Meditacijos
Sekmadienis, sausio 1
ŠVČ. MERGELĖ MARIJA, DIEVO GIMDYTOJA
Lk 2, 16–21
Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę. (Lk 2, 20)
Šiandien Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmė. Ji savo įsčiose nešiojo Tą, kurio negalėjo apimti dangūs. Pagerbdami Motiną Mariją mes sykiu pagerbiame jos dieviškąjį Sūnų Jėzų.
Šiandienos Evangelijos ištraukoje mūsų dėmesį patraukia piemenys, atėję pamatyti Kūdikėlio Jėzaus. Evangelija atskleidžia, kad ne tik galingieji yra svarbūs, bet ir visuomenės paribiuose esantys žmonės. Piemenys pirmieji išgirsta Gerąją Naujieną ir pirmieji ją priima. Jų atliepas – gyriaus giesmė. Marija norėtų, kad mes visi prisidėtume prie šių kukliųjų, šlovinančių Viešpatį, pažintume Dievą ir garbintume jos Sūnų už padovanotą išganymą.
Visais amžiais Marija stengėsi atvesti prie Jėzaus visus žmones, ragino juos garbinti ir šlovinti Jį. Juk ir mes patys suvokiame, kad turime už ką Jam dėkoti ir turime dėl ko Jį šlovinti. Už tai, kad tapo žmogumi ir kad mokė mus melstis ir mylėti Tėvą. Už tai, kad mus gelbėdamas pasiaukojo ir buvo nukryžiuotas. Atsiuntęs Šventąją Dvasią Jis padarė mus Dievo vaikais. Priežasčių garbinti Jėzų versmė niekada neišseks!
Tad tebus tai ir mūsų siekis: 2023-iaisiais metais įprasti labiau šlovinti Jėzų. Ne visada būna lengva įtraukti šlovinimo maldą į savo kasdienes maldas, ypač jei esi įpratęs dejuoti ir skųstis. Išdrįsk pirmiausia padėkoti Jėzui už visus palaiminimus, kuriuos esi iš Jo gavęs, už Jo gailestingumą ir nuodėmių atleidimą.
Gyriaus malda išmokys tave džiaugtis Jo ištikimybe ir neišsenkančia meile. Visada gali prašyti Marijos pagalbos. Įkvėpimo tau tesuteiks jos gyriaus giesmė – Magnificat (plg. Lk 1, 46–55). Tau bus daug lengviau, jei atminsi, kad Marija sykiu su tavimi šlovina Viešpatį dabar ir per amžius.
Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju!
Sk 6, 22–27; Ps 67, 2–3. 5–6. 8; Gal 4, 4–7
Pirmadienis, sausio 2
1 Jn 2, 22–28
Taigi dabar, vaikeliai, pasilikite jame. (1 Jn 2, 28)
Jonas, ragindamas mus pasilikti Kristuje, neliepia stovėti lyg stabo ištiktiems ir nieko nedaryti. Jis vartoja graikų kalbos žodį ménete, turintį platesnį prasmių spektrą, reiškiantį ne vien ramiai sėdėti. Šis žodis taip pat turi reikšmę kur nors „gyventi“ arba „apsigyventi“. Jonas skatina mus susirasti namus su Viešpačiu.
Namai – tai ne tik stogas virš galvos. Ne tik vieta, į kurią grįžtame po darbo ar po užsiėmimų mokykloje ar universitete. Namai – tai priebėgos ir poilsio uostas, atgaivos šaltinis. Tai vieta, kurioje galime numalšinti alkį ir troškulį: ne vien maistu, įdėtu į mūsų lėkštes, ne vien gėrimu, atgaivinančiu mūsų kūną, bet ir pokalbiais prie stalo. Kad ir kas atsitiktų, esame ten laukiami.
Tokiais namais mums gali tapti Jėzus: prieglobsčiu nuo gyvenimo audrų, atgaiva, kai pasijuntame prislėgti rūpesčių ir visiškai išsekę, duonos kąsniu, kai jaučiamės nusilpę ir išalkę. Bet kaip Jėzus, sėdintis danguje, Tėvo dešinėje, gali būti mūsų namai, kol mes dar gyvename žemėje? Jis pats apsigyvena mūsų širdyse. Tikinčiojo širdis – Jėzaus dangus žemėje.
