ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2016
 ››› 
gegužė–birželis
 ››› 
Meditacijos

Sekmadienis, gegužės 1

Jn 14, 23–29

Aš jums palieku ramybę (Jn 14, 27).

Retai kada Šventojo Rašto pastraipa būna tokia trejybinė kaip šios kelios eilutės. Tai ištrauka iš Jėzaus atsisveikinimo kalbos per Paskutinę vakarienę, tai paskutiniai Jo žodžiai mokiniams prieš Jį suimant ir nukryžiuojant (plg. Jn 13–17). Penkiuose atsisveikinimo kalbos skyriuose Jėzus kalba apie Dievo – Trejybės santykį su savo tauta. Tuose skyriuose atskleidžiama, kad kiekvieną žmogų Dievas trokšta patraukti savęsp, ir drauge parodoma, ką turėtume daryti, kad būtume sklidini Dievo ramybės.

Daugelį šiandienos ištraukos temų galime rasti visuose penkiuose Jėzaus atsisveikinimo kalbos skyriuose. Jėzus mokiniams sako, kad Tėvas juos be galo myli, kad Jis nori įsikurti visų Jį mylinčių žmonių širdyse. Jėzus kalba apie Šventosios Dvasios vaidmenį mūsų gyvenime ir apie palaiminimus, kuriuos patiriame klausydami Dievo įsakymų. Keliais glaustais sakiniais Jėzus pasako nepaprastai daug apie Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią!

Trejybė yra mūsų tikėjimo slėpinys, bet tam, kad patirtume Trivienio Dievo teikiamą ramybę, nereikia jo tobulai suvokti. Tik kai kurie iš mūsų išmano laikrodžio, automobilio ar kompiuterio veikimo principus, bet visi šiais prietaisais naudojamės. Netgi sunkiai be jų išsiverčiame. Taip ir su Dievu. Nors niekas iki galo nesupranta Trejybės slėpinių, bet tai Ji meilės liepsnomis gaivina ir šildo mūsų širdis.

Jėzus, sakydamas: „Aš jums palieku ramybę“, mums siūlo dalyvauti Trejybės darnoje ir bendrystėje. Jis mums dovanoja tikrą ir tvarią ramybę. Ta ramybė – ne tik mielas jausmas. Tai malonė būti šventam ir pasipriešinti blogiui. Tai malonė atleisti. Tai malonė, primenanti mums, kad Dievas yra su mumis ir kad mums nereikia nieko bijoti (plg. Jn 14, 27). Tai dvasinė ramuma, kylanti iš Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

Jėzau, trokštu dabar ir visados būti kupinas Tavo ramybės.

Apd 15, 1–2. 22–29; Ps 67, 2–3. 5–6. 8; Apr 21, 10–14. 22–23


Pirmadienis, gegužės 2

Apd 16, 11–15

Viešpats atvėrė jos širdį Pauliaus žodžiams (Apd 16, 14).

Ką tiksliai žinome apie Lidiją? Žinome, kad ji buvo klestinti verslininkė. Žinome, kad ji buvo pagonė, patarnavusi žydų pamaldose. Taip pat žinome, kad Pauliaus dėka ji įtikėjo Kristų ir Krikštu tapo Bažnyčios nare. Lidija, kaip manoma, – pirmoji atsivertusioji visoje Europoje! Galiausiai žinome, kad Lidiją taip sujaudino naujai užmegztas santykis su Kristumi, kad ji atvėrė savo namus Pauliui ir jo bendražygiams, kol jie skelbė Gerąją Naujieną Filipų mieste.

Bet tai ir visos mūsų žinios. Po šių kelių trumpų eilučių Lidija tarytum visiškai dingsta, mes daugiau apie ją nebeišgirstame. Taigi kas jai atsitiko? Tikriausiai Lidija toliau dirbo, plėtojo verslą, kaip ir anksčiau, rūpinosi savo šeima, ji veikiausiai papasakojo savo atsivertimo istoriją žmonėms, su kuriais kartu dirbo, ir draugams. Lidija, tikėtina, turėjo savo ryšių tinklą ir tikriausiai juo pasinaudojo kuriant bendruomenę.

