dėkok Dievui, nes tai Jo dovana. Vadinasi, išties laiką praleidai su savo Tėvu, o Jis permainė tavo širdį!
Kalbėkis su Tėveliu
Šių naujų metų pradžioje pasiryžk skirti laiko Tėvui. Stenkis stoti Jo akivaizdon ir Jį pagarbinti.
Melsdamasis atmink, kad visagalis Dievas nori būti vadinamas Tėvu. Jis trokšta, kad į Jį kreiptumeisi Tėveli. Jis myli tave. Gėrisi tavimi. Jo širdis šokteli iš džiaugsmo kaskart, kai išgirsta tave sakant: „Tėveli, noriu pabūti su Tavimi.“ Jam išties patinka būti su tavimi. Dangiškasis Tėvas nušvinta, kai ateini pas Jį. Štai kokį Tėvelį turime!
