ŽODIS tarp mūsų

TĖVE, ATLEISK JIEMS!

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2014
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Straipsnis 2
Jėzus moko mus, kaip atleisti

Petrui paklausus Jėzaus, kiek kartų reikėtų atleisti savo įžeidėjui ar skriaudikui, Jėzus atsakė „iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 22). Tai semitiškas pasakymas, reiškiantis kiekvieną kartą, kasdien, visą gyvenimą. Bet kartais skausmas būna toks didelis, žaizdos tokios gilios, jog abejojame, ar iš viso pajėgsime atleisti.

Tokia buvo Vidos padėtis – ji buvo įsižeidusi, pasipiktinusi, sužeista ir nė truputėlio nepajėgi atleisti savo vyrui. Ji ne vienintelė tokia. Pamąstykime apie motiną, kurios paauglę dukterį lytiškai išnaudojo šeimos narys. Pamąstykime apie vyrą, kurio žmoną kelyje užmušė girtas vairuotojas. Pamąstykime apie moterį, kurios sutuoktinis pralošė visus šeimos pinigus. Tokios situacijos taip smarkiai sužeidžia, kad atleisti, regis, neįmanoma.

Tačiau ir ne tokie baisūs įvykiai gali sukelti daug skausmo. Tam tikromis aplinkybėmis netgi smulkūs įžeidimai giliai įsminga į širdį. Pavyzdžiui, didelių bėdų prislėgtas, smarkiai sužeistas žmogus gali labai įsiskaudinti dėl paskalų ar netesėto pažado. Tarp daugelio itin svarbių dalykų tai gali atrodyti smulkmenos, menkos skriaudos, bet dėl jų kai kurie žmonės patiria ne mažiau skausmo, įsižeidžia ir nepaprastai sunkiai atsileidžia.

Atleisti ir užmiršti?

Vida, žinoma, turėjo savo trūkumų, būta ir jos kaltės, ji buvo padariusi klaidų, bet, apmąstydama visą tą situaciją, ji matė, kad jos atsidavimas, meilė Jonui ir pastangos išsaugoti santuoką nusvėrė jos kaltes ir nesėkmes. Jono elgesys tikrai peržengė visas priimtinas ribas, jo nebuvo galima laikyti deramu ar pateisinti. Tad beveik metus Vida jautėsi širdgėlos, sielvarto ir pykčio tarsi paralyžiuota.

Padėtis ėmė keistis po vieno sekmadienio Mišių. Ją užkalbinęs kunigas Andrius pasiteiravo: „Kaip sekasi?“ Vida paplūdo ašaromis, papasakojo, kad jaučiasi labai įskaudinta. Pokalbio pabaigoje kunigas jai davė porą patarimų. Pirmiausia jis jai pasakė, kad anksčiau ar vėliau ji turėsianti atleisti Jonui ir toliau gyventi savo gyvenimą. Norėdamas padėti Vidai kunigas jai pasiūlė perskaityti dvi knygas apie atleidimą, o tada vėl su juo susitikti po kelių savaičių.

Matydama, kaip smarkiai ją prislėgė skyrybos, ir suvokdama, kad vis dar nepajėgia dovanoti Jonui, Vida apsisprendė perskaityti pasiūlytąsias knygas, o tada, kai tik galės, iškart susitikti su kunigu Andriumi. Per kitą susitikimą buvo žengti dar keli žingsniai. Kunigas pasiūlė Vidai peržiūrėti savo gyvenimo paveikslus ir padrąsino ją įvardyti, ką ji jaučia Jonui, ir tai sau ar patikimam žmogui išsakyti. Taip pat kunigas patarė Vidai išliejus savo jausmus skaityti psalmes ir paskui užrašyti į dienoraštį savo mintis ir jausmus. Galiausiai kunigas Andrius jai priminė, kad atėjus deramam metui ji turėsianti atleisti Jonui.

Gailestingumas gimdo gailestingumą

Pats Jėzus mums liepė melstis: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip atleidžiame savo kaltininkams.“ Ne kartą patiriame, kad savo jėgomis atleisti itin sunku, ypač jei mūsų žaizdos didelės. Bet visa pasikeičia suvokus Jėzaus gailestingumą mums. Iš esmės yra du būdai suvokti, koks Jėzus gailestingas. Vienas būdas – apmąstyti Jėzaus kančią, tai, ką Jis iškentėjo dėl mūsų, ypač Jo kančias ant kryžiaus. Antras būdas – priimti tiesą, kad Jis laisvai ir noriai apsisprendė dovanoti mums visas nuodėmes, kad ir kokios baisios, bjaurios, atstumiančios ar įžeidžios jos būtų.

Šventajame Rašte sakoma, kad Jėzus buvo viskuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę (plg. Žyd 5, 15). Vadinasi, Jis žinojo, kaip skaudu būti atmestam, paniekintam, įžeistam, apkaltintam, matyti ir jausti, kaip kiti nusikalsta. Jis buvo dar visai mažas, kai su savo šeima turėjo bėgti į Egiptą, kad išvengtų Erodo sukeltų žudynių (plg. Mt 2, 13–23). Kai Jėzus pradėjo viešąją tarnystę, neilgai trukus žmonės ėmė aptarinėti kiekvieną Jo žodį ar veiksmą, mėgindami Jį pažeminti, parodyti, kad Jis nieko vertas ar net pavojingas, spęsdami Jam pinkles, tikėdamiesi, kad Jis pražūsiantis (plg. Mk 3, 6). Galiausiai Jėzus turėjo jaustis visiškai vienas ir apleistas ant kryžiaus. Juk Jis netgi šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 46).

