Meditacijos
Trečiadienis, gegužės 1
Jn 15, 1–8
Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. (Jn 15, 8)
Ar Jėzus ne per daug tikisi iš apaštalų, iš savo mokinių, iš mūsų? Nejaugi mes galime peržengti savo kūriniškas ribas, įsileisti dieviškąją meilę ir šviesą į savo širdį ir leisti Jo gyvybės syvams tekėti į aplinką, šviesti mūsų artimui? Jėzus mums sako, kad tai įmanoma (nors tas gyrius iš mūsų lūpų nebus tobulas), ir net parodo, kaip žmogus gali pašlovinti Dievą.
Pirmas būdas – duoti gausių vaisių (plg. Jn 15, 8). Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir mes negalime nieko nuveikti, atsiskyrę nuo Jėzaus, tikrojo vynmedžio (plg. Jn 15, 3. 4). Taigi vaisingumas priklauso nuo mūsų įsišaknijimo Jėzuje Kristuje. Maistas sielai, gyvastis ir meilė teka iš Jėzaus į mane ir į tave. Ar mano šaknys stiprios, ar pajėgiu laikytis Jo žodžio, daryti, ką Jis liepia? Jeigu savo pastangas kreipiu šia linkme, Jėzaus gyvybė atneš džiaugsmo, taikingumo, kantrybės ir nuolankumo, leis pašlovinti Tėvą danguje.
Antras būdas pašlovinti Tėvą – mokinystė. Senovės Izraelyje vyrai pasirinkdavo savo rabį ir mokydavosi iš jo, o paskui patys tapę mokytojais gautas žinias perteikdavo kitiems. Jėzus savo mokinius išsirinko pats, kad jie būtų su Juo, o paskui siuntė juos „Dievo Karalystės skelbti, sveikatos ligoniams teikti“ (Lk 9, 2). Kai kurie bandė būti didesni už savo Mokytoją, bet jiems nepasisekė. Kiti norėjo pamokyti patį Mokytoją, ką Jis turėtų ir ko neturėtų daryti. Treti pasitraukė...
Šiandien žmonės mokymosi procesą nori paversti žaidimu, o kartais net farsu. Manome, kad Google mums įkrės daugiau proto negu gyvas bendravimas pamokoje su mokytoju ir bendramoksliais. Ir taip nejučia daromės panašūs į kompiuterio programas. Ar kas nors atpažįsta, kad esi Jėzaus mokinys? Jei taip, iš ko? – Tik iš meilės Dievui, kitam žmogui, aplinkai ir sau!
Ir galima apsieiti be žodžių. Tik tyliai pabūti šalia Jėzaus. Šalia artimo. Palaiminti neprietelių. Tai be galo paprasta, jei peržengi savo puikybę ir egoizmą.
Jėzau, aukoju Tau savo dieną, kad paverstum ją tinkama atnaša Tėvo garbei ir šlovei.
Apd 15, 1–6; Ps 122, 1–5
Ketvirtadienis, gegužės 2
Jn 15, 9–11
Pasilikite mano meilėje! (Jn 15, 9)
Vartotojiškumas visuomenės narius skatina kaupti daiktus, kurie jiems nereikalingi. Galbūt tam turi įtakos ir posovietinė savimonė: „Kada nors prireiks.“ Kol gyveni vienoje vietoje, problemų ne tiek ir daug, bet kai tenka kraustytis į kitą miestą... Kai sveikata sušlubuoja tiek, kad negali pats pasirūpinti savimi ir tenka pasikliauti sūnaus ar dukros svetingumu. Susiimi už galvos: „Kam aš visa tai kaupiau?“
Galime pasimokyti iš skandinavų praktikos, tik neišsigąskime jos pavadinimo – „mirties valymas“. Į antrąją amžiaus pusę perkopę švedai, norvegai ir danai sąmoningai išdalija per gyvenimą sukauptus daiktus, kad vaikams ir vaikaičiams nereikėtų vargti juos rūšiuojant, kai jie patys jau bus anapusybėje.
Šis daiktų peržiūros procesas gali tapti meditacijos pratyba. Paimi nuotrauką ar kokį seniai rankose turėtą daiktą, atgyja prisiminimai, susimąstai apie tų dalykų svarbą ir vertę tada ir dabar. Kai daug daiktų palieki nuošalyje, atiduodi kitiems, atsisveikini su savo praeitimi, daug lengviau išsikraustyti į naują vietą ir pradėti gyvenimą iš naujo, o senoliams prašviesėja protas ir širdis, atsirišus nuo viso, ko tikrai neprireiks amžinybėje.