Kokia bus tavo istorija? Visi esame taip užsiėmę savo kasdieniu gyvenimu, bet sykiu visi galime atvesti pas Jėzų kitus žmones, tiesiog būdami draugiški kaimynai, paslaugūs bendradarbiai ar mylintys ir atlaidūs draugai. Kartais menku darbeliu nuverčiame kalnus. Pavyzdžiui, paskambiname ir pasakome kelis gerus žodžius, naujus kaimynus pakviečiame pietų. Tokie poelgiai atveria daugybę galimybių susidraugauti ir dalytis patirtimi.

Tam tikra prasme Lidija mums yra tinkamesnis pavyzdys nei šv. Paulius. Tik nedaugelis iš mūsų kada nors pateks į patį dėmesio centrą. Daugelio mūsų gyvenimo istorijų niekas niekada neužrašys ir nesaugos amžinai. Bet, kaip ir Lidija, visi turime svarbų vaidmenį Dievo karalystėje, visi galime atrasti nepakartojamų galimybių mylėti, galimybių kaip tik čia, savo namuose ir bendruomenėje. Nuolat žvelkime į Viešpatį ir pastebėsime, kiek daug yra būdų dalytis Jo Evangelija. O dalijantis Evangelija Dievas suteikia antra tiek malonės.

Tėve, padėk man pamatyti Tavo man teikiamas progas dalytis Gerąja Naujiena. Noriu būti nuolankus ir drauge stiprus Tavo meilės liudytojas.

Ps 149, 1–6. 9; Jn 15, 26 – 16, 4


Antradienis, gegužės 3

Šv. apaštalai Pilypas ir Jokūbas

Jn 14, 6–14

Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane (Jn 14, 6).

Jei teko kreiptis dėl darbo į milžinišką kompaniją, beveik neabejotinai turėjai reikalo su žmogiškųjų išteklių padaliniu. Gal net pasijutai negailestingai besisukančio mechanizmo sraigteliu. Turėjai pereiti šimtus patikrinimų ir formalumų. Pagaliau, jei patekai tarp kelių šimtų išrinktųjų, tau dar teko nugalėti kitus, irgi perėjusius pirminę atranką. O jei viską ištvėrei ir galiausiai gavai darbą, tikriausiai pasijutai kaip devintame danguje!

Girdėdami Jėzų sakant: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6), nejučiomis imame Jį lyginti su negailestingu žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovu. Įsivaizduojame, kad Jėzus ant krūtinės sunėręs rankas abejingai atrinkinėja vertuosius įeiti į Dangų. Bet pažvelkime į Pilypą, vieną iš šiandien minimų šventųjų. Jo galimybės patekti tarp išrinktųjų buvo itin menkos. Jis atrodė toks nenuovokus: nesuprato, kaip Jėzus keliais kepalėliais duonos ir pora žuvelių pamaitins penkis tūkstančius žmonių. Prašė Jėzų parodyti jiems Tėvą, nors trejus metus praleido šalia Jo, klausydamasis, ko Jėzus mokė apie Tėvą.

Geroji žinia Pilypui – ir mums, – kad mes pasirinkti būti Viešpaties sekėjais ne dėl mūsų išmanymo, tinkamumo ar nuopelnų. Mes esame šeimos nariai, o ne samdiniai! Užuot stovėjęs sukryžiavęs rankas, Jėzus plačiai atveria savo glėbį. Jis jaučiasi laimingas, apkabindamas mus ir nuvesdamas pas Tėvą.

Galgi kartais nerimauji, kad Tėvas tave atstums arba praeis pro tave, nes nebuvai geras? Tuomet šios dienos skaitinys kaip tik tau! O gal jaudiniesi, jog nepadarei visko, kad laimėtum Jo palankumą ir užsitarnautum Dangų? Šios dienos geroji žinia irgi tau, nes Jėzus yra kelias, o ne tavo sunkus darbas. Tiesa, kad niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Jį. Taip pat tiesa, kad Jis atveda pas Tėvą visus, kurie pas Jį ateina. Neišskiriant nė vieno. Nei Pilypo. Nei Jokūbo. Ir, žinoma, – nei tavęs!

Ačiū Tau, Jėzau, kad atvedi mane pas Tėvą. Štai aš, Viešpatie. Leisk man pažinti Jo artumą ir meilę.

