Meditacijos
Trečiadienis, kovo 1
Jon 3, 1–10
Ninevės žmonės patikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir visi, dideli bei maži, apsivilko ašutine. (Jon 3, 5)
Nuostabu! Vos išgirdę pranašo Jonos raginimą atsiversti, nineviečiai „patikėjo Dievu“, kurio net dorai nepažinojo, ir paskelbė pasninką, atgailos ženklan apsivilko ašutine. Izraelitai į savo pranašų raginimus taip greitai nesureaguodavo, o pagonys – iškart. Bet čia ne Jonos nuopelnas, tik Dievo galybė pasireiškė per silpną ir, pripažinkime, net nelabai klusnų pranašą.
Dievas išsirinko Joną, kaip ir kitus Senojo Testamento pranašus, būti Jo balsu ir pripildė jų žodžius jėgos, kuriai niekas negalėjo atsispirti. Vienintelė sąlyga – skelbti tik tai, ką liepia Viešpats, nieko nepridėti prie tos žinios ir nieko iš jos neatimti. Ir nesirūpinti: supras ar nesupras žmonės. Dievo Dvasia veiks ir perkeis klausytojų širdis, kaip liudijama šios dienos skaitinyje.
Mes visi, Šventosios Dievo tautos nariai, esame kviečiami dalyvauti pranašiškoje Kristaus tarnystėje ir visur skleisti gyvą Jo liudijimą, ypač tikėjimo bei meilės gyvenimu (plg. Lumen Gentium, 12). Kaip Jona esame pašaukti išgirsti Dievo žodį ir jį skelbti, pasitikėdami ne savo gražbylyste, bet Viešpaties galia perkeisti žmonių mintis ir jausmus, kai skelbiame tai, ką Jis liepė.
Dievo žodžio neišgirsi triukšme, Jo veikimo nepajusi, jei pasitikėsi savo mokslingumu, iškalbingumu. Atverk savo širdį Raštui, gamtos grožiui, bičiulio padrąsinimui. Dievas ras daugybę būdų, kaip tave prakalbinti, paguosti ir įpareigoti. Tu irgi turi misiją, kaip pranašas Jona. Viešpats skiria misiją, tarnystę kiekvienam žmogui.
Jeigu jauti, kad Dievas tave prakalbino, nebijok paliudyti Jo Artumą. Neužtvenk Jo žodžių savyje, jeigu jauti, kad juos įkvėpė ne vien dėl tavo sielos gerovės, bet ir kitiems pamokyti, padrąsinti ir paguosti (plg. 1 Kor 14, 3). Jei nesi tikras, kad tai tikrai Dievo balsas, nenusimink: pasidalyk tuo su savo dvasios palydėtoju ar nuodėmklausiu, jo įžvalgumas padės tau susivokti. Melskis, klausykis ir tikėk, jog Dievas tikrai nori kalbėti tau, o per tave ir kitiems.
Jėzau, dėkoju Tau, kad galiu Tavo balsą girdėti, Tavo Artumu džiaugtis ir Tavo žinia dalytis.
Ps 51, 3–4. 12–13. 18–19; Lk 11, 29–32
Ketvirtadienis, kovo 2
Ps 138, 1–3. 7–8
Kai šaukiausi, manęs išklausei, – suteikei man drąsos. (Ps 138, 3)
Šiandienos psalmė moko mus, kaip melstis patekus į ypač sunkias situacijas, kurių nūdienos geopolitinė padėtis nešykšti nė vienam pasaulio kampeliui, net ir santykinai saugiai demokratinei Europai. Psalmė moko atsiduoti į Dievo rankas, pasitikėti, kad Jis išgirs ir išklausys, ir žinoti, jog Jis suteiks jėgų ir stiprybės. Greičiausiai šią psalmę meldėsi ir karalienė Estera.
Žydų tautai Persijoje kilo mirtinas pavojus. Dešinioji karaliaus Ahasuero ranka, didžiūnas Hamanas, nusprendė išnaikinti juos visoje imperijoje. Pretekstą surengti tokias žudynes davė vienas žydas, karalienės Esteros dėdė Mordekajis, atsisakęs parodyti Hamanui pagarbą – pulti prieš jį kniūbsčia. Apgaule įtikinęs Ahasuerą, kad žydų religiniai papročiai kelia grėsmę valstybei, Hamanas gavo laisvę daryti su jais, kas jam atrodys tinkama.