Jėzaus raginimas „Pasilikite mano meilėje“ – tai kvietimas į dvasinę savo gyvenimo, ypač savo santykių – meilių ir nemeilių – inventorizaciją. Šiame pasaulyje mūsų dėmesį ir meilę patraukia suvedžiotojai, išveda mus iš kelio žadėdami aukso kalnus. Meilikavimui reta siela geba atsispirti ir, palikusi tikrąją meilę, puola į pavojingus meilės žaidimus, savo meilę atiduoda stabams.
Kokios netikros meilės vargina tavo širdį? Gal bet kokia kaina sieki pasaulio palankumo, kuris suteiktų saugumo pojūtį? Gal iš „meilės“ nori atkeršyti savo nedraugams? Gal vis dar iš „meilės“ norisi reguliuoti savo suaugusio sūnaus ar ištekėjusios dukros gyvenimą? Prašyk Jėzaus, kad padėtų tau paleisti visas netvarkingas meiles ir įsišaknyti besąlyginėje Jo meilėje. Tada tavo džiaugsmas bus tobulas.
Imk ir priimk, Viešpatie, visa, ką turiu. Duok ir palik man tik savo meilę ir man to užteks. Vien Tave trokštu mylėti.
Apd 15, 7–21; Ps 96, 1–3. 10
Penktadienis, gegužės 3
Šv. apaštalai Pilypas ir Jokūbas
Ps 19, 2–5
Aidi žinia per visą žemę. (Ps 19, 5)
Šiandien dviejų apaštalų – Pilypo ir Jokūbo šventė. Apie juos žinome nedaug, evangelijose žinios šykščios. Jėzus išsirinko juos į artimiausių sekėjų – apaštalų – būrį ir jie, pasakę „taip“, nešė išganymo žinią iki žemės pakraščių.
Pilypas buvo kilęs iš Betsaidos – Andriejaus ir Petro gimtojo miesto. Jėzus jį pasišaukė vieną pirmųjų (plg. Jn 1, 43). Džiugu, kad ir Andriejus, ir Pilypas skuba pranešti apie Mesiją artimiems žmonėms – vienas broliui, kitas draugui. Natanaelio skepticizmas neatšaldė Pilypo entuziazmo (plg. Jn 1, 45. 46). Jėzus matė Pilypo potencialą, nes būtent jo paklausė: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ (Jn 6, 5). Pilypas sumišo, nes turimų pinigų tam aiškiai nebūtų užtekę.
Pilypą dar matome paskutinę Jėzaus žemiškojo gyvenimo savaitę. Į Pilypą kreipėsi graikai, norėję susitikti su Jėzumi. Pilypas su Andriejumi pranešė Jėzui, kad Jį nori pamatyti keli svetimšaliai (plg. Jn 12, 21–22); Evangelija nemini, ar Jėzus susitiko su interesantais. Paskutinis Pilypo prašymas Jėzui: „Parodyk mums Tėvą“ tikriausiai nuliūdino Mokytoją: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu vis dar manęs nepažįsti!“ (Jn 14, 8. 9).
Jėzus apaštalais išsirinko du vyrus, vardu Jokūbas. Šiandien minimas Jokūbas yra Alfiejaus sūnus, dar vadinamas Jaunesniuoju ir Viešpaties broliu. Biblijos tyrinėtojai mano, kad jis buvo dešinioji Petro ranka Jeruzalės Bažnyčioje, o šiam išvykus vadovavo bendruomenei. Tiesa, kiti sako, kad Jokūbas Jaunesnysis ir Viešpaties brolis buvo du atskiri asmenys.
Apaštalai Pilypas ir Jokūbas skelbė Evangeliją ir už ją paguldė galvas: Pilypas Hierapolyje, Jokūbas Jaunesnysis arba Jeruzalėje 62 m. po Kristaus, arba Žemutiniame Egipte. Tačiau Viešpaties žinia nesurakinama ir nenužudoma, ji sklido ir tebesklinda per visą žemę. Po apaštalų ją toliau skelbė misionieriai, neišsigandę jokių pavojų ir kankinystės. Šiandien estafetės lazdelė perduota mums.