1 Kor 15, 1–8; Ps 19, 2–5


Trečiadienis, gegužės 4

Apd 17, 15. 22 – 18, 1

Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate (Apd 17, 23).

Popiežius Jonas Paulius II enciklikos Fides et ratio įžangoje rašo: „Tikėjimas ir protas – tai lyg du sparnai, kuriais žmogaus dvasia pakyla į tiesos kontempliavimą. Pats Dievas įkurdino žmogaus širdyje troškimą pažinti tiesą, kurio galutinis tikslas – pažinti Jį patį, idant žmogus, pažindamas ir mylėdamas Dievą, pasiektų pilnutinę tiesą ir apie save.“ Šios dienos pirmajame skaitinyje pasakojama apie žmones, nuoširdžiai trokštančius pakilti į tiesos kontempliavimą, ir parodoma, kaip Paulius paskelbia jiems Gerąją Naujieną, sustiprinančią jų „tikėjimo sparną“.

Pauliaus laikais Atėnuose buvo pilna šventyklų, skirtų įvairiausioms dievybėms. Vadovaudamiesi protu, graikai padarė teisingą, bet netobulą išvadą, kad yra begalinė, tobula dvasinė tikrovė, kurios mes negalime nei regėti, nei suvokti. Jų visuomenė rėmėsi įsitikinimu, kad tauta klestės tol, kol gebės patenkinti dievus, jei ne – bus dievų nubausta. Taigi jų dvasingumas buvo grindžiamas baimės kultūra. Graikai buvo taip susirūpinę pamaloninti visus iki vieno dievus, kad pastatė šventyklą – pasak kai kurių archeologų, net keletą – „nežinomam dievui“, jei netyčia kurį nors būtų pamiršę.

Atkreipk dėmesį, koks nuolaidus ir koks sumanus yra Paulius. Užuot pasmerkęs graikus už stabmeldystę, jis pagiria juos, kad jie ieško tiesos. Paskui pasinaudoja jų mintimi apie nežinomą dievą perteikdamas naują mintį – vienintelis tikrasis Dievas apreiškė pats save. Jis yra kūrinijos Viešpats ir, užuot slėpęsis nuo mūsų, atėjo pas mus.

Šią istoriją prisimenant visu ryškumu suspindi Dievo stebuklas – Jis apreiškė save mums tokiu asmenišku būdu. Jis žino, kad visi ilgimės tiesos, tad atsiuntė Jėzų – kelią, tiesą ir gyvenimą, – kad būtų kartu su mumis. Jis nebe nežinomas dievas. Viskuo, ką darė ir sakė, ypač savo mirtimi ir prisikėlimu, Jėzus apreiškė neregimąjį visagalį Dievą. O stebuklų stebuklas – Jis parodė, kad Dievas yra mūsų Tėvas, mūsų Atpirkėjas ir mūsų Draugas.

Ačiū Tau, Jėzau, kad parodei man Dievo veidą. Padėk man šiandien suprasti, koks artimas man esi.

Ps 148, 1–2. 11–12. 13–14; Jn 16, 12–15


Ketvirtadienis, gegužės 5

Jn 16, 16–20

Vėl mane pamatysit (Jn 16, 16).

Koks nuostabus pažadas! Jėzus rengėsi išeiti, bet kai Jis sugrįš, apaštalai vėl Jį pamatys. Šie žodžiai mokiniams suteikė didžiulę paguodą. Jie turėtų paguosti ir mus.

Ir iš tiesų mokiniai vėl pamatė Jėzų – Velykų sekmadienį Jis jiems pasirodė aukštutiniame kambaryje. Tačiau čia kalbama apie Jėzaus matymą ne tik kūno akimis. Turimas galvoje kitoks susitikimas su Juo. Jėzaus žodžiai reiškia, kad Šventoji Dvasia mokiniams padės pajusti Jo artumą, suvokti, kad yra Jo vedami, nors Jis bus jau įžengęs Dangun ir neberegimas kūno akimis.

Kodėl Jėzus mano, kad mums svarbu vėl Jį pamatyti? Argi Jo kryžius ir prisikėlimas nelaiduoja mūsų išganymo? Negi negana išgirsti Jo Evangeliją ir būti pakrikštytiems Jo vardu?

