Meditacijos
Antradienis, kovo 1
Mt 18, 21–35
Ne tik Petras klausė, kiek kartų turi atleisti nusikaltusiam broliui. Ir mes mintyse to klausiame, o kartais jaučiamės taip įžeisti, kad net nepajėgiame savo įžeidėjui ar skriaudėjui dovanoti. Tad ar Jėzus prašo neįmanomo? Viena vertus, taip. Juk jeigu kartais taip sunku būna atleisti už, tarkim, piktą žodį ar atsainų elgesį, tai juo labiau ne mūsų pačių jėgoms atleisti persekiotojams, šmeižikams, žudikams, prievartautojams… Kita vertus, Jėzus tikrai neprašo neįmanomo. Tesako – elkitės taip, kaip dangiškasis Tėvas. O Jo gailestingumas – besaikis. Bet ar įmanu žmonėms elgtis kaip Dievas? Štai kas sakoma Katalikų Bažnyčios katekizme: „Nepajėgiame nesijausti įžeisti ir tai pamiršti; tačiau širdis, kuri atsiveria Šventajai Dvasiai, tą žaizdą pakeičia užuojauta ir nuvalo atmintį, įžeidimą paversdama užtarimu“ (2843).
Apsisprendžiame širdyje. Jeigu ji atvira ir pasitikinti Dievu, įsileidžiame į ją Šventąją Dvasią ir ji sugrunda, nes Dvasia parodo mūsų nuodėmę ir begalinį Dievo gerumą, atskleidžia, kas esame mes ir kas yra Dievas. Kai įsileidžiame savin Šventąją Dvasią, mūsų širdis tampa tikra, žmogiška, gyva, plati ir dosni, gebanti atleisti ir duoti. Tada mūsų nuoskaudos, nusivylimai, priekabės, virsta dar stipresne meile, kuri ne niršta, o užtaria ir veda į bendrystę. Išnyksta noras kaltinti ir smerkti, atsiskirti, šalintis. Atlaidumas veda į santarvę, o mūsų taiki vienybė yra gražiausia auka Dievui. Atleisdami mes liudijame visa nugalinčią meilę.
Šv. Petras Auksažodis mokė, kad būtent gailestingumas teikia mūsų pasninkui ir maldai gyvybę: „Pasninkas yra bevaisis, jei nėra palaistomas gailestingumu, jis išdžiūsta, jei gailestingumas yra sausas; kas dirvožemiui yra lietus, tas pasninkui gailestingumas. Pasninkautojas gali prisodinti dorybių, bet vaisių jis nepririnks, jeigu nepalaistė gailestingumo vandeniu. Pasninkautojau, ką atiduodi iš gailestingumo, tai su pertekliumi krauni į savo svirną. Taigi, kad besaugodamas neprarastum, susirink išdalydamas; žmogau, duodamas vargšui, duok sau; ko nepalikai kitam, to pats neturėsi.“
Šventoji Dvasia, meldžiu išmintingos širdies, suvokiančios savo nuodėmingumą. Meldžiu nuolankios ir sugrudusios širdies, dosniai sėjančios atlaidumą.Dan 3, 25. 34–43; Ps 25, 4–9
Trečiadienis, kovo 2
Įst 4, 1. 5–9
Klausyk įstatų ir įsakų, <…> kad išliktumėte gyvi (Įst 4, 1).
Senovėje Dievo Įstatymas išskyrė Izraelį iš kitų tautų. Iš didžio maloningumo izraelitų protuose ir širdyse Dievas įžiebė savo dieviškąją kibirkštį. Per Įstatymą Jis parodė jiems, kaip tauta turėtų teisingai ir darniai gyventi, atspindėdama Jo garbę. Šis Įstatymas padarė izraelitus ypatingus tarp kitų tautų – jų Dievas buvo taip arti, kad dalijosi su jais savo mintimis ir troškimais!
Šiandien, apmąstydami Dievo Įstatymą, matome, kokia jis mums yra dovana. Dievas ne tik liepia mylėti Jį ir savo artimą, bet ir parodo, kaip mylėti. Negana to, Jis atsiunčia mums Jėzų, kuris ateina įvykdyti Įstatymo! Jėzus parodo, kad tikrai yra įmanoma gyventi Dievui patinkantį gyvenimą – gyvenimą, ištikimą Įstatymui ir visiškai atvirą Šventajai Dvasiai.
