Meditacijos
Pirmadienis, gegužės 1
Ps 119, 23–24. 26–27. 29–30
Tavo įsakai man žavūs (Ps 119, 24).
Ar kartais nesusigūži pagalvojęs, kad reikia Viešpaties klausyti? Galbūt baiminiesi, kad Jo įsakymai trukdys iki galo išsipildyti tavo viltims ar apribos tavo siekius. O iš tiesų Viešpaties Įstatymas mūsų neapriboja, jis veikiau mus išlaisvina. Jo laikydamiesi tampame Dievo sūnumis ir dukromis, kurių didžiausia laimė – vykdyti savo Tėvo valią, eiti Jo takais.
Šiandienos atliepiamoji psalmė be paliovos gieda gyrių Dievo Įstatymui. Kaip ir kita Išminties raštija, 119 psalmė priešpriešina teisiojo dorybes su nedorėlio ydomis. Psalmė nuolat kartodama išaukština palaiminimus, kylančius iš įsišaknijimo ir įsitvirtinimo Įstatyme: Dievo Apreiškimą, Jo pamokymus, pažadus, Jo žodį, įsakus, potvarkius, priesakus.
Kiekvienas iš dvidešimt dviejų psalmės posmų pradedamas iš eilės vis kita hebrajų kalbos abėcėlės raide (ją sudaro 22 raidės). O pirmasis kiekvienos to paties posmo eilutės žodis pradedamas ta pačia raide. Pasak jėzuito biblisto R. A. F. MacKenzie, 119 psalmė turėjo būti asmeninės maldos pradžia ar pagrindas… Psalmistas sukūrė tokią giesmę, kuri pamaldžiai sielai būtų atspirtis, padedanti pakilti į meilės persmelktą protu nesuvokiamo Dievo gerumo kontempliaciją. Psalmistas žinojo, ką daro, ir tai atliko gerai.
Išties perskaityti visas 119 psalmės eilutes vienu prisėdimu būtų per daug. Verčiau visą dieną skirti vienam ar dviem posmams apmąstyti. Permąstykime pasirinktus psalmės žodžius. Melskime Šventąją Dvasią pakylėti mūsų širdį. Leiskime Jai parodyti, kaip galime gėrėtis, džiaugtis, viltis Dievo Įstatymu, kaip jis mums gali suteikti gyvenimą ir išmintį. Melskime Dvasią padėti mums laikyti įsakymus nuostabiomis dovanomis, o ne slegiančiomis naštomis. Tie žodžiai tepanardina jus dar giliau į Tėvo širdį ir tepadeda dar su didesniu džiaugsmu ir pasigėrėjimu priimti Jo kelius
„Mokyk mane, VIEŠPATIE, savo įstatų kelio, ir jo laikysiuosi ir dieną, ir naktį. Vesk mane savo įsakymų taku, nes tai man labai rūpi“ (Ps 119, 33. 35).
Apd 6, 8–15; Jn 6, 22–29
Antradienis, gegužės 2
Apd 7, 51 – 8, 1
Štai regiu atsivėrusį dangų (Apd 7, 56).
Steponas ne sykį buvo patyręs Dievo artumą, tad net įniršusios, besikėsinančios jį nužudyti minios akivaizdoje gebėjo pakelti akis į dangų. O ten jis išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Tėvo dešinėje. Ar tai įmanu? Steponui tai buvo įmanu, nes jis savo ryšį su Viešpačiu visaip stiprino. Jis žinojo, ką reiškia būti Jo artumoje, ir numanė, kaip „pamatyti“ Viešpatį savo širdyje. Tad atėjus lemiamai valandai, Dievo šlovė Steponui buvo visiškai reali, kaip ir įsiutusi, norinti jį akmenimis užmėtyti minia.
Krikščioniškasis gyvenimas apima ir Dievo artumo pažinimą. Visi galime Jį patirti maldoje ar atėjus lemiamai valandai. Taip kaip Steponas patirti Dievo artumą gebėsime neišsyk, tam reikia nuolatinių pastangų ir ištvermės. Tačiau Dievas leidžiasi pažįstamas Jo trokštantiems.
