Meditacijos
Penktadienis, lapkričio 1
VISI ŠVENTIEJI
Ps 24, 1–6
Šitokie žmonės yra išsiilgę tavo, Viešpatie, veido. (plg. Ps 24, 6)
Tai visų šventųjų, oficialiai kanonizuotų ir visai nežinomų, iškilmė. Jie gyvena Dievo artume ir mato Viešpatį Jo šlovėje. Juos atmindami imame labiau trokšti dangaus ir amžinybės. „Kam gi šventiesiems mūsų šlovinimas? Mūsų pamaldumas jiems ničnieko neprideda. Pagarbiai juos minėti yra svarbiau mums, o ne jiems. Apie juos pagalvojęs širdyje pajuntu užsiliepsnojant stiprų troškimą – prisijungti prie taip geidžiamos jų bendrijos ir gauti malonę būti palaimintųjų dvasių bendrapiliečiais bei bičiuliais, susivienyti ir džiaugtis su visa šventųjų bendrija“ (iš šventojo abato Bernardo Pamokslų).
Tad kartu su psalmininku skelbiame: „Šitokie žmonės yra išsiilgę Tavo, Viešpatie, veido.“ Jie pasitikėjo Tavo gailestingumu ir dabar savo akimis mato bei patiria tai, ko mes dar tik viliamės. Maloningasis Tėve, Tu mums atidavei viską, net savo vienatinį Sūnų. Tikime amžinojo gyvenimo pažadu, kurį mums davei per Jėzų.
Jėzau, mūsų Gelbėtojau! Tu esi Dievo Avinėlis, kuris naikini pasaulio nuodėmes. Dieną ir naktį šventieji teikia Tau gyrių, džiūgauja, atėję iš didžio sielvarto ir išbaltinę savo apsiaustus Tavo Krauju (plg. Apr 7, 14). Mes kovojame ir krintame, bet neprarandame vilties. Mes ilgimės Tavo veido, trokštame regėti Tavo šlovę.
Šventoji Dvasia, Šventintoja, Globėja ir Mokytoja! Tu įžiebi žmonių širdyse savo meilės ugnį, juos įgalini tapti šventus ir atnaujini žemės veidą. Tavo malonė padaro žmones narsius ir ištikimus savo pašaukimui, jie net savo gyvybės nepagaili. Ateik, Šventoji Dvasia, mokyk mus vaikščioti Tavo keliais, išliek mums savo dovanų, kad mes būtume vis panašesni į Kristų, kad būtume tikrai šventi.
Jėzau, mirties valandą pasišauk mane ir liepk man ateiti pas Tave, kad su šventaisiais garbinčiau Tave per amžius.
Apr 7, 2–4. 9–14; 1 Jn 3, 1–3; Mt 5, 1–12
Šeštadienis, lapkričio 2
VĖLINĖS
Rom 5, 5–11
O viltis neapgauna. (Rom 5, 5)
Kaip gali šv. Paulius rašyti, kad viltis neapgauna? Nejaugi jis nė karto nebuvo situacijoje, kai, rodos, viską padarei ir visą viltį sudėjai į ką nors, bet... tai, ko tikėjaisi, ko laukei, neįvyko? Iš Apaštalų darbų ir Pauliaus laiškų žinome, kaip sunkiai jis darbavosi, kaip nepavargdamas skelbė Evangeliją, buvo atmestas, įkalintas, nuplaktas, net užmėtytas akmenimis. Liko gyvas, nes viltis neapgauna!
Apaštalas nenori pasakyti, kad visada turėtume gauti, ko norime, neteigia, kad šiame gyvenime išvengsime kančios. Jis kalba apie tokią viltį, kurią švenčiame per Vėlines: sutaikinimo su dangiškuoju Tėvu viltį, pasididžiavimą Dievu per Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino (plg. Rom 5, 11). Mes švenčiame dangaus viltį, kurią gali turėti kiekvienas, miręs Dievo malonėje. O švęsdami meldžiamės už juos, ypač už savo brangiuosius, kurie pirma mūsų paliko šį pasaulį.
