Meditacijos
Pirmadienis, liepos 1
Am 2, 6–10. 13–16
Jie parduoda teisųjį už sidabrą, o beturtį už sandalų porą. (Am 2, 6)
Amosas buvo pranašas, kuris nebijojo rėžti tiesą į akis didžiūnams ir net karaliui. Iš kalnų kaimelio pietinėje Judo karalystėje, kur Amosas augino avis ir figmedžius, Viešpats jį pasiuntė į šiaurinę Izraelio karalystę pranašauti savanaudžiams ir lengvai paperkamiems jos vadovams. To meto karaliai įdarbindavo vieną ar kitą pranašą savo rūmuose, ir tie pranašai ne visada būdavo nešališki. Amosas buvo nepriklausomas pranašas, jo žodžiai – aštrūs lyg peilis, jų nešvelnindavo ir negludindavo.
Žmonės pripranta prie įvairiausių gyvenimo sąlygų, netvarka namuose ar visuomenėje ilgainiui nebado mums akių. Amosui, atėjusiam iš kitos aplinkos, izraelitų gyvenimo ydos iškart krinta į akis. Jis mato, kaip turtingieji ir galingieji išnaudoja nepasiturinčius, kaip ieško progų apgauti patiklų teisųjį. Ir kaip begėdiškai tikisi išvengti atsakomybės už savo elgesį, likti nenubausti teisėjų ar Teisėjo. Amosas perspėja: „Greitieji neteks savo greitumo, stiprieji nepasitikės savo stiprumu, nė galiūnai neišsigelbės“ (Am 2, 14).
Žmoniją nuo seno vargino ši nuodėmė – piktnaudžiavimas valdžia, įtaka ir turtu, išnaudojant silpnuosius. Izraelitai – ne išimtis: nors Mozės įstatymas tokį elgesį draudė (plg. Iš 22, 24–25; 23, 3; Kun 19, 15; Įst 15, 7), jiems buvo smagu bent retkarčiais pasijusti visagaliams. Tokia pagunda neišnykusi ir mūsų laikais.
Ar gebu Dievo žvilgsniu pažvelgti į priklausomybių varginamą žmogų, suvargusią močiutę prie bažnyčios durų, skriaudžiamą paauglį? Viešpats myli kiekvieną, tačiau kaip Jis prieis prie tokių, jeigu juos atstumiame mes. Jis nori, kad būtume Jo rankomis, kurios tvarsto kitų žaizdas, Jo balsu, ginančiu prievartaujamus ir žeminamus žmones nuo tų, kurie įsivaizduoja esą visagaliai.
Vienas lauke ne karys. Reikia burtis, įsitraukti į permainų siekiančias organizacijas, kurios kovoja su skurdu, socialine neteisybe. Svarbiausia – pradėti nuo savęs, nuo savo aplinkos. Pasavanoriauti Caritas organizacijoje ar nepilnamečių kalėjime, o jei nedrįsti, pasimelsti už tai darančius. Būti balsu tyruose gali ir tyleniai.
Viešpatie, suteik man drąsos eiti ten, kur siųsi, ir sakyti tai, ką liepsi.
Ps 50, 16–23; Mt 8, 18–22
Antradienis, liepos 2
Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė
Iz 61, 9–11
Iš visos širdies džiaugsiuosi Viešpačiu. (Iz 61, 10)
Išskirtinė šventė, kuri švenčiama tik Lietuvoje, įvesta nuo 2008 metų. Nuo liepos 1 iki 12 d. beveik visi keliai mūsų krašte veda į Žemaičių Kalvariją, garsėjančią stebuklingu Dievo Motinos – Krikščioniškų Šeimų Karalienės – paveikslu. Galime iš visos širdies džiaugtis, kad šie atlaidai – tarsi uždraustas vaisius – buvo krikščionių traukos centras net sovietmečiu.
Pranašas Izaijas džiaugiasi buvusiu, esamu ir būsimu Izraelio išaukštinimu. „Jis mane aprengė išganymo drabužiais ir apsupo teisumo skraiste“ (Iz 61, 10). Tauta dažnai vadinama nuotaka, o Dievas prisistato kaip jaunikis. Džiugiausia šventė – vestuvės; po jų, visi žino, reikia krikštynas kelti. Taip susilieja žmogaus ir Dievo gyvenimas, dvasia ir kūnas. Tik labai ilgai teko laukti to susiliejimo, kol žemėje išdygo Ištikimybė – jokios nuodėmės nepaliesta Mergelė, o iš dangaus į ją, nuolankią Viešpaties tarnaitę, pažvelgė meiliai Teisybė (plg. Ps 84, 11).