Ar buvai kada nors paniekintas, pažemintas? Ar kas nors sąmoningai iš Tavęs tyčiojosi, smaginosi dėl tavo netobulumų ar klaidų, stengėsi tave sutrikdyti, šaipydavosi ir apkalbėdavo už nugaros? Ar kas nors tave atmetė ar netgi mėgino fiziškai sužaloti? Ar kas nors tau komandavo, tiesiog jojo ant sprando ar savanaudiškais sumetimais tave išnaudojo? Būtent tai patyrė Jėzus. Jis tikrai jautėsi įskaudintas, atmestas, neapkenčiamas, giliai sužeistas. Bet Jis apsisprendė gyventi tuo, ką skelbė. Jis mylėjo savo priešus. Užtarė juos net tada, kai jie šaukė: „Ant kryžiaus jį.“ Jėzus meldė savo Tėvą atleisti jiems, kaip Jis pats jiems atleido.

Žinoma, Jėzus niekada nebuvo išties vienas. Jo Tėvas niekada Jo neapleido. Jo Motina Marija, mylimasis mokinys Jonas ir keli kiti stovėjo po kryžiumi Jį palaikydami, kentėjo drauge su Juo ir meldėsi už Jį. Jų artumas ir maldos Jam kažkiek teikė paguodos, bet negalėjo numaldyti beribio Jo skausmo – tiek fizinio, tiek emocinio.

Kartais galbūt jautiesi vienišas, tad niekada neužmiršk, kad Jėzus visada su tavimi. Jis žino, ką reiškia kentėti dėl gyvenime gautų žaizdų, ir trokšta tau pagelbėti. Jis žino, kaip sunku atleisti. Bet Jis visada prašo atleisti. Tačiau Jėzus yra kantrus, Jis myli tave, net kai nepajėgi dovanoti. Jis myli tave taip stipriai, kad netgi suteikia savo dieviškąją galią atleisti. Jis trokšta, kad būtum šventas, pilnatviškas, ramus ir laisvas, jog galėtum būti žmonėms toks gailestingas, koks tau gailestingas yra Jis.

Tėve, atleisk

Per kiekvienas šventąsias Mišias kunigas, paėmęs taurę, sako: „Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai taurė Naujosios ir Amžinosios Sandoros mano Kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti.“ O dabar pamėgink įsivaizduoti save priešais šventąjį Petrą prie Dangaus vartų. Petras išvynioja tavo gyvenimo ritinį, ir pamatai, kad nuodėmių sąrašas be galo ilgas. Jis tęsiasi, tęsiasi, tęsiasi… Sukrėstas sakai: „Negaliu patikėti, kad pridariau tiek nuodėmių.“ Petrui ėmus jas skaityti, imi baimintis, kad tau prastai baigsis. Šitokia nuodėmių gausybė! Bet kai tik Petras perskaito nuodėmę, ji pranyksta iš sąrašo. Perskaito vieną, pranyksta. Perskaito kitą, ir ta pranyksta. Ir taip visos. Dievo gailestingumas laimėjo. Tau visiškai atleista!

Atleidimas – tai tėvas, bėgantis pasitikti palaidūno sūnaus. Sūnaus, kuris jo išsižadėjo, paliko jį, įskaudino. Bet tėvas bėga ištiesęs rankas, kad galėtų apkabinti savo vaikelį. Argi Dievas nelygina savęs su pranašu Ozėju, susigrąžinusiu žmoną, nors ji svetimavo, buvo jam neištikima (plg. Oz 1–2). Argi Jėzus gailėjo samarietei gyvojo vandens, nes ji buvo net kelis kartus išsiskyrusi ir gyveno su penktuoju vyru be santuokos (plg. Jn 4)? Ar Jėzus, kentėdamas ant kryžiaus, nesimeldė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34)?

Niekas šioje žemėje nepatyrė tiek įžeidimų ir pažeminimų kiek Dievas. Su niekuo nebuvo neteisingiau ir nepagarbiau elgiamasi. Niekas neturi didesnės teisės susilaikyti neatleidęs nei mūsų Kūrėjas. Bet Jis nusprendė mums atleisti. Ir Jis nuolat atleidžia: kasdien, kas valandą, kas minutę, kas akimirką. Jis atsiuntė savo vienatinį Sūnų savo gyvybės paaukoti už mus, kad mes per Jį turėtume amžinąjį gyvenimą (plg. Jn 3, 16–17).

Malonė užpildo tuštumą

Nesvarbu, kas tu esi, nesvarbu, kokios didelės ir gausios tavo nuodėmės, Dievas vis tiek tave myli. Jis tau atleidžia ir dovanoja. Jis trokšta tave išgydyti ir patraukti arčiau savo širdies. Juo geriau suvokiame šią tiesą, juo noriau atleidžiame – netgi tiems žmonėms, kuriuos laikome savo priešais. Kaip neapykanta pajėgi įžiebti tik neapykantą, taip Dievo meilė visada kuria ir gausina tik meilę.

Vida, įsisąmoninusi Dievo gailestingumą ir atlaidumą, savo širdyje pajuto Jo malonę ir paguodą. Savo žaizdų įvardijimas ir skaudulių išsakymas tapo progomis jų atsikratyti. Atėjo metas, kai ji pajuto, kad Šventoji Dvasia pripildo savo artumo jos širdį, nebelieka buvusios tuštumos. Vidą išgydė Dievo galia. Ji žengė tuos žingsnius, kurių reikėjo, kad galėtų atleisti Jonui, kaip Jėzus jai atleido.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2024 m. LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių!