Meditacijos
Trečiadienis, liepos 1
Mt 8, 28–34
Tada visas miestas išėjo priešais Jėzų ir, vos jį pamatę, prašė pasišalinti iš jų krašto (Mt 8, 34).
Pasibaigus baugiam prievartos metui, žmonės išeina švęsti į gatves. Jie šoka ir džiaugiasi. Bet gadariečiai nešoko iš džiaugsmo, neprašė Jėzaus pasilikti su jais ir padaryti jiems dar daugiau stebuklų. Kodėl? Juk Jis juos išvadavo nuo juos bauginusių apsėstų vyrų, o šiuodu išlaisvino iš juos apsėdusių demonų. Demonai apniko kiaules, o tos metėsi į ežerą.
Taigi vyrai buvo išlaisvinti, demonai išvaryti, miestelis galėjo jaustis ramus. Tik kiaulės pražuvo. Bet tai taip pribloškė žmones, kad jie nusprendė mygti Jėzų kuo greičiau juos palikti.
O dabar paklausk savęs: kas bus, jei aš paprašysiu Jėzų išgydyti tam tikrą mano gyvenimo sritį, o Jis mane paprašys pirmiausia atsisakyti kokio nors nuodėmingo įpročio? O gal rūpinuosi, ar nenutiks kas nors keisto per išgydymo Mišias, kunigui mane patepus aliejumi?
Tikrai gali nutikti kas nors netikėto, Jėzui ėmus veikti. Juk Jo galia nepavaldi mums. Jėzaus galybė, išvaranti demonus iš apsėstųjų, gali mus išstumti iš mums patogių vietų. Kad ir kas nutiktų, turime atminti viena: Dievas visada mūsų pusėje! Kiekvieną iš mūsų Jis sukūrė iš meilės, Jis visada mus myli ir savo meilės neriboja.
Vien mintis apie Dievo galybę gali bauginti. Bet jei abejoji, ar kviestis Jį į savo gyvenimą, atmink tai, ką jau žinai apie Jį. Jis yra gailestingas. Jis negailestingas nuodėmei, bet tau dosnus gerumo ir malonės. Jis bjaurisi nedorybėmis ir piktais darbais, bet džiaugiasi tavimi. Tylutėliai pasėdėk su Juo šiandien, paprašyk parodyti tau, kas Jis yra ir kaip tave mato. Ir atrasi džiaugsmą ir ramybę, išsklaidančius bet kokią baimę.
Jėzau, trokštu, kad veiktum mano gyvenime, bet ir bijau, kad išnirs juoduliai, slypintys mano širdyje. Įtikink mane savo meile, jos galybe, kad išsisklaidytų mano baimė, kad galėčiau džiaugtis, dėkoti ir mylėti Tavąja meile.Pr 21, 5. 8–20; Ps 34, 7–8. 10–13
Ketvirtadienis, liepos 2
Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė
Lk 2, 41–51
Mergelė Marija yra Šeimų Karalienė. Visų šeimų. Kiekvienos šeimos. O tuos, kurie mano neturintys šeimos, ji paima už rankos ir atsiveda į savo šeimą, kurios Motina yra, atsiveda į Bažnyčią. Taigi ji drauge yra ir Motina, ir Karalienė. Ir šiandienos titulas – Šeimų Karalienė – skamba išsyk ir jaukiai, ir iškilmingai.
Mariją gerbiame kaip Karalienę neatsitiktinai. Šios pagarbos ištakos siekia Senojo Testamento laikus. Išrinktoji tauta visada gerbė ne tik savo karalių, bet ir jo motiną, gebirah. Evangelistai, ypač Matas, apie Jėzaus gimimą pasakoja kaip apie Karaliaus gimimą. Iš tolimų kraštų atvykę išminčiai pasveikinti Kūdikio ir Jo Motinos – tai irgi karaliams teikiamos pagarbos ženklas. Tačiau Marija ne tik Karalienė. Ji ir išmintinga šeimos moteris.