Iš pradžių nurimkime. Tegul nurimsta mūsų kūnas, protas, jausmai. Susiraskime tylią patogią vietelę maldai. Pasistenkime nemąstyti apie tariamai neatidėliotinus reikalus ir darbus. Ištyrinkime savo jausmus. Atsisakykime pykčio, baimės, neatleidimo…
Tolesnis žingsnis – prisiminkime kokį nors Šventojo Rašto pasakojimą; tinkamiausias būtų tas, kuriame dalyvauja Jėzus. Tada gyvai įsivaizduokime tai, ką ta istorija pasakoja. Vaizduotėje ir patys įsitraukime į tą istoriją, ir Jėzų pakalbinkime, ką Jis apie tai mano. Klauskime Jo to, kas tik ateina į galvą. Tegul Jis mus moko to, kas Jam svarbu, tegul pasako, kaip tą pasakojimą pritaikyti savo gyvenime. Atkreipkime dėmesį į mintis, ateinančias į galvą, ypač į tas mintis, kurios teikia ramybę. Šios mintys nėra atsitiktinės. Juk mes leidžiame laiką su Dievu, tad Jis mums kalba! Galiausiai užsirašykime kilusias mintis. Neišsiplėskime, neklausinėkime ir nekomentuokime. Vėliau sugrįžę prie to, ką užsirašėme, pažiūrėkime, ar tos mintys sutampa su Šventojo Rašto ir Bažnyčios mokymu. Jeigu taip, vadinasi, tos mintys veikiausiai iš Viešpaties, jos gali padėti ateityje kalbėtis su Juo, parodyti to pokalbio kryptį.
Tėve, trokštu Tave pažinti. Trokštu jausti Tavo artumą ir matyti tai, ką Tu darai. Padėk man kliautis Tavimi.
Ps 31, 3–4. 6–8. 17. 21; Jn 6, 30–35
Trečiadienis, gegužės 3
Šv. apaštalai Pilypas ir Jokūbas
1 Kor 15, 1–8
Apie šiandien minimus apaštalus Pilypą ir Jokūbą žinome mažai. Anot Evangelijos pagal Joną, Pilypas buvo kilęs iš Betsaidos, „Andriejaus ir Petro gimtojo miesto“ (Jn 1, 44), ir veikiausiai buvo jų draugas bei verslo bendrininkas. Prieš duonos ir žuvų padauginimo stebuklą Jėzus paklausė Pilypo, kur jie pirks duonos miniai pamaitinti. Verslininkas Pilypas suskaičiavo, kiek tai kainuos, ir nusprendė, kad už turimus pinigus tikrai neįmanoma pamaitinti tokios galybės žmonių (plg. Jn 6, 5–7).
Pilypas buvo teisus įtikinėdamas Natanaelį ateiti pas Jėzų. Jo draugui suabejojus, ar Jėzus tikrai yra tas, kuo skelbiasi, Pilypas atsakė: „Eik ir pasižiūrėk“ (Jn 1, 46). Tačiau daugiau, išskyrus šias kelias eilutes, apaštalas Pilypas Naujajame Testamente niekur nebeminimas. (Tai ne tas pats ankstyvosios Bažnyčios diakonas Pilypas, apie kurį skaitome Apaštalų darbų 6 skyriaus 5 eilutėje, taip pat 8 skyriaus 6 eilutėje.)
Dar mažiau žinome apie Alfėjaus sūnų Jokūbą. Jis netgi vadinamas „jaunesniuoju“ bei „mažesniuoju“, norint atskirti jį nuo kito Jokūbo, Jono brolio. Kai kurios tradicijos laiko jį tuo pačiu Jokūbu, kuris vadovavo ankstyvajai Jeruzalės bendruomenei (plg. Apd 15; Gal 1, 19; 2, 9), tačiau neaišku, ar tikrai tas pats asmuo.
Tačiau nesistebėkime, kad, nors apie šiuos žmones mažai žinoma, jie vadinami apaštalais ir laikomi šventaisiais. Juk Jėzus išsirinko juos ne dėl sugebėjimo vadovauti ar teologinio išprusimo. Jis pašaukė paprastus žmones, turėjusius savo darbus, namus bei šeimas. Jėzus visiškai perkeitė atsiliepusiųjų į Jo kvietimą gyvenimą. Sutikę Dievo Sūnų, jie negalėjo gyventi taip, kaip anksčiau. Kodėl? Nes Šventoji Dvasia ėmė keisti juos pagal paveikslą To, kuriam jie tarnavo.