Matyt, negana. Ir, ačiū Dievui, tai tiesa. Mums reikia kasdien matyti Jėzų. Mums reikia girdėti Jo balsą, žinoti, kurlink Jis mus veda, priimti Jo meilę. Pasak šventojo Pauliaus, Jėzus mums suteikė Dvasią, kad „pažintume mums suteiktas Dievo dovanas“ (1 Kor 2, 12). Savo jėgomis niekada nepajėgsime nuvokti tos kainos, kurią Jėzus sumokėjo dėl mūsų išganymo, ar Jo meilės mums gelmių. Mums reikia Dvasios, atveriančios mūsų širdies akis, padedančios atrasti malonę, be kurios nepajėgtume vykdyti Jėzaus įsakymų. Be Šventosios Dvasios tegalėtume kliautis savo supratimu ir gebėjimais.

Štai kodėl Jėzus nori, kad būtume pakrikštyti, panardinti Šventojoje Dvasioje. Jis žino, kad tai vienintelis būdas tikrai pažinti Dievo galybę ir veikimą mūsų gyvenime.

Tad ką apaštalai darė, kai Jėzus buvo paimtas, ir jie Jo jau nebematė? Laukdami pažado išsipildymo jie susirinko draugėn melstis. Jie gilinosi į Raštą ir meldė: „Ateik, Šventoji Dvasia!“

Sekime jų pavyzdžiu. Nuo dabar iki Sekminių labiau gilinkimės į Šventąjį Raštą, ištikimiau žvelkime į Jėzų ir uoliau melskimės. Prašykime malonės pamatyti Jėzų naujaip, Šventosios Dvasios akimis.

Ateik, Šventoji Dvasia! Atmerk mano širdies akis, kad tikrai regėčiau!

Apd 18, 1–8; Ps 98, 1–4


Penktadienis, gegužės 6

Apd 18, 9–18

Paulius <…> kartu su Priskile bei Akvilu iškeliavo į Siriją (Apd 18, 18).

Kai kurie žmonės labai mėgsta permainas, bet toli gražu ne visi. Mums patinka susitvarkyti savo gyvenimą, žinoti, kas vyks toliau, ko reikėtų tikėtis ir laukti. Deja, gyvenimas ne visada klostosi taip, kaip susiplanavome, įvyksta daug netikėtų pokyčių: naujas darbas, naujas būstas, vaikai, anūkai… Gyvenimas kartais būna visiškai nenuspėjamas. Iš Pauliaus pavyzdžio matome, kad draugystė labai padeda priimti visus pokyčius.

Paulius daug metų praleido kelionėse po tolimus kraštus. Visur, kur keliavo, jis skelbdavo Evangeliją. Pasilikdavo viename mieste kokius metus, paskui keldavosi į kitą miestą. Pavyzdžiui, šios dienos ištraukoje skaitėme, kaip jam sekėsi Korinte, toliau sužinojome, kad jis išvyko į Siriją. Paulius dažniausiai keliaudavo ne vienas. Barnabas, Silas, Timotiejus, Lukas, Priskilė ir Akvilas – tai tik keletas iš jo gausių palydovų. Jie tikriausiai mokė ir skelbė kartu su Pauliumi, meldėsi ir dalijosi bendro gyvenimo džiaugsmais ir vargais, skatino vienas kitą nenukreipti žvilgsnio nuo Jėzaus, net susidūrus su baisiais išmėginimais. Įsivaizduok, kaip sunku būtų buvę Pauliui ištverti kasdienio gyvenimo nepastovumą, netikrumą dėl rytdienos, jei jis būtų keliavęs vienas.

Nors ir nesame Pauliaus masto misionieriai, bet gera draugija ir mums labai svarbi. Draugai sustiprina, išklausydami mūsų džiaugsmus ir nesėkmes. Jie mus drąsina ir karštai palaiko, kai pasiklystame pilkumoje ar abejonėse. Jie netgi leidžia mums išsipasakoti gerokai įgrisusius dalykus. Svarbiausia, kad draugai suteikia mūsų gyvenimui pastovumo, ypač jei mums tenka nuolat keisti gyvenamąją vietą ar patiriame netikėtus perversmus. Ištikimi draugai gyvenimą paverčia kelione kartu. Kitaip gyvenimas būtų rizikingas vienišiaus žygis.