Vienintelis žmogus, galįs pakeisti įvykių eigą, buvo karalienė Estera. Mordekajis paragino dukterėčią užtarti tautą, nes kitaip ir jai teks mirti. Toks likimas galėjo ištikti bet kurį žmogų, net ir karalienę, jeigu pasirodys karaliaus akivaizdoje nekviestas. Estera tris dienas meldėsi ir pasninkavo su visais savo tautiečiais, pasitikėdama Dievo geranoriškumu ir pagalba, o paskui Jo įkvėpta, švytėdama grožiu, spindėdama džiaugsmu ir meile, išdrįso ateiti Ahasuero akivaizdon ir rado malonę jo akyse. Istorija turi laimingą pabaigą, žydai buvo išgelbėti.
O koks rūpestis slegia tavo širdį? Nežinai, kaip pagelbėti nuo karo bėgantiems ukrainiečiams, įjautrinti vaikaičio vidinę klausą, kad atkreiptų dėmesį į Dievo žodžius, paguosti bičiulę, tapusią našle? Gal ką tik pats netekai darbo, o paskola už būstą dar neišmokėta?
Vis sukylančią baimę dėl ateities gali išdildyti Dievo įkvėpimas, Jo pagalba. Vien maldos gali neužtekti, reikės pasninko, kitų žmonių rūpestingo palaikymo, kantrybės ir ramybės. Tad viską atiduok į Viešpaties rankas, kaip Estera, ir kreipkis į tuos, kurie gali daugiau negu tu.
Viešpatie, pasitikiu Tavo malone! Tu žinai, ką turiu daryti. Įkvėpk man daugiau drąsos ir pasitikėjimo, kad kalbėčiau ir veikčiau.
Est C 12, 14–16. 23–25; Mt 7, 7–12
Penktadienis, kovo 3
Mt 5, 20–26
Eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną. (Mt 5, 24)
Koks laimingas būni, kai susidraugauji su kuo nors, kai surandi dvasiškai artimą sielą, kuri tampa tarsi antruoju „aš“, šeimos nariu. Atrodo, kad draugystė, kaip ir meilė, tvers amžiais. Tačiau realybėje pasitaiko ir kitaip. Juoda katė perbėga kelią, ir buvęs draugas ar draugė pereina į kitą kelio pusę, apsimeta, kad tavęs nemato. Sudužusį porceliano puodelį tik ypatingas profesionalas geba suklijuoti taip, kad jis atrodytų be įtrūkių, o kas suklijuos išduotą tarpasmeninį santykį?
Širdies skausmas stipresnis už fizinį kūno skausmą. Ir atleisti už atmetimą, už paniekinimą ar išdavystę daug sunkiau, negu už chuligano smūgį tarpuvartėje. Tačiau reikia, būtina. Būtinybę atleisti ypač pabrėžia šiuolaikiniai psichologai, bet žmogus ją jaučia nuo seno. Net Petras klausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti broliui? Ar iki septynių kartų?“ (Mt 18, 21). Neatleista žaizda pūliuoja ir įsiskausta.
Prisimeni, ką Jėzus atsakė Petrui? „Iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 22). Gailestingajam Dievui atleidimas – juokų darbas? Jėzus žino, kas yra išdavystė, Jis patyrė to paties Petro išsigynimą. Atleido ir Judui, ir Petrui, į abu žvelgė meilingu žvilgsniu. Vienas tą atleidimą paniekino, kitas – priėmė.
Kad ir kaip skaudėtų, turiu atleisti. Nėra kitos išeities. Neatleidimas už skriaudą paverstų mane savigailos vergu, atimtų teisę patirti Dievo atleidimą: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 36). Mano gailestingumas gali sklisti tik iš atverto Jėzaus gailestingumo lobyno. Jis vienintelis gali suklijuoti mano santykį, o pastangos atleisti, dovanoti tą santykį padarys dar tvirtesnį.