Priėmę Krikštą, ir mes dalijamės apaštalų pašaukimu. Graikiškas žodis apostolos reiškia „tą, kuris yra siunčiamas“. Kristuje visi mes esame įgalioti nešti Evangelijos šviesą pasauliui. Savo gyvenime sutikę prisikėlusį Kristų, kaip ir Pilypas bei Jokūbas, esame siunčiami liudyti perkeičiančios Dievo meilės galią.
Viešpatie, kai šiandien būsiu su Tavimi, parodyk man savo meilę ir gerumą, padaryk, kad galėčiau apie tai liudyti kitiems, kuriems reikia pažinti Tavo meilę.
Ps 19, 2–5; Jn 14, 6–14
Ketvirtadienis, gegužės 4
Apd 8, 26–40
Džiūgaudamas traukė savo keliais (Apd 8, 39).
Prieš įžengdamas į dangų Jėzus savo mokiniams pažadėjo: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Apaštalų darbų knygoje gausu jaudinančių pasakojimų, kaip Jėzaus sekėjai su Dvasios galia vykdė šį įpareigojimą. Ir kiekvienas pasakojimas atskleidžia vis kitą tos galybės, kurią visi mes gavome per Krikštą, aspektą.
Naujajame Testamente vartojamas žodis „galia“ arba „galybė“ dažniausiai yra graikų kalbos žodžio dynamis vertimas. Pilypo susitikimas su Etiopijos karalienės dvariškiu – vienas iš pavyzdžių, kaip galingai, arba dinamiškai, Dvasia veikia per tikinčiuosius. Tai Dvasia Pilypą atvedė tinkamu laiku į tinkamą vietą ir pastūmėjo jį etiopui papasakoti apie Jėzų, taip paskatinant šį atsiversti.
Taigi šis skaitinys yra ne tik žavus pasakojimas, sykiu jis moko, kad Dievas nori mums suteikti jėgos, galios. Jis nori mums suteikti galios vesti žmones į atsivertimą. Nūdien yra tiek daug tokių žmonių kaip šis etiopas didžiūnas, tiesiog laukiančių, kol kas nors jiems paaiškins, kas yra Jėzus. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, „Pasauliui reikia žmonių, gebančių skelbti ir liudyti Dievą, kuris yra meilė… Bažnyčios misija yra išplėsta Kristaus misijos tąsa: nešti Dievo meilę visiems, ją skelbti žodžiais ir konkrečiu meilės liudijimu.“
Dvasia nekantrauja įgalinti mus taip, kaip Ji įgalino Pilypą. Ir kaip Dvasia paruošė etiopo didžiūno širdį Evangelijai priimti, taip Ji paruošia širdis tų, kurie šiandien ieško Jėzaus. Apsidairykime. Dievas atves pas jus žmonių. Tereikia kliautis Šventąja Dvasia ir sekti Jos vedimu.
Viešpatie, atverk mano akis, kad įžvelgčiau Tavo meilės aplinkiniams žmonėms gelmę. Atverk mano dvasią Tavo Dvasios vedimui. Atverk mano lūpas, kad skelbčiau Tavo žodį visur, kur tik liepsi man eiti. Būk pagarbintas, Dieve, išklausantis mano maldą ir niekada neatsakantis savo galybės!