Jeigu jau susitikai Jėzų, pakviesk ir kitus susitikti su Juo. Nebūtina pasakoti apie Dievą. Tegu kiti Jį pamato per tave, teatsispindi tavyje Jo veidas.
Viešpatie, mokyk mane niekam neužstoti Tavo veido.
1 Kor 15, 1–8; Jn 14, 6–14
Šeštadienis, gegužės 4
Jn 15, 18–21
Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų. (Jn 15, 18)
Kai patiriame skriaudą ar neapykantą, dažniausiai reaguojame pykčiu, kartais prisidengiame abejingumu arba pradedame gailėti savęs. Jėzus skatina mokinius elgtis kitaip ir nenustebti, jeigu patirs neapykantą dėl Jo vardo. „Jei persekiojo mane, persekios ir jus“ (Jn 15, 20). Mus stebina tai, kad Jėzus į neapykantą atsako ne pykčiu, bet meile. Juk fariziejus ir Rašto aiškintojus Jėzus bardavo iš meilės, stengdamasis atverti jų sielos akis, kad jie suprastų, jog Jis yra Tėvo siųstasis Mesijas. Bet jie nepažino, nesuprato...
Net paskutinėmis žemiškojo gyvenimo valandomis Jėzus reaguoja gėriu į skriaudą: Getsemanėje, kai Petras puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį, Jėzus jį sudraudė ir, palietęs tarno ausį, išgydė jį (Lk 22, 50–51). Dar jautriau Jo meilė atsiskleidžia ant kryžiaus: Jėzus meldžia Tėvą atleisti Jo kankintojams (plg. Lk 23, 34), pažada dangų plėšikui (plg. Lk 23, 43), dovanoja Motinai Marijai sūnų – savo mylimąjį mokinį (plg. Jn 19, 26).
Pamąstyk, ar tikrai gebi neatsakyti piktu į pikta? Mūsų pastangos tėra Dievo malonės atspindys, tik Jėzus ir Šventoji Dvasia gali mus paskatinti į blogį atsiliepti gerumu, humoru, šypsena. Tą gerai suvokė šventieji, kankiniai ir poetai. Prisimink pal. Jurgio Matulaičio šūkį – „Nugalėk pikta gerumu.“
„Jei moki kantriai laukt ir nepavargti, už piktą šmeižtą neatsiteist šmeižtu, nekenčiamas nekenčiančių nesmerkti ir nesidėti protingu nei geru. <...> Jei kęst gali, kai tavo tiesą šventą derglioja niekšai, siekdami klastos, kai žlunga tai, kas sunkiai užgyventa, ir vėl pradėti viską iš pradžios. <...> Jei tu jauti, kaip greitai bėga laikas, ir jį matuot sekundėmis gali, tada tu būsi tikras Žemės vaikas, tada tu tapsi žmogumi“ (Rudyard Kipling, „Jeigu“).
Teįkvepia mus laiko patikrinta išmintis. Būdami mažesni už aguonos grūdą, parodykime savo didybę ne pykčiu, bet gailestingumu. Jei Dievas mums dovanojo šimtatūkstantinę skolą, negi imsime smaugti kaimyną dėl negrąžinto euro. Juk tuo parodysime, kad nemylime patys savęs.
Šventoji Dvasia, padėk man dalytis malone su kitais ir mylėti tuos, kurie manęs nekenčia.
Apd 16, 1–10; Ps 100, 1–3. 5
Sekmadienis, gegužės 5
1 Jn 4, 7–10
Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. (1 Jn 4, 8)
„Dievas yra meilė“ ir panašūs teiginiai gali pasirodyti abstraktūs, gal net nutolę nuo realybės. Apaštalas ir evangelistas Jonas savo pirmajame laiške parodo praktišką šios meilės išraišką: „Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4, 9). Kita šios Dievo meilės išraiška – daug skaudesnė ir baisesnė: tai Kristaus mirtis ant kryžiaus. Per Jo mirtį „turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa“ (Ef 1, 7). „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“, – sako Jėzus (Jn 15, 13).