Atleidimas – laiko reikalaujantis, daugiasluoksnis procesas. Jėzus tą žino ir Jam rūpi, kad mūsų širdys bėgant laikui ne įdiržtų, ne suakmenėtų, bet suminkštėtų. Kasdien prašykime Jo malonės, kad būtume vis gailestingesni, vis atlaidesni Dievui, artimui ir sau patiems.
Viešpatie Jėzau, apdovanok mane pasitikėjimu ir gailestingumu, kad pajėgčiau atleisti tiems, kurie mane įskaudino.
Ez 18, 21–28; Ps 130, 1–8
Šeštadienis, kovo 4
ŠV. KAZIMIERAS, Lietuvos globėjas
Kun 19, 1–2. 17–19
Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas. (Kun 19, 2)
Visais laikais šventumas žmogui siejosi su ypatingu pasiaukojimu, ilgomis maldos valandomis, mistinėmis patirtimis ir buvo „rezervuotas“ dvasinio luomo žmonėms. Iš eilinių tikinčiųjų buvo reikalaujama labai nedaug: maždaug apie Velykas atlikti išpažintį ir priimti Komuniją, laikytis Dešimties Dievo įsakymų. Tačiau Dievo požiūris į šventumą skiriasi nuo žmogaus žvilgsnio: būti šventam – ne privilegija, bet būtinybė.
Paprasti žmonės nedrįso svajoti apie šventumą, karaliai ir kiti kilmingieji – dažniausiai nenorėjo. Gyvenime jie turėjo viską – turtą, valdžią, žmonių pagarbą. Altorių garbė būtų tik malonus priedas prie viso to, ką jiems duoda kilmė ir karaliaus karūna. Politika, karo žygiai – sunku šiose srityse aptikti šventumo pėdsaką.
Tačiau ir tarp valdovų atsirasdavo vyrų ir moterų pagal Dievo širdį – taip Viešpats kadaise apibūdino karalių Dovydą (plg. 1 Sam 13, 14). Vienas iš jų – šventasis karalaitis Kazimieras, Lietuvos globėjas. Su jaunatvišku maksimalizmu jis nuo mažens ėjo prieš srovę, niekada nesiderėjo su savo sąžine, nesiekė populiarumo.
Gal Kazimierui terūpėjo paradinis šventumas: iškilmingos pamaldos, per atlaidus elgetoms išdalyti dukatai? O ne: jis ateidavo pasimelsti ir prie uždarytų Vilniaus katedros durų, išmaldą dalydavo ne tik per atlaidus, bet ir šiokiadieniais lankydamas vargetų lūšnas. Anot šventojo biografo, jis „norėjo verčiau būti tarp romiųjų ir turinčiųjų vargdienio dvasią, <...> negu tarp šio pasaulio galingųjų“.
Šventumo pumpuras dar labiau prasiskleidė, karalaičiui susirgus džiova. Medicina dar nebuvo tiek suklestėjusi kaip mūsų dienomis, tad gydytojai siūlė keisčiausius gydymo būdus. Kazimierui patarė permiegoti su gražia moterimi, kad sugrįžtų sveikata. Jis atsakė, kad verčiau praras šį laikiną gyvenimą, bet išsaugos amžinąjį, jo laukiantį danguje. Kristus jam buvo toks brangus, kad visi pasaulio turtai virto tik dėmesio nevertais blizgučiais.
Ar Dievą myli labiau už viską, o artimą kaip save patį?
Šventasis Kazimierai, garbingasis Lietuvos sūnau, melski už mus!
Ps 15, 2–4; Fil 3, 8–14; Jn 15, 9–17
Sekmadienis, kovo 5
Pr 12, 1–4
Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu. (Pr 12, 2)
Abraomas – mūsų tikėjimo protėvis, bet dažnai pamirštame, kad jis buvo pagonis, garbino stabus, o šie netikri dievai, kaip ir juos garbinęs pasaulis, buvo savanaudžiai, žiaurūs ir tikri menkystos. Tad matome, kad Dievas nėra žmonėms šališkas. Jis išsirenka ne ypatingus žmones, o tuos, kurie įvykdys Jo užmojį.