Ps 66, 8–9. 16–17. 20; Jn 6, 44–51
Penktadienis, gegužės 5
Apd 9, 1–20
Ananijas atsakė… (Apd 9, 13)
Pirmiausia pamąstykime apie tai, ko Ananijas nepadarė. Apmąstykime dvi įsivaizduojamas veiksmų sekas. Ananijas Dievui nieko neatsakė. Jis sau tarė: „Vargu ar gali taip būti. Dievas niekada manęs nesiųstų atlikti tokios neįmanomos misijos. Man reikėtų pailsėti, atsipūsti.“ Ar…
Ananijas atsakė: „Jokiu būdu, Viešpatie! Sauliaus rankos suteptos krauju. Turiu žmoną ir vaikų, man reikia apie juos pagalvoti. Negaliu galvos kišti į tokį pavojų. Nesu evangelistas. Verčiau susirask kitą pasiuntinį.“
Jei Ananijas būtų atsakęs pirmaip arba antraip, jį pateisintume. Juk netgi pranašai, pavyzdžiui, Jona ir Jeremijas, mėgino išsisukti iš savo misijos. O išsisukti kartais mėginame ir mes. Bet, laimei, Ananijas priėmė kitokį sprendimą. Jo pavyzdžiu galime vadovautis, gavę Dievo kvietimą, panašų į iššūkį. Ananijo sprendimas buvo pagrįstas trimis elementais. Štai jie:
Pokalbis su Dievu. Užuot išsisukinėjęs ar nekreipęs dėmesio, Ananijas sąžiningai ir atvirai išsakė savo prieštaravimus (plg. Apd 9, 13–14). Visa žinančiam Dievui nereikia aiškinti, kad Saulius yra nuožmus, bet Ananijui reikėjo išsakyti tai, ką jis jautė. Ir mes taip turėtume elgtis.
Dievo atsakymo išklausymas. Išsakius savo baimes, abejones, sąlygas, išlygas, ateina laikas klausytis. Jėzus atsakė Ananijui atskleisdamas, jog Saulius atsivertė: iš persekiotojo tapo rinktiniu evangelizacijos įrankiu (plg. Apd 9, 15–16). Nors tokia permaina atrodė visiškai neįtikėtina, Ananijas patikėjo Dievu ir pakeitė savo nuomonę. Šis iššūkis tenka ir mums.
Dievo sumanymo priėmimas. Ananijas galėjo nueiti pas Saulių, bet nenoromis, įvykdyti, ko prašomas, bet neįdėti savo širdies. Apmaudauti, kad jam teko tokia pareiga. („Viešpatie, ar aš tik to tevertas? Kodėl nepašaukei manęs būti didžiu apaštalu?“) Bet Ananijas Viešpaties paliepimą įvykdė uoliai. Jo uolumas ir dosni dvasia matyti iš žodžių, kuriais jis kreipėsi į Saulių. Jie plaukė iš širdies. Ananijas kreipėsi ne: „Sauliau, tu, nusidėjėli…“, ne tiesiog: „Sauliau…“, bet „Broli Sauliau“ (Apd 9, 17). Tai visus mus padrąsina!
Viešpatie Jėzau, Tu prašai manęs kai ką padaryti, bet aš priešinuosi. Ar galime pasikalbėti?
Ps 117, 1–2; Jn 6, 52–59
Šeštadienis, gegužės 6
Jn 6, 60–69
Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas (Jn 6, 63).
Mes gyvename informacijos amžiuje. Nuo ryto iki vakaro nardome po internetą, mūsų akys ir ausys gaudo paskutines naujienas. Jeigu kas nors mus sudomina ar paveikia mūsų gyvenimą, kalbamės apie tai, rašome tinklaraščiuose, paliekame įrašus Facebooke. Šiandienos Evangelijos skaitinyje Jėzus atskleidžia įstabią ir labai paveikią naujieną. Ji mus gali pradžiuginti, tad ja turėtume pasidalyti!
Kas ta nepaprasta naujiena? Kad Jėzaus žodžiai suteikia gyvybę Jo klausantiems ir Jį tikintiems. Petro išpažinimas, kad Jėzus yra Dievo Šventasis, turintis amžinojo gyvenimo žodžius, nebuvo tik informacija, pro vieną ausį įeinanti, pro kitą išeinanti ir išdžiūvanti it ryto rasa (plg. Jn 6, 68–69). Ši naujiena kupina dieviškosios malonės. Ji suteikia galią sekti Jėzų ir siekti šventumo.
Šiandienos pirmajame skaitinyje Petras parodė, kad jis buvo įgalintas kalbėti su galybe. Jis sykiu parodė turįs galios išgydyti aštuonerius metus nevaikščiojusį žmogų ir netgi prikelti iš numirusių jauną moterį. Tiesiog šaukdamasis Jėzaus vardo Petras suteikė tiedviem žmonėms naują gyvenimą. Jie vėl galėjo vaikščioti ir gyventi!