Tik angelas išgirdo Marijos ištartą „taip“, tik piemenys (ir tolimos šalies išminčiai) pasveikino Viengimį Aukščiausiojo Sūnų, tik du senoliai – Simeonas ir pranašė Ona – džiūgavo, išvydę „šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Lk 2, 31). Dar nebuvo atėjęs metas išsipildyti Izaijo ištarmei: „Viešpats Dievas suželdins teisumą ir šlovę visų tautų akivaizdoje“ (Iz 61, 11).
Trisdešimt metų tylos, treji viešojo gyvenimo metai, kančia, mirtis ir prisikėlimas – toks Dievo Sūnaus gyvenimas žemėje. Jėzus nepaliko mūsų vienų: kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų, dovanojo mums Mariją kaip Motiną, pasiuntė apaštalus padaryti savo mokiniais visų tautų žmones, krikštijant juos vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios (plg. Mt 28, 19).
Dvasia vedė apaštalus iki žemės pakraščių, teikė jiems džiaugsmo kančioje. Motinos Marijos ašaros „pušynėly žaliam Šiluvos“ virsta žmonių džiaugsmo ašaromis Ligonių Sveikatos koplyčioje, Šeimų Karalienė teikia vilties, kad šeimos institutas nežlugs. Melskime, kad sveikame kūne būtų sveika siela, o sveika šeima – tvirtos visuomenės pagrindas.
Motinėle Marija, Šeimos ir Taikos Karaliene, melski už mus!
1 Sam 2, 4–8; Lk 2, 41–52
Trečiadienis, liepos 3
Šv. apaštalas Tomas
Jn 20, 24–29
Jau nebebūk netikintis – būk tikintis. (Jn 20, 27)
„Dievas negali vairuoti pastatyto automobilio.“ Tokios patarlės nerasime Biblijoje, bet šis posakis tinka apaštalo Tomo būsenai nuo Velykų sekmadienio vakaro iki Atvelykio apibūdinti.
Visi apaštalai buvo paveikti mylimo Mokytojo kančios ir mirties; jiems tikriausiai buvo gėda dėl pramiegotos nakties Getsemanėje. Kažkur giliai širdyje slėpėsi nuostaba: kaip Jonas išdrįso eiti paskui Jėzų kryžiaus keliu į Golgotą! Niekas nežino, kur tą Velykų vakarą buvo Tomas, bet... jo tikėjimas turbūt geso lyg žvakė vėjyje, o gal stovėjo tarsi automobilis parkavimo aikštelėje. Kitą dieną nusiminusiam Tomui bičiuliai pranešė: „Matėme Viešpatį!“ (Jn 20, 25), tačiau tie žodžiai jo neįtikino. Visą savaitę pykosi su jais, pats tarsi miręs, įsivyniojęs į beviltiškumo įkapes.
Ir štai – vėl sekmadienis! Visi Vienuolika kartu: durys užrakintos, nes baimės vis dar yra. Jėzus atėjo, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Ar užteks Tomui šių žodžių? Viešpats žino jo norus ir kviečia: „Apžiūrėk... Paliesk... Įsitikink: tai Aš Esu!“ Beviltiškumo įkapės suplyšta, netikėjimo rūkas išsisklaido, atsiveria gyvenimo horizontas, ir Tomas sušunka: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28).
Tas susitikimas tarytum išvairavo Tomą į platųjį pasaulį. Jėzus dar kurį laiką buvo su apaštalais, aiškino apie Dievo Karalystę (plg. Apd 1, 3). Žengdamas į Dangų, liepė jiems Jeruzalėje laukti „Tėvo pažado“: „Jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“ (Apd 1, 5). Dvasia užvedė apaštalų iniciatyvos „variklius“, ir jie iškeliavo „skelbti Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Tomas, pasak tradicijos, pasiekė net pietų Indiją, kur mirė kankinio mirtimi.
