ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2021
 ››› 
gegužė–birželis
 ››› 
Meditacijos

Šeštadienis, gegužės 1

Jn 14, 7–14

Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius. (Jn 14, 12)

Pagrindinis C. S. Lewiso romano Didžiosios skyrybos veikėjas atsiduria pomirtiniame gyvenime ir keliauja į dangų. Pakeliui susitinka angelų ir jaunų žmonių būrį. Jie dainuoja, šoka ir barsto gėles priešais nuostabiai gražią moterį, vardu Sara. Žmogus nustemba sužinojęs, kad Sara žemėje buvo eilinė moteris. Dabar aplink ją daugybė jaunų žmonių, kurių širdis palietė jos nuolanki, ištikima meilė Kristui, ir jų gyvenimas pasikeitė.

Evangelijoje Jėzus duoda pribloškiamą pažadą, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, galės daryti dar didesnius darbus, nei darė Jis. Ką Jėzus turi galvoje? Tokius stebuklus, kaip duonos padauginimas, vandens pavertimas vynu (vyno pramonę ištiktų krachas!), audros sutramdymas? Ne, yra ir kitokių stebuklų, dar svarbesnių už šiuos: tai širdies perkeitimas, atvertimas per meilės darbus Dievui ir artimui, būtent tai darė Sara.

Tai didžiausias Jėzaus nuveiktas darbas. Dabar Jis ir mus ragina tą daryti. Nebūtinai tai bus stebuklas tikrąja to žodžio prasme, bet... šypsena ir geras žodis suvargėlio gyvenime gali padaryti didesnį stebuklą negu abejingai jam numestas pinigas. Pasidalykime gerąja Dievo gailestingumo žinia su tais, kurie yra šalia mūsų.

Bet ar mes pranoksime Jėzų savo gerumu? Ką slepia Jo pasakyti žodžiai „didesnius darbus“? Pirmiausia – būtinybę išeiti iš savo komforto zonos, iš ten, kur mums patogu ir malonu, ir pranokti save patį: įveikti savo egoizmą, troškimą rūpintis vien savimi, baimę liudyti, kartais teks pagloboti žmogų, kuris yra mums atgrasus. Kiekvienas toks veiksmas taps pergale prieš savo ydas, padarys tave vis uolesniu Viešpaties liudytoju. Tu darysi vis didesnius darbus, kaip Jėzus ir pažadėjo.

Kiekvienas iš mūsų gali būti kaip Sara, bet ne iš savęs, ne savo jėgomis ir ne vien savo pastangomis. Esame pripildyti tos pačios Dvasios. Būtent Šventoji Dvasia perkeičia žmonių širdis. Tai Jos darbas – meile spinduliuojanti žmogaus širdis.

Viešpatie, padėk man šiandien būti Tavosios meilės ir išgelbėjimo įrankiu.

Apd 13, 44–52; Ps 98, 1–4


Sekmadienis, gegužės 2 

Apd 9, 26–31

Saulius nuvyko į Jeruzalę ir mėgino prisidėti prie mokinių. (Apd 9, 26)

Argi ne įdomu skaityti šiandienos pirmąjį skaitinį? Mums jis atrodo kaip nuotykis, Pauliui turbūt teko rinktis tarp gyvenimo ir mirties. Ką tik išvengęs mirties Damaske, atvyksta į Jeruzalę, kur vietos krikščionys jį pasitinka labai įtariai, o kiti vėl pasikėsina į jo gyvybę... Skausmingas prisiminimų dūris: neseniai aš juos persekiojau; sunku atgauti pasitikėjimą...

Tačiau Dievas pasinaudojo Jeruzalės įvykiais, kad apgenėtų Paulių, apvalytų jį nuo senojo žmogaus liekanų (plg. Jn 15, 1–3).

Esame įpratę kalbėti apie šventuosius taip, lyg šventumas jiems būtų įgimtas. Vis dėlto daugelis jų ėjo į šventumą ilgu ir vingiuotu keliu, kaip dabar einame mes. Paulius irgi turėjo laimėti šventumą nuožmioje kovoje su pačiu savimi. Žinome, kad jis buvo kieta asmenybė. Tokiems nelengva.