Petras įstengė daryti tuos darbus, kuriuos darė Jėzus, nes matė, kaip neįmanu tampa įmanu Jėzaus galia. Petras atvira širdimi priėmė tai, kas Jėzus yra. Be to, Jo širdis buvo atvira Šventosios Dvasios galybei. Biblijoje jo istorija išsaugota, kad ir mes turėtume tikėjimą ir gebėtume daryti tokius pačius dalykus, kaip Petras.
Tad kokia jūsų geroji naujiena? Tyloje pasiklausykite Šventosios Dvasios balso. Jos žodis, Jos naujiena tepripildo jus susižavėjimo ir pasitikėjimo. Tokia yra Dievo Apreiškimo galia. Ji pasiekiama visiems mums. Dievo žodis, Jo Geroji Naujiena, turi galią padaryti mus Jo pasiuntiniais pasaulyje.
Jėzau, atskleisk, kas Tu man esi! Suteik man jėgų daryti tai, ką Tu darei čia, žemėje. Trokštu būti ištikimas Tavo Gerosios Naujienos pasiuntinys.
Apd 9, 31–42; Ps 116, 12–17
Sekmadienis, gegužės 7
Jn 10, 1–10
Žmonės, gyvenę Jėzaus laikais ir girdėję, kaip Jis save vadina piemeniu (ganytojas yra supoetintas, mūsų laikams pritaikytas vertimas), turėjo tokią patirtį, kokios daugelis mūsų nebeturime. Jie žinojo, kad nakčiai piemenys suvaro savo avis į aptvarus drauge su kitų bandų avimis. Kaip piemenys atskiria savąsias avis, kai prireikia jas vėl vestis į ganyklas? Lengvai. Kiekvienas piemuo savo aveles šaukia savaip. Tik jo avys kvietimą atpažįsta ir seka.
Kokia vykusi metafora Jėzaus santykiui su mumis pavadinti! Jis yra Gerasis Piemuo – Ganytojas, – ir Jo avys pažįsta Jo balsą. Jos atsiliepia Jėzaus kviečiamos ir bėga nuo svetimo balso.
Ar taip? Tikriausiai ši sritis yra kaip tik ta, kur kai kurioms Jėzaus avims – kai kuriems iš mūsų – reikia pasistengti. Ar tiki, kad esi sukurtas taip, jog gebi būti toks artimas Jėzui, galintis tuoj pat atskirti Jo balsą nuo kitų pasaulio balsų? Ši skyrimo dovana – kiekvieno tikinčiojo paveldas Kristuje – subręsta, kai sekame pirmaisiais krikščionimis, kurie „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42).
Atidus dėmesys Raštui ir Bažnyčios mokymui padės atpažinti Dievo balsą ir suprasti, kokius dalykus Jis apskritai gali mums sakyti. Bendrystė su kitais Kristaus sekėjais mus ugdo ir per ją suprantame, ar mūsų idėjos neprasilenkia su Jo mintimis, – kaip ir muzikuodami su kitais iš garsų derėjimo suprantame, ar grojame ne pro šalį. Asmeninė malda gali tapti pokalbiu, kuriame mokysimės girdėti balsą To, kuris mus myli labiausiai. Eucharistija gali tapti širdingiausiu susitikimu su Viešpačiu, ir Jo valios pažinimas tame susitikime vis gilėja.
Argi tai neguodžia: nepaisant mūsų nevertumo, galime klausytis Jėzaus – klausytis, kaip Jis sako: „Myliu tave...“ Tai balsas mūsų Ganytojo – iš balso Jį atpažįstame. Ar galėtume priešintis?
Jėzau, atverk mano ausis ir mokyk mane atpažinti Tavo balsą. Tada atverk, Viešpatie, mano lūpas, kad perduočiau Tavo balsą kitiems.
Apd 2, 14. 36–41; Ps 23, 1–6; 1 Pt 2, 20–25
Pirmadienis, gegužės 8
Jn 10, 11–18
Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda (Jn 10, 3).