Šiandien skaitome, kaip Marija, o ne Juozapas kalbasi su Šventykloje po kelias dienas trukusių nerimastingų ieškojimų atrastu Jėzumi. Marijos elgesys tėvus ir motinas moko, kaip priimti vaikų metamus iššūkius. Žinoma, mūsų vaikai nėra Jėzus. O kai jie elgiasi priešingai, nei mes tikimės ir norime, nebūtinai jie, kaip Jėzus, vykdo Dangaus Tėvo valią. Vaikams neabejotinai reikia tėvų pastabų ir pamokymų, kad jie galėtų tapti vyrais ir moterimis pagal Dievo valią. Bet sykiu jiems reikia erdvės ir laisvės, kad jie galėtų atsiliepti į Viešpaties jiems patikėtą pašaukimą.
Būtent iš Mergelės Marijos galime pasimokyti, ką reiškia būti gera mama, rūpestinga, bet gebančia palikti erdvės skleistis savo vaikams. Marija visa, kas vyko jos šeimoje, taigi ir santykius su Jėzumi, ir su Juozapu, pavesdavo Dievui, melsdamasi apmąstydavo, klausdavo, tardavosi. Tad ji – ne tokia Karalienė, kuri žvelgia iš aukšto, ne kažin ką išmanydama, kas dedasi paprastų žmonelių gyvenime. Ji geba atjausti, patarti, nutuokia, kokie išmėginimai kyla šeimose. Vienokius vargus jai teko pačiai patirti, apie kitus tikriausiai girdėjo iš giminaičių, draugių, kaimynių. Juk ji mokėjo išklausyti, paguosti. Tad ir mes pasitikėdami skubėkime pas ją – Mergelių Mergelę ir Motiną.
Marija, Tau pavedu savo šeimą ir visas šeimas, ypač prislėgtas sunkumų, draskomas nesutarimų. Parodyk mums kelią pas savo Sūnų.Iz 61, 9–11; 1 Sam 2, 1. 4–8
Penktadienis, liepos 3
Šv. apaštalas Tomas
Ef 2, 19–22
Jūs esate <...> šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai (Ef 2, 19).
Koks palaiminimas – esame Dievo namiškiai! O ką tai iš tiesų reiškia? Namiškiai – tai tie, kurie gyvena kaip šeima po vienu stogu. Štai kas esame Kristuje. Mes gyvename vienoje karalystėje, Dangaus Karalystėje. Gyvename po vienu stogu, Viešpaties namuose. Mūsų šeimyna turi vieną vadovą – Viešpatį Jėzų Kristų.
Apaštalas Paulius sako, kad esame „šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“ (Ef 2, 19). Mes priklausome vieni kitiems ir visiems ištikimiems tikintiesiems, išėjusiems anksčiau už mus. Mums skirta vieta karalystėje kartu su Marija ir visais šventaisiais, apaštalais ir net angelais. Dėl Jėzaus mirties ir prisikėlimo mūsų padėtis tapo visai kitokia – gavome naujų teisių ir atsakomybių, esame pakylėti iki dangaus.
Apaštalas Tomas – jo šventę šiandien švenčiame – patvirtina mums, kad niekas, net didžiulė abejonė, nepadaro netinkamų tų, kurie tiki. Visos mūsų silpnybės bei ydos, prašovimai pro šalį ir nesėkmės nėra tokios didelės, kad Dievas negalėtų jų perkeisti. Vien dėl silpnybių ir trūkumų negalime būti atskirti nuo šios šeimos. Jos tik rodo, kad esame nusidėjėliai, kuriems reikia Jėzaus įvykdyto atpirkimo. Jei mūsų pamatas yra geras, jei stengiamės tikėti ir gyventi teisingai, Jėzus kitkuo pasirūpins. Juk Jis yra „kertinis akmuo“, stiprus ir patikimas. Su Juo, kuris yra mūsų galva, galime tapti „šventove Viešpatyje“ (Ef 2, 21).