Paulius prisipažino, kad anksčiau nebuvo romus kaip avinėlis (plg. 1 Tim 1, 13). Charakterio tvirtumas galėjo pasireikšti ir pradėjus apaštalauti. Žmogui, kuris ilgai alsavo grasinimais ir žudynėmis (plg. Apd 9, 1), prireiks laiko perprasti Kristaus mokymą apie dvasios beturtystę. Įvykiai Jeruzalėje jam buvo proga nuodugniau ištirti savo širdį ir pamatyti, kur dar reikia atsiversti.

Daugelis žmonių prisibijo ar net vengia būti apgenėti Viešpaties ranka, bet kiekvienas labiau patyręs dvasiniame gyvenime papasakos, kad apgenėjimą ištverti verta. Kol geni, skauda, bet po kiek laiko atsigręžęs pamatai, kiek daug vaisių tai atnešė. 

Tad leisk Jėzui retkarčiais prisiliesti prie tavęs su genekliu: savanaudiškumo ūgliai, puikybės lapija, apmaudo puvinys grožio neprideda. Jei nori būti vaisingas, leisk Jėzui darbuotis tavyje. Tada tapsi panašus į Kristų, kaip ir Paulius.

Jėzau, Tu esi išmintingas ir švelnus sodininkas. Genėk mane, kad tapčiau panašesnis į Tave.

Ps 22, 26–28. 30–32; 1 Jn 3, 18–24; Jn 15, 1–8


Pirmadienis, gegužės 3 

Šv. apaštalai Pilypas ir Jokūbas 

1 Kor 15, 1–8

Visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis [Jėzus] pasirodė ir man. (1 Kor 15, 8)

Apie šiuos apaštalus žinių išliko nedaug. Šventasis Pilypas yra kilęs iš Betsaidos – apaštalų Petro ir Andriejaus gimtojo miesto. Kelis kartus minimas Jono evangelijoje: nuveda pas Jėzų Natanaelį (plg. Jn 1, 43–46); Jėzus į jį kreipiasi, klausdamas, kaip jie pamaitinsiantys minią, ir Pilypas pripažįsta, kad jie išties stokoja atsargų (plg. Jn 6, 5–7); maldininkai graikai prašo Pilypo parodyti jiems Jėzų (plg. Jn 12, 20–22); o per Paskutinę vakarienę jau jis pats prašo Jėzaus, kad parodytų jiems Tėvą (plg. Jn 14, 8–9). 

Apie šventąjį Jokūbą, Alfiejaus sūnų, žinoma dar mažiau: galbūt jis yra kilęs iš Kanos, kartais vadinamas Jokūbu Jaunesniuoju, norint nesupainioti jo su kitu Jokūbu, Zebediejaus sūnumi.

Abu šie apaštalai matė Prisikėlusįjį. Ankstyviesiems krikščionims tai buvo be galo svarbu. Prisikėlimas perkeitė jų mąstyseną. 

Jėzaus prisikėlimas patvirtino visa, ką Jis viešai sakė ir darė. Jėzui prisikėlus, apaštalai nebijojo pasipriešinimo, persekiojimo, jų negąsdino net kankinystė. Jie žinojo, kad mirtis tikrai netars paskutinio žodžio...

Ar mes, XXI a. krikščionys, galime lygiai taip pat pasitikėti Viešpačiu ir būti tikri dėl amžinojo gyvenimo? Galime, jei esame susitikę su Prisikėlusiuoju. 

Net dabar Jėzus vis dar „pasirodo“ žmonėms. Jį regime ne kūno akimis, kaip Pilypas, Jokūbas ir kiti apaštalai; turbūt nepamatysime Jo šviesos pavidalu kaip Paulius (plg. Apd 9, 3). Jo artumą atpažįstame iš širdies ramybės, kurios Jis pripildo mūsų širdis. Savo širdies gelmėje žinome: Jis tikrai prisikėlė ir yra su mumis. 

Prisikėlusysis padeda mums kovoti su nuodėmingais įpročiais; moko mus mylėti artimą. Galime būti tikri, kad Jis mus pažįsta ir myli, atsiliepia į mūsų maldas ir veda Šventojo Rašto puslapiais.

