Meditacijos
Sekmadienis, rugsėjo 1
Mk 7, 1–8. 14–15. 21–23
Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis? (Mk 7, 5)
Jeigu truputis yra gerai, ar šiek tiek daugiau nebūtų geriau? Atrodo, kad fariziejai ir Rašto aiškintojai vadovaujasi būtent tokia logika. Jie brangino Mozės Įstatymo nuostatus dėl apeiginio švarumo (plg. Kun 11–18 sk.). Šios taisyklės leido išrinktajai tautai išlaikyti savo tapatybę, Dievas jomis ugdė izraelitus pagal savo paveikslą ir panašumą.
Bet argi žmogui lengva ištarti „gana, užteks“? Kad ir kiek turėtum, vis dar trokšti „truputį daugiau“. Vieną gerą taisyklę papildo kita, dar geresnė; vieną apeigą – keli papildomi nusilenkimai ar apsiplovimai. O reikalavimai, sugalvoti iš noro įsiteikti Dievui, pasirodyti uolesniam ir geresniam už kitus, laikui bėgant pasidaro tokie pat svarbūs kaip Tora, t. y pats Įstatymas.
Gimtosios nuodėmės padarinys – iškreiptas žvilgsnis į Dievo meilę, siekis pelnyti amžinybę savo pastangomis, įsivaizdavimas, kad pasistengę Danguje galbūt užimsime geresnę vietą. Raidė trokšta būti viršesnė už dvasią, kūnas – vadovauti sielai. Fariziejai, anot Jėzaus, įsikibę laikosi žmonių papročių, niekais paversdami Dievo žodį (plg. Mk 7, 8. 12), pameta kelią dėl takelio.
Jėzus moko, kad žmogų suteršia tik tai, kas išeina iš vidaus: pikti sumanymai, paleistuvystės, begėdystės, pavydas, šmeižtai ir t. t. (plg. Mk 7, 23). Viešpats trokšta ir linki mums augti tyrumu, tikėjimu ir gėrio meile. Jis nori atverti mūsų širdyse malonės šaltinį, kuris žodžiais ir darbais tekėtų į aplinką, keistų mus ir tuos, kurie šalia.
Lenktyniaukime vieni su kitais širdies atvirumu. Išdrįsk nusileisti į savo sielos gelmę. Neišsigąsk, jei ten pamatysi nuodėmės purvu aptaškytą savo „aš“, įsišaknijusias ydų piktžoles. Priimk perkeičiančią Dievo jėgą.
Viešpatie, padaryk mano širdį panašią į savo – meilią ir gailestingą.
Įst 4, 1–2. 6–8; Ps 15, 2–5; Jok 1, 17–18. 21–22. 27
Pirmadienis, rugsėjo 2
Lk 4, 16–30
Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. (Lk 4, 24)
Tik pagalvok: tikriausiai tą pačią sinagogą Jėzus lankė vaikystėje, klausėsi skaitomų Pranašų ir Įstatymo. Ėjo į ją ir jau suaugęs, kol gyveno tėvų namuose. Rodos, viskas vyko taip neseniai. Šiandien Jis užsuko į tėviškę aplankyti savo mamos (Juozapas tikriausiai jau buvo miręs). Šabo dieną kartu su visais nuėjo į sinagogą. Jėzus, kylantis Mokytojas, atvyniojo paduotą pranašo Izaijo ritinį ir ėmė skaityti.
Tie pranašystės žodžiai ne sykį skaitomi bendruomenės susirinkimuose, tačiau dar niekas nedrįso pasakyti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Kaimynų nuostaba labai greitai peraugo į nepasitikėjimą ir įtarumą: „Argi Jis galėtų būti Mesijas? Juozapo ir Marijos sūnus – Mesijas?“
Jėzus žino, kad Nazareto gyventojus pasiekė gandai apie daugybę ženklų ir stebuklų, kuriuos Jis buvo padaręs Kafarnaume, aplinkiniuose miesteliuose ir kaimuose. Galbūt ir jie tikėjosi to paties, nors visai netikėjo buvusio kaimyno galia. Tačiau ar mums taip nebūna? Ar nenuvertiname buvusių mokyklos ir kiemo draugų? Skaitome sėkmės istorijas socialiniuose tinkluose ir kraipome galvas: „Pas mus to negali būti!“
Šventoji Dvasia dalija malones taip, kaip Jai patinka. Stebuklai ir didingi Dievo veikimo ženklai dažniausiai pasireiškia viltingo tikėjimo atmosferoje. Jėzų toks tikėjimas nustebindavo, ir Jis tardavo: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Mt 9, 22; Mk 5, 34; 10, 52; Lk 7, 50; 18, 42). Nazareto gyventojams stigo tikėjimo. Tie žmonės pažinojo Jėzų tik kūno požiūriu (plg. 2 Kor 5, 16), bet negebėjo Jo priimti dvasia ir tiesa.
