Meditacijos
Ketvirtadienis, rugsėjo 1
Lk 5, 1–11
Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi. (Lk 5, 10)
Ko galėjo išsigąsti Petras? Jis ką tik išgirdo Jėzaus skelbiamą gerąją išganymo naujieną, pamatė tokį nepaprastą stebuklą, apie kurį svajoja kiekvienas žvejys. Nuo to širdyje turėtų imti sruventi vien džiaugsmas. Argi ne taip?
Bet Petras žino, kad jis – nusidėjėlis, o žmogus, kuris štai stovi prieš jį, ką tik apreiškė Dievo šlovę. Jis taip pat žinojo, kad Dievo šlovė gali sudeginti ir nuodėmingumą, ir nuodėmingus žmones. Todėl jis ir bijojo to lemtingo galo, pražūties, todėl ir mėgino įtikinti Jėzų, kad pasitrauktų nuo jo, kol dar niekas nenutiko (plg. Lk 5, 8).
Jėzus vertino šią situaciją kitaip nei Petras. Žinojo, kokią misiją šis karštakošis, linkęs greitai prisiekti ir išsiginti, turės įvykdyti. Žinojo, kad pasirinko tinkamą žmogų. Keliauti reikės kartu – po visą Galilėją, Judėją, retkarčiais užsukant net į samariečių ir pagonių miestus. Paskui apaštalai turės patys skelbti Žodį, krikštyti, mokyti – žvejoti žmones.
Ar tau kyla panašių minčių? Ar prašai Jėzaus, kad Jis pasitrauktų nuo tavęs, paliktų tave ramybėje – iš baimės, nevertumo pojūčio ar tiesiog truputį tingėdamas? Būti sofos evangelistu, sofos misionieriumi arba, kaip sako anglai, sofos bulve maloniau, negu išsiruošti į piligriminę kelionę ar padaryti kokį gerą darbą (ir niekam apie tai neprasitarti).
Paklausyk. Jėzus ir tau sako tą patį, ką sakė Petrui: „Nebijok!“ Viešpats nori tave įtikinti, kad būti Dievo artumoje – visiškai saugu, džiugu, tad nepraleisk progos kuo dažniau prisiartinti prie Jo – adoracijoje, Mišiose ar skaitydamas Šventąjį Raštą. Net jeigu bijai, kad Jėzus gali pasmerkti tave už klaidas ir nuodėmes, net jeigu jautiesi nevertas, perženk save ir nebijok. Nes Dievas atsiuntė savo Sūnų gelbėti pasaulio, ne Jo teisti, atsiuntė Jį, kad kiekvieną žmogų padarytų vertą būti Dangaus Karalystės piliečiu.
Viešpats per daug myli žmones, kad juos smerktų ar atmestų. Jis kviečia mus irtis į gilumą, pasiimti Jį į savo gyvenimo valtį, rasti Jam vietos savo namuose ir statyti Jį į kūrinijos centrą. Ne vieną kartą, ne kokia nors proga, bet čia ir dabar, kasdien. Išdrįsk ir pamatysi: gyvenimas pasikeis.
Štai aš, Viešpatie! Leisk man šiandien būti Tavo artumoje.
1 Kor 3, 18–23; Ps 24, 1–6
Penktadienis, rugsėjo 2
1 Kor 4, 1–5
Tuomet kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo. (1 Kor 4, 5)
Ar tau šis sakinys neatrodo truputį keistas? Ką tik apaštalas Paulius kalbėjo apie antrąjį Viešpaties atėjimą, kai Jis atėjęs „nušvies, kas tamsoje paslėpta“ (1 Kor 4, 5). Vaizduotė iškart ima piešti nejaukų paveikslą: susigėdęs stoviu prieš Dievą ir klausausi, kaip Jis vardija kiekvieną mano nuodėmę. Tai koks čia gyrius, iš kur Dievas tuos pagyrimus ištrauks?
Tačiau įsivaizduok: Dievas žvelgia į tavo širdį, permato ją kiaurai, Jam nėra nieko paslėpto. Kaip manai, ką Jis ten galėtų pamatyti? Pavydą? Pyktį? Savanaudiškumą? Galbūt, bet ar tik tiek? Juk tavo širdyje yra ir meilė, tikėjimas, atsidavimas, viltis. Manai, kad Dievas to nemato? Tad visai įmanomas dalykas, kad tamsoje paslėptos ne tik mūsų nedorybės, bet ir mūsų gerieji darbai. Ir būtent už juos Dievas mus pagirs.