Jėzus trokšta, kad kiekvienas tikintysis Jį „pamatytų“. Tad leisk Jam šiandien apsireikšti tau.

Jėzau, padėk man šiandien pamatyti Tave.

Ps 19, 2–5; Jn 14, 6–14


Antradienis, gegužės 4 

Apd 14, 19–28

Ten jie stiprino mokinių dvasią bei ragino juos išlaikyti tikėjimą. (Apd 14, 22)

„Ragink.“ Šiandien šis žodis nėra mūsų kasdienio žodyno dalis, bet jis turėtų būti itin svarbus Kristaus mokiniams, ypač jų pašaukimui. Dažnai tik paragintas žmogus griebiasi veiksmo, o paskui būna už tai dėkingas paraginusiajam. Keliaujantį krikščionį reikia drąsinti ir raginti išlaikyti tikėjimą, ištverti jame, kaip tą darė Paulius ir Barnabas misijų kelionėje evangelizuodami žmones.

Krikščioniškasis paraginimas turi suderinti padrąsinimą ir konstruktyvią kritiką, išsakant visa tai meilės ir malonės dvasia, kitaip sulauksime priešingų pasekmių nei tikimės. Nepuolame raginti atsitiktinio pažįstamo. Bet krikščioniškai gyventi drąsiai raginame bičiulius, kuriuos gerai pažįstame ir kuriais pasitikime, kurie vienaip ar kitaip yra tapę mūsų gyvenimo dalininkais.

Dievas nori, kad mes visi turėtume tokių artimų draugų, įsišaknijusių tame pačiame tikėjime ir meilėje. Jam būtų smagu matyti savo vaikus, turinčius brolių ir seserų Kristuje ir noriai vieni kitiems padedančius augti šventumu.

Gal jau turi vieną ar du panašius bičiulius? Dėkok Viešpačiui ir brangink juos kaip lobį. Jei ne, prašyk Viešpatį, kad atsiųstų į tavo gyvenimą žmogų, kuris taptų tavo sielos draugu, dvasios sese ar broliu. Dar geriau, jei pažvelgęs į savo draugus surasi tokį, su kuriuo galėtum kurti tvarų dvasios ryšį.

Galbūt turi draugą, kuriam nesivaržydamas gali pasakoti apie viską. Pasidalyk su juo savo mintimis apie sekmadienio homiliją, pasakyk jam: „Meldžiuosi už tave. Gal ir tu gali už mane pasimelsti? O gal kartu su manimi pasimelstum už A.?“ Iš pradžių bičiulis greičiausiai nustebs, bet paskui pradžiugs... melsis... dalysis tikėjimu.

Jėzus savo mokiniams sakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vienas kitą“ (Jn 13, 35). Meilė išreiškiama labiau darbais negu žodžiais. Bet įsivaizduok, kaip pasikeistų pasaulis, jei kiekvienas gebėtų paraginti kitus augti Kristuje tikėjimu, viltimi ir meile.

Viešpatie, padėk man sustiprinti draugystės saitus, kad padėtume vienas kitam suartėti su Tavimi!

Ps 145, 10–13. 21; Jn 14, 27–31


Trečiadienis, gegužės 5 

Jn 15, 1–8

Aš esu tikrasis vynmedis. (Jn 15, 1)

Tikriausiai nesame vynuogių auginimo ekspertai, dauguma gal jokio vaismedžio nemokame nei apgenėti, nei įskiepyti. Tad šis skaitinys gali atrodyti tolimas nuo mūsų kasdieninės patirties. Bet kadangi visas Raštas yra tinkamas mokyti ir auklėti, nusiteikime kelių minučių pamokai: ką vynuogės gali mums atskleisti apie gyvenimą Kristuje?

Sveikas vynmedis: augalo išvaizda ir derlumas priklauso nuo kamieno būklės. Tik į sveiką, gerai susiformavusį vynmedį įdiegtas įskiepis prigyja ir toliau auga. Mes esame tie įskiepiai mistinio Kristaus kūno vynmedyje. Giriesi sveikata? Bet juk ją gavai iš Viešpaties. Džiaugiesi pasiekimais? Džiaukis, bet nepamiršk padėkoti Jėzui, kuris laimina mūsų pastangas ir mus padaro vaisingus.