Niekada nesuabejokite esantys Dievo šeimos nariai ir kad Jis jumis rūpinasi! Abejonės ar nerimo akimirkos niekada jūsų neatskirs nuo Dievo namiškių šeimos. Žinokite, kad mūsų dangiškasis Tėvas nuolat darbuojasi, kad būtume Jo buveinės dalininkai. Tam reikia laiko, kantrybės ir ištvermės, bet visa kita užtikrinta: Dievas, pradėjęs gerą darbą mumyse, jį ir pabaigs (plg. Fil 1, 6).
Tėve, dėkoju Tau, kad priėmei mane į savo šeimą. Mokyk mane, ką reiškia būti Tavo namiškiu ir paklusti Tavo vadovavimui. Savo Dvasia stiprink mano pasitikėjimą Tavo gerumu.Ps 117, 1–2; Jn 20, 24–29
Šeštadienis, liepos 4
Mt 9, 14–17
Niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius <...> jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko (Mt 9, 17).
Šioje ištraukoje apibendrinama pagrindinė visos Evangelijos žinios tema. Jėzus tapo žmogumi ir mirė ant kryžiaus ne tam, kad tik pagerintų senus dalykus. Jis davė mums jauno vyno ne tam, kad piltume jį į senus, mūsų gyvenimo iki susitikimo su Juo, vynmaišius. Jis atėjo į žemę – ir veikia mūsų gyvenime šiandien, – kad perkeistų mus, kad piltų jauną vyną į naujus naujo gyvenimo, kurį Jis duoda, vynmaišius. Kitaip tariant, Jėzus atėjo ne padaryti mus geresniais žmonėmis, bet kad taptume šventi.
Nuostabu matyti Viešpatį keičiant tam tikras mūsų gyvenimo sritis – tampame geresniais žmonėmis, kai kurios mūsų gyvenimo situacijos palengvėja ir jau nėra tokios varginančios. Šie pokyčiai yra nuostabi Dievo darbo dalis. Tačiau Dievui rūpi ne tik pagerinti mūsų situaciją. Jis pirmiausia trokšta perkeisti mus į tokius, kokius Jis mus sukūrė! Taigi Jis nori, jog išmoktume mąstyti taip, kaip Jis mąsto, mylėti, kaip Jis myli, ir veikti, kaip Jis veikia šiame pasaulyje. Šv. Paulius rašė: „Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2).
Mūsų mąstysena yra pažeista nuodėmės, todėl mums sunku mąstyti, kaip Dievas mąsto. Tačiau nuostabi tiesa yra ta, kad Dievas gali atnaujinti ir atgaivinti mūsų protą. Tai vienas svarbiausių Šventosios Dvasios uždavinių. Tai Jos darbas padėti mums būti tokio nusistatymo kaip Kristus, kad priimtume tą naują gyvenimą, kurį Jėzus taip trokšta mums išlieti.
Tad šiandien skirkite laiko įvertinti savo mąstymo įpročius. Galbūt kai kurie požiūriai, išankstinės nuostatos ar polinkiai neleidžia jums eiti pirmyn? Maldoje tarkite Viešpačiui, jog norite būti atnaujinti ir pripildyti Jo gyvenimo.
Ateik, Šventoji Dvasia. Trokštu tapti Tavo naujojo gyvenimo indu.Pr 27, 1–5. 15–29; Ps 135, 1–6
Sekmadienis, liepos 5
Ez 2, 2–5
Dažniausiai laikome pranašu tą, kuris nuspėja ateitį. Žinoma, kai kurie Senojo Testamento pranašai iš tiesų žinojo ateitį. Tačiau būti pranašu – tai kur kas daugiau apimantis pašaukimas. Jis ragina skelbti gerąją žinią apie Dievo jau nuveiktus darbus ir tai, ką Jis rengiasi daryti. Taip žvelgdami į pranašo pašaukimą suvoksime, kad visi esame pašaukti būti pranašais.
Tave tai baugina? Nenuogąstauk. Tavo širdyje gyvena ta pati Dvasia, kuri įgalino Ezekielį, Izaiją, Eliją ir kitus. Tu turi viską, ko reikia, kad taptum pranašu savo namuose ir bendruomenėje!