Jei tavo gyvenimas šiandien stovi parkavimo aikštelėje, jei artimo žmogaus netektis ar išdavystė tarsi šydas dengia ateities horizontą, ir tu sėdi užsirakinęs kambaryje, nes kažko bijai, būk kantrus ir lauk: Jėzus ateis ir paragins paliesti Jo žaizdas. Per įvykius, per žmones... Atrakink savo širdį, savo „automobilį“ ir leisk Jėzui vairuoti.
Melski už mus, šventasis Tomai. Kad išpažintume Jėzų Kristų, mūsų Dievą ir Viešpatį.
Ef 2, 19–22; Ps 117, 1–2
Ketvirtadienis, liepos 4
Mt 9, 1–8
Jėzus pamatė jų tikėjimą. (plg. Mt 9, 2)
Evangelijose aprašyti daugiau negu dešimt atvejų, kai Jėzus stebuklingai išgydo sunkiai sergančius ligonius. Ir kiekvieną sykį skirtingai: vienus paliečia, kitus gydo savo žodžiu net per nuotolį; kartais žmogus įvardija savo bėdą pats ir prašo pagalbos, kartais, kaip šiandien skaitomoje Evangelijos ištraukoje, Jėzus išgydo ligonį dėl kitų užtarimo.
Paralyžiuotas žmogus neištaria nė žodžio net išgydytas. Gal paralyžius buvo paveikęs ir jo kalbos centrą smegenyse? Nežinome, ar jis turėjo tikėjimą, kaip jo draugai, ar tik manė: „Blogiau nebus. Tegu neša, jei nori.“ Jis nesureagavo į Jėzaus žodžius: „Tavo nuodėmės atleistos!“ (Mt 9, 4). Jėzui paliepus, atsistojo ir nuėjo namo. Keistas elgesys...
Tačiau Evangelijos pasakojimas atskleidžia, kad jo bičiuliams ar pažįstamiems, atnešusiems šį vyrą prie Jėzaus, tikėjimo netrūksta. Jie buvo pasiryžę net stogą praplėšti, kad tik jų draugas atsidurtų prie pat Viešpaties (plg. Mk 2, 4). Žmonių netikėjimas Jo nestebino, bet tikėjimas – stulbino, darė įspūdį. Ir šįkart būtent „jų tikėjimas“ buvo paskata Jėzui išgydyti paralyžiuotąjį.
Stebuklų aplinkybės gali kisti, bet visiems stebuklams būdingas ir reikalingas vienas dalykas – tikėjimas. Nūdienos žmonės mąsto atvirkščiai: „Jei patirčiau, pamatyčiau stebuklą, tikrai tikėčiau.“ Jie nepagalvoja, kad tikėjimo trūkumas juos padaro aklus ir net akivaizdų stebuklą jie pavadina atsitiktinumu. Tą gerai suprato izraelitų protėviai; Abraomas turtuoliui tarė: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“ (Lk 16, 31).
Galbūt ir tu pažįsti žmonių, kuriems reikia fizinio ar dvasinio išgydymo? Jautiesi bejėgis, kai matai artimo žmogaus kančią, ypač tada, kai jis dėl savo būklės kaltina Dievą? Kažin, ar pajėgsi atnešti jį į bažnyčią, prikalbinti, kad priimtų Sutaikinimo sakramentą? Pradžiugink Jėzų savo pastangomis palydėti žmones į susitikimą su Juo, nepajėgiančius eiti – nešk. Viešpats mato: tu tiki. Ir to užtenka, kad įvyktų stebuklas.
Viešpatie, tikiu, kad gali padaryti stebuklą! Suteik malonę, kad jį pamatytų ir tie, kas netiki.
Am 7, 10–17; Ps 19, 8–11
Penktadienis, liepos 5
Mt 9, 9–13
Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais? (Mt 9, 11)
Fariziejų akimis žiūrint, muitininkai ir nusidėjėliai – nieko neverti žmonės. Jie negali būti vadinami asmenimis, neturi Dievo duoto orumo. Ar ne taip į kai kuriuos žmones žvelgiame ir mes, nepajėgdami ar nenorėdami jų suprasti? Atsiribojame nuo jų, klijuojame etiketes, kad tik atskirtume, kur mes, kur jie, vengiame nebūtino bendravimo „su tokiais“. Kyla pavojus, o gal pagunda nepaisyti asmens orumo, kurį Dievas suteikia kiekvienam.