Kas mus skatina turėti vilties ir nenusiminti? Dėl ko akyse sužimba ašara, lūpose – šypsena? Ne dėl mūsų sielos galių, tik dėl galingos, ištikimos, nekintančios Dievo meilės, kuri yra „išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Ši meilė padeda mums ištverti sunkumus, išsiugdyti dorybes, priimti netektį ir net romiai pasitikti savo mirtį.
Šiandien galbūt sielvartauji dėl mylimo žmogaus netekties, jauti, kad atsisveikinimas buvo ne toks, kokio tikėjaisi, galbūt visai nespėjai ištarti paskutinio sudie, ačiū, atleisk. Įsidėk į širdį Pauliaus žodžius: Jėzus Kristus yra „miręs už visus“ (2 Kor 5, 15). Už visų kraštų, už visų laikų žmones, tad ir už mums brangius žmones, už tave ir už mane. „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę“ (1 Jn 4, 16). Melskime jų sieloms nuskaistinimo ir būsimo prisikėlimo su Kristumi. Prašykime Jo, kad mus išlaisvintų iš visokio nusiminimo, padėtų įveikti iššūkius.
Jei sunku, jei baisu, ištiesk ranką Dievo meilei, įsikibk į neblėstančią viltį ir su tikėjimo žibintu leiskis į kelionę šventumo keliu, į kelionę namo... Viltis neapgaus, tik nesileiskime apgaunami sielų priešo.
Jėzau, dėkoju Tau už pažadą išgelbėti visus, kurie tiki. Sustiprink mano tikėjimą, viltį ir meilę!
Išm 4, 7–15; Ps 23, 1–6; Mt 25, 1–13
Sekmadienis, lapkričio 3
Mk 12, 28–34
Tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. (Mk 12, 30)
Šiuolaikiniai fotoaparatai ir mobilieji telefonai leidžia išryškinti vien fotografuojamo žmogaus veidą, o visa, kas yra fone ir aplinkui, – tarsi sulieti, išblankinti. Jėzus šios dienos Evangelijos skaitinyje pagiria Rašto aiškintoją, kuris taip suvokė Dievą: „išryškino“ svarbiausią dalyką – meilę Dievui ir artimui. Šios meilės akivaizdoje visa kita nublanksta. Visa kita yra tik gyvenimo „fotografijos“ fonas: jis suliejamas, jo kontūrai tampa neryškūs, nes, palyginti su pagrindiniu vaizdu, jis tėra antraeilis.
Galbūt prisimeni akimirkas, kai išleidai iš akiračio Viešpatį. Įsispitrijai į naują automobilį ar įsisvajojai apie kitą brangų objektą, kurio taip norisi? Gal tavo dėmesio pareikalavo neatidėliotini darbai, jų atidavimo terminai? Kartais dvasinis gyvenimas atrodydavo esąs rutina ir nuo jos norėdavosi bėgti į antraeilius dalykus. Tie pokyčiai nėra staigūs, ir mes juos pastebime tik tada, kai patiriame kokį nors iššūkį.
Išlaikyti dėmesį – vienas iš tokių iššūkių. Kaip tau pavyksta gyvenimo centre išlaikyti Viešpatį? Ar gali būti tikras, kad visada teiki pirmenybę Jo meilei? Jei dar tik mokaisi tą daryti, pradėk nuo labai paprasto dalyko – kasdienio dienos paaukojimo prabudus ir dienos peržvalgos prieš miegą. Dieną – maldų strėlės į dangų, pokalbis autobuse – ar tu atpažįsti Dievo Dvasią.
Mylėti Dievą visa širdimi – ne maratoną bėgti. Tai pajusti kairos akimirką, sureguliuoti širdies kompasą. Juo dažniau tą darysi, juo dažniau patirsi, kad tavo rūpestis ir nerimas nueina į antrą vietą, o tavo širdies ir tavo regėjimo centre atsiranda Jėzus, mylintis Gelbėtojas.
