ŽODIS tarp mūsų

MALONĖS KUPINI SENELIAI

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2014
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Straipsnis 4
Ko galime pasimokyti iš šventųjų Joachimo ir Onos?

Therese Boucher

Keliaudami adventinę kelionę prisimename daugybę žmonių, į galvą ateina galybė vaizdinių. Juozapas ir Marija pakeliui į Betliejų, piemenys, skubantys į tvartelį, išminčiai, tyrinėjantys nakties dangų, ieškantys nuostabą keliančios žvaigždės. Tačiau Jėzaus gimime svarbus vaidmuo teko ir kitiems žmonėms. Tai buvo Jo seneliai, Joachimas ir Ona.

Apie juos nepagalvojame veikiausiai todėl, kad Šventajame Rašte nieko nesakoma apie Marijos tėvus. Netgi jų vardus sužinojome iš antrojo amžiaus dokumento, supinančio istorinius įvykius ir tarp žmonių paplitusius pasakojimus. Vienaip ar kitaip žiūrėsime, susiklosčiusi ilgaamžė šios šventos poros gerbimo tradicija. Joachimui ir Onai buvo patikėta misija sukurti meile apgaubiančią, ugdančią aplinką, jaukius namus mergaitei, tapsiančiai Dievo Motina. Apmąstydami Jėzaus gimimo įvykius drauge su Ona ir Joachimu galime daug ko išmokti.

Kai įvyksta kai kas netikėto

Apmąstykime gerai žinomą ištraukėlę iš Evangelijos pagal Matą. Pamėginkime į ją pažvelgti Joachimo ir Onos akimis.

„Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia“ (Mt 1, 18).

Ar Marijos tėvai pirmieji sužinojo, kad ji laukiasi? Gal Marija patikėjo šią žinią savo mamai, kai jiedvi kieme kartu skalbė ar krosnyje kepė duoną? Juk galėjo taip būti! Marijos gimtojoje kultūroje jaunos mergaitės gyvendavo su savo tėvais.

Evangelijose susitelkiama į pasakojimo esmę, tad detalių ir smulkmenų labai nedaug. Todėl ir nežinome, kaip Ona su Joachimu pažiūrėjo į Marijos nėštumą, nežinome netgi, ar jie buvo gyvi ir apie tai sužinojo! Taigi galime įsivaizduoti įvykius susiklosčius įvairiai. Galbūt Marijos tėvai apgailestavo, kad nors parinko dukrai gerą jaunikį, viskas ėmė klostytis ne taip, kaip tikėtasi. O gal jie sutriko, nusivylė ar netgi supyko. Ar jie Mariją dar labiau globojo ar, priešingai, pradėjo jos vengti? Joachimą ir Oną gerbiame kaip šventuosius, tad manome, kad juos, kaip ir Juozapą, vedė Šventoji Dvasia, todėl jie galiausiai padarė teisingas išvadas ir parėmė Marijos drąsų „taip“. Bet, žinoma, jiems reikėjo apsiprasti su tokia netikėta įvykių raida!

Ir mūsų šeimose būsimas kūdikio gimimas – nors jo ir tikimės, ir laukiame – priverčia keisti planus, įpročius, nusistovėjusį mąstymo būdą. Prisimenu, kai man viešint dukros namuose, ji tarė: „Mudu su vyru planuojame šiuos baldus išnešti, šičia stovės kūdikio lovelė, o ten – patogus stalas.“ Tai man buvo didžiulė staigmena! Mano galvoje, rodos, viskas kelis kartus kūliais apsivertė, kol suvokiau šią žinią. O tada džiaugdamasi apkabinau savo dukrą ir joje plazdančią naują gyvybę. Vėliau ėmė kilti klausimai, kaip jai reikėtų padėti.

Marija laukėsi. Tai buvo iššūkis Onai su Joachimu, bet ne tik jiems. Ir mums tai yra iššūkis ir kvietimas paklausti savęs: ar aš pasirengęs sutikti Jėzų šį adventą? Ar pajėgsiu leisti Jo gimimui suteikti man kai ką naujo, kai ką daugiau, nei tikėjausi iš Dievo praėjusiais metais ar prieš dešimt metų? Mąstydami apie Joachimą ir Oną, laukiančius šio ypatingojo vaikaičio, galbūt naujai atsiversime Dievo per Kalėdas dovanojamai staigmenai.