Galime gyventi Jėzuje, nes Jis apsigyvena mumyse! Nereikia eiti Jo ieškoti dangaus aukštybėse, nes Jis yra su tavimi žemėje. Jėzus gyvena tavo širdyje ir laukia, kad tu nusileistum į savo širdį ir ten atsiilsėtum Jame. Jis nekantrauja pasidalyti su tavimi savo gailestingumu, kuris panaikina gėdą ir kaltę. Jis nori, kad taptum Jo gailestingumo dalininku: atjaustum atstumtuosius, atleistum tiems, kas tave nuskriaudė, tvarstytum sužeistuosius. Jėzus moko tave savo žodžiu ir sotina Gyvybės Duona.
Šiandien maldoje įsivaizduok, kad sėdi su apaštalais ir Jėzumi prie stalo. Pajusk, kaip šiltai ir bičiuliškai Jis priima kiekvieną, kaip mokiniams gera būti Jo artumoje. Tokį santykį su Viešpačiu galime patirti kasdien melsdamiesi namie, bažnyčioje ar adoracijos koplyčioje. Išmokus glaustis prie Jėzaus maldoje, bus lengviau susitikti Jį ir Jame pasilikti visą dieną. Visur gerai, bet namuose su Jėzumi geriausia!
Jėzau, padėk man visada su Tavimi pasilikti ir Tavo meile su artimu dalytis. Ateik į mano širdį ir pasilik joje.
Ps 98, 1–4; Jn 1, 19–28
Antradienis, sausio 3
Jn 1, 29–34
Matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis!“ (Jn 1, 29)
Kai Jonas Krikštytojas pamatė ateinantį Jėzų, savo mokiniams davė vieną paprastą įsakymą: Štai žiūrėkite! Atidžiai, įdėmiai, kol suprasite ir atrasite, kas Jis yra. Jonas buvo atsiųstas tam, kad pasauliui, bet pirmiausia išrinktajai tautai, parodytų Kristų. Ne visi savieji Jį priėmė. Priimkime Jį mes. Maldoje, gyvenime... Įsižiūrėkime!
Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę (Jn 1, 29). Kai matau Tave, Dievo Avinėli, regiu tą, kuris atėjo į pasaulį, kad kiekvieną nuodėmę užsikrautų ant savo pečių, užneštų į Golgotą ir jas visas prikaltų prie kryžiaus. Aš dar tik pradedu suvokti nuodėmės bjaurumą ir svorį. Tave slėgė ir mano nuodėmės. Mano širdis suvirpa, joje sukyla didžiulis troškimas šlovinti Tave, kad iš meilės Tėvui ir man padovanojai išganymą, kurio savo jėgomis niekaip nebūčiau galėjęs pasiekti. Dėkoju Tau, Viešpatie!
Štai <...> tas, kuris krikštys Šventąja Dvasia (Jn 1, 33). Jėzau, Tavo Krikšto akimirką prasivėrė dangus ir ant Tavęs balandžio pavidalu nusileido Šventoji Dvasia. Per pirmąsias Sekmines atsiuntei Ją kaip vėją ir ugnį. Per Krikštą ir Sutvirtinimą Tu kiekvieną iš mūsų panardini Dvasioje, per Ją įtrauki mus į artimą bendrystę su Tavimi ir Tėvu. Šventoji Dvasia padeda geriau Tave pažinti ir išpažinti. Lenkiuosi prieš Tave ir giedu gyrių Tau.
Štai <...> Dievo Sūnus (Jn 1, 34). Kai žvelgiu į Tave, Jėzau, matau Tavyje ne tik Mokytoją ar Pranašą. Tu esi viengimis amžinasis Dievo Sūnus. Palikai šlovę aukštybėse ir atėjai į žemę parodyti žmonėms, kaip reikia gyventi, atėjai mūsų atpirkti.
Kai matau Tave, matau Tėvą. Tu padarei mane Dievo vaiku, Tavosios Karalystės paveldėtoju ir Tavo Dvasios buveine. Šlovinsiu Tave už Tavo auką ir už Tavo meilę.
Nenustoju stebėtis Tavimi, Jėzau. Nesiliausiu garbinęs Tavo Vardo. Belsiuos ir belsiuos į Tavo Širdį, kad mano širdį padarytum visa kuo panašią į savąją. Padėk man kasdien vis geriau Tave pažinti ir vis labiau ir noriau Tavimi sekti.