Jėzau, patrauk mano žvilgsnį, kad Tave aiškiau matyčiau, labiau pamilčiau ir visą savo dieną atiduočiau Tau.
Įst 6, 2–6; Ps 18, 2–4. 47. 51; Žyd 7, 23–28
Pirmadienis, lapkričio 4
Fil 2, 1–4
Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save, ir kiekvienas žiūrėkite ne savo naudos, bet kitų. (Fil 2, 3–4)
Ar šv. Pauliaus paraginimas reiškia, kad turėtume leisti kitiems žmonėms mus mindžioti, valytis į mus kojas tarsi į kilimėlį prie durų? Žinoma, ne! Šią Šventojo Rašto vietą puikiai iliustruoja pasakojimas apie mergaitę ir jos Kalėdų dovaną.
Dvyliktojo gimtadienio proga Olivija gavo spalvinimo knygutę dovanų. Joje gamtos vaizdai, lydimi Šventojo Rašto eilučių. Artėjant Kalėdoms, ji nusprendė gražiai nuspalvinti vieną knygos puslapį ir įteikti jį kaip dovaną tėveliams. Vartė knygą, kol rado tobulas eilutes iš apaštalo Pauliaus Laiško filipiečiams (plg. Fil 2, 3–4).
Šv. Kalėdų rytą, kai tėveliai išvyniojo jiems skirtą dovaną, Olivija paaiškino, kodėl ji parinko būtent šį piešinį. „Kai perskaičiau šias eilutes, iškart pagalvojau, kad jūs taip mylite mane, vienas kitą ir sutiktus žmones.“ Tėvai apstulbo, supratę, kaip atidžiai dukra juos stebėjo ir kiek daug iš jų išmoko.
Olivijos mintyse iškilo prisiminimai. Kiek nemigo naktų mamytė praleido prie jos lovos, kai ji sirgo tymais, vėjaraupiais ar pasigaudavo plaučių uždegimą! Tėtis šeštadieniais už ačiū treniruodavo jos futbolo komandą. Atsiminė gardžius kvapus virtuvėje, kai mama penktadieniais gamindavo mėgstamiausią tėčio valgį vakarienei. Tėtis savaitgaliais nuplaudavo ne tik savo, bet ir mamytės automobilį. Vasaros pradžioje jie visi gamino pietus kaimynui, sveikstančiam po operacijos, ir pažadėjo už jį melstis.
Tokie maži pasirinkimai kuria nuolankumą ir pagarbą šeimoje, bendruomenėje, parapijoje. Kitus laikydamas svarbesniais už save, paisydamas jų reikmių labiau negu savo, savęs nepažemini, ir tikrai neprivalai patenkinti kiekvieno prašymo. Nereikia įsivaizduoti, kad atsižvelgti į kitą dera tik itin svarbiuose dalykuose. Tai kasdienis klausimas: „Kaip parodyti meilę šitam žmogui? Kuo galėčiau jam padėti?“ Prašykime Viešpaties, kad Jis pamokytų mus tą daryti.
Jėzau, padėk man pirmiau pagalvoti apie kitus, kad tapčiau panašesnis į Tave.
Ps 131, 1–3; Lk 14, 12–14
Antradienis, lapkričio 5
Fil 2, 5–11
Būkite tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus. (Fil 2, 5)
Ar mes galime įsivaizduoti, ką reiškė amžinajam, švenčiausiajam Dievo Sūnui, antrajam Švenčiausiosios Trejybės Asmeniui „apiplėšti save“, kaip sako apaštalas Paulius (plg. Fil 2, 7)? Ar mes galime išsiugdyti savyje tokį patį nusistatymą, godžiai nesilaikyti lygybės su Dievu, su karaliumi ar prezidentu, jeigu būtume šių asmenų sūnūs ar dukterys?