Ačiū Dievui už Dvasią ir už Jo malonės bei gailestingumo dovanas. Be jų niekada nepajėgtume gyventi taip, kaip Dievas iš mūsų prašo. Ir ačiū už Jėzų, kuris parodė, kad Dievo Įstatymą vykdyti reiškia anaiptol ne tik laikytis taisyklių ir nuorodų. Vykdyti Įstatymą – tai nuolat mokytis atsiverti Šventajai Dvasiai, kad vis labiau priartėtume prie Viešpaties ir priimtume Jo malones. Dvasia gali keisti mūsų širdis ir mintis, kai mes stengiamės keisti savo elgesį.
O nuostabiausia, kad Įstatymo vykdymas yra vidinis keitimasis. Mums reikia Šventosios Dvasios pagalbos, kad savo polinkius ir norus patrauktume nuošalėn, idant galėtume mąstyti ir mylėti Dievo širdimi. Koks apima palengvėjimas žinant, kad kai mes jaučiamės silpni ir nepajėgūs paklusti, Šventoji Dvasia yra su mumis ir mums padeda! Ir kaip gera žinoti, kad mūsų Tėvas mus pakelia suklupusius ir padeda pradėti iš naujo!
Taigi neprisileisk minčių, kad Dievo įsakymai yra pernelyg sunkūs, pranokstantys tavo jėgas. Tiesiog eik pirmyn po vieną žingsnį! Ir būk tikras, kad tą žingsnį žengi padedamas Šventosios Dvasios!
Ačiū Tau, Tėve, už Tavo Įstatymą. Ačiū, kad atskleidi savo mintis ir troškimus duotaisiais įsakymais. Ir ačiū už mane perkeičiančią ir darančią vis ištikimesnį malonę.Ps 147, 12–13. 15–16. 19–20; Mt 5, 17–19
Ketvirtadienis, kovo 3
Jer 7, 23–28
Eikite visur tik tuo keliu, kuriuo jums įsakau (Jer 7, 23).
Ar norėtum būti kurčnebylis? Koks kvailas klausimas! Nė vienas nesirinktų tokios negalios. Vis dėlto šios dienos skaitinyje skaitome, kad žmonės pasirinko verčiau būti kurti Dievo balsui ir nebyliai, užuot dalijęsi Jo tiesa.
Pirmajame skaitinyje Jeremijas skundžiasi, kad žmonės tyčia užsikimšo ausis, jog negirdėtų Dievo ir Jo pranašų balso. Jie neklausė šaukiami ir neatsiliepė (plg. Jer 7, 27). Evangelijoje skaitome, kaip Jėzus išgydė nebylį. Atrodo, nuostabu. Bet žmonės, užuot džiūgavę, apsisprendė nepripažinti, kad įvyko kai kas ypatingo. Jie ne tik liko nebylūs šio įvykio akivaizdoje, bet ir ėmė plakti Jėzų liežuviais, kaltindami Jį susidėjus su velniu.
Ir mes galime atpažinti save šiuose skaitiniuose. Nebūtinai kaip tuos, kurie apsisprendžia būti kurti Dievo balsui. Galbūt mums trūksta pasitikėjimo ar trukdo aplinkybės išgirsti Jo balsą ar skelbti Jo gerumą. Kyla mintys: „Kodėl Jėzus turėtų kalbėti būtent man?“ arba „Aš neišdrįsiu kalbėti apie Jėzų, nes galiu užsitraukti nemalonumų.“
Kaip mums nugalėti šį dvasinį neįgalumą? Jeremijas duoda atsakymą: „Klausykite mano balso!“ (Jer 7, 23). Ir Jėzus sako: „Kas nerenka su manimi, tas barsto“ (Lk 11, 23). Kitais žodžiais tariant, jei nori girdėti Viešpatį, stenkis paklusti Jo įsakymams, „rink“ su Juo ir Jo tauta šv. Mišiose. Tegul skaitiniai pasiekia tavo širdį. Atidžiai įsiklausyk į Eucharistijos maldos žodžius. Priimdamas Jį Komunijoje, prašyk Jo nors truputį labiau atverti tavo ausis ir lūpas. O priimdamas baigiamąjį šv. Mišių palaiminimą, apsispręsk kaip galėdamas geriau bendradarbiauti su Juo.