Kai susimąstome apie būsimąjį Dievo teismą, mūsų dėmesys nukrypsta į kaltes, nuodėmes, ydas ar silpnybes, o ne į gerąsias savo puses. Ribotumai mums užgožia savasties esmę. Dievas mato paveikslo visumą, mes koncentruojamės į detales, į smulkmenas. Viešpats žino, kiek mumyse yra tamsos, bet Jis gerai pažįsta ir mumyse esančią šviesą. Jis mato, kaip tu grieži dantį ant savo artimo, bet taip pat pastebi ir tavo kovą, pastangas jam atleisti.
Viešpats trokšta, kad išsiugdytum tokį visapusišką žvilgsnį į Dievą, save ir kitus, matytum ne tik savo klaidas, bet ir dovanas, talentus, dorybes, kuriais Jis tave apdovanojo. Dievas auklėja mus kaip tėvas kad auklėja savo sūnų ar dukrą. Geras tėtis siekia pakeisti vaiko elgesį ne nuolat jį kritikuodamas, bet padrąsindamas, pagirdamas už tai, ką šis padaro gero, pataisydamas tada, kai nuklysta nuo gero kelio.
Tad kitą kartą, kai nuo minties apie Dievo teismą pašiurps oda ir piestu stos plaukai, prisimink šią laiško korintiečiams ištrauką. Žvelk į Dievą ne kaip į Teisėją, bet kaip į dangiškąjį Tėvą. Leisk, kad Jo šviesos spindulys įspįstų į visas tavo širdies kerteles, parodytų visą ten esantį gėrį ir ne gėrį. Prašyk, kad joje įsiviešpatautų meilė ir atjauta.
Jėzau, padėk man paleisti visa, kas mane atitraukia nuo Tavęs.
Ps 37, 3–6. 27–28. 39–40; Lk 5, 33–39
Šeštadienis, rugsėjo 3
Lk 6, 1–5
Nejaugi neskaitėte, ką padarė Dovydas, kai buvo alkanas pats ir jo palydovai? (Lk 6, 3)
Vienas rašytojas pasidalijo asmenine istorija iš savo paauglystės. Šeima gyveno skurdžiai, ir jam kartais tekdavo vogti maistą, kad išgyventų. Kai nuėjo išpažinties, kunigas parodė jam didžiausią atjautą, kurios tas vaikis tikrai nesitikėjo. Suteikęs išrišimą, jis pasakė: „Aš turiu atgailauti, kad tau teko vogti.“
O kaip elgiasi fariziejai šiame evangeliniame pasakojime? Jėzaus mokiniai buvo išalkę, bet religiniams vadams rūpėjo tik kuo griežčiausias šabo reikalavimų ir draudimų laikymasis. Apie atjautą čia negalėjo būti nė kalbos... Jėzus stengėsi padėti jiems persiorientuoti, pakeisti mąstyseną, primindamas, kad šabo taisyklės nėra tas nepajudinamas gyvenimo elementas, kurio jokiu būdu negalima pažeidinėti. Numalšinti alkį – svarbiau negu ilsėtis per šabą, daryti gera – taip pat svarbiau už šabo poilsį.
Tačiau kartais ir mes būname panašūs į anuos fariziejus: piktinamės, kad vienas ar kitas žmogus elgiasi ne taip, kaip turėtų, rengiasi nederamai, netinkamai auklėja savo vaikus; manome, kad bendradarbis tik giriasi savo pasiekimais, o iš tiesų naudojasi kolegų darbu. O jeigu kito nuomonė nesutampa su mūsų požiūriu, tai jau tragedija.
Kai taip nutinka, lengva pasiduoti gundymui ir imti kritikuoti ar net smerkti kitą – be jokios meilės, be atjautos. Jėzus nori, kad mes pakeistume mąstymo kryptį: užuot sutelkę dėmesį į kito žmogaus žodžius ar veiksmus, bandytume įsijausti į jų situaciją, nusileisti į jų širdį, įlįsti į jų kailį, „pasimatuoti jų batus“. Jei išmoksime kiekvieną priimti taip, kaip jį priima Jėzus, bus mažiau susireikšminimo, įsižeidimo ar įžeidinėjimo.