Įspėjame, kad pranašas skelbia Dievo žodį, ir šis žodis ateina iš Šventosios Dvasios, o ne iš paties pranašautojo minčių ir įsivaizdavimų. Taigi geriausia, ką galime padaryti, – tai kasdien vis labiau atverti savo širdis Šventajai Dvasiai. Išmokę atsiverti išgirsime Ją, bylojančią į mūsų širdis. Jausime Jos paraginimą kalbėti tam ar kitam žmogui ir suvoksime, ką turime sakyti ir ko ne!
Kaip atskirti, kad tai, kas ateina, yra iš Šventosios Dvasios? Jei tai ragina labiau mylėti Jėzų, būti gailestingesniems, mielesniems ir drąsesniems evangelizuojant, tikriausiai tai iš Šventosios Dvasios. Jei tai veda į norą remtis vien savo jėgomis, baimę ar nusivylimą, ko gero, tai kyla iš kitur. Jei geri dalykai ateina iš mūsų pačių, jie nežeis. Laikas ir vaisiai parodys, iš kur tai atėjo.
Dievas nori, kad mums nebūtų sunku pranašauti. Ženkime tikėjimo žingsnį ir ilgainiui pamatysime vaisius. Mes iš tiesų galime nušviesti kelią žmonėms kalbėdami apie gyvenimo apstybę, kurią Dievas mums yra parengęs. Taip iš tiesų leisime jiems pažvelgti į ateitį!
Jėzau, priimu Tavo kvietimą būti pranašu. Išliek man Šventąją Dvasią, kad galėčiau skelbti Tavo gelbstinčią meilę.Ps 123, 1–4; 2 Kor 12, 7–10; Mk 6, 1–6
Pirmadienis, liepos 6
Pr 28, 10–22
Jokūbas, keliaudamas per Mesopotamiją matė dideles šventyklas, pastatytas vietinėms dievybėms garbinti. Šios šventyklos buvo skirtos pagonių dievams, siejamiems su tam tikromis žemėmis ar vietomis. Jahvė, pasirodydamas Jokūbui sapne ir įvardydamas save kaip „Dievą [jo] senelio Abraomo ir Dievą Izaoko“ (Pr 28, 13), apreiškia, kad Jis yra susijęs ne su vieta, bet su tam tikra šeima.
Dievas apreiškė Izaoko sūnui Jokūbui pratęsiantis savo sandorą – iš savo dosnumo dovanotą laisvą dovaną. Jokūbas, ką tik dalyvavęs apgavystėje, dėl kurios ilgam suskilo šeima, nepadarė nieko garbingo, kad pelnytų Dievo palankumą. Tik iš meilės ir ištikimybės Dievas suteikia jam išskirtinės draugystės pažadą.
Šio regėjimo sustiprintas ir sujaudintas Dievo meilės Jokūbas prisiima savo dalį sandoroje. Jis duoda įžadą grąžinti dešimtąją dalį visų jam duotų Dievo dovanų. Šis netobulas, tačiau išrinktas žmogus trokšta gauti visa, ką Dievas yra jam numatęs.
Dievas duoda pažadus Jokūbui ir jo palikuonims iki laikų pabaigos! Mūsų laikais Dievas per Kristų pratęsė savo Sandorą, Jis ją teikia kiekvienam iš mūsų, nesvarbu, ar esame Jokūbo vaikai, ar ne. Kaip Jėzus sakė Natanaeliui, taip sako ir mums, kad Jis yra laiptai Jokūbo regėjime (plg. Jn 1, 51). Ištiesęs rankas ant kryžiaus Jis nutiesia tiltą per prarają tarp žemės ir dangaus. Dėl Jėzaus klusnumo Tėvui ir dėl Jo ištikimybės mums buvo sudaryta naujoji Sandora, visiškai ištobulinanti sudarytąją su Jokūbu.