Pasilikimas vynmedyje: kad šakelės svirtų nuo vynuogių kekių, jos turi būti tvirtai įaugusios į sveiką vynmedžio kamieną. Šakelei paprasčiau – tik vėjas ar chuliganas gali ją atskirti nuo kamieno. Žmogus – laisvas, judrus, jam reikia mokytis: pasilikti tyloje, melstis, dėkoti (ypač už nesėkmes). Aplinkybės ir įvykiai mus vis tvirčiau įskiepija į Jėzų, ir mumyse teka Jo gyvybės syvai.

Genėjimas: norint, kad vynuogynas išliktų derlus, vynmedžius, kaip ir kitus vaismedžius, kasmet reikia genėti. To nepadarius, vaisiai kasmet vis smulkėja, užpuola ligos ir galiausiai – nė vienos vynuogės nebelieka. Genėjimas – skausmingas procesas, norėtųsi jo išvengti, bet tuomet pakenktume patys sau. Mus geni laikas, įvykiai, aplinkybės ir žmonės. Bet gal verta ir pačiam išgenėti tai, kas trukdo mūsų ryšiui su Dievu? Geneklis – sąžinės peržvalga, sodininko žirklės – išpažintis. Tai bus mažiau skausminga, negu skrandžio opos operacija. Ir iškart galėsime grįžti į tikrą gyvenimą.

Jėzus sakė, kad Jis yra tikrasis vynmedis. Juo labiau pripažinsime Jį savo gyvybės versme, pasiliksime Jame ir Jo padedami šalinsime visas kliūtis malonės kelyje, juo didesnį ir ilgiau išliekantį vaisių duosime.

Viešpatie, padėk man pasilikti Tavyje, kaip šakelė vynmedyje. Noriu nešti vaisių Tavo Karalystei!

Apd 15, 1–6; Ps 122, 1–5


Ketvirtadienis, gegužės 6 

Apd 15, 7–21

Dievas <...> paliudijo jų [pagonių] naudai, duodamas jiems Šventąją Dvasią. (Apd 15, 8)

Bažnyčios vyresnieji susirinko Jeruzalėje apsvarstyti, ar atsivertę pagonys turėtų būti apipjaustyti, kad būtų išganyti. Šis klausimas kėlė sumaištį ir susiskaldymą Bendrijoje. Kai Petras papasakojo, kad Šventoji Dvasia nusileido ant pagonių taip pat, kaip ir ant žydų, apaštalai priėmė tai kaip Dievo ženklą. Ankstyvajai Bažnyčiai Dievas vadovavo per savo Šventąją Dvasią.

Net šiandien Šventoji Dvasia mums dažnai prabyla per ženklus ir aplinkybes. Kartais tie ženklai būna labai aiškūs. Pavyzdžiui, meldiesi prašydamas aiškumo: keisti darbą ar ne, ir sužinai, kad pareigos, kurių norėjai, jau atiteko kitam. Arba jauti, kad metas kraustytis gyventi kitur, ir už prieinamą kainą atsiranda butas ar namas kaip tik toje vietoje, kur norėjai apsigyventi. Arba meldeisi, kad pasveiktum iš sunkios ligos, ir tavo gydytojas pranešė, kad kaip tik išrasti nauji vaistai, labai tinkantys kovoti su tavo liga.

Vis dėlto daug dažniau ženklų iššifravimas pareikalauja ir pastangų, ir laiko. Pavyzdžiui, apaštalams nebuvo lengva suprasti, kaip elgtis su krikščionimis nežydais, kurie nebuvo apipjaustyti. Per įsiklausymą vieniems į kitus, o labiausiai per maldą Šventajai Dvasiai jie pradėjo suvokti, kad Dievas nemąsto taip trafaretiškai kaip jie ir nereikalauja apipjaustymo. Raktas į Dievo Karalystę – Krikštas, o ne apipjaustymas. 

Jei turi priimti svarbų sprendimą ir nori, kad jis atitiktų Dievo valią, būk akylas ir ausylas ir prašyk ženklų, ieškok jų. Apsišarvuok kantrybe ir nuolankumu, pasitark su patikimu bičiuliu ar dvasios tėvu. 