Jėzus į žmones žvelgė kitaip: pirmiausia matė jų žmogiškumą, kurio nevadino kitoniškumu, ir tik paskui su atjauta ir gailestingumu vertino jų elgesį. Kiekvieną asmenį norėjo pažinti, mylėti ir gydyti. Su kiekvienu norėjo užmegzti santykį, kad žmogus priimtų Jo meilę ir atlaidumą.
Kiek daug mes galime išmokti iš Jėzaus požiūrio į žmones! Kiekvienas sutiktas žmogus – mūsų brolis ar sesuo. Kiekvienas yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas – Dievą pažinti, pamilti, Juo sekti ir per amžius būti su Juo danguje.
Ar gebame taip bendrauti su namiškiais, bendradarbiais, bendrakeleiviais ar „atsitiktinai“ sutiktaisiais gyvenimo kelyje? Jėzus pelnė žmonių pasitikėjimą pagarbiai elgdamasis su visais. Pasitiko juos ten, kur jie buvo, parodė išeitį iš akligatvio, kuriame jie buvo įstrigę, ir kvietė: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ (Mt 4, 17).
Eiti į santykį, rodyti pagarbą – daug sunkiau negu paprasčiausiai atstumti tuos, kurie mums nepatinka, kuriuos laikome kitokiais. Galvoje vis sukirba mintis, išsprūsta vertinantis žodis: „Tik pažiūrėk, koks jis!“ „Nejaugi ji negalėjo geresnio vyro susirasti?“ Jei norime iš tiesų sekti Jėzų, verčiau susilaikykime nuo vertinimų ir prašykime, kad Jis padėtų mums matyti kitus Dievo žvilgsniu.
Jei tavo aplinkoje ar gyvenime yra „muitininkų ir nusidėjėlių“, pasikviesk juos pietų ar vakarienės, nepasididžiuok ir ateik, jeigu jie pakvies tave. Tik kartu rasime kelią į Karalystę.
Viešpatie, noriu matyti kitus žmones Tavo žvilgsniu. Per mane parodyk, kaip Tu juos myli.
Am 8, 4–6. 9–12; Ps 119, 2. 10. 20. 30. 40. 131
Šeštadienis, liepos 6
Mt 9, 14–17
Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? (Mt 9, 15)
Kokiu vienu žodžiu apibūdintum save? Ar juo atskleistum savo charakterį ar profesiją? Gal tai bus žodis, išreikšiantis tavo gyvenimo esmę?
Ar tavęs nestebina, kad Jėzus save vadina jaunikiu? Šis žodis nedažnas Šventajame Rašte: Senajame Testamente vartojamas tik pranašų Izaijo ir Joelio knygose (plg. Iz 61, 10; Jl 2, 16), Naujajame Testamente tik po sykį kitą pavartotas Evangelijose. Tačiau santuokos įvaizdžiai tiksliai nusako Dievo santykį su išrinktąja tauta: Viešpats džiaugiasi savo nuotaka, lieka jai ištikimas net tada, kai ši į santuokinį guolį pasikviečia Baalą. Krikščioniškoji teologija Kristaus nuotaka vadina Bažnyčią.
Nuotaka Bažnyčia – labai žmogiška ir įvairi, paženklinta kovų randais, jos veidas išvagotas rūpesčio, o kartais ir džiaugsmo raukšlelėmis. O koks jaunikis yra Jėzus?
Jis – įsimylėjęs. Ir tą meilę reiškia ne žodžiais, bet pasiaukojimu: Jėzus už savo nuotaką, t. y. už mus visus, atidavė savo gyvybę. Vaikų rašytoja Sally Lloyd Jones rašė: Biblija – tai „drąsaus Princo, paliekančio savo rūmus, savo sostą – viską, kad išgelbėtų savo mylimąją, meilės istorija“.
Jis – ištikimas iki galo. Jėzus lieka su savo nuotaka iki laikų pabaigos, ja rūpinasi nepaisydamas aplinkybių, neieškodamas savo naudos: „kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu“. Mūsų laikų Bažnyčia – sužeista skandalų, spaudžiama liberalios kultūros – tik iš Jaunikio gali pasisemti ištvermės, tik Jo ištikimybė jai teikia vilties.