Kaip mes galime dalyvauti šioje sandoroje? Trokšdami sutikti Viešpatį taip, kaip Jokūbas. Kreipdami savo akis į Jėzų ir eidami ten, kur Jis veda. Būdami klusnūs Dievui iš meilės ir dėkingumo, o ne iš pareigos ar prievolės. Tačiau Jokūbo tikėjimo neužtenka. Esame Jokūbo palikuonys kasdien asmeniškai tikėdami Dievo mums pažadėta sandora.
Tėve, Tu kasdien tūkstančius kartų kreipiesi į mus savo sandorine meile. Padėk man išgirsti Tavo balsą, Tave mylėti ir vykdyti Tavo valią.Ps 91, 1–4. 14–15; Mt 9, 18–26
Antradienis, liepos 7
Mt 9, 32–38
Evangelistas Matas parodo veikiantį Mesiją, ne tik skelbiantį Dangaus karalystę, bet ir ją skleidžiantį tarp žmonių. Jėzus gydė paralyžiuotuosius, nebylius ir neregius (plg. Mt 9, 1–8. 20–22. 27–33). Jis netgi mergaitę prikėlė iš numirusių (plg. Mt 9, 18–26).
Skyriaus pabaigoje Matas perteikia svarbią įžvalgą apie Jėzaus širdį. Jėzus mato puldinėjančias bejėgių žmonių minias ir Jam be galo tų žmonių pagailsta. Jis žino, kad Tėvas trokšta patraukti tas išsibarsčiusias avis arčiau savęs.
Jėzus atveria savo širdį draugams ir kviečia juos prisidėti prie maldos, kad ši kaimenė turėtų ganytojų. Paskui Jėzus išsiunčia savo mokinius ja rūpintis. Palenkęs rūpinimuisi kaimene mokinių širdis Jėzus suteikia jiems ir galių, reikalingų šiai tarnystei.
Šv. Antanas Marija Zacharijas keliavo panašiu keliu, kokį Jėzus buvo patikėjęs Dvylikai. Jis gyveno šešioliktajame amžiuje Italijoje, buvo gydytojas. Jo tarnystė apėmė ne tik rūpinimąsi žmonių kūno reikmėmis, bet drauge ir jų dvasinių reikmių nuodugnų pažinimą. Antanas melsdavosi už savo pacientus, tad Dievas jį pašaukė tapti kunigu. Jis įkūrė nedidelį vienuolių ordiną, padėjusį gydyti Bažnyčios žaizdas, šaukti žmones nuoširdžiau išgyventi liturgiją ir sakramentus.
Kokios reikmės besimeldžiant iškyla tau prieš akis? Kaip melstis Dievas tave ragina? Ką daryti Jis tave kviečia? Gal jaudiniesi dėl savo sesers slaugos namuose? Tikriausiai Viešpats nori, kad ją lankytum kas savaitę. O gal tave pribloškė prievarta vietos mokykloje? Gal esi raginamas maldoje užtarti tos mokyklos mokinius. O gal tau neduoda ramybės genocidas Afrikoje? Klausk savęs, ar Dievas nori, kad padėtum pabėgėliams iš tų šalių, ar įsitrauktum į žmonių teises ginančią organizaciją.
Čia klausiame ne apie tai, ar tinki tam tikslui, bet ar nori artintis prie Jėzaus ir leidi Jam Tave visa kuo aprūpinti.
Viešpatie Jėzau, Tavo širdis – kupina atjautos. Padėk man būti dėmesingam, kai sujudinsi mano širdį rūpesčiu dėl tų, kuriuos trokšti paliesti per mane.Pr 32, 23–33; Ps 17, 1–3. 6–8. 15
Trečiadienis, liepos 8
Pr 41, 55–57; 42, 5–7. 17–24
Visi šiame pasakojime turi planų ir troškimų. Jokūbo sūnūs keliavo į Egiptą įgyti maisto savo badaujančioms šeimoms. Juozapas rūpinosi faraono jam patikėta pareiga teisingai išdalyti maistą. Juozapas žinojo, kad jis nėra atskaitingas tik faraonui; jis dirbo išvien su Dievu, kurio visus apimantis planas „tęsiasi per visas kartas“ (Ps 33, 11).