Svarbiausia – melskis, nusinešk svarstomą klausimą į Dievo akivaizdą. Net jei atrodys, kad Dievas tyli, kad Šventoji Dvasia nesufleruoja ką daryti, neišsigąsk. Į tikslą veda daug kelių. Anksčiau ar vėliau Dvasia padės atrasti teisingiausią. Už posūkio...

Taigi daug gali pasitikinti ir nuolanki malda. 

Ateik, Šventoji Dvasia! Vesk mane ir vadovauk man!

Ps 96, 1–3. 10; Jn 15, 9–11


Penktadienis, gegužės 7 

Jn 15, 12–17

Jus aš draugais vadinu. (Jn 15, 15)

Ar kada nors susimąstei, ką reiškia būti „Dievo draugu“? Ar daug draugų Dievas turėjo per visą žmonijos istoriją? Kiekvienas, kas Juo tiki, gali būti pavadintas Dievo draugu, bet Šventajame Rašte pirmuoju Dievo draugu pavadintas Mozė: jis kalbėjosi su Dievu, kaip draugas kalbasi su draugu (plg. Iš 33, 11). Apaštalas Jokūbas savo laiške ir Abraomą pavadina „Dievo bičiuliu“ (Jok 2, 23), nes jis patikėjo Dievo pažadais ir ryžosi net sūnų paaukoti. Ar gali įsivaizduoti save šių žmonių draugijoje?..

Geroji Naujiena yra ta, kad nė vienas žemės gyventojas nėra tobulas. Mozė ir Abraomas taip pat, nekalbant apie artimiausius Jėzaus draugus – apaštalus. Visi jie turėjo trūkumų, patyrė silpnumo akimirkų. Jonas ir Jokūbas svajojo apie ministrų vietas Dievo Karalystėje (Mk 10, 37), Petras Jėzaus išsigynė (plg. Jn 18, 17. 25. 27), Tomas ne iš karto patikėjo prisikėlimu (plg. Jn 20, 25). Dievo draugais tampama ne dėl nuopelnų ir ne dėl charakterio savybių.

Ne mes pasirenkame Dievą savo draugu, tai Jis išsirenka žmogų į bičiulius. Ir ne todėl, kad Jam trūktų santykio su kitu asmeniu (Jis – Triasmenis), bet... Jis tiesiog myli. Pažįsta kiekvieną žmogų iki kaulų smegenų ir vis tiek vadina draugu.

Draugystė – gražiausias santykis žmogaus gyvenime. Draugas – didžiausias turtas. Su draugu norisi būti, jo klausytis, norisi jį labiau pažinti, žinoti, kaip jam sekasi. Jėzus nori užmegzti tokį santykį su tavim, su manim, su juo ir su ja. Asmenišką santykį.

Ar nori draugauti su Jėzumi? Dažnas atsakęs „taip“ pagalvos, jog neįsivaizduoja, nuo ko pradėti šią draugystę. Pradžia jau yra: Jis tave išsirinko, tau belieka tik atsiliepti. Priimti draugystės dovaną ir daryti, ką Jis liepia (plg. Jn 15, 14), ne priverstinai kaip vergui, bet kaip mylinčiam draugui. Ir meilė, ir draugystė – abipusis pasidalijimas: ne tiek tuo, ką turi, kiek tuo, kas esi.

Kasdien dalykimės su Jėzumi savo džiaugsmais, rūpesčiais ir laiku. Vaikščiokime Jo pėdomis. Mylėkime!

Viešpatie, dėkoju, kad pasirinkai mane būti Tavo draugu. Padėk man atsiliepti į šią draugystę meilės darbais.

Apd 15, 22–31; Ps 57, 8–9. 10–12


Šeštadienis, gegužės 8

Jn 15, 18–21

Kadangi jūs – ne pasaulio, <...> todėl jis jūsų nekenčia. (Jn 15, 19) 

Vyresniems skaitytojams tikriausiai yra tekę pajusti neapykantą dėl savo tikėjimo. Tačiau Jėzaus žodžius galima pritaikyti ne tik kalbant apie išorinę neapykantą, tvyrančią pasaulyje, bet ir apie vidinę tamsą, tykančią mūsų širdyse. Kartais ir mes tampame tais, kurie neapkenčia.