Jei norime būti panašūs į Jėzų, jei norime Juo sekti, „ir mes turime guldyti gyvybę už brolius“ (1 Jn 3, 16). Tikėtina, kad nebūsime pašaukti mirti už kitą, bet išsižadėti dalies savęs dėl artimo gerovės, peržengti savo komforto zonos ribas tikrai teks.
Apaštalas Petras per Paskutinę vakarienę buvo pasiryžęs už Viešpatį guldyti gyvybę, bet žinome, kuo tai baigėsi: išsigynė Jį pažįstąs. Tačiau Šventoji Dvasia Petrą pavertė tikru Jėzaus atspindžiu. Kadaise Jėzus sukdavo iš kelio dėl vieno žmogaus, dabar Petras keliauja su pagonimis 56 kilometrus į Cezarėją, į romėnų šimtininko Kornelijaus namus, nesuvokdamas dėl ko? Eina žinodamas, kad „žydui nevalia bendrauti ar svečiuotis pas svetimtautį“ (Apd 10, 28). Ta viešnagė parodė, kad Dievas nėra žmonėms šališkas ir siunčia pagonims tą pačią Dvasią, kaip ir apaštalams.
Kasdien turime progų apriboti save, kad būtų geriau kitam. Tarpasmeniniuose santykiuose parodyti kantrybę, kai artimas groja mūsų nervais. Transporto spūstyje praleisti automobilį, kurio vairuotojas skuba labiau už mane. Tokie maži veiksmai abstrakčią tiesą pavers gyva meilės tikrove.
Viešpatie, atverk mano akis, kad nepražiūrėčiau progos parodyti meilę artimui.
Apd 10, 25–26. 34–35. 44–48; Ps 98, 1–4; Jn 15, 9–17
Pirmadienis, gegužės 6
Jn 15, 26 – 16, 4
Aš jums visa šita kalbėjau, kad <...> atsimintumėte, jog buvau jus įspėjęs. (Jn 16, 4)
Gero linkintys žmonės mus dažnai sulaiko nuo netinkamų poelgių, perspėja, kokias pasekmes jie gali atnešti. Ar visada paisome perspėjimų? Turbūt ne, nes esame įsitikinę savo teisumu: „Aš geriau žinau.“ Kartais patys mokome kitus, kaip jie turėtų elgtis, ir pajuntame nuoskaudą, pasipiktinimą, jei mūsų nepaklauso.
Jėzus per Paskutinę vakarienę norėjo apibendrinti savo mokymą, dar sykį priminti, kaip reikės elgtis, kai Jo nebematys vaikštant žemėje. „Jūs liudysite apie mane, nes nuo pradžios su manimi esate buvę“ (Jn 15, 27). Ar jiems bus lengva tą daryti? Ne. Jėzus pasakodamas apaštalams apie tai, kas jų laukia pasaulyje, nevynioja žodžių į vatą.
„Ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui“ (Jn 16, 2). Juk ir aukštieji kunigai, pasmerkę Jėzų mirčiai ant kryžiaus, manė, jog atsikrato piktžodžiautojo, kuris negerbia Mozės įstatymo ir dedasi Dievo Sūnumi. Fariziejus Saulius, vėliau tapęs apaštalu Pauliumi, irgi buvo uolus Dievo kovotojas, persekiojęs šį Kelią (plg. Apd 22, 3–4).
Kaip jaustumeis išgirdęs šiuos Jėzaus žodžius? Kokios mintys sukosi apaštalų galvose, kokios emocijos virė jų širdyse tą įtampos kupiną vakarą? Tamsybių siautėjimo valanda čia pat. Judas išeis į naktį, pabučiavimu išduos Žmogaus Sūnų. Kiti užmigs Getsemanėje, nė vienos valandos nepajėgę pabudėti su Juo. Petras „Uola“ subyrės tarsi smėlis, išsigins Jį pažįstąs.
Jėzus visa tai žino. Bet Jis neturi plano B. Iškirstas vynmedis atžels, kankinių kraujas sudaigins naujas krikščionijos atžalas, silpni ir bailūs apaštalai taps narsiais Jo liudytojais. Ne savo žmogiškomis jėgomis, ne savo dvasios stiprybe, tik iš Dievo Dvasios malonės. Šventoji Dvasia – Globėja, Mokytoja, Užtarėja – liudys apie Jėzų, primins, ką Jis buvo kalbėjęs, ir padės viską suprasti.