Viešpatie Jėzau, leisk man įsižiūrėti į Tave šventovėje ir namų tyloje, su nuostaba parpulti prieš Tave ant kelių. Kas Tu esi, kad Tau rūpiu?
1 Jn 2, 29 – 3, 6; Ps 98, 1. 3–6
Trečiadienis, sausio 4
Jn 1, 35–42
Ateikite ir pamatysite. (Jn 1, 39)
Vakarykštės Evangelijos tęsinys. Vėl ateina Jėzus. Šį kartą šalia Jono – du jo mokiniai: Andriejus ir Jonas. Taip sako kai kurie Biblijos tyrinėtojai. Išgirdę, kad tai – Dievo Avinėlis, jie nuseka paskui. Stengiasi neatsilikti, nes, aišku, dar neturi telefonų su sekimo programėle, bet sykiu ir nenori pasirodyti esantys pernelyg dideli smalsuoliai. Jėzus atsigręžia: „Ko ieškote?“ – „Kur gyveni?“ – „Ateikite ir pamatysite.“
Ateikite... Pirmieji apaštalai atsiliepė į šį Jėzaus kvietimą. Jie dar nenusekė paskui Jį, tik pamatė, kur Jis gyvena, „ir tą dieną praleido pas jį“ (Jn 1, 39). Susipažinimas – raktas, atrakinantis draugystės buveinę, bendrakeleivystės pradžia. Ar manai, kad Jėzus taip kvietė tik savo mokinius? Ne, Jis kviečia ir mus „ateiti ir pažiūrėti“, o paskui ištarti „taip“ ir keliauti kartu.
Kelyje Viešpats atvers akis, protą ir širdį, pamokys atpažinti Jo ir Tėvo valią, tapti tokiam, kaip Jis, kartu padės įveikti pasitaikančias kliūtis, atremti sielų priešo puolimus. Bet pirmiausia ateik ir pamatyk... Pajusk, kad Jėzus tave asmeniškai myli tokį, koks esi, pažįsta tave iki kaulų smegenų ir yra tau parengęs nuostabių dalykų.
Kur ateiti, kur Jo ieškoti? Artimiausią bažnyčią gali surasti ir įsijungęs telefone GPS sekiklį: moderniosios technologijos tepasitarnauja siekiant dvasinių tikslų. Bet nebūtinai to prireiks – užteks atsiversti Šventąjį Raštą ar tiesiog savo kambarėlyje pasikalbėti su Jėzumi, kaip draugas kalbasi su draugu. Klausk Jo: „Kur šiandien esi, Jėzau? Kur mes galime pasimatyti? Kaip šiandien turėčiau Tave sekti?“ Tada klausykis, stebėk, būdrauk. Vienaip ar kitaip atsakymo tikrai sulauksi.
Žingsnis po žingsnio, diena iš dienos galbūt įprasi kasdien žvilgtelėti į Jėzų namie, darbovietėje, dirbdamas kasdienius darbus. Viešpats neliks abejingas tavo žvilgsniui, žodžiui, dėmesiui. Mokys tave to, kas būtina, kas svarbiausia: padės pamatyti Jo meilę, atkurti nutrūkusius santykius, įkvėps mintį pasimelsti už tą, kuriam skauda. Kasdien, kiekvieną rytą tavęs laukia Jo malonė. Ateik pas Jėzų, pasiimk ją. Kasdien naują...
Jėzau, šiandien ateisiu pas Tave. Juk tikriausiai manęs labai lauki.
1 Jn 3, 7–10; Ps 98, 1. 7–9
Ketvirtadienis, sausio 5
Jn 1, 43–51
Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave. (Jn 1, 48)
Nežinome, kodėl Natanaelis sėdėjo po figmedžiu. Ilsėjosi? Gal mąstė? Bet žinome, kad Jėzus jį matė ten, po figmedžiu. Matė ne tik jo išorę, bet ir vidų: atvirumą Dievui, ieškančią širdį; tikriausiai šypsojosi iš jo abejonių ir dvejonių. Suvoktis, kad Jėzus jį matė, stipriai sujaudino Natanaelį. Tie trys žodžiai: „Aš mačiau tave“ – Natanaeliui atskleidė, kad Dievas jį ne tik mato, bet ir pažįsta, ir myli.