Ar tavo gyvenime yra žmogus, kurio veiksmai ar komentarai tave erzina, trikdo, kelia tau nevisavertiškumo kompleksą? Jei taip, šiandien prašyk Viešpaties suteikti malonę pažvelgti į tą žmogų Jo akimis, leisti pažinti ir suprasti jo širdies sumanymus, o supratus – atjausti ir atleisti. Galbūt Dievas nori, kad būtum to žmogaus bendrakeleivis? Gal per tave Dievas jį patrauks arčiau savęs?
Viešpatie, padėk man apsivilkti Tavo protu ir širdimi ir būti čia dėl kitų.
1 Kor 4, 6–15; Ps 145, 17–21
Sekmadienis, rugsėjo 4
Lk 14, 25–33
Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti. (Lk 14, 28)
Ar esi girdėjęs apie Nacionalinį Škotijos monumentą, kuriuo turėjo būti įamžintas škotų kareivių ir jūreivių, žuvusių Napoleono karuose, atminimas? Nieko nuostabaus, jeigu ir negirdėjai. 1826 metais iškilmingai padėtas kertinis 6 tonų akmuo, bet... Atėnų Partenono kopija taip ir nebuvo užbaigta, pristigus lėšų. „Edinburgo gėda“ tebestovi ant Kaltono kalvos kaip atminimas nevykėliams planuotojams.
Ši istorija – tarsi šio sekmadienio Evangelijos iliustracija. Jėzus klausia: „Kas imtųsi bokšto ar kito statinio statybos be projekto ir nesukaupęs reikalingų lėšų?“ – „Tik mulkis.“ Bet Jėzus kalbėjo ne apie žemiškos statybos, bet apie Dangaus Karalystės statybos, apie mokinystės kainą.
Viešpats norėjo, kad žmonės suprastų, ką reiškia sekti Jį: mokinystė pakeis jų maldą, gyvenimo būdą, ateities perspektyvas. Jėzaus sekėjai, paėmę kryžių atviromis širdimis, turės nešti jį iki galo. Kad šis projektas nesužlugtų, kaip atsitiko su Nacionaliniu Škotijos monumentu, Jėzus iš meilės savo mokiniams linki viską gerai apskaičiuoti.
O kaip su šiuolaikine Bažnyčia? Ar galime sakyti, kad jos ugdymas baigtas? Ar žmogus jau yra išugdytas bendrystei su Viešpačiu? Tas amžinasis „jau ir dar ne“ teikia vilties, kad proceso pabaiga bus sėkminga.
Paskutiniai potėpiai, galutinė apdaila – iš Dievo ar iš mūsų rankų? Tikėjimo ištobulintojas Jėzus (plg. Žyd 12, 2) žino, su kokiais iššūkiais susidursime, pamatę, kad lėšos senka pernelyg sparčiai. Tačiau, kokia laimė! Jėzaus kišenės tokios gilios, kad iš jų galime traukti malonę po malonės ir kartu tiesti kelią dangop.
Viešpatie, man tikrai labai reikia Tavo malonės lobių šiandien, čia ir dabar!
Išm 9, 13–18; Ps 90, 3–6. 12–14. 17; Fm 9–10. 12–17
Pirmadienis, rugsėjo 5
1 Kor 5, 1–8
Išmeskite senąjį raugą... (1 Kor 5, 7)
Be raugo neapsieina joks duonos kepėjas, nors šiame įvairiausių alergijų amžiuje pirkėjai labiau linksta rinktis bemielę duoną. Mielės turi tokią savybę – greitai daugintis, todėl truputėlis mielių atitinkamoje temperatūroje leidžia duonai ar pyragui iškilti, padaro jį puresnį.
Šv. Paulius kalba apie kitokį raugą – nuodėmę. Jis įspėja korintiečius: „Jeigu būsite pakantūs nuodėmei, palaidumui, kraujomaišai, bendruomenei gresia kraujo užkrėtimas.“ Nuodėmė, kaip raugas, greitai išplatina infekciją. Todėl jis liepia išmesti visą „senąjį raugą“ iš savo širdžių ir galvų, kad taptų „nauju maišymu“, nerauginta šventumo duona. Panašiai ir žydai prieš Pesachą – Perėjimo šventę – išplaudavo visus indus, kad juose neliktų nė trupinėlio raugo.