Šiandien Dievo Dvasia ateina į mūsų gyvenimą. Moko mus liudyti Dievo veikimą šiuolaikiniame pasaulyje. Nors daug kas norėtų, kad tikėjimą pasilaikytume sau, bet ar įmanoma ištylėti patyrus atsivertimo stebuklą?
Šventoji Dvasia, pažadink mūsų širdis, kad skriaudikams atleistume, pykčio nelaikytume, Dievo labiau negu žmonių klausytume.
Apd 16, 11–15; Ps 149, 1–6. 9
Antradienis, gegužės 7
Apd 16, 22–34
Tą pačią nakties valandą kalėjimo viršininkas pasiėmė juos su savimi, nuplovė jų žaizdas ir <...> priėmė krikštą. (Apd 16, 33)
Apaštalų darbuose skaitome daugybę istorijų apie nuostabius Šventosios Dvasios darbus: įkvėpimą prabilti naujomis kalbomis, gydyti ligonius, prikelti mirusius; o kiek tūkstančių atsivertė! Šiandien girdime apie žemės drebėjimą, kuris buvo toks stiprus, kad atsidarė kalėjimo durys ir visiems kaliniams nukrito pančiai. Tačiau ar visuomet Šventoji Dvasia veikia taip garsiai ir su trenksmu? Turbūt ne. Ji daug dažniau žmonių širdyse darbuojasi tyliai ir švelniai.
Įsivaizduok save kalėjimo viršininko vietoje. Žemės drebėjimas atidaro visas duris. Nejau manytum, kad kaliniai liko savo vietose? Kas nepasinaudotų proga pasprukti į laisvę? Už kalinių pabėgimą būtų nubaustas viršininkas. Kas pasirūpins jo žmona ir dviem vaikais? Viešpats pasinaudoja šiuo įvykiu, kad išgelbėtų ir apaštalus, ir jį patį.
Dievo Dvasia sustabdo Paulių ir Silą: „Nebėkite! Jūs turite išgelbėti šią sielą.“ Kalėjimo viršininkas puola jiems po kojų ir klausia: „Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ (Apd 16, 30). Kaliniai paskelbia Gerąją Naujieną apie Jėzų, ir jis įsiklauso, patiki ir atsiliepia gailestingos meilės veiksmu. Tarsi samarietis nuplauna jų žaizdas, pakviečia juos prie stalo. Su visa šeima priima krikštą.
Galbūt ir tau teko būti tykaus Dvasios veikimo liudininku. Gal esi sutikęs žmogų, kuris nė sykio neperžengė bažnyčios slenksčio, bet yra artimo meilės ikona: slaugo demencija sergančią mamą, be jokio atlygio padeda kaimynams ūkio darbuose? Jei taip, ar esi jam pasakęs, kad jo pavyzdys įkvepia tave daryti gera, kad jis – tikras žemės angelas? Tokie padrąsinantys žodžiai gali kitą pastūmėti prie Viešpaties.
Jei dar nepastebėjai Dvasios veikimo apraiškų žmonėse, įsižiūrėk ir džiaukis, kai atpažinsi. Gal tavo misija – padėti kitiems pamatyti juose slypinčią veiklią Dievo kūrybiškumo liepsnelę. Nesistebėk jų netikėjimu, verčiau ieškok progų stebėtis jų žingsniais Dievo link.
Jėzau, padėk man pastebėti Tavo ir Šventosios Dvasios darbus tuose, kurie šalia.
Ps 138, 1–3. 7–8; Jn 16, 5–11
Trečiadienis, gegužės 8
Jn 16, 12–15
Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. (Jn 16, 13)
Technologijų pažanga leidžia mums lengviau ir paprasčiau bendrauti tarpusavyje. Jeigu tuo bendravimu nepiktnaudžiaujame, jeigu netampame nuo jo priklausomi, technologijos taupo mūsų laiką. Elektroniniai laiškai, žinutės, vaizdo skambučiai dildo vienatvės ir nereikalingumo pojūtį, leidžia pamatyti ir išgirsti į kitą pasaulio kraštą darbo nusibeldusį bendradarbį. Tarpusavio bendrystė praturtina mus.