Jis – viltingai žvelgiantis į ateitį. Jaunikis tikisi, kad meilė iš pirmo žvilgsnio išliks iki paskutinio atodūsio. Dėl dvasinio ir fizinio artumo nuotaka vis geriau pažins Jaunikį, vis labiau Jį pamils. Jėzus džiaugiasi bendru su mumis gyvenimu, kuris, prasidėjęs žemėje, pasieks pilnatvę amžinybėje.
Esame sužieduoti su Kristumi (plg. 2 Kor 11, 2). Ar užteks jėgų ir dvasios stiprybės nueiti pas Jį nesuteptu Krikšto drabužiu?
Viešpatie Jėzau, atmerk mūsų akis, kad priimtume Tave – ištikimą Jaunikį, kad mūsų širdyje įsišaknytų meilė.
Am 9, 11–15; Ps 85, 9. 11–14
Sekmadienis, liepos 7
2 Kor 12, 7–10
Džiaugiuosi tad silpnumu... (2 Kor 12, 10)
Ar Paulius nejuokauja taip sakydamas? Kas galėtų džiaugtis silpnumu? Dauguma nori būti stiprūs, galingi, turintys valdžią, visada laimintys. Savo ribotumus stengiamės paslėpti ar pridengti, sunkumus, kiek įmanoma, sumenkinti. Tai iš kur tas Pauliaus džiaugsmas? Kaip jis gali būti laimingas, patirdamas paniekinimus, bėdas, persekiojimus ir priespaudą dėl Kristaus (plg. 2 Kor 12, 10)?
Kol Paulius dar buvo fariziejus Saulius, jis tikriausiai buvo panašus į mus: pasitikėjo Įstatymo teikiamu teisumu, stengėsi pelnyti Dievo malonę išoriniu pamaldumu ir apeigų laikymusi. Tačiau Dievas davė jam nuolankumo pamoką Damasko kelyje. Ją Paulius gerai išmoko: didžiausio silpnumo akimirkomis per jį liete liejosi Dievo galybė.
Ne vienas šventasis ar mistikas jautė: „Būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10). Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, nors buvo silpnos sveikatos, pasiekė šventumo viršukalnę: ją ten užkėlė Tėvo rankos. „Mažuoju tobulumo keliu“ ėjo daugybė nežinomų šventųjų, kuriuos sutiksime Dangaus Karalystėje.
„Kas nepriima Dievo Karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją“ (Mk 10, 15). Kūdikiškas pasitikėjimas leidžia mums augti dvasia, suteikia vidinę laisvę pripažinti savo ribotumus, silpnybes ir klaidas. Nuolankumas širdyje sukuria daugiau erdvės Dievo veikimui, Dievo stiprybei. Pamatęs, kiek mažai sugebėjai padaryti, dėkok Viešpačiui ir prašyk, kad Jis pridėtų tai, ko tu negebėjai.
„Tavo ramybė plaukia per mane, Tavo gyvybė teka manyje, Tavo jėga, ji pakelia mane“, – giedame šlovinimo giesmėje. Apkabinkime savo mažumą. Šventumo keliu neikime po vieną, kad būtų kas mus pakelia suklupusius, kad patys pakeltume kitą ne savo, bet Jėzaus ranka.
Tėve, su meile žvelgiantis į savo silpnus vaikelius, pakelk mus ir priglausk prie savo širdies, kad mes taptume meile.
Ez 2, 2–5; Ps 123, 1–4; Mk 6, 1–6
Pirmadienis, liepos 8
Oz 2, 16–18. 21–22
Paimsiu tave sau žmona amžinai. (Oz 2, 21)
Kiek santuokų, net ir palaimintų Bažnyčios, išyra dėl vyro ar žmonos neištikimybės! Lengva netekti vilties regint tarpstančią neištikimybę. Tačiau pranašo Ozėjo šeimos istorija byloja, kad žmogaus ar net visos tautos neištikimybė neužkardo Viešpaties meilės. Pranašas įvykdo Dievo paliepimą: „Eik, imk sau žmona moterį kekšę“ (Oz 1, 2). Ozėjo ir Gomerės santykiai – tai Viešpaties ir Izraelio santykių atspindys. Dievas – ištikimas sutuoktinis, kuris neapleis savo tautos net tada, kai ji bėgs paskui meilužius – svetimus dievus.