Galbūt tau vėl reikia keliauti, o gal laukia kitokie pokyčiai? Įsivaizduok tai kaip įdomią kelionę. Ką pasiimtum kartu? O gal tavo draugai irgi susidūrė su tokiais pat iššūkiais, tad galite palaikyti vieni kitiems draugiją? Paskambink kam nors šiandien ir pasidalyk, kas vyksta tavo gyvenime. Paklausk, kaip jiems sekasi. Viešpats testiprina jūsų draugystę, ypač jei viskas aplink virsta aukštyn kojomis!

Dėkoju Tau, Viešpatie, už bendrystės dovaną.

Ps 47, 2–7; Jn 16, 20–23


Šeštadienis, gegužės 7

Jn 16, 23–28

Prašykite ir gausite (Jn 16, 24).

Jėzus grįžta pas Tėvą. Daugiau Jis nebebus fiziškai artimas, šalia būdamas neaiškins, nekreips, neves, nepadės savo sekėjams susidoroti su žmogiškosios egzistencijos sunkumais. Tačiau vis tiek bus su jais! Nuostabiausia, kad Jėzus skelbiasi esantis ne kokia nors užtvara, prie kurios privaloma sustoti, kol mūsų prašymai bus perduoti Tėvui, – Jis yra dieviškasis Tarpininkas. Jis sako: „Jūs patys galite prašyti Tėvo ir ko tik prašysite mano vardu, bus jums duota.“ Šis pažadas skirtas ne tik mokiniams, jis neaplenkia ir mūsų.

Visiems, kurie tiki, kad Jėzus atėjo iš Dievo, visiems, kurie Jį myli, yra skirtas šis pažadas. Mes visi galime prašyti ir visi gausime. Jėzus sujungia prašyti Tėvo su pažinti Tėvą. Prašyk ir gausi – ne dėl to, kad Jis prašys už mus, bet dėl to, kad Jėzus tiek daug pasakojo mums apie Tėvą, jog dabar mes patys Jį jau pažįstame. Diena iš dienos mes vis labiau pažįstame Jo Tėvą – mūsų Tėvą. O tai reiškia, kad diena iš dienos mokomės, ko prašyti ir kaip atpažinti Jo atsakymą.

Kartais prašome ir negauname to, ko mums reikėjo. Bet Dievas visada atsako. Mes tiesiog turime išmokti prašyti pagal Jo širdį ir valią ir suprasti Jo atsakymus. Visų mūsų supratimas didėja, jei primename sau tiesą – Dievas visada yra geras. Jis myli mane ir rūpinasi manimi. Jis turi nuostabų planą mano gyvenimui. Jo mintys ne visada yra ir mano mintys, o Jo keliai ne visada ir mano keliai, bet visame kame Dievas man yra geras. Visada!

Tai yra ne vien žinojimas apie Dievą ir Jo kelius bei sutikimas, kad šis žinojimas kreiptų mūsų maldas. Maža to, tai yra jausmas – jautimasis gerai su Tėvu, kad galėtum atnešti Jam savo viltis ir baimes, klausimus ir poreikius, tai žinojimas, kad Jis visu tuo pasirūpins.

Taigi skirk laiko pabūti su savo dangiškuoju Tėvu. Sutvirtink save tiesa apie Jį, kad piktasis negalėtų tavęs įstumti į sumaištį savo melu ar pusine tiesa. Tikėk, kad Tėvas myli tave ir rūpinasi tavimi taip pat, kaip Jėzus. Ir tikėk Juo, nes Jėzus sakė: ko tik prašysite Tėvo mano vardu, Jis visa jums duos (plg. Jn 16, 24).

Tėve, duok man išminties pažinti Tavo meilę ir pasitikėti Tavimi kiekvienoje šiandienos situacijoje.

Apd 18, 23–28; Ps 47, 2–3. 8–10


Sekmadienis, gegužės 8

Kristaus Žengimas į Dangų – Šeštinės

Apd 1, 1–11

Jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių (Apd 1, 9).