Jėzus trejus metus išbuvo su artimiausiais mokiniais, juos ugdė ir mokė. Dar daugiau dalykų liko nepasakyta dėl laiko ir apaštalų supratimo stokos, dėl žodžių sunkumo. Paskutinį vakarą prieš kančią Jis dar daug norėtų jiems pasakyti, bet žino, kad jie negalės to pakelti (plg. Jn 16, 12). Per kryžių ir pragarus Jėzus iškeliaus pas Tėvą, tačiau apaštalai neliks našlaičiai: Dievas toliau kalbės jiems ir per Šventąją Dvasią ves juos į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13). Dvasia bus jų patarėja, guodėja ir užtarėja.
„Ji skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti“ (Jn 16, 13). Kaip manai, ar apaštalai suprato Jėzaus žodžius? Ar suvokė, kaip Dvasia į juos prabils? Girdimu balsu pro debesis, kaip ant Taboro kalno prabilo Tėvas Jėzaus atsimainymo liudininkams (plg. Mk 9, 7)? Gal ta žinia ateis per angelą? Nejaugi Dievo Dvasia kalbės visiems? Mes juk paprasti, eiliniai žmonės.
Jėzus nežada nerealių dalykų. Pažadėjo atsiųsti Dvasią – ir atsiuntė. Pasakė, kad Ji mokys Jo kūną – Bažnyčią, ir apaštalai ėjo mokinystės keliu. Suvokti aplinką žmogui padeda penkios juslės: rega, uoslė, klausa, skonis ir lytėjimas. Suvokti dvasinę tikrovę mums leidžia „dvasios juslė“ – Dievo dovana, įskiepytas pojūtis, Jo paveikslo ir panašumo atspindys. Jėzus įdiegė mumyse „programinę įrangą“, „srovės keitiklį“, kad galėtume išgirsti per Krikštą mumyse apsigyvenusią Dievo Dvasią.
Kas trukdo išgirsti Dvasios šnabždesį? Išorinis triukšmas ir išsiblaškymas. Atsivertęs Šventąjį Raštą, įsmeigęs žvilgsnį į tabernakulį, kryžių ar ikoną, nurimk, minčių ir jausmų, kurie iškyla į paviršių, nenuvyk šalin, paversk malda, nes per juos irgi gali prabilti Dievas – Švenčiausioji Trejybė.
Šventoji Dvasia, padėk man nuramdyti širdį ir klausytis Tavo dvelksmo sielos gelmėje.
Apd 17, 15. 22 – 18, 1; Ps 148, 1–2. 11–14
Ketvirtadienis, gegužės 9
Apd 18, 1–8
Kiekvieną šabą Paulius kalbėdavo sinagogoje, įtikinėdamas žydus ir graikus. (Apd 18, 4)
Laikas yra Dievo dovana, kuria privalome išmokti teisingai naudotis šiame gyvenime neperlenkdami lazdos nei į vieną, nei į kitą pusę, t. y. jo nešvaistyti ir netaupyti. Gaila, kad ne visi ir ne visada esame geri gautųjų Dievo dovanų administratoriai. Vieni viską padaro laiku, viską suspėja ir nenusidirba, kiti nieko nespėja ir penktadienį griūva į lovą kaip nusivarę arkliai, o pirmadienį vėl išeina į darbą taip ir nepailsėję, neatgavę jėgų.
Kur tas aukso vidurys? Kiekvienas jį turi atrasti pats, nes nei tinginystė, nei pervargimas neduoda naudos žmogaus kūnui ir dvasiai. Dvasinio gyvenimo mokytojai skyrė daug dėmesio gyvenimo harmonijai, darbo ir poilsio režimui, protinio ir fizinio darbo „sėjomainai“. Jėzaus laikais kiekvienas žydų rabinas turėjo išmanyti kokį nors amatą, kad nebūtų našta bendruomenei ir užsidirbtų pragyvenimui.
Paulius Korinte vertėsi palapinių audimu, darbuodamasis kartu su Akvilu ir jo žmona Priskile. Tikriausiai tai nebuvo lengvas darbas, bet Paulius jį mėgo. Monotoniškas audimo staklių dundesys buvo tarsi meditacinis fonas, galimybė pamiršti žydų prieštaravimus ir piktžodžiavimus jo skelbiamai Gerajai Naujienai – „Jėzus yra Mesijas“ (Apd 18, 5).