Apaštalas kalba apie nuodėmės poveikį bendruomenei, bet ji gali „surauginti“ ir pavienių tikinčiųjų gyvenimus. Jei žmogus yra linkęs į pakantumą kokia nors „menkai“ nuodėmei, tokia tolerancija tarsi šaukštelis mielių taip ją padaugins, kad mažai nepasirodys. Leidus nuodėmei įsišaknyti, reikės labai daug ir ištvermingai triūsti, kad jos atsikratytume. Pakantumas vienai nuodėmėlei nuveda į pakantumą dar vienai. Ir dar. Ir dar.
Tokiose situacijose dažnai imame teisintis: „Stengiausi, bandžiau, bet niekaip šio nuodėmingo įpročio neišspiriu iš savęs.“ „Šioje srityje esu labai silpnas ir neištvermingas.“ „Ai, čia juk nieko tokio, visi taip daro.“ Ir nuo to „visi taip daro“ mūsų dvasinis imunitetas sumenksta iki nulio, sielų priešas labai lengvai įperša pagundų infekciją.
Kur ieškoti vaistų? Kaip didinti organizmo atsparumą? Apaštalas Paulius primena, kokia kaina mums padovanoti šie vaistai: „Mūsų velykinis Avinėlis, Kristus, jau paaukotas“ (1 Kor 5, 7). Kaina sumokėta, kaltė išpirkta. Tačiau aplinka, priešiškų dvasių įtaka vis išveda iš kelio. Tuomet vienintelis būdas sustiprėti – Sutaikinimo sakramentas ir nuolatinis prašymas: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, suteik malonę pasipriešinti piktajam.“
Jėzus yra pažadėjęs nepalikti mūsų vienų. Jis nesiliauja mūsų minkyti, kad taptume nerauginta duona.
Jėzau, padėk man išrauti nuodėmės šaknį iš mano gyvenimo.
Ps 5, 5–7. 12; Lk 6, 6–11
Antradienis, rugsėjo 6
1 Kor 6, 1–11
Ir iš viso jums didelis pažeminimas, kad tarpusavyje bylinėjatės. (1 Kor 6, 7)
Visi žinome, koks sunkus gyvenimas, kai su kuo nors nesutari. Esame patyrę nesusipratimų, konfliktų, priešiškumų su įvairiais žmonėmis. Tad ir mes nelabai daug kuo skiriamės nuo Korinto tikinčiųjų, kuriuos Paulius švelniai pabara už tai, kad negeba išspręsti tarpusavio konfliktų, švaisto laiką bylinėdamiesi vienas su kitu, veikiausiai dėl visiškų menkniekių.
Ne teismų sistema kalta, kad žmonės bylinėjasi. Paulius nesmerkia nei teismų, nei teisėjų, tik ragina korintiečius nenustoti vilties, stengtis susitaikyti vieniems su kitais ir gyventi taikoje su Dievu, kitais, pasauliu ir savimi. Šis patarimas tinka ir mūsų laikams, tad jo reikėtų paisyti.
Kaip tau sekasi spręsti nesutarimus su kitais žmonėmis? Kaip pavyksta išvengti konfliktų, kylančių iš mūsų pačių savanaudiškumo ir užsispyrimo? Būtent tokie nesutarimai labiausiai suskaldo šeimas, bendruomenes ir net žmogaus tapatybę. Ar įmanoma tą pakeisti? Taip, jeigu atidžiai ir bešališkai apsvarstysime savo vaidmenį kilusiame konflikte. Juk nerasime tokio ginčo, kuriame tik viena pusė yra absoliučiai teisi.
Ką daryti, jei Dievo šviesoje supranti, kad ir pats darei neteisybę (plg. 1 Kor 6, 8)? Prisiimti atsakomybę, atsiprašyti ir susitaikyti. Vien savo pastangomis greičiausiai tai nepavyks, tad turėsime nuolankiai prašyti, kad Dievas suteiktų susitaikinimo malonę.
Žinoma, būna aplinkybių, kai prireikia teismo ar tarpininkų įsikišimo. Bet daugeliu atvejų susitaikymą būtų lengva pasiekti, jei, anot šv. Ignaco, sutvarkytume savo gyvenimą ir atsikratytume netvarkingų polinkių bei prisirišimų. Tada nuolankiai ir su derama pagarba priimtume savo brolius ir seseris Kristuje, noriau susitaikytume su tam tikrais nepatogumais. Kantrybė, kilnumas ir supratimas gali daryti stebuklus tarpasmeniniuose santykiuose.