Iš pradžių tu neturi kažko „jausti“ – greičiausiai nieko nejausi. Bet jei būsi ištikimas, pradėsi atpažinti Dievo balsą, atpažinsi Jį, gyvenantį tave supančiuose žmonėse. O girdėdamas ir matydamas tiesiog negalėsi likti nebylus. Trokši papasakoti kitiems didžius dalykus, kuriuos tavyje padarė Jėzus!
Viešpatie, aš noriu girdėti Tavo balsą ir skelbti Tavo šlovę. Padėk man būti Tau ištikimam, kad mano ausys ir lūpos vis labiau atsivertų!Ps 95, 1–2. 6–9; Lk 11, 14–23
Penktadienis, kovo 4
Šventasis Kazimieras
Kun 19, 1–2. 17–19
„Beveik neįtikėtinos jo meilės, ir neapsimestinės, bet nuoširdžios, kuria iš Šventosios Dvasios Kazimieras degė visagaliam Dievui, jo širdyje buvo tiek išlieta, ji taip kilo į viršų, taip liejosi iš širdies gelmių artimo linkui, kad jam nebuvo nieko maloniau ir nieko geidžiamiau negu dalyti ne tik tai, kas nuosava, bet ir visą save atiduoti Kristaus vargšams, keliauninkams, ligoniams, belaisviams ir kenčiantiesiems žmonėms… Našlėms, našlaičiams ir prispaustiesiems buvo ne tik gynėjas, ne tik globėjas, bet ir tėvas, sūnus, brolis.
O kaip jis gerbė teisingumą, kaip brangino santūrumą, kokiu protingumu buvo apdovanotas ar koks stiprus buvo dvasios tvirtumu bei pastovumu, – vos galima apsakyti ir suvokti. Kasdien ragino tėvą laikytis teisingumo valdant karalystę ir pavaldžias tautas. O jei kartkartėmis dėl nerūpestingumo ar žmogiško silpnumo valdyme kas nors buvo apleidžiama, niekada nevengdavo ramiai nurodyti karaliui.
Į vargšų ir nelaimingų žmonių reikalus žiūrėjo ir užsiimdavo jais lygiai kaip ir savaisiais, dėl to liaudies buvo vadinamas neturtingųjų gynėju. Net ir būdamas karaliaus sūnus ir aukštakilmis iš prakilnios giminės, jokiam prasčiokui ir menkiausiam žmogui nei bendraudamas, nei kalbėdamasis nebuvo atšiaurus.
Norėjo verčiau būti tarp romiųjų ir turinčių vargdienio dvasią, kurių yra Dangaus Karalystė, negu tarp šio pasaulio aukštųjų ir galingųjų. Nesiekė turėti aukščiausią valdžią žmonėms, nei tėvo siūlomos niekada nenorėjo priimti, kad siela nebūtų sužeista turtų dygliais, kuriuos mūsų Viešpats Jėzus Kristus vadino erškėčiais, ir nebūtų sutepta žemiškųjų daiktų užkratu.
O kad skaistus gyveno iki pat pabaigos ir skaistus pasitiko paskutinę savo dieną, tvirtina ir liudija visi rimti ir kilnūs vyrai, jo kambariniai ir slaptų reikalų patikėtiniai“ (Iš šventojo Kazimiero Gyvenimo, kurį parašė popiežiaus nuncijus Zacharijas Fereris).
Visagali Dieve, šventojo Kazimiero užtariamiems suteik mums malonę visą gyvenimą teisia ir tyra širdimi Tavęs klausyti, nes Tau tarnauti – tai viešpatauti.Ps 15, 2–5; Fil 3, 8–14; Jn 15, 9–17
Šeštadienis, kovo 5
Lk 18, 9–14
Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui! (Lk 18, 13)
Įsiklausyk, kaip Jėzus apibūdino šių dviejų vyrų maldą šventykloje. Fariziejus meldėsi „sau vienas“, girdamasis esantis teisus, reguliariai mokantis dešimtinę bei pasninkaujantis. Gali įsivaizduoti jį, su pasitikėjimu save giriantį: „Koks aš geras! Esu kur kas pranašesnis už štai tą pasigailėjimo vertą muitininką“ (plg. Lk 18, 11–12).