Analogijos, palyginimai ne visada padeda suprasti reiškinius, bet jų paieškoti verta. Įsivaizduok, kad kas nors tau padovanoja išskirtinį leidimą į visus renginius prašmatniausiame pramogų centre, galiojantį iki gyvenimo pabaigos. Atvykusį palydi į priėmimo erdvę, kur visi gali vaišintis prabangiais vynais ir subtiliausiais gurmaniškais užkandžiais. Prieš pat renginį tave palydės į tau skirtąją ypač svarbių asmenų ložę. Tu atiduodi tą leidimą kitam, o pats tampi to pramogų centro tualeto prižiūrėtoju! Darbo daug ir koncertą gali pasižiūrėti nebent per televizorių, esantį tavo „kabinete“.
Šis palyginimas leidžia šiek tiek nutuokti, ko atsižadėjo Jėzus, tapęs žmogumi. Jis laisvai atsisakė savo dangiškųjų privilegijų, priėmė tarno išvaizdą, nusižemino, tapo klusnus iki mirties. Tas, kuris sėdėjo Tėvo dešinėje, trejus metus vaikščiojo šia žeme, bendravo su nusidėjėliais, su tokiais, kaip mes. Tas, kurį garbino angelai, iškentė priešų įtarumą, širdies kietumą, bičiulių savanaudiškumą ir nesupratimą. Tas, kuris gyveno amžinoje šlovėje, buvo prikaltas prie kryžiaus kaip nusikaltėlis. Dėl tavęs. Dėl manęs. Dėl visų...
Ar tavo širdis neprisipildo dėkingumo ir meilės Viešpačiui? Ar nesinori žemai Jam nusilenkti, iš pagarbos pulti kniūbsčia? Apkabinti pervertas Jėzaus kojas kaip Marija Magdalietė? „Nelaikyk manęs“, – tikriausiai pasakys Jis. – „Būk kaip aš.“ – „Kaip man būti, Viešpatie?“ Tu gali Jį pradžiuginti geru darbu, ištiesta pagalbos ranka artimui. Kai tu pasilenksi ir pakelsi suklupusį, Jėzus pakels tave. Padovanos tau kilnų Dievo vaiko vardą.
Jėzau, dėkoju Tau, kad dėl manęs apiplėšei save. Atleisk, kad ne visada sugebu apiplėšti save dėl kito.
Ps 22, 26–32; Lk 14, 15–24
Trečiadienis, lapkričio 6
Fil 2, 12–18
Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami. (Fil 2, 12)
Pala, pala! Jeigu išganymas – Dievo dovana, tai kodėl šv. Paulius rašo, kad dėl jo reikia darbuotis su baime ir drebant? Ar mes turime jį užsitarnauti, nusipelnyti? Nejaugi turėtume tą daryti vien todėl, kad bijome Dievo?
Pradėkime nuo pirmojo klausimo. Atsakymas į jį – aiškus ir skambus: „Ne!“ Išganymas įmanomas tik dėl Kristaus mirties ir prisikėlimo; jis pažadėtas tiems, kurie tiki ir yra pakrikštyti Jame. Apaštalas kitoje vietoje aiškiai sako: „Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą <...>; ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų“ (Ef 2, 8–9).
Bet Paulius taip pat pabrėžia, kad amžinojo gyvenimo viltis reikalauja rimto požiūrio į tikėjimą. Negalime plaukti pasroviui, turime kovoti su pagundomis, rasti laiko maldai, Dievui pagarbinti, kartais aukoti savo patogumą dėl kitų gerovės, iš meilės kitam pastumti į šoną savo poreikius. Kiekviena diena kelia naujų iššūkių, atneša naujų džiaugsmų ir palaiminimų – ir daugybę progų kovoti gerą tikėjimo kovą (plg. 1 Tim 6, 12).