Abraomas – vienas iš jų. Keista, kad Abraomas nenustemba, išgirdęs nepažįstamo Dievo balsą. Gal ir nustemba, bet Šventasis Raštas apie tai nieko nesako. O Jahvė – visai kitoks nei tie „dievai“, kuriuos jis iki tol garbino. Anie reikalavo aukų, pagarbos, o šis žada palaiminimą nieko nereikalaudamas mainais, net negrasindamas bausti, jei Abraomas nepaklus. Tas neįprastas elgesys Abraomui sukėlė ne įtarumą, bet pasitikėjimą. Kol kas jis dar ne Abraomas, tik Abramas. Jis „išėjo, kaip Viešpats buvo paliepęs, ir Viešpats ėjo su juo“ (Pr 12, 4).
Tokių išėjimų išrinktosios tautos, o vėliau krikščionių Bendrijos istorijoje bus ne vienas. Ir visi jie vedė į laisvę. Ar tokių išėjimų nepasitaikė ir tavo gyvenime? Gerai pagalvojęs turbūt prisiminsi ne vieną. Ne visada drąsiai, ne visada besąlygiškai pasitikėdamas ėjai ten, kur Dievas kvietė ir žadėjo palaiminimą, bet išdrįsus palikti komforto zoną niekada neteko gailėtis.
Moderniųjų laikų žmogui, gyvenančiam „duodu–imu“ santykių valdomame pasaulyje, sunku patikėti, kad Viešpats kviečia jį į Pažado žemę, į mylimojo Sūnaus karalystę, kad būtų jos statytojas ir dalininkas dėl savo paties gerovės ir palaimos. Ar patikėsi, nors būtų ir labai sunku? Ar išeisi iš savanaudiškumo, iš nuodėmės namų? Iš meilės Tėvui ir iš meilės Sūnui, kuris pasiaukojo už kiekvieną iš mūsų, kad kelionės sunkumai mūsų neišgąsdintų ir neatgrasytų.
Viešpatie, duok man Abraomo tikėjimą, kad drąsiai su Tavimi eičiau į laisvę.
Ps 33, 4–5. 18–20. 22; 2 Tim 1, 8–10; Mt 17, 1–9
Pirmadienis, kovo 6
Lk 6, 36–38
Būkite gailestingi, kaip ir jūsų tėvas yra gailestingas. (Lk 6, 36)
Jėzus gerai pažino žmogaus širdies gelmes: Jis suprato, kaip mums kartais būna sunku parodyti gailestingumą, peržengti save, savo įsitikinimus. Tačiau Viešpats niekada nereikalauja neįmanomų dalykų. Tad ir Jėzaus paliepimas „būti gailestingiems kaip Tėvas“ – ne iš fantastikos srities, bet realus kaip gyvenimas. Kas mums gali padėti laikytis šio įsakymo?
Nors galime mokslo ir meno kalba mėginti nusakyti, kas yra gailestingumas, bet kur kas geriau jį suprasime, kai jis bus konkrečiai liudijamas, kad ir atnešant lėkštę šiltos sriubos vienišam senoliui. Tai gailestingumo darbas kūnui, o nuriedėjusi dėkingumo ašara pasako kur kas daugiau nei bet kokie išvedžiojimai. Evangelijose pats Jėzus mums rodo gailestingumo pavyzdį. Šv. popiežius Jonas Paulius II sakė: „Jėzus – tai gailestingumas“ (Dives in Misericordia, 2).
Jėzus gailestingumą rodė kiekviename žingsnyje, nebodamas išsukti iš kelio dėl to vienintelio žmogaus, kuriam reikia pagalbos, išgydymo, išlaisvinimo iš netyrosios dvasios ar žodžio: „Tavo nuodėmės tau atleistos“ (Lk 5, 20). Sugauta svetimautoja, bičiulių pro praardytą stogą prie Jėzaus kojų nuleistas paralyžiuotasis, raupsuotasis, maldavęs pasigailėjimo, visų niekinamas muitininkas ar samarietis – jie visi sulaukė Jėzaus gailestingumo.
Šiuolaikinėje visuomenėje gailestingumas kartais laikomas silpnumo ženklu ar proga pasipuikuoti savo dosnumu. Jėzus savo gailestingumo niekada neafišavo, juo nesididžiavo, dažnai net drausdavo skelbti, kad tai Jis padarė vieną ar kitą gerą darbą.