Kitą sykį patekęs į konfliktinę situaciją nebūk greitas pykti. Net jeigu tas pats žmogus vis priekabiauja ir nori tave išvesti iš kantrybės, nepasiduok, susivaldyk su Dievo malone. Nusišypsok jam ir jį palaimink Jėzaus Kristaus vardu.
Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės įrankiu, leisk nešti meilę ten, kur jos stinga.
Ps 149, 1–6. 9; Lk 6, 12–19
Trečiadienis, rugsėjo 7
Lk 6, 20–26
Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. (Lk 6, 23)
Kada paskutinį kartą kėlei pobūvį, organizavai šventę? Ar dažnai randi progą nuoširdžiai džiaugtis, linksmintis be alkoholio, švęsti? O progų tikrai yra: sūnus ar dukra gavo brandos atestatą ar universiteto diplomą, gimė ilgai lauktas vaikelis, iš emigracijos sugrįžo geriausias draugas. Tai tikrai svarios priežastys pasidžiaugti ir švęsti.
Jėzus apaštalus moko švęsti tai, nuo ko žmogus stengiasi pabėgti. Ar įmanoma džiaugtis tuo, kad tave persekioja, įmeta į kalėjimą, kankina? Tą turbūt geba tik šventieji. Kol dar keliaujame į šventumą, kažin ar mums tai pavyks. Jėzus kviečia savo mokinius – ir mus – iš naujos perspektyvos įvertinti ir neigiamus, ir teigiamus dalykus. Jo pasiūlyta strategija – džiaugtis – padeda ne tik patiriant persekiojimą, bet ir kitokią kančią ar sunkumus. Nes džiaugsmas (net ir šypsena) suteikia vilties, leidžia nauju žvilgsniu pamatyti situaciją.
Kaip? Štai kas nutiko šešiamečiui Tomui. Jis ketino pasivažinėti naujutėlaičiu dviračiu, bet... įėjęs į garažą jo neberado – dviratis buvo pavogtas. Verkdamas nuėjo pasiguosti mamai, virte virė iš sielvarto ir pykčio. Mama pamokė sūnų išsakyti savo nuoskaudas Dievui ir perskaitė šią Evangelijos ištrauką. Paskatino vaiką paklausyti Jėzaus patarimo ir džiūgauti. Jie nusprendė iškelti vaišes, užsisakė mėgstamiausią Tomo picą ir dėkojo Dievui už nuolatinį Jo rūpestį. Meldė, kad Viešpats laimintų tą, kuris pasisavino šį dviratį...
Galiausiai jie dar paprašė Dievo, kad visą šį įvykį išvestų į gera ir leistų jiems tą gėrį pamatyti ir suprasti. Kitą dieną Tomas turėjo pėsčias eiti į mokyklą ir pakeliui susidraugavo su kitu berniuku. Važiuodamas dviračiu tikriausiai nebūtų jo susitikęs.
Suaugusiesiems tenka rimtesni išbandymai. Pavyzdžiui, išvilioja jų banko slaptažodžius, tad nuostoliai būna didesni negu prarastas Tomo dviratis. Bet jeigu rasime jėgų šlovinti Dievą ir džiaugtis, kai slegia liūdesys ar nusiminimas, galbūt pamatysime naujas galimybes, kurios atstos praradimus. Imk švęsti ir pažiūrėk, kas iš to išeis. Kai tai taps sveiku įpročiu, būsi Dievo meilės įrankis.
Jėzau, suteik man apsčiai gyvenimo džiaugsmo.
1 Kor 7, 25–31; Ps 45, 11–12. 14–17
Ketvirtadienis, rugsėjo 8
Švč. Mergelės Marijos Gimimas
Mt 1, 1–16. 18–23
Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. (Mt 1, 20)
Ar esi patyręs, kad kas nors šalinasi tavęs, tave erzina ar kuo nors kaltina dėl tavojo tikėjimo? Pilnametystės sulaukusiam sūnui tavo tikėjimas atrodo „per daug radikalus“, kaimynas abejoja tavo įsitikinimų nuoširdumu, bičiulis bara už dosnumą elgetoms. Užgaulios pastabos iš namiškių, draugų, pažįstamų ar net ir nepažįstamų žmonių, nesupratimas ir nesusipratimai gelia, skaudina, žeidžia. Mergelė Marija, kurios gimtadienį šiandien švenčiame, rizikavo: ištarusi tyliai „fiat“ (tebūnie) Dievo valiai ir niekam apie tai neprasitarusi (tik kai kurie mistikai mano, kad sužadėtinis šį bei tą žinojo) galėjo būti užmėtyta akmenimis, o Juozapas jau mąstė patyliukais ją atleisti. Netikėtas žmonos nėštumas galėjo suteršti ir Juozapo gerą vardą.