Muitininko malda visiškai kitokia. Ji kupina nuoširdaus gailesčio dėl nuodėmių. Muitininko maldoje nė su žiburiu nerasime pasitenkinimo savimi ir puikavimosi savo pasiekimais. Priešingai, jis prisipažįsta nesantis nei teisus, nei savo darbais pelnęs kokių nors nuopelnų. Taigi muitininkas visa savo esybe trokšta Dievo gailestingumo: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“ (plg. Lk 18, 13).
Šis palyginimas puikiai iliustruoja prieš daugelį amžių pranašui Ozėjui Dievo ištartus žodžius: „Aš noriu ištikimos meilės, o ne aukos“ (Oz 6, 6). Pirmiau nei klusnumo Dievas nori mūsų meilės bei prieraišumo. Ne gausus aukojimas ar geri darbai padaro mus mielus Jam, bet tik atvira širdis Jėzui ir ant kryžiaus laimėtam išganymui. Mūsų darbai yra Dievui labai svarbūs, tačiau jie negali padaryti mūsų teisių Dievo akivaizdoje.
Fariziejus spinduliavo nepamatuotu pasitikėjimu savimi, o muitininkas parodė nuolankią atgailą ir pasitikėjimą Dievu. Tad, kaip ir muitininkas, norėdami grįžti į namus nuteisinti (plg. Lk 18, 14) – kitaip tariant, norėdami patirti bendrystės su Dievu laisvę, – turime atsisakyti pasipūtėliško pasitikėjimo savimi ir kliautis Jėzumi ir Jo atneštu išganymu.
Galbūt ši užduotis atrodo sunki, tačiau jei melsimės ir skaitysime Šventąjį Raštą, leisdami Dievo žodžiui įsismelkti į mūsų širdis, pajusime, kad Dievas nori, jog būtume ne tik nuolankūs Jo tarnai. Suvoksime, kad Jis laukia, jog būtume tikri Jo draugai. Todėl Jam rūpi sunaikinti mus atskiriančias nuo Jo visas mūsų nuodėmes. Galiausiai pajusime, kad ir mes Jį mylime.
Tėve, dėkoju Tau, kad iš beribio gailestingumo išgelbėjai mane, nusidėjėlį. Savo gyvenimu Tau tarnausiu ir Tave garbinsiu.Oz 6, 1–6; Ps 51, 3–4. 18–21
Sekmadienis, kovo 6
Lk 15, 1–3. 11–32
Tada susimąstė (Lk 15, 17).
Ateina laikas, kai sustojame ir permąstome savo gyvenimą. Žmonės, žvelgiantys į priekį, daro tai planingai, o gyvenantys šia diena – ištikti vienokios ar kitokios krizės. Bet visiems kada nors tenka sustoti ir permąstyti, kaip gyvenome iki tol ir kurlink einame.
Sūnus palaidūnas priklausė antrajai grupei – gyvenančių šia diena. Savo gyvenimo jis nepermąstė ir nepervertino, kol neatsidūrė pačiame dugne. Tik tai jį privertė susimąstyti.
Iš tikrųjų šis jaunuolis jautėsi nevykėlis. Ir, žinoma, jis buvo susirūpinęs, kaip reikės atitaisyti santykius su tėvu. Jis mąstė: „Net menkiausi mano tėvo tarnai jo namuose gyvena geriau už mane, net labiausiai apgailėtinas žmogus, grįžęs į namus, yra laimingesnis už mane.“ Tad jis apsisprendė grįžti.
Galbūt jis nebuvo nuoširdus. Galbūt nejautė sąžinės graužaties ir tesiekė patogesnio gyvenimo. Tai nesvarbu. Svarbu, kad jis apsisprendė keisti savo vergišką gyvenimą. Kad ir kokie buvo jo motyvai – tyri, sumišę ar savanaudiški, – jis sugrįžo pas tėvą. Tėvas pasitiko sugrįžusį sūnų dosniomis dovanomis ir iškėlė puotą jo sugrįžimui atšvęsti. Sūnaus klaidžiojimai buvo išsyk užmiršti.
Kai tik atgailaujame, dangiškasis Tėvas ir mus sutinka taip pat dosniai. Jis neištaria nė vieno priekaištaujančio žodžio. Net nesidomi mūsų motyvais. Jis šiltai mus priima ir elgiasi su mumis kaip su savo vaikais – juk iš tiesų esame Jo vaikai! Tėra svarbu tai, kad sugrįžome namo. Jis žino, kad jei liksime su Juo, viskas išeis į gera.