Laimei, Dievas nesitiki, kad mes pasieksime krikščionio kelionės tikslą vien savo pastangomis. Paulius primena, kad „Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti“ (Fil 2, 13). Iš tikrųjų Jis pats veikia mumyse per Šventąją Dvasią. Dvasia įkvepia mums troškimą kas rytą pasimelsti, priimti Komuniją per Mišias. Dvasia stumteli mus aplankyti negaluojantį draugą, suteikia tvirtumo patiriant pagundas. Kai nupuolame, Šventoji Dvasia įtikina mūsų širdis nesivolioti nuodėmės purvyne, bet keltis ir grįžti pas Tėvą.
Tad ar turėtume bijoti Dievo, kuris iki šiol mums buvo toks geras? Ir šį kartą atsakysime: „Ne!“ Tas „su baime ir drebėdami“ – dažnas Senojo Testamento posakis, pabrėžiąs sveikai pagarbią Dievo baimę ir rimtą nusiteikimą Jam tarnauti. Paulius perspėja neimti Dievo malonės veltui, nelaikyti išganymo savaime suprantamu dalyku. Jis yra dovana, nupirkta mums be galo didele – Kristaus Kraujo – kaina.
Šiandien maldoje nusilenkime prieš Dievo didybę. Atsiklaupkime iš pagarbos visatos Valdovui. Darykime gerus darbus, „kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2, 10).
Viešpatie, Tu vienintelis vertas esi priimti mūsų, nevertų, šlovę, pagarbą ir gyrių.
Ps 27, 1. 4 13–14; Lk 14, 25–33
Ketvirtadienis, lapkričio 7
Lk 15, 1–10
Radau savo pražuvėlę avį! (Lk 15, 6)
Iki kaulų smegenų pažįstamas palyginimas... Ką naujo jis gali mums pasakyti? Pražuvusios avys tikriausiai yra tie muitininkai ir nusidėjėliai, sėdintys už vieno puotos stalo su Jėzumi. Juk Jis pats kartą pasakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Lk 5, 31–32).
Tad jeigu iš tiesų šie žmonės yra pražuvusios avys, tai likusios devyniasdešimt devynios avys turėtų būti fariziejai ir Rašto aiškintojai, ar ne? Jie mylėjo Dievą. Jie laikėsi Mozės Įstatymo. Juos gerbė bendruomenė. Jėzui nereikėjo jais rūpintis; Jis turėjo eiti, ieškoti tikrai pražuvusių sielų ir jas surasti. Ko gero, taip šį palyginimą suprato ir tuometiniai Jėzaus klausytojai – fariziejai, Rašto aiškintojai.
Tačiau dėl tokio aiškinimo taip pat kyla problemų. Jis padalija žmones į dvi grupes: gerus ir blogus. Realybė tokia, kad mes visi esame ta „pražuvusi avis“, nes visi esame nusidėjėliai. Kiekvienas esame panašus į tą vieną avį, lengvai išviliojamą iš avidės, sugundomą sekti ne paskui Gerąjį Ganytoją, bet paskui svetimą saldžialiežuvį. Palyginimo piemuo viskuo rizikuoja dėl tos vienintelės avies; Jėzus atiduoda net savo gyvybę, kad išgelbėtų kiekvieną mūsų iš nuodėmės ir mirties.
Nereikėtų daryti ir prielaidos, kad Jėzui vieni nusidėjėliai rūpi labiau, o į kitus Jis kreipia mažiau dėmesio. Pasak evangelisto Luko, Jėzus šį palyginimą skyrė būtent fariziejams ir Rašto aiškintojams. Viešpats norėjo, kad jie suprastų esą tokios pat paklydusios avys, kaip bet kuris mokesčių rinkėjas. Norėjo, kad jie pripažintų savo nuodėmes ir galėtų pasikeisti. Norėjo, kad jos leistųsi „surandamos“, nesimuistytų nešamos pas Tėvą. Jėzus taip elgiasi su visomis savo avimis, avelėmis ir avinėliais.