Kai Ozėjas buvo pašauktas pranašu, Dievo tauta jau buvo suskilusi į šiaurinę ir pietinę karalystes. Dorovė smuko, ypač Izraelio karalystėje, kuri iš aplinkinių kraštų perėmė daugybę nuodėmingų papročių, ėmė garbinti Baalą. Pranašas jaudinasi dėl tautos, garbinančios Dievą padalyta širdimi ir nesuvokiančios, kaip žemai ji nupuolė. Dievui dėl to skauda dar labiau, bet Jis nepraranda vilties iš naujo „prašnekinti jos širdį“ ir pažada visada ją mylėti: „Paimsiu tave sau žmona amžinai“ (Oz 2, 21).
Ar mūsų gyvenime nepasitaiko akimirkų, kai daromės panašesni į Gomerę, o ne į ištikimąjį Ozėją? Įsileidžiame į širdį kitas „meiles“, o Viešpatį paliekame už durų. Kaip lengvai dalijame savo laiką ir širdį kitiems, Dievui palikdami vieną sekmadienio valandą! Ar tik tiek Tėvas, Kūrėjas ir Viešpats, ištikimasis Jaunikis yra nusipelnęs?
Jei skaitai šią meditaciją, tikėtina, kad bent trokšti palaikyti daug glaudesnį ryšį su Juo. Tas artumas leidžia be baimės ir be apsimetinėjimo nusileisti į širdies gelmę, į savo esybės centrą. Galbūt ten pamatysi kažką, kas trikdo tavo bendrystę su Viešpačiu, galbūt pajusi kaltę ar gėdą. Apsižvalgyk, ar šalia yra kas nors, kuris pirmas išdrįs sviesti į tave akmenį (plg. Jn 8, 7)? Ten tik Jėzus, trokštantis išteisinti kiekvieną, kuris pasiims su savimi žodžius ir sugrįš, sakydamas: „Atleisk visas kaltes, priimk, kas gera“ (plg. Oz 14, 3).
Dėkoju, Viešpatie, už beribę ir niekada nesibaigiančią Tavo meilę, kuri neieško naudos sau, pamiršta, kas buvo bloga, ir nepasiduoda piktumui.
Ps 145, 2–9; Mt 9, 18–26
Antradienis, liepos 9
Mt 9, 32–38
Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. (Mt 9, 38)
Jėzus atjautė žmones, kurie buvo „suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mt 9, 37). Jis norėjo būti jų Ganytojas, juos gydyti ir laisvinti iš nuodėmės bei mirties pančių. Derlius jau prinokęs, jį reikia pjauti ir vežti į Jėzaus klėtį. Jėzus kol kas vienas, apaštalų – dvylika, bet jie dar tikrai nepasirengę pjūčiai. Tik pjūties šeimininkas – Tėvas – gali atsiųsti daugiau darbininkų, ir Jėzus ragina mokinius to melsti (plg. Mt 9, 38).
Mokiniai davė gausų derlių, dar gausesnį atnešė vėlesnės kartos, įtikėjusios per apaštalų žodį. Tačiau ir sėja, ir pjūtis nesibaigia čia ir dabar, šis darbas tęsis iki laikų pabaigos. Daugybei žmonių dar reikia išgirsti ir priimti Gerąją Naujieną, juose pasėtas Žodis turi subręsti pjūčiai, o mes esame pašaukti sukrauti derlių į aruodus. Deja, dažnas purtosi šios atsakomybės: „Darbas, šeima, niekam kitam neturiu laiko.“
Kaip įsitraukti į Dievo „žemės ūkio bendrovę“ ir gausinti Karalystės turtus? Atsiliepkime į Jėzaus prašymą ir melskime, kad atsirastų daugiau darbininkų, kurie skirs savo gyvenimą Džiugiajai žiniai skleisti ir rūpinsis Dievo tauta. Galbūt mūsų maldos padės kokiam nors jaunuoliui suvokti, kad jis yra šaukiamas į kunigystę, gal jaunuolė išgirs, kad Viešpats kviečia ją stoti į vienuolyną. Melskimės už tuos šio žurnalo skaitytojus, kurie dabar svarsto, kaip galėtų prisidėti prie dvasinės pjūties: būdami vienuoliai ar tarnaudami kaip pasauliečiai.