Savo gyvenimą imk keisti nelaukęs krizės. Šiandien sustok ir atidžiai peržvelk kiekvieną savo gyvenimo sritį. Po to skubėk pas dangiškąjį Tėvą ir prašyk Jo malonės. Pasilik su Tėvu, Jo namuose, ir tikrai būsi kur kas laimingesnis.
Štai aš, Tėve. Leisk man apsčiai patirti Tavo gailestingumą šiandien.Joz 5, 9–12; Ps 34, 2–3. 4–5. 6–7; 2 Kor 5, 17–21
Pirmadienis, kovo 7
Jn 4, 43–54
Tai buvo antras ženklas, kurį Jėzus padarė (Jn 4, 54).
Ar gali įsivaizduoti virvelę, nuvytą iš dviejų gijų? Jei taip, tai gali įsivaizduoti ir du šios dienos Evangelijoje susipynusius žodžius – ženklas ir tikėti. Žodis ženklas minimas du kartus, o tikėti – tris. Tai nėra atsitiktinumas, nes jie susipina į vientisą giją, nusidriekiančią per visą Jono evangeliją. Jei atpažinsime ženklus, – sako Jonas, – mūsų tikėjimas Jėzumi augs. Pats Jėzus duoda užuominą apie tuodu žodžius, sakydamas: „Kol nepamatysite ženklų <…>, netikėsite“ (Jn 4, 48).
Taigi, kaip atpažinti ženklą? Ar visi ženklai stebuklingi? Nebūtinai. Bent tris ženklus galime rasti šios dienos Evangelijoje. Pirmasis pasireiškė galilėjiečių liudijimu. Ir kai karaliaus valdininkas išgirdo, kad Jėzus yra stebukladarys, jis patikėjo.
Vėliau jis maldavo Jėzų ateiti ir išgydyti jo sūnų, nes šis buvo arti mirties. Jėzus jam liepė eiti namo, nes sūnus gyvas. Šie žodžiai buvo antras ženklas. Kai karaliaus valdininkas juos išgirdo, jo tikėjimas išaugo – Jėzui net nereikia eiti į jo namus, vien Jo žodis gali viską! O kai jis sugrįžo į namus ir rado pasveikusį sūnų, gavo galutinį ženklą. To žmogaus tikėjimas dar labiau sustiprėjo, o kartu su juo įtikėjo ir visi namiškiai.
Ar pastebėjai, kad kai kurie ženklai yra visai ne antgamtiški? Tas pats vyksta ir mūsų gyvenime. Kartais jauti, kad Dievas tau kalba per tavo sutuoktinį ar per sekmadienio pamokslą? Galbūt atsiverti Šventąjį Raštą kaip tik toje vietoje, kurią ir reikėjo tau perskaityti, kad gautum atsakymą? O galbūt tik per plauką išvengei didelės nelaimės? Šie momentai ir yra ženklai, per kuriuos Dievas lieja malonę į tavo kasdienį gyvenimą. Tai stiprina mūsų tikėjimą, kad Jėzus tikrai yra, kad Jis myli mus, kad yra su mumis.
Ar pastebėjai, kad du iš trijų ženklų pasirodė po to, kai valdininkas pradėjo ieškoti Jėzaus? Neįtikėtina, kiek jų patirsi, norėdamas surasti Jėzų! Kiek jų Dievas tau yra parengęs per šią gavėnią! Būk atidus, jie gali tavęs laukti netikėčiausiose situacijose. Ir leisk jiems vesti tave į vis gilesnį ir pilnatviškesnį tikėjimą Jėzumi.
Viešpatie Jėzau, atverk mano akis, kad šiandien pamatyčiau Tavo malonės ženklą.Iz 65, 17–21; Ps 30, 2. 4–6. 11–13
Antradienis, kovo 8
Ez 47, 1–9. 12
Žiūriu, vanduo teka (Ez 47, 1).
Pranašas Izaijas vaizduoja nuostabią versmę, ištekančią iš šventyklos, besiliejančią į lauką ir vis gilėjančią ir platėjančią. Siaura srovelė virsta upe, kurią gali tik perplaukti. Ji teka per visą kraštą, visur nešdama gyvybę. Net nuodingą, sūrų Negyvosios jūros vandenį ji paverčia atgaivos ir pažado versme. Ar nenorėtum būti arti tokios srovės?