Dažnai meldžiame tikėjimo malonės, gebėjimo mylėti. O ar kada nors prašei vilties? Sakysi: „Nelabai svarbi man ši dorybė.“ Aštrialiežuviai ją vadina „kvailių motina“, bet viltis iš esmės yra mūsų maldų ir veiksmų variklis. Praradę viltį, nuleidžiame rankas, susitaikome: „Geriau nebus.“
Šiandien mėgink patikėti, kad Dievas veikia ir keičia širdis bei gyvenimus. Tiesia pagalbos ranką ir laisto savo malonių lietumi pasėtą Žodį. Liudyk ir dalykis viltimi.
Jėzau, sustiprink mano tikėjimo viltį, kad silpnume nepalūžčiau, pro Tavo ženklus nepraeičiau ir gebėčiau juos parodyti kitiems.
1 Kor 2, 1–5. Ps 119, 97–102
Antradienis, rugsėjo 3
Lk 4, 31–37
Jie labai stebėjosi Jėzaus mokslu, nes jo žodis dvelkė galybe. (Lk 4, 32)
Jėzus gebėjo prisitaikyti prie savo klausytojų, kad Jo skelbiama žinia paliestų širdis ir būtų suprasta. Kartais Jis mokydavo kaip rabinas: užduodamas klausimus, o klausytojai išvadas darydavo patys. Kartais pasakodavo palyginimus – paprastomis istorijomis perteikdavo svarbias sąvokas. Tačiau visada Jo žodžiai dvelkė valdžia ir galybe (plg. Lk 4, 36). Jis nutildo audrą, sudraudžia vėjus ir ežerą, įsakinėja demonams.
Netyrosios dvasios apsėstas žmogus bando paveikti Jėzų, ištardamas Jo vardą nori parodyti savo galią: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? <...> Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“ (Lk 4, 34). Jėzus nepalenkiamas. Jis griežtai sudraudžia demoną: „Nutilk ir išeik iš jo!“ (Lk 4, 35). Tas neturėjo kitos išeities – tik paklusti.
Dievas pasaulį kūrė savo žodžiu. Jėzus – Dievo ir Žmogaus Sūnus, tad Jo žodžiai turi tokią pat galią kaip Tėvo. Vos tik ištaria palinkėjimą ar prakeikimą, jis išsipildo. Neradęs figų, tarė figmedžiui: „Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!“ (Mk 11, 14), ir medis nudžiūvo. Ne vieną sykį paliepė keltis mirusiems: Najino našlės sūnui, Jayro dukrai, bičiuliui Lozoriui, ir mirtis paleisdavo savo grobį.
Jėzaus žodžiai skirti ne vien mums pamokyti, ne vien perteikti mums dieviškąją išmintį. Jie turi galią perkeisti širdies nuostatas, atnešti permainas į mūsų gyvenimą. Kartais tai įvyksta klausant Dievo Žodžio per šv. Mišias, skaitant Šventąjį Raštą ir meldžiantis. Kartais tiesiog einant gatve galvoje nuskamba kokia nors eilutė iš Biblijos. Nustebęs nešiojiesi ją širdyje, dalijiesi su kitais ir... netikėtai pajunti: „Keičiuosi!“
Jei šiandien išgirsi Jo žodį, neužkietink širdies, nepraleisk negirdomis Jėzaus raginimų, nenumok ranka į Jo kvietimą. Neišsigąsk ir nebijok: Dievas tikrai neateis su perkūno trenksmu ar uraganu, Jis ateis kaip švelnios tylos balsas (plg. 1 Kar 19, 12). Įsiklausyk, priimk ir dėkok. Jėzus nieko daugiau iš tavęs nenori – tik širdies atvirumo ir dėkingumo. Tikėjimo – kaip garstyčios grūdelio. To užteks, kad taptum pilnas malonės ir galios.