Žydai turi daug vardų Dievui įvardyti. Vienas iš jų – El Roi – ir reiškia „Dievas mato“ arba „Matymo Dievas“. Kai Sara išvijo savo nėščią tarnaitę Hagarą, Viešpats šiąją užkalbino prie vandens šaltinio dykumoje ir paliepė grįžti pas šeimininkę, pažadėjęs pasirūpinti ir ja, ir gimsiančiu sūnumi Išmaeliu. Hagara Viešpatį pavadino: „Tu esi Matymo Dievas“ (Pr 16, 13). El Roi ne tik mato, Jis ir girdi: girdi Hagaros sielvarto šauksmą, izraelitų skundus Egipte. Pamačius ir išgirdus Jo širdis prisipildo atjautos ir Jis ima meilingai veikti.
Natanaelį apstulbina antgamtinis Jėzaus pažinimas ir iš skeptiko jis virsta išpažinėju: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ (Jn 1, 49). Panašus pokytis po prisikėlimo įvyks ir Tomo mąstysenoje: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). O mes, ar tikime, kad Viešpats mus mato, pažįsta ir myli? Kad žino, ko mums labiausiai reikia? Kad visus tuos poreikius tenkina dėl mūsų sielos gerovės? Jis ir šiandien permato kiekvieną širdį.
Vieni tuo džiaugiasi, kiti dėl to nerimauja. „Kurgi pabėgčiau nuo tavo dvasios ar pasislėpčiau nuo tavo Artumo?“ (Ps 139, 7) – retoriškai klausia psalmininkas. Bandysi slėptis nuo Dievo ar eisi prie Jo su visomis savo emocijomis ir abejonėmis? Pilypas ragino Natanaelį: „Eik ir pasižiūrėk!“ (Jn 1, 46). Tad ir tu ateik! Jo artumoje pajusi, kad nesi vienas, kad visus iššūkius gali įveikti Jo padedamas. Jei kyla abejonės ar klausimai, Jėzus padės rasti atsakymą per Raštą, maldą ar sutiktus žmones.
Dangiškasis Tėvas nenuleidžia nuo mūsų akių, jei reikia, net pasiveja mus, kad nukreiptų į tikrąjį kelią. Jėzus mus suranda, kai paklystame, ir neša pas Tėvą.
Viešpatie Jėzau, dėkoju, kad mane matai, girdi ir atsiliepi!
1 Jn 3, 11–21; Ps 100, 1–5
Penktadienis, sausio 6
VIEŠPATIES APSIREIŠKIMAS
Mt 2, 1–12
Žvaigždė <...> traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. (Mt 2, 9)
Įsivaizduok, kokia sunki buvo šių išminčių kelionė. Jeigu jie, pasak Biblijos tyrinėtojų, atėjo iš Persijos, turėjo įveikti beveik pusantro tūkstančio kilometrų. Taigi keliavo ne mažiau kaip keturis mėnesius. O dovanos gimusiam žydų Karaliui – auksas, smilkalai ir mira – it masalas traukė plėšikus. O kur dar prasti keliai ir netinkami kelionei orai! Kaip manai, ar išminčiai nejautė pagundos apsisukti ir grįžti namo?
Pagaliau Jeruzalė, karaliaus rūmai... Kelionės tikslas pasiektas? Ne, nėra čia jokio naujai gimusio žydų karaliaus. Ir žvaigždė kažkur dingo. Ką daryti? Erodas baimindamasis dėl savo kailio siunčia garbius svečius į Judo žemės Betliejų, kad „viską sužinotų apie kūdikį“ (Mt 2, 8).
Štai ištvermės ir tikėjimo pavyzdys! Pagonys, nepažįstantys Izraelio Dievo, nepabūgę kelionės pavojų, palieka savo namus, išeina iš pažįstamo ir saugaus krašto ir eina, žvaigždės vedami, pagarbinti naujagimio – Karaliaus, Dievo, Žmogaus. Ar išdrįsime mes pakartoti jų kelionę savo gyvenime?