Kai kuriems žmonėms atrodo kone įžeidu, kad Jėzus lygina mus su avimis. Juk avys dažniausiai laikomos kvailokais gyvulėliais, galų gale atsiduriančiais ant pietų stalo. Bet Jėzus sako, kad avys gali būti protingos. Jos neseka svetimojo, savąjį atpažįsta iš balso. Anaiptol ne visi žmonės geba atpažinti saviškį iš balso! O avys įpratusios klausyti savo piemens balso, tad nepažinusios balso paskui neseks.
To Dievas tikisi ir iš mūsų. Esame Jo vaikai, tad Dievas mums davė gebėjimą klausytis Jo balso ir Jį atpažinti, taip pat būti Jo žodžio ugdomiems. Jis mums davė sąžinės dovaną. Ją Bažnyčia vadina mūsų slapčiausiu branduoliu ir šventove, kurioje žmogus „esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1776). Mūsų sąžinė yra ne tik nuodėmės „matuoklis“, pasakantis, ar tam tikras veiksmas yra blogas ar geras. Sąžinė – tai vieta, kurioje aiškiausiai ir intymiausiai girdime Viešpatį. Tai mūsų vidinis „aš“, vieta, kurioje daugiausia sužinome apie save. Tai sykiu yra vieta, kurioje girdime Tėvą, mums sakantį, kas mes iš tiesų esame.
Savaime aišku, kad sąžinė mums padeda kur kas labiau, nei vien išvengti blogų darbų ar pasirinkimų. Ji taip pat pataria, ką gero turėtume padaryti. Pavyzdžiui, kartais pasijuntame raginami susiieškoti mus įžeidusį žmogų arba paprieštarauti daromam blogiui. Tie raginimai yra primygtiniai. Jie yra Dievo kvietimas savo nepakartojamomis dovanomis skleisti Jo malonę ir meilę.
Daugelis mūsų kasdien tikrinasi savo elektroninį paštą ir netgi ne vieną kartą per dieną. Tad šiandien, leisdamas laiką su Viešpačiu, pasitikrink savo „dvasinį paštą“. Dievas tikrai tau atsiuntė laišką, o gal net ne vieną, gal kelis ar keliolika. Nenumok į juos ranka, nors jie atrodytų niekuo neypatingi, pavyzdžiui: „pasimelsk už darbo netekusį draugą“ arba „paskambink dukrai ir pasakyk, kad ją myli“. Į šiuos laiškelius atsakyti labai svarbu. Į juos atsakydami kuriame Dievo Karalystę žemėje!
Viešpatie, mane taip lengvai išblaško kiti balsai. Padėk man susikaupti ir klausytis Tavęs. O kad aš visada klausyčiausi Tavo ramaus, švelnaus balso ir vaikščiočiau Tavo meilėje ir malonėje.
Apd 11, 1–18; Ps 42, 2–3; 43, 3–4
Antradienis, gegužės 9
Jn 10, 22–30
Niekas jų neišplėš iš mano rankos (Jn 10, 28).
Kada jaučiatės toks trapus ir pažeidžiamas it būtumėte iš stiklo ar toks nieko vertas kaip dulkelė? Gal skrisdamas lėktuvu ar bangų sūpuojamoje valtyje? O gal jūsų baimė labiausiai atsiskleidžia, kai bendraujate su žmonėmis, nes bijote būti įžeistas ar baiminatės, kad kitus apvilsite?
O štai kitas klausimas. Pamąstykite apie savo santykius su Dievu. Ar ir tada jaučiatės pažeidžiamas? Gana lengvai pasiduodame jauduliui, kad jei ką nors padarysime ar pasakysime ne taip, pateksime į bėdą. Gal jautiesi taip nutolęs nuo Dievo, kad Jis jau nusivylė tavimi. Stebėtumeisi, jei pakliūtum į dangų.
Šiandienos Evangelijos skaitinyje Jėzus stoja skersai kelio tokioms baimėms. Apie Jį tikinčius Jis sako: Aš jiems „duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos“ (Jn 10, 28). Šie guodžiantys žodžiai primena Dievo meilę mums! Dažnai manome, kad mes esame pagrindiniai savo dvasinio gyvenimo veikėjai ir tvarkytojai. O Jėzus mums primena, kad tai Jis yra tas, kuris mūsų ieško, ir Jis niekam neleis mūsų išplėšti iš Jo rankų. Jis netgi sako: „Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską“ (Jn 10, 29).