Kasdienės pareigos neužėmė visos Juozapo širdies, jis ilgėdavosi savo nusenusio tėvo ir brolio Benjamino. Giliai širdyje jis troško susitaikyti su savo broliais, nors jie jį buvo nuskriaudę. Tačiau Juozapas neįsivaizdavo, kaip šie troškimai gali išsipildyti. Tad išvydęs savo brolius, įžvelgė galimybę.
Juozapas daug galvojo, kaip tai padaryti. Kada ir kaip pasakyti broliams, kas jis yra iš tiesų? Kiek derėtų pirmiausia juos išbandyti, kad pamatytų, ar jie gailisi to, ką padarė? Apgalvoti planai ir išsiveržę jausmai davė kryptį tolesniam jo veikimui, galiausiai ši istorija baigėsi laimingai.
Ir mes turime ne tik kasdienių įsipareigojimų, bet ir gilių troškimų. Galbūt apgailestaujame, kad nutrūko bendravimas su šeimos nariu dėl kokių nors tolimos praeities įvykių. Gal mums be galo rūpi draugas, metų metus nepravėręs bažnyčios durų, nors tiek kartų kvietėme. Galbūt giliai trokšti sukurti šeimą, tačiau nematai jokių galimybių.
Jei dėl šių troškimų tareisi su mūsų dangiškuoju Tėvu, būk tikras, kad Jis suteiks galimybę juos įgyvendinti. Galbūt Jis parodys, kokį žingsnį žengti, kad priartėtum prie jų išsipildymo. Telefono skambutis gali vėl sugrąžinti bendravimą. Liga gali suteikti mums progą praktiškai parodyti meilę tam draugui. Galbūt dabar yra metas užsirašyti į kursus ar išvykti į rekolekcijas.
Galbūt nesugalvoji, ką daryti. Tai taip pat gerai. Melskis prašydamas Dievo atverti tau akis, kad atpažintum Jo rodomą išeitį, geresnę nei pats sugalvotum.
Viešpatie, Tu žinai mano širdies troškimus. Palaimink tuos, kuriuos šiandien turiu savo mintyse. Atnaujink pasitikėjimą Tavimi. Tikiu, kad Tau rūpi Tavo tikslai manyje ir per mane.Ps 33, 2–3. 10–11. 18–19; Mt 10, 1–7
Ketvirtadienis, liepos 9
Pr 44, 18–21. 23–29; 45, 1–5
Juozapo susitaikymas su broliais yra puikus gailestingumo pavyzdys. Iš kur Juozapas sėmėsi gailestingumo tiems, kurie pardavė jį į vergiją? Tik iš savo patirties, nes Dievas ne kartą jį išgelbėjo nuo pavojų ir negandų. Dievo gailestingumas buvo paties Juozapo gailestingumo broliams šaltinis.
Mes visi norėtume patirti visišką laisvę ir nuo nuodėmės pančių, ir nuo kančių, kurias sukelia kitų nuodėmės. Tačiau daugelis mūsų diena iš dienos blaškosi, pakliuvę į kaltės, pykčio ir skausmingų atsiminimų spąstus. Kad ir ką bandome, atrodo, jog niekaip negalime pakeisti praeities. Tačiau yra viltis. Turime daryti daugiau, ne vien pasikliauti savo ribotu gebėjimu atleisti ir gauti atleidimą. Mes turime Dievo malonę, kuri ateina pas mus per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Dievas mūsų prote ir širdyje gali padaryti tai, ko patys niekada nepajėgtume. Jis gali mums dovanoti išsiilgtąją laisvę.
Jėzaus kraujo, išlieto ant kryžiaus, galia atgaila ir atleidimas atneša gydymo ir susitaikymo vaisius. Per kryžių nuplaunamos visos nuodėmės. Jėzus Kristus, nekaltasis Dievo Avinėlis, iškentė mūsų bausmę ir bausmes tų, kurie mus įžeidė. Kadangi Jėzus kentėjo vietoj mūsų, galime būti laisvi. Jo kryžius yra laisvės versmė, neišsenkantis gailestingumo šaltinis.