Kai mokinystės kelias pasidaro per daug status ar vingiuotas, kai reikia eiti prieš vėją ar per liūtį, prisimink trijų karalių kelionę pas Kūdikėlį. Kai velnio melai ar pasaulio vilionės bando atimti iš tavęs tikėjimo lobius, įsivaizduok, kaip budriai šie išminčiai saugojo Jėzui skirtas brangenybes. Kai kelias į šventumą pasirodo esąs ilgesnis nei manei iš pradžių, kai kryžkelėje tenka rinktis naują kryptį ar apsigręžti akligatvyje, neprarask vilties, skubėk ieškoti Kūdikėlio Jėzaus kartu su išminčiais.
„Jie labai džiaugėsi“ (Mt 2, 10). Kelionės vargai pasimiršo, kai žvaigždė atvedė ten, kur buvo Jėzus. Mūsų šventumo kelyje Dievas pastato ne vieną kelio ženklą, atsiunčia ne vieną vadovą. Aunamės žygio batus? Verta!
Jėzau, padėk man ištvermingai eiti mokinystės keliu, kad pamatyčiau Tavo šlovę.
Iz 60, 1–6; Ps 72, 1–2. 7–8. 10–13; Ef 3, 2–3. 5–6
Šeštadienis, sausio 7
Mt 4, 12–17. 23–25
Jėzus paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume. (Mt 4, 13)
Jėzaus paslėptasis gyvenimas baigėsi. Per Krikštą ir keturiasdešimties dienų pasninką dykumoje Jis aiškiau suvokė savo misiją, pasiryžo vykdyti tai, kam Tėvas Jį atsiuntė į šią žemę. Sykį nepriimtas, nesuprastas, gal dabar... jau, atėjo metas. Ne, dar ne kryžiui, tik trejų metų bendrystei, tūkstančiams nueisimų kilometrų, bemiegių naktų kartu su Tėvu.
Kur Dvasia Jį ves toliau? Į sostinę Jeruzalę? Juk ten daugiausia išsilavinusių, pamaldžių, aukštakilmių žmonių, sostinėje susitelkęs valstybės ir tautos politinis elitas. Ten palankiai priimtą žinią bus lengviau skleisti provincijoje. Bet Jėzus, užuot kreipęs žingsnius į pietus, sostinės link, patraukė šiaurės pusėn, į „pagonių Galilėją“, Zebulono ir Naftalio sritis.
Jėzaus veiksmai neatitinka įprastų žmonių lūkesčių. Zebulonas ir Naftalis – pirmosios Izraelio teritorijos, pasidavusios Asirijos jungui 800 metais prieš Kristų. Jėzaus laikais žydai ten buvo susimaišę su įvairiomis pagonių tautomis. Šiame žmonių kratinyje religiją išmanančiųjų buvo nedaug. Ten gyveno daugiausia žvejai ir amatininkai, besistengiantys iš visų jėgų išlaikyti tikėjimą, nepaisant sunkumų ir vargų. Tai jie gavo privilegiją pirmieji išgirsti Jėzaus skelbiamą žinią: „Čia pat Dangaus Karalystė!“ (Mt 4, 17). Jie ilgai skendėjo tamsoje, jiems labiausiai reikėjo tos Dievo šviesos – tačiau jie mažiausiai to tikėjosi.
Argi ne taip Dievas prieina ir prie mūsų? Nieko nestebina, kad Jis prisiliečia prie mūsų „Jeruzalėje“ – maldos akimirką ar pamaldose. Bet Jam patinka aplankyti mus ir „pagonių Galilėjoje“, pralaimėjimo ar nusivylimo valandą, ten, kur buvome apiplėšti ir degėme apmaudu. Sužeistumo akimirkomis, kurios gali tapti nuodėmių ir susiskaldymo veislynu.
Kur ir kada tikiesi pamatyti Jėzų? Tikriausiai ten, kur gali jaustis Dievo vaiku. Bet Jis ateina ir tada, kai apraudu bičiulio netektį, kai širdis verda, patyrus nepelnytą įžeidimą. Jėzus nori būti mūsų gyvenimo dalininku, dalyvauti džiaugsmuose ir bėdose, nesusipratimuose ir sėkmėse. O ten, kur Jėzus, ten ir Jo Karalystė. Čia ir dabar.
Jėzau, padėk man išvysti čia pat esančią Tavo Karalystę ne tik šventomis akimirkomis, bet ir kasdienybėje.