Ir Marija, ir Juozapas gerai žinojo Šventojo Rašto asmenybes, kurios apsisprendė vykdyti Dievo planą, o jų aplinka tam priešinosi. Pirmiausia jie turbūt prisiminė Mozę. Tauta maištavo prieš jį dykumoje: „Tu mus išvedei mirti.“ O gal prisiminė Dovydą, pasigailėjusį savo persekiotojo karaliaus Sauliaus, nors jo kareiviai ragino: „Užmušk! Dievas jį tau įdavė.“
Šventieji sutuoktiniai taip pat žinojo, kad klusnumas Dievo valiai neužtikrina malonaus ir lengvo gyvenimo, neapsaugo nuo problemų. Priešingai, gali būti atmestas, išjuoktas, apspjaudytas. Tad kodėl jie, o vėliau apaštalai ir kiti kankiniai ryžosi „Dievo bijoti labiau negu žmonių“? Tikriausiai dėl to, kad paskaičiavo, jog atlygis pranoksta riziką. Pažadas išganyti visą žmoniją buvo vertas sunkumų, kurie ištiks Šventąją Šeimą, tad jie priėmė Dievo valią ir ištikimai jos laikėsi.
Kai pats pasijausi nesuprastas, kai patirsi priešiškumą dėl savo tikėjimo ir galbūt išsigąsi, neteksi vilties, prisimink Mariją ir Juozapą: kiek jiems reikėjo drąsos, kad savo valią palenktų Dievo valiai, priimtų Dievo užmojį ir jį vykdytų. Prisimink, koks atlygis tavęs laukia, ir iš anksto juo džiaukis. Būk ramus – nes Jis yra tavo Viešpats.
Marija, malonės pilnoji, melsk už mus, kad išdrįstume tarti Dievui „taip“.
Mch 5, 1–4; Ps 13, 6; Rom 8, 28–30
Penktadienis, rugsėjo 9
1 Kor 9, 16–19. 22–27
Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte! (1 Kor 9, 24)
Švilpukas – ir maratono bėgikai tarsi kulkos pasileidžia keliu. Ir visada atsiranda kas nors, išsiveržiantis į priekį. Jis labai susikaupęs ir puikiai treniruotas. Žiūrovai ovacijomis ir plojimais sveikina lyderį. Staiga visi išsprogina akis iš nuostabos: ką jis daro? Stabtelėjo šalikelėje ir ginčijasi su policininku, kuris jam rašo baudos kvitą už ne vietoje pastatytą automobilį. Absurdas! Koks bėgikas per lenktynes taip legtųsi? Dabar ne metas blaškytis!
Apaštalas Paulius palygina krikščionio gyvenimą su bėgiko, norėdamas korintiečius pamokyti susitelkti į tai, kas svarbiausia. Jie – o varge! – ginčijasi, ar gali valgyti stabams paaukotą mėsą. Bėgiko įvaizdžiu jis tiesiog sako: „Taip bėkite, kad laimėtumėte!“ (1 Kor 9, 24). Kitaip tariant, susikoncentruokite į tikslą: atsiduokite mokinystės lenktynėms, kaip broliai ir seserys Viešpatyje, ir neįsipainiokite į menkesnes problemas ar rūpesčius.
Švaistydami energiją ginčams dėl valgio subtilybių korintiečiai rodo, kad jie nemato Evangelijos visumos, jie kreipia dėmesį į atskiras detales, kurios juos išblaško, kaip ano bėgiko ginčai su policininku. Pauliui svarbiausias tikslas – bent kai kuriuos išgelbėti, dėl to jis ryžosi visiems tapti viskuo (plg. 1 Kor 9, 19). Jis net atsisako savo interesų, savo planų, kad tik korintiečiai išliktų vieningi ir galėtų būti Evangelijos liudytojai.