Tu ir esi! Kiekvieną kartą, kai šventi Susitaikinimo sakramentą, ši gydanti, atjauninanti upė teka į tave. Ji atnaujina tave ir suteikia tavo gyvenimui naują skonį. Visi nuodingi nuodėmės vandenys yra išvalomi ir tu vėl esi švarus.
Kurioje tos upės vietoje tu stovi? Ar jos vanduo tau tesiekia tik iki kulkšnių? O gal esi visai paniręs į jos vandenį? Ar įsibridęs iki juosmens? Nesvarbu! Kad ir kur būtum, Dievas kviečia tave eiti vis giliau sulig kiekviena išpažintimi. Nebijok įbristi ar įšokti į vandenį, apsitaškyti ar sušlapti – eik pirmyn ir atsiverk nuodėmklausiui kaskart truputį daugiau. Žemės upių vanduo dažnai būna užterštas, tad jis negali numazgoti netgi kūno, o ši srovė švariai nuplauna kiekvieną, kad ir kokios didelės būtų jo nuodėmės. Ši srovė – tai Dievo gailestingumo upė. O Jo gailestingumas niekada neišsenka.
Kurią gyvenimo sritį Dievas kviečia tave išsivalyti ir atnaujinti? Atverk ją per išpažintį, kad ji permirktų raminančiuose Dievo atlaidumo vandenyse. Nebijok, kad gali tekti šokti stačia galva į vandenį. Padaryk viską, kad atvertum visas nuodėmes, gulinčias ant tavo sąžinės. Tiesiog atsipalaiduok ir leiskis Dvasios nešamas.
Nuėjęs į bažnyčią, stabtelk prie švęsto vandens indo. Jei tavo bažnyčioje priimta per gavėnią laikyti jį tuščią, mąstyk apie troškulį, laukiant Dvasios išsiliejimo per Velykas. Jei jis pilnas, su ypatingu dėmesingumu padaryk kryžiaus ženklą. Tu esi Jo! Tu esi atpirktas! Ši gyvybės versmė su kiekviena diena tavyje gilės ir stiprės, ji tau teiks vis daugiau gyvybės. Ji neš tave ir leis tau pačiam būti naujo gyvenimo nešėju visiems sutiktiesiems.
Jėzau, aš trokštu Tavęs. Tavo gyvybės vandenys tesilieja į mane. Ateik, Jėzau, ir nuplauk mane!Ps 46, 2–3. 5–6. 8–9; Jn 5, 1–16
Trečiadienis, kovo 9
Jn 5, 17–30
Mano tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi (Jn 5, 17).
Tradiciškai dangus vaizduojamas kaip vieta, kur angelai ir šventieji sėdi su arfomis rankose ir gieda giesmes. Bet čia kažko trūksta, ypač turint omeny, kaip tvirtai mūsų tikėjimo protėviai yra susieti su mumis, kurie dar esame žemėje. Dangus turėtų būti labai aktyvi vieta – ten Dievas, taip pat ir Jo vaikai nuolat veikia.
Tris kartus šioje pastraipoje Jėzus pradeda savo žodžius dvigubu teigimu „Amen, amen“ – „Iš tiesų, iš tiesų“. Suprantama, taip sakydamas, Jis nori atkreipti dėmesį į kai ką labai svarbaus. Pirmiausia Jis pareiškia, kad nieko nedaro iš savęs, Jis daro vien tai, ką mato darant Tėvą (plg. Jn 5, 19). Taigi visi Jo gydymo, atleidimo, gailestingumo veiksmai atspindi tai, ką šiuo metu danguje daro Tėvas. Vadinasi, tavo Tėvas visada žiūri į tave gailestingu žvilgsniu. Jis nuolat darbuojasi, kad dangiška ramybė įsilietų į tavo gyvenimą.
Antrą kartą Jėzus tuos žodžius pakartoja sakydamas, kad tas, kuris Jo žodžių klausosi ir Jo Tėvą tiki, nebus pasmerktas, o turės amžinąjį gyvenimą (plg. Jn 5, 24). Šie žodžiai skirti ne tik Jėzaus laikų žmonėms, bet visiems. Taigi dangus yra pripildytas pirma mūsų išėjusiųjų maldų, taip pat ir mūsų artimųjų maldų. Jie meldžiasi, kad ir mes priimtume amžinojo gyvenimo dovaną. Jie mus drąsina, tikina, kad ir mes galime ateiti į šią vietą, kur kiekvienas nuosprendis yra panaikintas ir kiekvienas yra pripildytas Dievo šlovės.