„Nejau taip gali būti? Tik jau ne aš! Niekada nebūsiu tuo, kuris neapkenčia“, – prisiekinėja ne vienas. Kas yra įsitikinęs, jog niekada nepaklius į neapykantos spąstus, turėtų perskaityti neseniai išleistą Kevin Vost knygą Septynios mirtinos nuodėmės. Apstulbsi sužinojęs, kad 7 didžiosios ydos (nuodėmės) turi net 44 dukteris. Neapykanta yra pavydo dukra, jos seserys – liežuvavimas, kito menkinimas, džiaugsmas dėl kito nesėkmės ir liūdesys dėl kito klestėjimo.

Kaip tamsa yra šviesos nebuvimas, šaltis – šilumos nebuvimas, taip neapykanta – meilės nebuvimas. Pasaulis taip sutvarkytas, kad tuštuma nesilaiko, ir ten, kur nėra gėrio, atsiranda blogis. Jei krikščionis nebus meilė, jis pavirs neapykanta. Trečio kelio nėra, vertybiškai neutralaus gyvenimo taip pat.

Mums meilės pavyzdys yra Kristus ir Šventoji šeima. Gražiausias meilės apibrėžimas – apaštalo Pauliaus Himnas meilei (plg. 1 Kor 13, 4 7). Mylint nepavydėti, neišpuikti, neieškoti naudos sau, viską ištverti. Pasaulio akimis – misija neįmanoma. Mes ne pasaulio, mes – Kristaus. Jis suteikia mums malonę pamilti net tuos, kurie mūsų nekenčia.

Tu nesakyk – neįmanoma. Reikia tik kelių žingsnių: 1) prisimink, kad Dievas yra gailestingas; 2) ištikus meilės nesėkmei paprašyk Jo atleidimo; 3) pasitikėdamas Jo gailestingumu mėgink suprasti kaltes ir nuodėmes žmonių, kurių esi gundomas nekęsti; ir 4) visada būk pasirengęs paprašyti atleidimo tų, kuriuos galbūt įskaudinai, ir atleisti tiems, kurie prašys to iš tavęs.

Susitaikinimas atvers duris į glaudesnį tarpusavio santykį ir su žmonėmis, ir su Dievu. Tik bendradarbiaudami su Dievo gailestingumu padauginsime meilę, įveiksime neapykantą pasaulyje ir savo širdyse.

Tėve, Tavo meilė niekada nepraeina pro šalį. Padėk man labiau Tave mylėti.

Ps 100, 1–3. 5; Apd 16, 1–10


Sekmadienis, gegužės 9 

Apd 10, 25–26. 34–35. 44–48

Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio. (Apd 10, 44)

Apaštalų darbų 10 skyriuje papasakota istorija – vienas nuostabiausių nutikimų šioje knygoje. Tad vertėtų perskaityti jį visą. Šio skyriaus nebūtų, jei Petras, pamaldus žydas, ir Kornelijus, dievobaimingas pagonis, kategoriškai būtų pasilikę savo komforto zonose, elgęsi taip, kaip jiems buvo patogiau, atmetę galimybę, jog Dievas gali vėl būti sumanęs ką nors nauja ir netikėta.

Kornelijus buvo vienas iš tų pagonių, kurie tikėjo Jahve, Izraelio Dievu. Šis atviros širdies žmogus kažkiek primena šv. Juozapą, tik yra šiek tiek už jį kalbesnis, bet abu besąlygiškai paklūsta angelo paliepimams: šv. Juozapas parsiveda į namus savo nėščią sužadėtinę Mariją, Kornelijus siunčia pasiuntinius į Jopę parsivesti Petro.