Laukti su tikėjimu

Onos ir Joachimo užtarimo dažnai šaukiasi nevaisingos sutuoktinių poros. Jie laikomi tokių porų globėjais. Šis paprotys radosi, nes sename rankraštyje rašoma, jog jie ilgus dešimtmečius niekaip negalėjo susilaukti vaikų. Pasak šio šaltinio, Ona su Joachimu daugelį metų meldėsi prašydami Dievą įsikišti ir padovanoti jiems vaikelį.

Laukti, kol Dievas išklausys maldas, – visiems būdinga patirtis. Kokie pavyzdžiai iš tavo gyvenimo ateina į galvą? Ar ilgai laukei? Mėnesį? Metus? Penkerius? Laukei ir meldeisi vienas ar viena, o gal tave palaikė sutuoktinis, draugas ar kas nors kitas?

Prisimenu savo mamą ir močiutę. Jos dešimtmečius ištikimai meldėsi, kad sugrįžtų dėdė Ernestas, kuris pradingo būdamas jaunas. Prabėgus trisdešimčiai metų mūsų namų prieangyje pasirodė vyras, atrodęs lygiai taip pat, kaip mano močiutė. Įsivaizduok, kokia buvo nuostaba ir koks džiaugsmas, kai visi mes suvokėme, kad dėdė Ernestas galų gale grįžo namo!

Ar lauki, kad Dievas tiesiog dabar atsilieptų į tavo maldą? Galbūt kurį nors žmogų norėtum pakviesti pasimelsti drauge su tavimi? Juk Ona su Joachimu neabejotinai meldėsi drauge, kaip ir Abraomas su Sara ar Zacharijas su Elzbieta. O gal drauge meldėsi ir pranašas Simeonas bei Ona, atpažinę, kad kūdikis Jėzus yra žadėtasis Mesijas.

Joachimo ir Onos ilga tikėjimo kelionė laukiant Dievo atsako galiausiai pasiekė džiaugsmo viršūnę gimus Marijai. Pasak senos tradicijos, jie savo dukrelę paaukojo Šventykloje, dėkodami Dievui už tai, ką Jis jiems padarė. Ir mes galime drauge su jais džiaugtis, nes Marija yra dovana ir mums.

„Joachimai ir Ona, palaimintoji pora! Visa kūrinija jums dėkinga, nes per jūsų rankas Kūrėjas įteikė dovaną, pranokstančią visas kitas dovanas, – tyrąją motiną, kuri viena tėra Jo verta.

Džiūgauk, Ona, buvusi nevaisinga ir bevaike, šauk iš džiaugsmo, iki tol negimdžiusioji. Džiūgauk, Joachimai, nes iš tavo dukters gimė mums kūdikis, sūnus mums duotas, Jo vardas yra didžios paguodos ir visuotinio išganymo Nešėjas, galingasis Dievas. Tas kūdikis yra Dievas“, – taip savo pamoksle sakė šventasis Jonas Damaskietis.

Didesnio paveikslo dalis

Oną su Joachimu pagerbiame išsyk abu. Jų liturginio minėjimo diena – liepos 26-oji. Tačiau atminkime, kad ši sutuoktinių pora priklausė dar didesnei šeimai ir galiausiai tautai, laukusiai išsipildant Dievo pažadų.

Daugelyje Vakarų pasaulio kraštų žmonės gyvena nedidelėmis šeimomis, kurias sudaro tėvai ir vaikai, ir pastarųjų, deja, vakariečių šeimose auga nedaug. Remdamiesi savo patirtimi, manome, kad ir bibliniais laikais žmonės gyveno nepriklausomomis mažomis šeimomis. Iš tikrųjų jų gyvenseną labiau derėtų lyginti su Lotynų Amerikos, Filipinų ar Afrikos šalių gyventojų gyvenimo būdu nei su mūsų, vakariečių, šeimomis. Šeimos būdavo daug didesnės, jos apimdavo visą giminę ir netgi sudarydavo ištisus visuomenės sluoksnius.