Trečią kartą Jėzus tuos žodžius ištaria sakydamas, kad tie, kurie išgirs Jo balsą, prisikels gyventi (plg. Jn 5, 25). Dievo Sūnus, atsisėdęs į sostą danguje, ir dabar tebekalba mums. Jis kviečia mus, teikdamas mums savo išmintį, viltį, padrąsinimą. Ir sulig kiekvienu Jo ištartu žodžiu mes atgyjame!
Paskirk šiandien šiek tiek laiko įsivaizduoti dangų kaip neišsenkančios gyvybės vietą. Išgirsk savo Tėvo, meilingai rodančio tau kelią, žodžius. Įsivaizduok Jo angelus, įdėmiai žvelgiančius į tave ir tavo mylimuosius. Įsivaizduok šventuosius, besimeldžiančius už tave ir tave drąsinančius. Tu nesi vienas – visas dangus yra su tavimi!
Tėve, atleisk man už mintis, kad Tu esi toli nuo manęs. Ačiū, kad atnešei dangaus malonę į mano gyvenimą.Iz 49, 8–15; Ps 145, 8–9. 13–14. 17–18
Ketvirtadienis, kovo 10
Iš 32, 7–14
Matau, kad ši tauta yra kietasprandė (Iš 32, 9).
Ar tau kada nors nepakenčiamai diegė skersvėjo perpūstą kaklą, kiekvienas galvos krustelėjimas kėlė aštrų skausmą? Kurį laiką buvai priverstas pragulėti lovoje, apsivyniojęs šiltą kompresą ir įsmeigęs žvilgsnį į sieną. Darbas, draugai, kasdienis gyvenimas turėjo būti atidėti į šoną iki pasveiksi. Bet vis dėlto ši liga išgydoma. Tinkamai gydydamasis pasveikai ir vėl galėjai sukioti kaklą.
Šios dienos pirmajame skaitinyje Dievas kalba apie sustingusio, nepajudinamo kaklo tautą, kitaip tariant, kietasprandę (plg. Iš 32, 9). Jis nusiminęs, nes kai kurie nepajėgia atsigręžti, kad pamatytų, kokių nuostabių dalykų Jis padarė dėl jų. Jie nepajėgia apsidairyti aplink ir pamatyti, kad Dievas tebedaro dėl jų stebuklus, todėl temato tik priešais juos esančius pavojus.
Gyvenime ir mums gali pasitaikyti dvasinės kietasprandystės metas. Nepajėgiame atsigręžti ir pamatyti, kokių dalykų dėl mūsų yra padaręs Viešpats, neįstengiame apsidairyti aplink ir įsitikinti, kaip įvairiai ir išmoningai Jis tebeveikia mūsų gyvenime. Mūsų kaklas sustingęs, o žvilgsnis apsiblausęs. Spoksome visą dieną į baltą sieną, gal net bambėdami dėl savo nedalios. Kodėl Dievas mus paliko?
Kaip gydai perpūstą kaklą? Ištiesdamas jį, lėtai sukiodamas į šalis. Skirk laiko Šventajam Raštui skaityti ir nuostabiems Dievo darbams, kuriuos jau patyrei, apmąstyti. Peržvelk savo gyvenimą ir atpažink, kada Dievas tau pagelbėjo. Bet taip pat apsidairyk ir pasistenk pamatyti, ką Jis daro dėl tavęs šiandien. Tokia dvasinė terapija veikia taip pat gerai, kaip ir fizinė: juo daugiau mankštiniesi, juo lengviau atlieki pratimus. Ateis laikas, kai išvysi visą Dievo meilės ir ištikimybės panoraminį vaizdą!
Taigi kur tu žvelgi šiandien? Ar įsmeigęs akis tik į tai, kas tau priešais nosį? Ar dairaisi aplink ir matai Dievo darbus? Išsitiesk, skaityk, mąstyk ir džiūgauk! Dievas yra visur aplink tave.
Viešpatie, padėk man išlaikyti žvilgsnį atvirą ir visa aprėpiantį. O kad niekada nepamirščiau Tavo gerumo man!Ps 106, 19–23; Jn 5, 31–47