Deja, žmogui pamatyti, kas yra svarbiausia, ne iš karto pavyksta. Juolab mūsų amžiuje, kai reklamos, išmaniųjų telefonų ekranai rungtyniauja, kas labiau patrauks mūsų dėmesį, pavogs daugiau mūsų laiko. Praeityje tai irgi nebuvo lengva. Kad Ignacas parašytų Dvasines pratybas, jis turėjo atkreipti dėmesį į savo minčių seką, ištirti dvasias. Jis tą darė sveikdamas po sužeidimo Pamplonos mūšyje.
Tad „bėgti lenktynėse“ galime net gulėdami ligos patale: parodydami dėkingumą savo slaugytojams tampame Evangelijos liudytojais. Kelios nuoširdžios sąžinės peržvalgos minutės tikrai padės suvokti, kas mus nukreipia nuo pagrindinio tikslo. O tada sugrįžkime į trasą.
Viešpatie Dieve, suteik ištvermės bėgti tikėjimo keliu ir laimėti šioje estafetėje.
Ps 84, 3–6. 12; Lk 6, 39–42
Šeštadienis, rugsėjo 10
Lk 6, 43–49
Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. (Lk 6, 44)
Štai dar du Jėzaus pasiūlyti įvaizdžiai mokinystei nusakyti – gerus vaisius duodantis medis ir namas, pastatytas ant uolos. Vaismedžius pažįstame iš vaisių, mokinius – iš darbų, kurie atskleidžia, kiek jų širdys yra vaisingos. Mokiniai, įsileidę į gyvenimą Dievo Žodį, išstovės, išsilaikys, kaip namas ant uolos, kad ir kokios audros ūžautų, kad ir kokie potvyniai kiltų. Turėdami tvirtą pamatą, jie net patirdami išmėginimus nenusimena ir greitai atsigauna.
Kaip šiuos puikius įvaizdžius paversti realybe? Būti vaisingiems savo darbais, ištvermingiems ištikus sunkumams. Jėzus pateikia lakonišką „receptą“: ateiti pas Jį, klausytis Jo žodžių ir juos vykdyti (plg. Lk 6, 47). Būtent paskutinis recepto dėmuo tampa skiriamuoju, pagal kurį galime pažinti protingą ir paiką žmogų, gerą mokinį ir apsimetėlį.
Ateiti pas Jėzų. Be galo svarbu kasdien pasimatyti su Juo – namų maldos kampelyje, Šventojo Rašto puslapiuose, adoracijos koplyčioje ar šv. Mišiose. Dažnas sakosi neturįs tam laiko. O laiko internetui užtenka? Kavos pertraukėlių turbūt taip pat nepraleidi? Tad bent minutėlei gali atsitraukti nuo nepabaigiamų darbų ir pasakyti Jam „labas“. Gali ateiti pas Jėzų plaudamas indus ar grėbdamas lapus – tiesiog paaukok Jėzui savo darbus kaip atnašą.
Klausytis Jėzaus. Čia jau sudėtingiau, nes Viešpaties neišgirsime griaudžiant kaip griaustinio (nors tai dažnas Jo apsireiškimo įvaizdis Senajame Testamente, ypač psalmėse). Jis nemiauks kaip katinas, prašydamasis įleisti į šiltą kambarį. Bet Jis tikrai kalba: vidine ramybe ir šiluma širdyje, staiga šovusia išganinga ir išradinga mintimi, vienu homilijos sakiniu ar draugo ištartu padrąsinimu. Kalba per atsiminimus apie Jo meilę praeityje arba švelniu niuksu: „Nebijok, daryk.“
Vykdyti Jėzaus žodį. Kai darome tai, ką Jis liepia, užsimezga ir subręsta vaisiai. Mes skirtingi – ir mūsų misijos įvairios. Jėzus niekada nereikalaus daryti to, kas pranoksta mūsų jėgas: jei nepajėgi meilingai bendrauti su uošviene, pasimelsk už ją, jei nedrįsti liudyti Dievo veikimo žodžiais, nusišypsok šalia esančiam. Atverk širdį ir Dievas padarys ją vaisingą.
Viešpatie, noriu šiandien duoti gerų vaisių.
1 Kor 10, 14–22; Ps 116, 12–13. 17–18