Jėzau, leisk man patirti Tavo žodžio jėgą!
1 Kor 2, 10–16; Ps 145, 8–14
Trečiadienis, rugsėjo 4
1 Kor 3, 1–9
Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. (1 Kor 3, 6)
Žmogiškosios sėkmės matais matuojant Korinto tikintieji negalėjo pasigirti išskirtine išmintimi ar kilme, nebuvo itin įtakingi (plg. 1 Kor 1, 26). Kadangi Dievas nežiūri socialinės padėties, Jis praturtino korintiečius visokiu žodžiu ir pažinimu (plg. 1 Kor 1, 5). Apaštalas Paulius drąsiai sako: „jums nestinga jokios malonės dovanos“ (1 Kor 1, 7).
Tačiau Korinto Bendrija trūkinėja kaip trapus, prastai išdegtas indas. Jie pradėjo kivirčytis, nes klaidingai vertino Gerąją Naujieną atnešusius misionierius. Tikriausiai tą darė ne iš blogos valios, tik iš grynai žmogiško prieraišumo. Kai žmogų, kuris parodo tau tikėjimo kelią, lyg netyčia pastatai į Dievo vietą, kyla pavojus įstrigti akligatvyje ir nebeaugti.
Korintiečiai to nesuprato, tad apaštalas Paulius mėgina atverti jų akis ir protą, kad jie suvoktų esmę: „Nieko nereiškia sodintojas nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas“ (1 Kor 3, 7). Misionieriai, apaštalai, kad ir kokie išmintingi ir uolūs būtų, tėra tarnai, vykdantys savo pareigas, kiek Viešpaties kiekvienam yra skirta (plg. 1 Kor 3, 6).
Paulius nesigiria ir nesididžiuoja pasėta tikėjimo sėkla. Tikriausiai ir Apolas kantriai darbavosi, neriesdamas nosies nei prieš Paulių, nei prieš bendruomenę. Jie nekolekcionavo savo nuopelnų, sėkmės istorijų. Jie tik bendradarbiavo su Dievu, ir tokio bendradarbiavimo Paulius linki visai bendruomenei.
Dievas ir šiandien renkasi sau bendradarbius. Gal tu visą gyvenimą, nuo pat jaunystės, esi įsikibęs Viešpaties rankos ir laikai save Jo vaiku, o gal žengi pirmuosius žingsnius tikėjimo ir Dievo pažinimo keliu. Viešpats pasitinka tave ten, kur esi, ir ugdo, kad gyventum santykiu, bendryste.
Šiandienis gyvenimas toks įtemptas, kad dažnam kelia jei ne depresiją, tai bent galvos skausmą ir verčia gerti raminamuosius. Kai pripažįsti, kad tavo brandos šaltinis yra Dievas, įtampa atlėgsta. Esi Jėzaus Kristaus bendradarbis ir gali pasitikėti, kad Jis atitaisys tavo trūkumus. Nesitrauk nuo Jo, ir Jis padarys daugiau negu prašome.
Jėzau, neleisk man niekuomet atsitraukti nuo Tavęs. Visada Tavimi pasitikėsiu.
Ps 33, 12–15. 20–21; Lk 4, 38–44
Ketvirtadienis, rugsėjo 5
Lk 5, 1–11
Mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus. (Lk 5, 5)
Žvejai vargo kiaurą naktį, bet nieko nesugavo. Kiek nūdienos žmonių vargsta savaites, mėnesius ir nieko nepasiekia! Žongliruojame atsakomybėmis darbe, šeimoje, savanorystėje, o kartais pasijuntame bėgantys lyg voverės rate. Pastangos ir siekiai neduoda rezultatų.
Simonas, Andriejus, Jokūbas ir Jonas, nuvargę ir suirzę, plovė tinklus: įsiraizgę vandens augalai, net sudriskusi kažkokio žvejo palaidinė ir nė vienos žuvelės. Skurdi diena laukia, šnairas uošvės žvilgsnis. Valtis tampa sakykla: Jėzus iš jos moko žmones, o atsidėkodamas paragina Simoną: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“ (Lk 5, 4).