Per Paskutinę vakarienę, kai Jėzus pasakė juos paliekąs, apaštalai buvo stipriai sukrėsti (plg. Jn 14, 1). Tačiau, Kristui įžengus į Dangų, jie buvo pripildyti džiaugsmo (plg. Apd 1, 8–9).

Apaštalų liūdesys virto džiaugsmu ir tarnavimu dėl dviejų jiems Jėzaus duotų pažadų: kad Jis visada bus su jais (plg. Mt 18, 20) ir kad Jis, grįžęs į Tėvo namus, paruoš jiems vietą (plg. Jn 14, 2–3). Tai šį antrąjį pažadą mes šiandien švenčiame. Jėzus įžengė į Dangų ir per savo Dvasią rengia mus savo garbingojo sugrįžimo dienai.

Įžengusiam į Dangaus sostą Jėzui pavaldūs visi angelai (plg. 1 Pt 3, 22). Ne tik tie angelai, kurie visada Jam tarnavo, bet ir puolę angelai, tarnaujantys Šėtonui. Įžengęs į Dangaus sostą Jėzus turi galią pažaboti piktąjį ir apginti mus nuo jo. Štai kodėl Jis mokė mus melstis: „gelbėk mus nuo pikto“ (Mt 6, 13). Danguje viešpataujantis Jėzus yra „aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame“ (Ef 1, 21).

Jėzus, įžengęs į Dangų, ir toliau užtaria Bažnyčią. Jis yra mūsų Tarpininkas pas Tėvą (plg. 1 Jn 2, 1). Tai reiškia, kad Jėzus visada eina pas Tėvą mūsų užtarti. Tai reiškia, kad mes nuolatos galime patekti Dievo artumon – ar būtume pasielgę gerai, ar nelabai gerai.

Įžengęs į Dangų, Kristus taip pat suteikė galią Bažnyčiai įvykdyti jai skirtą misiją. Paulius sako, kad Dievas Kristų „pastatė viršum visko“ (Ef 1, 22), Jį padarė Bažnyčios galva. Taigi galime visiškai pasitikėti Jėzumi, kad ir kaip niūriai viskas atrodytų. Jėzus yra Danguje. Jis mus užtaria. Jam pavaldūs net demonai. Jis yra visos kūrinijos Galva. O visų nuostabiausia, kad Jis niekada niekada mūsų neapleis. Argi tai mūsų neguodžia?

Jėzau, Tavyje mano viltis ir pasitikėjimas.

Ps 47, 2–3. 6–9; Žyd 9, 24–28; 10, 19–23; Lk 24, 46–53


Pirmadienis, gegužės 9

Apd 19, 1–8

Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią? (Apd 19, 2)

Įsivaizduok, kad tave paskyrė į aukštesnes pareigas, bet nei tavo atlyginimas, nei darbo užduotys, nei teisės nepasikeitė. Tepasikeitė tik tavo pareigų pavadinimas. Jei apie tai papasakotum draugams, jie stebėtųsi, ką tai galėtų reikšti. Ir pats gūžčiotum pečiais.

Šis pavyzdys padės suprasti, kaip jautėsi apaštalas Paulius Efeze. Užduoti efeziečiams šį klausimą Paulių turėjo paskatinti kokia nors priežastis – veikiausiai jis pastebėjo, kad efeziečiams kažko trūksta. Galiausiai paaiškėjo, kad efeziečiai yra priėmę tik Jono Krikštytojo atsivertimo krikštą, o ne pilnutinį Kristaus Krikštą, kuris ir buvo Pauliaus skelbimo pamatas.

Gavęs aukštesnes pareigas žmogus patiria visapusiškus pokyčius, o priėmęs Krikštą tikintysis patiria galingą Šventosios Dvasios veikimą. Nauji tikintieji išsiskirdavo džiaugsmu, drąsa ir laisve, kuriuos gali suteikti vien Šventoji Dvasia. Efezo tikintieji buvo žengę tik pirmąjį žingsnį – nusigręžę nuo nuodėmės, bet jie dar turėjo priimti Dvasią, kad Jos galybė perkeistų jų gyvenimą.