Jėzus ateina į pagalbą kiekvienam žūstančiam nusidėjėliui. Jam nesvarbu, ar tavo nuodėmės didelės ar mažos, dažnos ar retos. Jėzui rūpi visi tavo gyvenimo aspektai: ir tie, kuriais nori pasididžiuoti, ir tie, kurių gėdijiesi, ir tie, dėl kurių tau baisu, kuriuos norėtum atiduoti Jam. Ar leisi Jam surasti tave?
Jėzau, dėkoju Tau, kad ieškai manęs, kai prasmengu nuodėmėje, kai pasiklystu, išeinu iš kelio dėl takelio.
Fil 3, 3–8; Ps 105, 2–7
Penktadienis, lapkričio 8
Fil 3, 17 – 4, 1
Iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną. (Fil 3, 20–21)
Ar žinai, kad šv. Pranciškus Asyžietis kartais savo kūną pavadindavo „broliu asilu“? Vadindamas jį broliu, Pranciškus aiškiai sako, jog kūnas – iš esmės geras, nes jis – Dievo dovana. Tačiau pridurdavo „asilas“, nes iš patirties žinojo, kad tas kūnas kartais užsispiria tarsi asilas, neklauso sielos, nebendradarbiauja su jos galiomis.
Šv. Paulius pritartų Pranciškui. Apaštalas irgi kalba apie būtinybę tramdyti savo kūną ir daryti jį klusnų (plg. 1 Kor 9, 27). Kitoje vietoje jis palygina krikščionio gyvenimą su varžybomis: „Kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles“ (2 Tim 2, 5). Šv. Paulius su ašaromis akyse rašo apie tuos, kurių „dievas yra pilvas“ ir kurie mąsto tik apie žemės daiktus. Tas perdėtas susirūpinimas žemiškais reikalais gali atvesti į pražūtį (plg. Fil 3, 19).
Tačiau tai dar ne viskas. Apaštalas turi vilties ir tvirtai tiki, kad mūsų marus ir gendantis kūnas Jėzaus prisikėlimo galia bus apvilktas nemarybe ir negendamybe (plg. 1 Kor 15, 53). Jėzus atėjo išgelbėti ne vien mūsų sielos, bet ir visos mūsų esybės, taigi ir „brolio asilo“ – užsispyrusio mūsų kūno.
Tai Evangelijos pažadas. Kai galiausiai susitiksime Viešpatį, mūsų kūnas ir siela bus pripildyti nesibaigiančio, šlovingo dieviškojo gyvenimo. Savo kūnu ir siela patirsime džiaugsmą ir ramybę, kurie pranoks mūsų pažinimą, įsivaizdavimą ir patirtį. Mes ne tik būsime išlaisvinti iš ligos ir mirties, bet ir mūsų kūnas nebesispyrios prieš sielą, nemėgins mūsų stumti ar traukti netinkama kryptimi. Kūnas bus ištobulintas ir tobulai suderintas su mūsų valios troškimu garbinti Viešpatį ir Jam tarnauti.
Kai pajusi, kad kūnas timpteli tavo sielą už rankovės ir traukia ten, kur ji nenori ir neturi eiti, paisyk Pauliaus patarimo ir tvirtai stovėk Viešpatyje (plg. Fil 4, 1). Pagalvok apie ateitį, kuri tavęs laukia, ir leisk Jėzui savo prisikėlimo galia sustiprinti tave ir suteikti tau ramybės.
Jėzau, padėk man neišleisti iš akių Tavo pažado! Tikiu, kad atėjus metui pašlovinsi mane – atgaivinsi mano kūną ir sielą.