Gavėnia – tinkamas metas sėti gailestingumą ne tik per akcijas, kurias transliuoja televizija, bet ir auginti jo gležną daigelį širdies slaptoje. Neužsimerkti prieš kaimyno fizinį ar dvasinį skurdą, skausmą. Skurdžius yra tas, kuris nepasidalija net šypsena, nepasako „labas rytas“ gatvę šluojančiai moteriai. Kaupiami milijonai nepadarys tavęs turtuoliu, turtingas tapsi tik jais pasidalijęs. Suprantama, kad ne visada gali pasidalyti euru, bet savo laiku tikrai gali.
Viešpatie Jėzau, Tu esi pats gailestingumas. Suteik drąsos kiekvienam žmogui būti gailestingam kaip Tu, kaip Tėvas.
Dan 9, 4–10; Ps 79, 8–9. 11. 13
Antradienis, kovo 7
Mt 23, 1–12
Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. (Mt 23, 5)
Jėzus nevyniojo žodžių į vatą, kritikuodamas Rašto aiškintojus ir fariziejus, kurie akivaizdžiai demonstravo savo išorinį šventumą. Jis gerai žinojo, kad jie patys iki galo nesilaiko tų normų, dėl kurių nesilaikymo smerkia kitus eilinius žmonelius. Fariziejai turėjo gerųs ketinimų, jie studijavo Mozės Įstatymą, nes iš tiesų norėjo sekti Viešpačiu, tačiau nuoširdžiam maldingumui koją kišo žmogiškoji puikybė. Stengėsi išsiskirti apranga, siekė žmonių pagarbos ne iš meilės Dievui, bet norėdami sutvirtinti savo padėtį visuomenėje (plg. Mt 23, 5–7).
Gali kilti klausimas, kodėl šiems vyrams taip rūpėjo kitų žmonių nuomonė. Saugumo visuomenėje jiems tikrai netrūko. Taip jie veikiausiai stengėsi apsaugoti savo tikėjimą nuo neigiamo okupantų romėnų poveikio, bet kokia kaina išsaugoti judaizmą. Dėl šio tikslo fariziejai ypač akcentavo apeigas ir tradiciją, o tuos, kurie nepajėgė besąlygiškai šių ritualų laikytis, smerkė.
Biblija kišenėje ar didelis kryžius ant krūtinės nereiškia, kad mūsų vidinis tikėjimas stipresnis nei kitų, veikiau priešingai – liudija mūsų norą susilaukti pagyrų ir plojimų už savo tikėjimą ar šventumo garsą. O kartais slepiame savo talentus bijodami, kad jie per menki ir žmonės jais nesižavės. Toks apsimestinis kuklumas – subtilesnė puikybės forma. Tačiau mūsų silpnybės neturėtų atimti mums drąsos, bet skatinti mus dar uoliau ieškoti Dievo gailestingumo, siekti perkeičiančios Jo malonės.
Geriausias nuolankumo pavyzdys – pats mūsų Viešpats. Jis niekada nesistengė patraukti kitų dėmesio, nereklamavo nei savęs, nei savo antgamtinių galių. Jam nerūpėjo girtis, lygintis su kitais ar didžiuotis. Tačiau Jį sekė tūkstantinės minios, apie tai kiti rabinai, fariziejai ar Rašto aiškintojai galėjo tik pasvajoti. Kur Jėzaus patrauklumo raktas? Iš Jo sklido tai, ko labiausiai reikėjo tiems suvargusiems žmonėms, – Tėvo meilė.
Nori padaryti įspūdį kitiems? Sek Jėzų be žodžių, būk su Juo, ir žmonės atpažins Jį tavyje. Vieni tuo žavėsis, kiti smerks, bet abejingų tikrai nebus.
Tėve, išlaisvink ir apsaugok mane nuo troškimo būti giriamam. Tau vienam šlovė per amžius!