Kokią įspūdingą tiesą šis skaitinys atskleidžia apie mūsų Krikštą! Net jei buvai pakrikštytas visai mažytis, Krikštas labai smarkiai pakeitė tavo gyvenimą – tuos pokyčius visi turi matyti. Žinoma, kai kurie pokyčiai įvyksta ilgainiui, tau prašant Dievo nuolat atnaujinti tavyje Šventąją Dvasią. Bet jie įvyksta!

Šiandien yra gera proga prisiminti Krikštą ir džiūgauti dėl to, kad esi pakrikštytas. Tu turi Šventąją Dvasią! Tau suteiktos tvirtumo, pagarbios Dievo baimės, supratimo dovanos ir jos tau padeda vis labiau artėti prie Dievo. Jei leisi, jos išsilies iš tavęs, kad palaimintų visus šalia esančius. Pirmųjų krikščionių amžininkai matė, kad krikščionys trykšta džiaugsmu ir drąsa. Jie nė neabejojo, kad tiems žmonėms yra kažkas nuostabaus atsitikę, ir galbūt ne vienas klausdavo, ar ir jis gali visa tai patirti. O kad tokio klausimo sulauktume ir mes!

Taigi prašyk Šventąją Dvasią išlieti tau šią malonę. Prašyk Jos, kad tavo pasikeitimas šiandien būtų pastebimesnis nei vakar. Būk budrus, nepraleisk Jos įkvėpimų. Pasauliui reikia tavo liudijimo!

Šventoji Dvasia, aš pasiruošęs klausyti. Vesk mane savo keliais.

Ps 68, 2–7; Jn 16, 29–33


Antradienis, gegužės 10

Jn 17, 1–11

Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti (Jn 17, 4).

Galiausiai atėjo ilgai laukta valanda – toji, dėl kurios Jėzus gimė šiame pasaulyje (plg. Jn 17, 1). Senosios pranašystės jau virto siaubinga, o paskui šlovinga tikrove – Jėzaus kankinančia mirtimi ir garbingu prisikėlimu.

Aukštutiniame kambaryje, apsuptas mokinių, Jėzus atvėrė savo širdį maldai. Jis įvykdė Dievo paskirtą darbą. Dabar Jėzus norėjo parengti savo artimiausius draugus tam, kas jų laukia. Velykų vakarienės ženklai ir simboliai jau greitai išsipildys Jo kančioje. Čia, ant amžinosios šlovės slenksčio, Jėzus prabilo: „Amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3).

Po keturiasdešimties dienų tie patys mokiniai vėl susirinko draugėn melstis. Prie jų prisidėjo Jėzaus Motina Marija ir kelios moterys galilėjietės, vaikščiojusios su Jėzumi. Pastarųjų kelių savaičių įvykiai vertė juos tyliai stebėtis. Tiek visko nutiko nuo tos vakarienės su Mokytoju. Jie patys patyrė tiek daug pokyčių. Ir dabar jiems buvo liepta laukti – tiesiog laukti ir melstis. Su nuolankumu ir viltimi jie pakluso (plg. Apd 1, 12–14).

Žmonijos istorijoje yra pasitaikę tokių momentų, kai begalybė susiduria su baigtinumu, sukeldama žemės drebėjimą ir įvairius kataklizmus, taip visam laikui pakeisdama visa, kas buvo iki tol. Mes, gyvenantys dvidešimt pirmajame amžiuje, žinome, kad beveik visa, ką Dievas buvo sumanęs, jau išsipildė: įsikūnijimas, Jėzaus mirtis, prisikėlimas ir žengimas į Dangų, Šventosios Dvasios išliejimas… Telieka vienintelis – antrasis šlovingas Jėzaus atėjimas į žemę, kai Jis sunaikins visas nuodėmes bei kančias ir atvers nuostabią savo karalystės pilnatvę. Dievo pažadai nėra bergždi, išsipildys ir šis. Jėzus ateis valdyti žemės, ir mes būsime šalia Jo. O kol ta garbinga diena ateis, skleiskime Gerąją Naujieną.

Tėve, padėk laukti antrojo Jėzaus atėjimo su malda ir viltimi širdyje. Kokia garbė gyventi šiuo istorijos laiku. Ateiki, Viešpatie Jėzau, ateik!

Apd 20, 17–27; Ps 68, 10–11. 20–21