Taip pat galime prašyti Dievą, kad leistų mums pamatyti galimybes patiems pasidarbuoti pjūties lauke. Nebūtina tą daryti visą dieną, Viešpats dosniai atlygina net paskutinės valandos darbininkams (plg. Mt 20, 1–16). O progų pajudinti mažąjį pirštelį tikrai yra! Užkalbink kaimyną ar bendradarbį, pakviesk kartu nueiti į krikščioniškos muzikos koncertą, pasavanoriauti parapijos vaikų stovykloje. Uolaus ministranto paklausk: „Gal Dievas tave šaukia į kunigystę?“
Eikime nuimti derliaus, į kurį neįdėjome darbo (plg. Jn 4, 38). Dėkokime Sėjėjui!
Tėve, meldžiu atsiųsti daugiau darbininkų į šį suvargusį pasaulį. Jeigu tinku, pašauk ir mane.
Oz 8, 4–7. 11–13; Ps 115, 3–10
Trečiadienis, liepos 10
Oz 10, 1–3. 7–8. 12
Plėškite sau dirvoną, nes jau metas ieškoti Viešpaties. (Oz 10, 12)
Karališkųjų rūmų intrigos, grėsmės iš užsienio, netvarios diplomatinės sąjungos, netikrų dievų garbinimas – tokį šiaurinės Izraelio karalystės gyvenimo paveikslą prieš tremtį piešia pranašas Ozėjas. Rodos, kad Dievo tauta pasikliauja bet kuo ir visais, tik ne Tuo, kuris sudarė su ja sandorą. Tačiau Dievas jos už tai nesmerkia, bet per Ozėją ragina Jo ieškoti ir suarti užkietėjusių širdžių dirvonus.
Nors gyvename poindustrinėje visuomenėje, o kai kurie vaikai mano, kad daržovės ir vaisiai „auga“ parduotuvių lentynose, vyresniajai kartai maga sukišti pirštus į žemę. Tėvai ir seneliai prisimena ilgas runkelių vagas, kurias reikėdavo nuravėti, o už tai galėdavai pasisodinti bulvių. Įsivaizduok savo gyvenimą – dirvonuojantį lauką: tik darbu ir nuolatine priežiūra jį gali padaryti derlingą. Rauname nuodėmės piktžoles, renkame pykčio akmenis, purename žemę, t. y. vis grįžtame pas Viešpatį ir taip padarome erdvės Dievo veikimui mumyse.
Per vieną naktį ar per vieną dieną tokio darbo nepadarysi. Kantrybė ir ištvermė atneš vaisių, tik ne šiandien ir ne rytoj. Pradėk darbuotis, net jeigu dirvonai tokie platūs, kad norisi nuleisti rankas ir nieko nedaryti. Akys baisininkės, rankos darbininkės. Taip byloja lietuvių liaudies patarlė. Paprašyk, kad Šventoji Dvasia parodytų vieną sritį, kurioje galėtum pakeisti vieną dalyką. Jeigu Jos padedamas išrausi vieną ydą ir vietoj jos pasodinsi dorybę, Dievo gyvenimas įsišaknys tavyje ir skleis pumpurą po pumpuro.
Galbūt prireiks laiko, kol suvoksi, ką turi daryti, nemėgdžiodamas kitų elgesio, nors dvasinio gyvenimo pradžioje norėsis daryti tą patį, ką daro kiti. Jei kaimynas metė rūkyti, kai įprato žvejoti, tau gal tai visai netiks. Tu gal atsikratysi šio įpročio, kai pajusi, kad uždūsti, žaisdamas krepšinį su savo vaikaičiais ir kaimynais.
Žingsnis po žingsnio purenk savo gyvenimą, ark Dievo parengtą dirvą, ir Jis tavo triūso metus apvainikuos gerumo derliumi, laimins augantį javą (plg. Ps 65, 12. 11) – tavo dorybes, įžvalgas, pažinimą ir meilę.
Viešpatie, dėkoju Tau, kad vietoj išrautos piktžolės leidi pasėti gero augalo sėklą ir ją subrandini.
Ps 105, 2–7; Mt 10, 1–7