1 Jn 3, 22 – 4, 6; Ps 2, 7–8. 10–12
Sekmadienis, sausio 8
KRISTAUS KRIKŠTAS
Mt 3, 13–17
Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ (Mt 3, 14)
Ir mums galbūt kyla abejonė, kaip ir Jonui: kodėl tobulas Dievo Sūnus panoro krikštytis kartu su atgailaujančiais nusidėjėliais? Juk Jis buvo Avinėlis be kliaudos ir be dėmės, taigi Jam nereikėjo nei atgailauti, nei atsiversti. Kodėl Jam reikėjo priimti Krikštą iš Jono?
Gauname paprastą atsakymą – Jis tai darė dėl mūsų. Priimdamas Jono atgailos Krikštą, Jėzus itin glaudžiai, visiškai susitapatina su mumis. Tą dieną Jis atėjo įvykdyti tobulo Dievo užmojo – „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“, t. y. prisiimti visų mūsų nuodėmių (plg. Mt 3, 15). Išbridęs iš vandens Jėzus iškart nukreipia savo žingsnius į kryžiaus kelią – už mus visus!
Jėzaus Krikštas yra Įsikūnijimo slėpinio tęsinys. „Staiga atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo“ (Mt 3, 16). Prasidėjo visai naujas amžius, Mesijo laikas. Tėvo balsas iš dangaus paliudijo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 17).
O kas toliau? Gundymai dykumoje, kuriuos Jėzus įveiks Dievo žodžiu ir Dvasios galia. Paskui su ta pačia Dvasios galybe skelbs, kad Dievo Karalystė visai arti, mokys, kaip turintis galią, darys ženklus ir stebuklus.
Mesijo Karalystė prasideda ir mums Krikšto valandą. Krikštu ne tik nuplaunama mūsų gimtoji nuodėmė, bet ir gauname Šventosios Dvasios dovaną, kuri po Sutvirtinimo įgalina mus atlikti ypatingą misiją. Dvasia nesiliauja veikti širdžių gelmėse, kad mūsų širdys taptų panašios į Jėzaus širdį, o mes patys taptume Jo paveikslu.
Skonėkis dieviškuoju gyvenimu, kuris mums duotas kaip dovana, kaip paveldas per Kristų, mūsų Viešpatį.
Viešpatie Jėzau, dangus atsivėrė... išliek man ir visiems žmonėms savo Dvasią...
Iz 42, 1–4. 6–7; Ps 29, 1–4. 9–10; Apd 10, 34–38
Pirmadienis, sausio 9
Žyd 1, 1–6
O dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų. (Žyd 1, 2)
Šiandien Bažnyčia pradeda skaityti Laišką žydams. Šio laiško mintys lydės mus dvasinėje kelionėje net keturias savaites, tad pamėginkime pažvelgti į jį plačiau.
Tiesą sakant, šis bevardis veikalas iki šiol lieka paslaptis aiškintojams. Naujojo Testamento kanone jis dedamas prie apaštalo Pauliaus laiškų, bet jo autoryste vis labiau abejojama, nes žodyno ir stiliaus skirtumai yra labai akivaizdūs. Kai kurie tyrinėtojai šį laišką priskiria Pauliaus bendradarbiui Barnabui, „paguodos sūnui“ (Apd 4, 36), kiti kaip galimus autorius įvardija Luką, Apolą ir net diakonę Priskilą. Nepaisant nesutarimų dėl autorystės, ankstyvoji Bažnyčia pripažino šį laišką autentiškai įkvėptu Šventosios Dvasios. Popiežius Klemensas (88–97 po Kristaus) cituoja jį savo Laiške korintiečiams.
Šiuolaikinėse studijose tvirtinama, kad Laiškas žydams buvo parašytas prieš Jeruzalės šventyklos sunaikinimą, apie 67-uosius metus po Kristaus. Laiško adresatas, manoma, buvo žydų kilmės krikščionių bendruomenė, įsišaknijusi hebrajų religinėje kultūroje, tačiau perėmusi graikų kalbą. Su oratoriaus jėga laiško autorius siekia sustiprinti šios bendruomenės tikėjimą, įkvėpti jai gyvastingumo. Jis ragina žvelgti į Jėzų, Dievo Sūnų, per kurį Dievas įvykdė pažadą išgelbėti savo tautą.