Žvejai pakluso Jėzaus žodžiui, nieko per daug nesitikėdami. Ir gavo „viską“ – žuvys į vieną valtį netilpo, tinklai pradėjo trūkinėti. Petrui, kaip ir jo bendrams, ši žūklė buvo lemtinga gyvenimo akimirka. Prieš žūklę – prakutę verslininkai, žvejybos bendrovės akcininkai, po žūklės – dar nežinia kas. Prieš žūklę viską darė savo jėgomis, po žūklės dažniau kliausis Mokytojo malone.
Tikriausiai ne vienas iš mūsų esame patyrę lūžio tašką, įvykį, padalijusį gyvenimą į du laikotarpius: prieš ir po. Ir tas lūžis įvykdavo ne dėl mūsų nuopelnų ar pastangų. Juk Petras su bičiuliais tik išmetė tinklus valksmui. Žuvis į tinklus priviliojo kažkas didesnis: galbūt jos susirinko paklausyti Jėzaus mokymo. Klusnumas Dievo žodžiui pranoksta lūkesčius. Tą liudija ši žūklė, stebuklas Kanos vestuvėse (plg. Jn 2, 1–10) ir prisikėlusio Jėzaus pasirodymas prie Genezareto ežero (plg. Jn 21, 4–13).
Paklusdami Jėzui, kaip Petras, kaip tarnai Galilėjos Kanoje, įsileidžiame Jo malonę į savo gyvenimą, atveriame naujus ir netikėtus kelius, kuriais Viešpats nori ateiti, veikti mumyse ir per mus. Išsiveržiame iš voverės rato, pamatome Dievo siūlomas išeitis. Jei tavo tinklai tušti, klausk Jėzaus: „Į kurią pusę išmesti tinklus?“ Gal tau reikia juos visai palikti ir „žvejoti“ ne virtualioje realybėje, bet savo kieme, darbovietėje, kaimynystėje? Pasitikėk Juo ir pamatysi, jog gyvenimas keičiasi.
Viešpatie, nuo šiol labiau Tavimi pasitikėsiu. Padėk man!
1 Kor 3, 18–23; Ps 24, 1–6
Penktadienis, rugsėjo 6
Lk 5, 33–39
Niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. (Lk 5, 37)
Jaunas vynas bręsdamas kyla. Jėzaus dienomis tokį vyną laikydavo tampriuose, minkštuose vynmaišiuose. Perkeltine prasme tas jaunas vynas – tai krikščioniškas gyvenimas dvasia ir tiesa, kurį atnešė Jėzus. Jis gerai žinojo, kad judaizmas – senas vynmaišis – nepajėgs savyje išlaikyti jauno krikščionybės vyno, ir net nebandė jo lopyti.
Kivirčas su fariziejais šįkart prasidėjo dar Levio namuose. Jėzus pasišaukė jį, o tas atsisveikindamas iškėlė pokylį savo draugams. Fariziejai barė Jėzaus mokinius, kad šie valgo ir geria su nusidėjėliais (plg. Lk 5, 30), paskui klausinėjo Jėzų, kodėl Jo mokiniai nepasninkauja ir mažai meldžiasi. Viešpats atsakė klausimu: „Argi galite versti pasninkauti vestuvių svečius, kol su jais yra jaunikis?“ (Lk 5, 35).
Mūsų laikais skirtumas tarp nauja ir sena dar ryškesnis negu Jėzaus laikais ir prisitaikyti prie permainų sunkiau. Jaunimui problemų dėl to nekyla, o vyresniems – iššūkis: namuose naudojantis mobiliomis programėlėmis susikalbėti su angliškai šnekančiais vaikaičiais, darbe – išmokti naudotis dar sudėtingesnėmis technologijomis. Net bažnyčioje skamba gitaros ir būgnai, angliškos ir net lotyniškos šlovinimo giesmės, o senosios „Pulkim ant kelių“ niekas nebegieda. Gal jie iš tiesų prisigėrę jauno vyno (plg. Apd 2, 13)?
Ar tikrai jaunimui lengviau prisitaikyti prie permainų? Globali konkurencinga aplinka reikalauja būti geriausiam. Kad pasiektum sėkmę, turi išmokti „parduoti“ save darbo pokalbyje. Nedaugelis eina į darbą kaip į šventę, dauguma darbe jaučia įtampą, kuri ilgainiui virsta perdegimo sindromu.