Pasiuntiniai Petrą randa kiek sutrikusį. Jis ką tik patyrė keistą regėjimą: nusileidžia marška, kurioje pilna įvairaus gyvūninės kilmės maisto – ir ne visas yra košerinis. Balsas iš dangaus paragina valgyti, Petras, apimtas siaubo, atsisako... Balsas įspėja: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“ 

Regėjimo prasmė paaiškėja, sužinojus, ko atvyko tie žmonės. Žydai pagonis laikė nešvariais šunimis, santykiuose su jais visada būdavo įtampų. Tačiau Dievas kviečia į sąveiką, ne į atskirtį. Petras paskelbia Gerąją Naujieną, Kornelijus ir jo namiškiai gauna Šventąją Dvasią.

Ar Dievas ir per mus nori nuveikti ką nors naujo? Be abejo. Kaip tapti Jo įrankiu? Petro ir Kornelijaus istorija moko, kad svarbiausia – būti arti Viešpaties maldoje. Ištikimybė ir pasitikėjimas – durys Viešpačiui į mūsų širdį... Antra, nenubrėžkime ribų Dievo veikimui, niekada nesakykime „niekada“. Ar šiandien būsiu atviras Dievo įkvėpimams?...

Viešpatie, duok man atvirą širdį, kad ji priimtų visus artimus ir tolimus.

Ps 98, 1–4; 1 Jn 4, 7–10; Jn 15, 9–17


Pirmadienis, gegužės 10

Apd 16, 11–15

Jei mane laikote Viešpaties tikinčiąja, ateikite ir pasilikite mano namuose. (Apd 16, 15)

Įsivaizduok šv. Paulių, vakarojantį Lidijos namuose Filipuose. Jis su Silu iškeliavo iš Antiochijos, ketindami aplankyti Pauliaus įsteigtas Bažnyčias Mažojoje Azijoje. Ir štai – atsidūrė Europoje. Kaip manai, ką Paulius pasakys Dievui vakaro maldoje, eidamas miegoti?

„Viešpatie, Tavo keliai tikrai slėpiningi ir nežinomi. Aš būčiau nieko prieš, jeigu leistum bent akies krašteliu juos pamatyti. Neblogai būtų ir visos kelionės žemėlapį turėti prieš akis. Juokauju, žinoma... Esu tiesiog apstulbęs. Tu vedei mus kelyje, lydėjai kiekviename žingsnyje.

Tačiau kelionėje teko patirti ir įtampos, kurios mieliau būtume išvengę. Kai pasirinkdavome kokią nors kryptį, tavo Dvasia užblokuodavo kelią. Vieną kartą, kitą... Taip ir tikėjimą galima prarasti, o gal net Tavo planais nusivilti. 

Neleidai mums vykti į Bitiniją, teko apsisukus grįžti į Troadę ir laukti. Nenutuokėme, ką daryti toliau! 

Esu be galo dėkingas už regėjimą, kurį davei per sapną: žmogus, man atrodęs esantis makedonietis, maldavo, kad atvyktume į Makedoniją jiems padėti (plg. Apd 16, 9). Supratau, kad, užrakinęs vienas duris, Tu atidarai kitas (jei ne duris, tai bent langą).

Taip atsiradome Filipuose. Čia Tu mumis puikiai pasirūpinai. Džiaugiuosi ir dėkoju Tau. 

Ėjome palei upę, ieškodami tautiečių: gal bus kur susirinkę melstis. O radome... grupelę pagonių moterų. Pradėjome joms pasakoti apie Tave, Jėzau. Jos noriai priėmė Gerąją Naujieną, o Lidija – ir mus į savo namus. Ši mūsų tikėjimo sesė – labai pasiturinti ir įtakinga verslininkė, tad jos namuose turbūt galėsime steigti evangelizacijos centrą.

Diena buvo kupina įvykių. Galva svyra, kaip noriu miego. Atleisk, jei kartais noriu bėgti pirma Tavęs, nežiūrėdamas Tavo plano. Nepyk, bet aš juk nežinau, ką planuoji. Pamokyk mane, padėk klausyti ir išgirsti, ką sakai. Vesk mane! Labanakt. Amen.“

Viešpatie, visiškai pasikliauju Tavimi. Suteik man kantrybės, kad eičiau ten, kur nori Tu.

Ps 149, 1–6. 9; Jn 15, 26 – 16, 4


Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2021 m. GEGUŽĖS–BIRŽELIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt. SKUBĖKITE!

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!