Laiškas žydams kalba apie patirtinį Jėzaus pažinimą ir Jo galią išlaisvinti mus iš vergijos. Jis yra didis Vyriausiasis Kunigas (plg. Žyd 4, 14), kuris nuolat mus užtaria (plg. Žyd 7, 25) ir Krauju, kurį išliejo už mus, nuvalo mūsų sąžinę nuo mirties darbų (plg. Žyd 9, 14). Jėzus yra mūsų tikėjimo vadovas ir ištobulintojas (plg. Žyd 12, 2), kuris savo galingu žodžiu palaiko ne tik mūsų gyvenimą, bet ir visatą (plg. Žyd 1, 3). Jis gali išsklaidyti kiekvieną baimę, atleisti kiekvieną nuodėmę, įveikti visas kliūtis, kurias tikėjimo kelyje stato mūsų pačių abejingumas krikščioniškajam pašaukimui. Autorius tarsi maldauja: „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus“ (Žyd 10, 23). Keliaukime drauge į Dangaus Jeruzalę!
Tėve, dėkoju Tau už Tavo Sūnų Jėzų, kuris mus veda į naują, amžinąją Sandorą.
Ps 97, 1–2. 6–7. 9; Mk 1, 14–20
Antradienis, sausio 10
Mk 1, 21–28
Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią. (Mk 1, 22)
Mes visi su dėkingumu prisimename griežtus, bet teisingus ir savo dalyką išmanančius mokytojus. Jie buvo autoritetai ir kolegoms, ir mokiniams. Susirinkę į sinagogą pasiklausyti Jėzaus žmonės irgi jautė, kad Jis moko kitaip negu Rašto aiškintojai. Šiandien žmonės mėgsta pasipuikuoti savo galia ar įtakingais pažįstamais, turinčiais galios. Jėzus nesipuikavo, Jis veikė ir mokė, o Jo žodis keitė žmonių gyvenimus.
Autoritetas, galia, valdžia – geras dalykas, tik reikia gebėti jais naudotis taip, kad tai padėtų siekti galutinio tikslo – Dievą garbinti, šlovinti ir Jam tarnauti, taip dalyvaujant savo ir pasaulio išgelbėjime. Žmogus, deja, perlenkia lazdą ir dėl gimtosios nuodėmės padarinių autoritetą paverčia tironija arba nenorėdamas tapti tironu ir iš baimės dėl savo kailio tampa kito tirono pataikūnu.
Jėzus savo galią, gautą iš Tėvo (žmogus dažnai mano, kad ją užsitarnauja ar išsikovoja pats), naudoja dėl žmonių gerovės: laimina juos, moko ir laisvina iš sielų priešo įtakos, iš neteisingų nuostatų, iš prisirišimų. Tad iš kur šiame pasaulyje karai, nesantaika, skyrybos? Kodėl Dievas nenaudoja savo galios nenaudėliams nubausti? Nes žmogus turi laisvą valią ir pats apsisprendžia, ar leis, kad Viešpats jam vadovautų. Jis kviečia bendradarbiauti išganymo darbe, atverti Jam savo širdies duris ir už tai apipila žmogų gausia palaima.
Nežinome, apie ką Jėzus kalbėjo tą dieną sinagogoje, ko mokė. Dėmesio centre atsiduria netyrosios dvasios apsėstas žmogus ir valdingas Jėzaus žodis: „Nutilk ir išeik iš jo!“ (Mk 1, 26). Galbūt Jėzus nori parodyti mums, kada būti nepalenkiamiems ir principingiems, kada atjaučiantiems ir švelniems. Jis moko mylėti artimą kaip save patį. Netikėkite sakančiais: „Myliu savo artimą, bet savęs ne.“ Jei nebūsi kantrus sau, negalėsi pakęsti to, kuris groja tavo nervais.
Viešpats savo galia nori vesti mus meilės ir šventumo keliais, nepaliauja mūsų tobulinęs, kad vis labiau taptume pagal Jo paveikslą ir panašumą. Apsisprendžiu tarti „taip“ ir eiti į laisvę ir džiaugsmą, nepaisydamas išbandymų. O tu?
Jėzau, veik mano gyvenime su visa savo jėga ir galybe.
Žyd 2, 5–12; Ps 8, 2. 5–9