Jėzus atėjo į šį pasaulį gydyti ligonių, guosti nusiminusių, stiprinti pavargusių. Krikštu mums nuaudė malonės drabužį, prisiėmė mūsų žmogišką prigimtį, mainais atiduodamas galią šventėti. Būti šventas šaukiamas kiekvienas. Net į kompiuterio ar telefono ekraną spoksantis paauglys. Sakysi: „Tokiems šventumas nerūpi.“ Dar ir kaip rūpi. Palaimintasis Karolis Akutis tą liudija. Jei negali apsieiti be kompiuterinių žaidimų, prašyk, kad jis padėtų nukreipti šį pomėgį tinkama linkme.
Jėzau, padėk susidraugauti su šventaisiais ir mokytis iš jų draugauti su Tavimi.
1 Kor 4, 1–5; Ps 37, 3–6. 27–28. 39–40
Šeštadienis, rugsėjo 7
1 Kor 4, 6–15
Keikiami mes laiminame, persekiojami ištveriame. (1 Kor 4, 12)
Gal prisimeni neseniai skaitytą šio Pauliaus laiško pradžią? Apaštalas nerimauja dėl korintiečių bendruomenės susiskaldymo ir stengiasi pakeisti situaciją. Vieni tikintieji mano esantys geresni už kitus, nes jų apaštalas išmintingesnis, geresnis, išskirtinis. Vieni sekė Pauliaus pavyzdžiu, kiti mokytoju laikė jo bendradarbį Apolą, treti susižavėjo Petru. Galime įsivaizduoti, kaip šių „garsenybių“ gerbėjai ginčijasi tarpusavyje ir karštai įrodinėja savo tiesą: „Išmanau daugiau už tave, nes man Evangeliją perteikė Petras“ – „Mano tikėjimas tikrai geresnis, nes esu Pauliaus mokinys“.
Tokie ginčai kenkė Bendrijos ramybei, griovė ir ardė ją iš vidaus. Apaštalas Paulius nepalieka ginčų savieigai. Nei savęs, nei kitų misionierių jis nelaiko garsenybėmis ir nesitiki pasaulio pagarbos. „Man atrodo, kad Dievas mums, apaštalams, paskyrė paskučiausią vietą“ (1 Kor 4, 9). Esame silpni, laikomi niekais. Paulius ironiškai sugretina savo negandas su korintiečių iliuzija, kad kančios kvailystė jau praeityje ir galima mėgautis šlovės sąlygomis. Už patyčias ir keiksmus apaštalai atsilygina palaiminimais, persekiojami nepasiduoda, šmeižiami maloniai atsako.
Ar tai panašu į garsenybės gyvenimą? Vargu... Apaštalo žodžiuose girdimas Jėzaus nuostatų aidas; vėliau šventasis Ignacas Lojola rekolektantus ragins prašyti skausmo su kenčiančiu Kristumi, paniekos su paniekintu Kristumi, sielvarto su sielvartaujančiu Kristumi (plg. Dvasinės pratybos, 203). Sekimas Jėzumi tavęs nepadarys žvaigžde. Bet sekdamas Juo galėsi tapti dvasios vargdieniu, romiu ir nuolankiaširdžiu. Tapsi gailestingas net tiems, kurie tau nerodys gailestingumo, surasi jėgų nešti ramybę ten, kur viešpatauja barniai.
Toks mokinio gyvenimas, į kurį mus kviečia Jėzus. Teks gyventi ir veikti vėjų pagairėje, ieškoti vietos po saule bendradarbiaujant net su tais, kurie nėra mums itin mieli. Bet, nepaisant sunkumų, Jėzaus artumas džiugins, Dvasios įkvėpimai teiks tvirtybės ir bus tarsi kompasas, rodantis kryptį į amžinybės uostą.
Jėzau, noriu būti toks, kaip Tu.