Galbūt kas nors tave įžeidė arba tu ką nors įžeidei, už ką, atrodo, niekada negalėtum atleisti. Stabtelk kelioms minutėms, kad ir dabar pat, ir maldoje perleisk šiuos įžeidimus Jėzui. Įsivaizduok Jėzų ant kryžiaus. Piešdamas šią sceną mintyse prisimink, kad Jis mirė, jog išlaisvintų tave nuo kaustančių dalykų. Perleisk šiuos dalykus Jam. Prašyk juos paimti, priimdamas iš Jo atleidimą ir gebėjimą atleisti kitiems. Tegu Jo meilė uždengia ir ištrina visas tavo nuodėmes.
Jėzau, tikiu, kad suteiksi man jėgų atleisti įžeidėjams ir išmokysi mane už bloga atsilyginti geru.Ps 105, 16–21; Mt 10, 7–15
Penktadienis, liepos 10
Pr 46, 1–7. 28–30
Kuri šeima nesijaučia praradusi vaiko, nes jis mirė ar tiesiog nutolo? Nors Jokūbas vėl sutiko savo sūnų Juozapą, tačiau po daugybės sielvarto metų. Tuos ilgus skausmo metus jis manė, kad Juozapą sudraskė laukinis žvėris. Be abejonės, jis kasdien galvojo apie savo prarastą sūnų. Įsivaizduok, kokią širdperšą Jokūbas kasdien kentė. Šiuo atžvilgiu jo istorija – tai ir daugelio mūsų istorija. Ji taip pat turi pabaigą, kokios visi tikimės ir sau.
Jei tavo vaikas mirė, žinok, kad Dievas yra labai arti tavęs. Netgi tamsiausiomis širdgėlos ir liūdesio akimirkomis dangiškasis Tėvas yra su tavimi. Jis galbūt tyliai stovi šalia tavęs. Gal laiko tave savo rankose. O gal drąsina ir guodžia per kitą žmogų. Tačiau Jis yra su tavimi. Jis pažįsta tavo skausmą, nors ir kiek metų būtų praėję, ir Jis pasirengęs tau padėti ir tave guosti.
Jei praradai savo vaiką dėl emocinio atšalimo, nesutarimų ar kitų dalykų, niekada neprarask vilties. Melskis už jį. Kad ir koks būtų nutolimo laipsnis ar atstumas, pasitikėk, kad Tėvas veikia jūsų abiejų širdyse. Gal nežinai, kaip tai įvyks, tačiau Dievas iš tiesų nori atvesti jus „į Egiptą“ ir sutaikyti su vaiku. Taigi nepaliauk melstis, viltis ir ieškoti progų susitaikyti.
Kad ir kokia tavo situacija, visada tikėk, kad Dievas yra su tavimi. Atmink, Jis taip pat „prarado“ savo vienatinį Sūnų, kuris mirė ant kryžiaus, kad mes būtume išgelbėti. Įsivaizduok, ką Jam reiškė matyti savo mylimą Sūnų išjuoktą, sumuštą, paliktą draugų, o paskui nukryžiuotą. Jis žino, ką reiškia sielvartauti, tad leisk Jam tau padėti. Tikėk, kad prisikėlimo metu kiekviena ašara bus nubraukta ir visos šeimos suvienytos. Viešpats tesuvienija mus, kad būtume viena Jame!
Tėve, atnešame Tau kiekvieną prarastą vaiką ir visus sielvartaujančius tėvus. Ar mus išskyrė mirtis, ar kokia kita priežastis, meldžiame Tavo ramybės. Atvesk visus vaikus į saugią vietą – dangų ir suvienyk juos su tais, kurie trokšta juos vėl sutikti.Ps 37, 3–4. 18–19. 27–28. 39–40; Mt 10, 16–23