Paulius gerai žinojo, kam yra pašauktas, kokią misiją Viešpats jam patikėjo: skelbti Evangeliją tiems, kas jos dar nebuvo girdėjęs, – ir žydams, ir graikams. Negailėjo jėgų nei laiko įtikinėjimui, mokymui, liudijimui. Tačiau kai tautiečiai visiškai užkietino savo širdis, Paulius per prievartą jų sielų dirvos nearė, neakėjo ir joje nesėjo. Paliko viską Dievo malonei, ir kai kurios anksčiau pasėtos sėklos sudygo: „sinagogos vyresnysis Krispas su visais savo namais įtikėjo Viešpatį“ (Apd 18, 8).
Artėjant savaitgaliui yra palankus metas paklausti savęs ir Viešpaties: „Ką galėčiau padaryti, kad mano darbas ir laisvalaikis taptų tinkama atnaša Dievo garbei ir šlovei? Kada labiau pašlovinsiu Viešpatį: ar šeštadienį skyręs finansinei ataskaitai užbaigti, ar aplankęs močiutę kaime?“ Atsakymas ne visada ateis iš karto, bet patikėk – kai dovanosi savo laiką Dievui ir artimui, jis tau sugrįš su kaupu...
Viešpatie, dėkoju už malonę dalytis Tavo dovanotu laiku su kitais.
Ps 98, 1–4; Jn 16, 16–20
Penktadienis, gegužės 10
Jn 16, 20–23
Aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus. (Jn 16, 22)
Sugrįžtame į Aukštutinį kambarį, su Jėzumi ir Jo mokiniais švenčiame Paskutinę vakarienę. Nežinia, tarsi uždanga, slopina įtampą, kiekvienas išgirsta tik tai, ką nori girdėti. Judas apsidžiaugia išgirdęs: „Ką darai, daryk greičiau“ (Jn 13, 27) ir, nurijęs kąsnį, išeina į naktį, išeina išduoti Mokytojo.
Gal ir gerai, kad jis negirdi Jėzaus atsisveikinimo kalbų, ašarų Jo balse, nemato nuo sielvarto apsiblaususių bičiulių veidų. Judas vis tiek neapsigalvotų. Tu girdi viską. Kaip reaguoji? Ar Jėzaus kalbos tavo širdyje nelieka vien žodžiais? Ko tavyje daugiau – džiaugsmo ar liūdesio? Jėzus mato apaštalų – ir mūsų – nusiminimą, priima šią emocinę būseną ir pažada, kad ji nebus amžina, kad vėl džiūgausime.
Jėzus, kaip dažnai būdavo, kalba skirtingose plotmėse, veda savo bičiulius per kančią į prisikėlimą. Jis žinojo, ar apaštalai tikėjo. Bet ir kančia, ir prisikėlimas tapo tikrove – tikro džiaugsmo šaltiniu, kurio neišsėmė net persekiojimai. „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie Gyvenimo Žodį, apie Prisikėlusįjį“ (plg. 1 Jn 1, 1).
Jėzus žada: „Aš jus vėl pamatysiu.“ Tačiau kada ir kaip? Ar kiekvienas toks susitikimas bus tikrai džiugus? Galime neabejoti, kad prisikėlęs Jėzus keturiasdešimt dienų vis pasirodydamas mokiniams iš tiesų džiaugėsi, o mokinių emocijų spektras buvo žymiai platesnis – nuo baimės ir abejonių iki džiūgavimo ir pagarbos. O kaip bus Jam įžengus į dangų?
Nuo tada galime matyti Jį tikėjimu arba širdies žvilgsniu. Jėzus, net būdamas danguje, mato mūsų džiaugsmus ir vargus, kartais neša mus savo glėbyje. Mes tuo tikime ir tą juntame. Jėzus drąsina mus prabilęs iš Šventojo Rašto knygų, pažvelgęs iš tabernakulio prieblandos, apkabindamas seniai matyto bičiulio rankomis prie uždarytų bažnyčios durų.
Šiandien tave tepadrąsina Jėzaus „pasimatymo“ pažadas. Ne to galutinio danguje, bet čia ir dabar, kasdienybėje. Atsiverk Jo esačiai maldoje, pasilik Jo žodžiuose. Leisk Švenčiausiajai Trejybei įtraukti tave į bendrystės džiaugsmą.
Jėzau, pasitikiu Tavo pažadais!
Apd 18, 9–18; Ps 47, 2–7