Ps 145, 17–21; Lk 6, 1–5
Sekmadienis, rugsėjo 8
ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMAS (Šilinė)
Mch 5, 1–4a
Jis tvirtai laikysis ir ganys savo kaimenę <...> Viešpaties, savo Dievo, galingu vardu. (Mch 5, 3)
Atsivertę liturginį kalendorių pamatysime, kad šventieji minimi jų mirties, t. y. gimimo dangui dieną. Yra tik trys išimtys iš šios praktikos: iškilmingai švenčiame Kalėdas – Kristaus gimimą, Jonines – šv. Jono Krikštytojo gimimą ir Dievo Motinos gimtadienį. Tuo pažymimas išskirtinis jų vaidmuo išganymo istorijoje.
Žinios apie Dievo Motinos gimimą mus pasiekia iš apokrifinių raštų, ypač iš Jokūbo protoevangelijos. Autorius Marijos biografijai paskyrė 17 skyrių, juose mus supažindina su įvykiais iki Angelo apreiškimo; dar trijuose pasakoja apie Jėzaus gimimą, evangeliją užbaigia pasakojimas apie Zacharijo (Jono Krikštytojo tėvo) mirtį. Šv. Jeronimas, šv. Justinas Kankinys, šv. Jonas Damaskietis ir šv. Grigalius Nisietis užsimena, kad patikimų šaltinių apie Dievo Motiną būta ir daugiau.
Pranašai Izaijas ir Michėjas skelbia, kad Mesijas gims iš mergelės (plg. Iz 7, 14; Mch 5, 2). Marija išliko Mergelė ir pagimdžiusi Jėzų. Mergeliškumas ir motiniškumas joje sugyveno taip, kaip Jėzuje – dieviškumas ir žmogiškumas. Dievas panoro išgelbėti pasaulį atsiklausdamas Marijos sutikimo. „Marija užima pirmąją vietą tarp Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių, kurie viltingai iš jo tikisi ir sulaukia išganymo. Su ja <...> ateina laikų pilnatvė“ (Lumen gentium, 55).
Su laikų pilnatve artėja ir nerimas, pasigirsta apokaliptinių gaidelių, laukiama, kada antrasis Kristaus – Taikos kunigaikščio – atėjimas virs tikrove. „Jis pats bus taika“ (Mch 5, 4). Tačiau Dievas nuoširdžiai klausia: „Žmogau, ar nori taikos?“ Linktelime galvą. „Ar nori nešti taiką ten, kur viešpatauja neapykanta?“ – „Bijau...“ Marija nebijojo...
Taikos Karaliene, išmelsk pasauliui taiką, o mums – troškimą išdrįsti imtis taikdariškos misijos.
Ps 13, 6; Rom 8, 28–30; Mt 1, 1–16. 18–23
Pirmadienis, rugsėjo 9
Lk 6, 6–11
Bet jis išskaitė jų mintis.... (Lk 6, 8)
Kai kurie dvasiniai mokytojai perspėja tikinčiuosius, kad maldoje nesinaudotų vaizduote, visus vaizdinius, kaip ir išsiblaškymus, kiek įmanydami stumtų šalin. Tačiau šventasis Ignacas Dvasinėse pratybose skatina rekolektantus įsivaizduoti Evangelijos sceną su įvairiomis smulkmenomis ir net įeiti į ją. Eime į sinagogą!
Ateini kaip smalsuolis ar kaip ištikimas Jėzaus sekėjas? Šį kartą nori iš arčiau pamatyti Mokytoją, apie kurį tiek daug girdėjai. Tvanku nuo įtampos. Rašto aiškintojai ir fariziejai įsispitriję į Jėzų, įtariai seka kiekvieną Jo judesį. Kiti žmonės netveria džiaugsmu, žvelgia į Jį su viltimi.
Paskui pamatai pažįstamą vyrą, nevaldantį rankos. Ji paralyžiuota ir padžiūvusi. Ir iškart kyla mintis: „Gal Jėzus jį pagydys?“ Fariziejai sėdi susiraukę: šiandien šabas, jeigu Jis gydys – sulaužys Įstatymą. Jėzus žino, kas jų galvoje, ir klausia: „Ar per šabą leistina gera daryti ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ (Lk 6, 9). Žmogui liepia ištiesti ranką, ir toji ranka atgyja.
Tikiu, jog ir tu džiaugiesi kartu su visais susirinkusiais. Šio vyro gyvenimas radikaliai pasikeitė. Bet ar tikrai visi džiaugiasi, kad žmogus nebus našta visuomenei, pats galės užsidirbti pragyvenimui? Deja, ne. Rašto aiškintojai ir fariziejai į bendrą džiaugsmą nepajėgia įžengti. Išgydymas tik dar labiau sustiprino jų priešiškumą Jėzui.