Dievas nenori, kad gyventume apimti baimės, jog Jis mus atmes. Jis trokšta, kad Jo meile mums tikėtume labiau nei viskuo kitu gyvenime. Štai kodėl Jo meilė yra pats tikriausias dalykas visame pasaulyje! Tad galime gyventi džiugūs ir saugūs, žinodami, kad Dievas yra mūsų pusėje ir kad niekas negali mūsų nuo Jo atskirti.
Šiandien pamėgink pažvelgti į kai kurias savo baimes. Kas tave daro labiausiai pažeidžiamą? Atiduok tas sritis Dievui ir melsk Jį jas pakeisti Jo laimėtu džiaugsmu ir laisve. Jo didybė ir gailestingumas teperkeičia tavo baimes į tvirtą viltį, kad tu gali gyventi kaip Jo sūnus ar duktė, kaip vaikas, visiškai saugus ir ramus savo Tėvo rankose!
Mielasis Jėzau, mane stebina, kaip Tu uoliai ieškai manęs. Atiduodu Tau visas savo baimes, pakeisk jas į tobulą meilę.
Apd 11, 19–26; Ps 87, 2–7
Trečiadienis, gegužės 10
Jn 12, 44–50
Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje (Jn 12, 46).
Priekyje vingiuojantis kelias kartais atrodo tamsus. Mums kyla įvairiausių iššūkių: gresia nedarbas, prarandame mylimą žmogų, nutrūksta santykiai. Galbūt jaučiamės taip, tartum Dievas mūsų nesiklauso ar net negali mūsų mylėti. O gal įsivaizduojame daugybę ateityje nutiksiančių nelaimių ir išleidžiame iš akių amžinąjį savo gyvenimo tikslą. Šiandienos Evangelijos pastraipoje Jėzus siūlo raktą. Pasinaudoję juo, atpažinsime Jėzaus šviesą, kad ir kokios tamsumos tvyrotų mūsų mintyse ar širdyse: „Atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti“ (Jn 12, 47).
Nieko nebus. Per vėlu atkurti tuos santykius. Smerkimas. Tamsa. Verčiau paisykime tiesos: Dievas rodo kelią į susitaikinimą (plg. 2 Kor 5, 17–20).
Dievas tikriausiai manimi nesirūpina. Vėl smerkimas ir tamsa. Bet verčiau rinkimės tiesą: Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių, ypač manęs (plg. 1 Tim 1, 15).
Dievas taip toli, Jis abejingas. Ir vėl smerkiame, panyrame į tamsą. O štai tiesa: Jėzus pažadėjo visada būti su manimi (plg. Mt 28, 20). Aš Jį realiai turiu savyje priimdamas šventąją Komuniją.
Neverta su tuo žmogumi nė prasidėti. Vėl smerkiame ir skendime tamsoje. Bet verčiau pažvelkime, kokia yra tiesa: tas žmogus yra Dievo mylimas sūnus ar dukra. Jėzus gali padėti man išmokti, kaip imti tą žmogų gerbti. Jei kuri nors iš šių minčių šiandien kankina tave, pakelk akis! Prisikėlęs mūsų Viešpats ateina pas tave ištiesęs rankas. Ženk žingsnį ir pulk į Jo glėbį. Jis žino kelią ir pažadėjo, kad nepaliks mūsų našlaičiais. Galutinis tikslas – būti amžiams su Juo suvienytiems – yra kur kas šlovingesnis, nei mes pajėgiame įsivaizduoti, bet kelionė irgi gali būti šviesi. Jau dabar Jėzus trokšta, kad gyventum Jo artumo šviesoje. Jau dabar Jis tave kviečia leisti Jo meilei perkeisti Tavo žiūrą.
Jėzau, Tu esi mano gyvenimo šviesa. Tavo išganymo šviesa teišlaisvina ir teperkeičia mane.
Apd 12, 24 – 13, 5; Ps 67, 2–3. 5–6. 8