Iz 1, 10. 16–20; Ps 50, 8–9. 16–17. 21. 23
Trečiadienis, kovo 8
Mt 20, 17–28
Sakyk, kad šitie abu mano sūnūs tavo Karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, kitas kairėje. (Mt 20, 21)
Motinos visais laikais ir visur yra panašios: nori savo sūnums paties geriausio. Jokūbo ir Jono motina – ne išimtis. Ji susitaikė su tuo, kad abu sūnūs viską paliko, kad nesukūrė šeimų ir nepadovanos jai galimybės pasidžiaugti vaikaičiais. Jai patiko tas idealistas Mokytojas, kurį jos vaikai laikė Viešpačiu, Mesiju. Bet reikia ir apie ateitį pagalvoti. Jokūbas ir Jonas, nors ir praminti Griaustinio vaikais, kuklūs, nesiverš į aukštus postus Dievo Karalystėje, tad mama jais pasirūpins.
Jėzaus atsakymas apstulbina ir ją, ir apaštalus, ir mus visus. Esame linkę Jėzų laikyti administratoriumi, kuris teisingai paskirstys palikimą, atsilygins ištikimiausiems sekėjams, paskirdamas juos į įtakingus postus savo valstybėje. Jėzui tokie dalykai nerūpi: „Tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta“ (Mt 20, 23). Jeigu jau Dievo Sūnus neturi galios kontroliuoti valdžios dalybų, tai žmogui pretenduoti į tokią galią iš viso nedera.
Dievo ir žmogaus mintys – visiškai priešingos. Dievas, būdamas Visagalis, nelaiko užgniaužęs savo galios, bet ja dalijasi su žmogumi. Žmogus, gavęs galios trupinėlį, ja naudojasi tarsi būtų visagalis ir tarsi jam pakaktų savęs paties. Mums patinka kontroliuoti savo gyvenimo įvykius, o vos tik reikalai pakrypsta ne į tą pusę, kurios tikėjomės, nusimename, mus netgi apima depresija, puolame ieškoti kaltininkų ir teisinti save.
Jėzaus valdžios samprata nepriimtina vartotojiškai visuomenei: „Jei kas norėtų būti didžiausias tarp jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“ (Mt 20, 26–27).
Gavėnios metas sudaro palankias sąlygas mokytis iš nuolankiaširdžio Jėzaus, pastebėti progas daryti gera ir tarnauti šalia esantiems. Savo pastangomis vargiai pasikeisime, todėl prašykime Šventosios Dvasios pagalbos, kad iškilusią problemą priimtume kaip dovaną (užstrigę spūstyje galime keiktis, bet juk žymiai geriau melstis), darytume gerus darbus nelaukdami padėkos, o gyvenimo vadžias atiduotume į Dievo rankas.
Viešpatie, padaryk, kad aš trokščiau tarnauti kitiems, o ne pats būti aptarnaujamas.
Jer 18, 18–20; Ps 31, 5–6. 14–16
Ketvirtadienis, kovo 9
Lk 16, 19–31
Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų. (Lk 16, 31)
Turtuolis, apie kurį palyginime pasakoja Jėzus, tikriausiai nebuvo niekšas ar žiauruolis. Jis net nevarė Lozoriaus nuo savo kiemo vartų. Jo nuodėmė – absoliutus abejingumas tam varguoliui. Peržengdavo per jį tarsi daiktą, šiukšlę, atmatą, įeidamas ar išeidamas. „Nematomasis“ Lozorius tylomis kentė sunkią dalią, o turtuolis mėgavosi gyvenimo malonumais. Tačiau peržengus mirties slenkstį abiejų gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis: Lozorius – Abraomo prieglobstyje, turtuolis – pragaro liepsnose.
Tik dabar turtuolis atkreipia dėmesį į vargetą ir prašo Abraomo, kad jį atsiųstų jo kančių palengvinti. Jeigu tai neįmanoma, tai tegu nusiunčia jį į žemę, kad įspėtų jo brolius pakeisti gyvenimo būdą, kitaip ir jų lauks tokia pati kančia. Abraomo atsakymas – iškalbingas: jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės net jei kas iš kapo atneštų žinią (plg. Lk 16, 31).
Nežinome, bet drįstame spėti, kad turtuolis, kol gyveno žemėje, turbūt Šventyklos nelankė ir neskaitė nei Toros, nei pranašų raštų. Jei būtų skaitęs, tikriausiai kitaip būtų elgęsis su Lozoriumi: parodęs jam atjautą, jei ne iš meilės, tai bent iš bausmės baimės ar noro atrodyti teisiam Dievo akyse.