Neigiamos išankstinės nuostatos gali tapti kliūtimi mūsų santykiuose su Viešpačiu. Galbūt esame nusiteikę ir toliau manyti, kad Jėzus dėl mūsų nė piršto nepajudins. Meldžiamės tik lūpomis, ne širdimi, tad nematome jokių permainų; tokią tylą priimame kaip įrodymą, kad Dievas mumis visiškai nesirūpina. Manydami, kad esame palikti vieni, kad Viešpats su mumis nesikalba ir mūsų neklauso, ir patys nesame dėmesingi kalbėdamiesi su Juo, trumpiname tylios maldos laiką.
Šiandien vertėtų ištirti savo širdį ir pažiūrėti, ar tavo džiaugsmo ir santykio su Viešpačiu netemdo išankstinės nuostatos. Jei pamatai abejonės, cinizmo ar baimės ženklų, atsistok priešais Jėzų. Prašyk, kad Jėzus tave vestų vilties keliu, ir pasitikėk, kad Jis sunaikins visas kliūtis, trukdančias tau artėti prie Dievo.
Jėzau, myliu Tave. Trokštu būti Tavo Artume.
Ps 5, 5–7. 12; 1 Kor 5, 1–8
Antradienis, rugsėjo 10
1 Kor 6, 1–11
Dabar esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia. (1 Kor 6, 11)
Apaštalas Paulius piktinasi krikščionių korintiečių elgsena: kaip jie drįsta bylinėtis vieni su kitais romėnų teismuose? Juk tai pirmiausia žemina pačią krikščionių Bendriją, taip pat kiekvieną jos narį.
Apaštalas nori, kad tikintieji suprastų, jog jie jau yra iš pašaknių perkeisti Viešpaties Jėzaus, surinkti į vieną Dievo šeimą. Kad žmogus gerai jaustųsi šeimoje, kad jam norėtųsi grįžti namo po darbo ar iš kelionės, taikūs santykiai labai svarbūs. Bylinėjimasis, apgavystės, neteisybės daro krikščionis nevertus Kristaus vardo.
Turbūt tą patį apaštalas Paulius pasakytų ir apie mus. Šių laikų krikščionys pamiršta, o gal tiesiog neteikia reikšmės tam, kad jie buvo „nuplauti, pašventinti ir nuteisinti“.
Nuplauti Krikšto vandeniu. Jeigu mus krikštijo dar kūdikystėje, tikriausiai neatsimename, kaip tai vyko. Jei Krikštą priėmėme sąmoningame amžiuje, suvokiame, kad nebegalime gyventi kaip anksčiau, nes mūsų nuodėmės jau atleistos, mes – „įvaikinti“, priimti į Švenčiausiosios Trejybės bendrystę. Net šalia sėdintis susisukęs ir susiraukęs žmogus irgi yra Dievo vaikas, Dvasios šventovė. Viešpats parodė jam gailestingumą, mes bent jau nusišypsokime.
Pašventinti – patepti šventuoju Krikšto aliejumi. Nuo seno pateptieji būdavo laikomi paskirtais kilnesniam tikslui, Dievo priklausiniais. Ši žymė neišdildoma. Nuo Krikšto prasidėjo mūsų šventėjimo vyksmas, mūsų ugdymas ir augimas Dievo malone. Galime tuo džiaugtis, tačiau neturime didžiuotis prieš kitus, nes jie irgi pašventinti ir verti mūsų pagarbos.
Nuteisinti – Krikštas mus padarė teisius Dievo akyse. Kiekvienas iš mūsų yra gavęs beribį Dievo malonės lobį, nepelnytą dovaną. Kokie laimingi tie, kurių ši malonė dar laukia! Jeigu mes tą malonės drabužį jau spėjome sutepti, nenusiminkime. Atgaila, ašarų malonė ir Sutaikinimo sakramentas atgaivins mūsų sielą, mus ir tuos, kurie šalia, vėl džiugins Jo Artumas.
Jėzau, trokštu visus tikinčiuosius matyti kaip savo brolius bei seseris.
Ps 149, 1–6. 9; Lk 6, 12–19