Taigi Joachimas, Ona ir Marija priklausė tokiai plačiai šeimai, apimančiai ir senelius, tetas, dėdes, augančius bei suaugusius vaikus ir pastarųjų atžalas. Tokiai šeimai priklauso ne tik daug, bet ir skirtingų kartų žmonių. Jie dalijasi pareigomis, darbais, rūpesčiais ir džiaugsmais, dalyvauja vieni kitų gyvenimo svarbiausiuose įvykiuose. Aišku, dalijasi ir tikėjimu į Dievą.

Visa Izraelio tauta budriai laukė ateisiančio Mesijo. Tauta buvo įsipareigojusi atminti galingus Dievo darbus, kuriuos Jis padarė jos labui. Joachimo ir Onos tikėjimas gyvenant tokioje plačioje šeimoje stiprėjo, tai buvo ne tik jų šeimos, bet ir visos jų tautos tikėjimas. To visos plačios šeimos ir galiausiai visos tautos tikėjimo dalininkai buvo ir Marija bei Jėzus.

Įsivaizduodami Oną su Joachimu kaip didesnio paveikslo dalį lengviau atsiplėšime nuo savo asmeninių rūpesčių. Kad ir kokia mūsų šeimos gyvenimo patirtis, mes esame ir pasaulio gyventojai, ir plačios Dievo šeimos nariai. Tad mūsų maldos turi apimti ir užtarimą už pasaulį, kurio atpirkti Dievas siuntė savo Sūnų. Mūsų maldos turi būti ir dėkingas prisiminimas to, ką Viešpats padarė mums kaip tautai, kaip Dievo namiškiams (plg. Ef 2, 19). Ar ne tai Jėzus turėjo galvoje mokydamas melstis „teateinie Tavo Karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“? Argi adventas nėra pats tinkamiausias metas to melsti?

Iš kartos į kartą

Žinoma, Joachimas ir Ona ne tik perėmė savo šeimos ir tautos tikėjimo paveldą, bet ir patys jį puoselėjo ir perdavė kitiems. Tai ir mūsų pašaukimas. Dievas ir tave kviečia toliau plėtoti išganymo istoriją!

Ją plėtoti galime savo šeimose pasakodami apie mūsų patirtą Dievo ištikimybę. Taip viena karta kitai kartai perduos savo paveldėtą ir apmąstytą tikėjimą, perimtą ir sukauptą išmintį. Savo protėvius, dvasios vedlius pamėginkime pagerbti dalydamiesi jų tikėjimo istorijomis per šeimos susibūrimus, Kalėdų laiškuose, netgi Facebooke.

Aš mėgstu pasakoti apie savo močiutę, slaugos namuose subūrusią grupelę žmonių, kurie kasdien drauge žiūrėdavo per televizorių vidurdienio Mišias, nors tai reiškė atsisakyti priešpiečių! Nedideli pasakojimai kartais būna itin paveikūs maitinant tikėjimą ir keičiant širdis.

Galiausiai pamėginkime įsivaizduoti esantys sargybiniai, kurie stebi, ką Dievas daro jaunajai kartai. Aš branginu mano pirmosios anūkės Krikšto akimirką. Kai kunigas tepė jos lūpas, melsdamas, kad Jėzus ją paliestų ir įgalintų skelbti tikėjimą, ji tučtuojau nusišypsojo ir entuziastingai pritarė: „Uuu!“ Šį įvykį užsirašiau dienoraštyje, kad nepamirščiau, apmąstyčiau ir vieną dieną jai papasakočiau.

Istorija tęsiasi

Marija apmąstė ankstyvojo Jėzaus gyvenimo įvykius. Veikiausiai ir Ona su Joachimu visa apmąstydavo maldoje. Jie neabejotinai meldėsi už savo dukterį, už Juozapą ir jų vaikelį.

Šie šventieji seneliai, kurių istoriją brangina tikinčiųjų kartos, mus teišmoko atsiverti Dievo netikėtumams. Teišmoko jie mus priimti kantrumo ir ištikimybės palaiminimus. Ir tepadeda mums įžvelgti, kad visi esame didelės, įstabios Dievo meilės savo tautai istorijos dalis!

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2021 m. LAPKRIČIO–GRUODŽIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu 2022 metams nuo lapkričio 1 d.: prenumeruok.lt. SKUBĖKITE!

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!