Raštas moko: „Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte“ (Įst 15, 11); „Pasninkas, kokio aš noriu, tai <...> dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą“ (Iz 58, 6. 7); „Kas yra dosnus vargšui, skolina Viešpačiui – Viešpats atmokės jam už jo gerą darbą“ (Pat 19, 17).
Turtuoliui šie žodžiai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Godumo aptemdytos akys dar labiau apako ir nieko nebematė. Jo akys atsivėrė tik pomirtinėje kančioje. Dievas trokšta, kad mes nebaustume savęs abejingumu artimui. Šventasis Raštas duotas tam, kad perkeistų mūsų žvilgsnį, padėtų suprasti, kas iš tiesų yra mūsų artimas. Tai supratę nepraeikime pro šalį. Pastebėkime Lozorių prie savo durų...
Viešpatie Jėzau, atverk mano akis, kad pamatyčiau artimo reikmes, suteik malonės ir išminties į jas atsiliepti.
Jer 17, 5–10; Ps 1, 1–4. 6
Penktadienis, kovo 10
Mt 21, 33–43. 45–46
Dievo Karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių. (Mt 21, 43)
Šiandienos skaitinys šiurpulingai skatina susimąstyti apie Dievo teismo rimtumą ir neklusnumo pasekmes. Tačiau pažvelgę kitu rakursu galime pamatyti sukrečiančią Dievo meilę mums.
Šiame palyginime vynuogyno savininkas siunčia tarnus vieną po kito atsiimti savosios vaisių dalies iš vyndarių, kuriems buvo išnuomojęs vynuogyną. Jis nepagailėjo net savo Sūnaus. Dievas yra lyg tas savininkas, o mes – vynuogės, kurių dalis priklauso Viešpačiui. Dievo meilė mums tokia stipri, kad Jis mus persekioja kaip „dangaus skalikas“. Jis nori, kad mes tą meilę kuo labiau pažintume, nes Jis niekada neišsižada mūsų.
Dėl šios meilės Jis pašaukė Abraomą ir vedė jį į Pažadėtąją žemę. Pasiuntė Mozę pas izraelitus į Egiptą, kad išvestų juos „iš nelaisvės namų“. Iš meilės siuntė teisėjus, karalius ir pranašus, kad jie paprotintų žmones atsiversti, sugrįžti pas Dievą su nuolankiais atsiprašymo žodžiais, su ryžtu palikti visus nedorus kelius. Tada Dievas atsiuntė savo viengimį Sūnų. Tačiau daugybė Izraelio vadovų atmetė šį „kertinį akmenį“ (Mt 21, 42). Dievas ir iš šio atmetimo ištraukė gėrį: Jėzaus auką ant kryžiaus ir prisikėlimą, kad mūsų atpirkimui nieko netrūktų.
Dievo bendrystė su žmogumi tuo nesibaigė. Prisikėlęs Jėzus kalbina kiekvieną sielą ir nesiliaus tą daręs iki laikų pabaigos. Mes, Jo mokiniai, galime džiugiai darbuotis Jo vynuogyne, ištvermingai dalytis Jo meile, galime sugrąžinti Jam priklausančią vaisių dalį – Dievo vaikus.
Kai kas sako: „Nemoku kitų įtikinti, kad tikėtų.“ O gal ne nuo to galo pradedi? Evangelizacijos pastangos nebus sėkmingos, jei tą darysi su baime ar iš pareigos jausmo. Dievas trokšta ir linki, kad šios pastangos natūraliai kiltų iš mūsų patirties, iš suvokimo, kad Dievas mus beprotiškai myli. Kai širdis kupina meilės, jos tiesiog nepajėgsime sulaikyti. Kokį vynuogyną Dievas šiandien tau išnuomojo?
Tėve, dėkoju Tau už begalinę Tavo meilę, ji neslopsta ir nesibaigia. Padėk man šiandien ja dalytis su šalia esančiais geros valios žmonėmis.
Pr 37, 3–4. 12–13. 17–28; Ps 105, 16–21