Ps 122, 1–5; Lk 16, 1–8
Šeštadienis, lapkričio 9
Laterano bazilikos pašventinimas
Ez 47, 1–2. 8–9. 12
Šis vanduo teka į rytų pusę ir nutekės į Arabą, o kai įtekės į jūrą <...>, jos vanduo pasidarys sveikas. (Ez 47, 8)
Kokie nuostabūs įvaizdžiai! Vandens srovelė išsilieja galingu vandens srautu. Apnuodytas ežeras stebuklingai išvalomas. Medžiai gyduoliai, kurių lapai tinka vaistams. Kas yra šio stebuklo versmė? Viešpaties Šventykla: jai bus sugrąžintas pirmykštis grožis ir ji vėl taps Dievo buveine. Saliamono Šventyklos griuvėsiai nugrimzdo užmarštin, izraelitų tremties gėda – nuplauta. Pats Dievas išgydys kraštą, sugrąžins namo savo žmones ir dar sykį pavers savąją Šventyklą tautos gyvenimo šaltiniu ir centru.
Ši pranašo Ezekielio knygos ištrauka skaitoma kasmet, minint Laterano bazilikos pašventinimą. Šiemet ši šventė – jubiliejinė (1700-osios metinės): bazilika buvo pašventinta 324 m. po Kr. Visas jos pavadinimas – Švč. Išganytojo ir šv. Jono Krikštytojo bei evangelisto bazilika. Ji yra seniausia ir aukščiausia pagal rangą Romos katalikų bažnyčia, nuo seno vadinama visų Romos ir pasaulio bažnyčių galva bei motina.
Ilgametėje bazilikos istorijos knygoje – daug spalvingų puslapių. Imperatorius Konstantinas padovanojo Bažnyčiai Laterano dvarą ir ten pastatė bažnyčią – pirmą viešą krikščionių maldos vietą. Čia įvyko daug istorinių Bažnyčios susirinkimų. Popiežiai rezidavo šioje bazilikoje iki 1309 m., o popiežius Klemensas V perkėlė būstinę į Avinjoną. Tuo laikotarpiu ją nusiaubė keli gaisrai, ir sugrįžę Romon popiežiai rinkosi kitas rezidencijas. Ji ne kartą buvo rekonstruota, perstatyta ir kaip niekas kitas liudija Jėzaus pažadą, kad „pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Per Antrąjį pasaulinį karą joje buvo slepiami žydai!
Už kelių savaičių prasidės Jubiliejiniai metai Vilties piligrimai. Ar rastum geresnį vilties Viešpatyje pavyzdį nei ši senovinė ir gerbiama bazilika? Tad šiandien padėkokime Viešpačiui už įkūnytą Ezekielio viziją, už nuolat siunčiamą palaiminimų tėkmę per kiekvieną pasaulio bažnyčią. Jei negali leistis į piligrimystę Romon, nueik pėstute į savo parapijos bažnytėlę.
Jėzau, dėkoju Tau už gyvojo vandens versmes, kurias atveri tikinčiose širdyse.
Ps 46, 2–3. 5–6. 8–9; 1 Kor 3, 9–11. 16–17; Jn 2, 13–22
Sekmadienis, lapkričio 10
Mk 12, 38–44
Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo. (Mk 12, 44)
Koks kontrastas! Rašto aiškintojams visada rūpėjo gražiai atrodyti visuomenėje. Jų ilgi drabužiai buvo priderinti prie ilgų maldų. Argi kas nors ginčytųsi, kad sinagogoje praleistas laikas tikrai nėra iššvaistytas? Jie sąžiningai mokėjo dešimtinę, daug ir dažnai aukojo Šventyklai. Į aukotojų eilę atsistoja suvargusi našlė. Apsivilkusi palaikiu, ne kartą lopytu drabužiu, apsiavusi nunešiotais sandalais. Saujoje teturi du smulkius pinigėlius.
Tiems, kas mato tik išorę, ir pati našlė, ir jos pinigėliai pasirodys nieko neverti. Bet Viešpats žiūri į širdį ir mato, kad ji nieko nepasiliko sau: atidavė ne tik materialinius išteklius, bet ir savo varganą dvasią, parodė, jog myli Dievą visu protu, visa siela ir visomis jėgomis. Fariziejai ir Rašto aiškintojai įsivaizdavo, kad būtent jie yra sektinas pavyzdys, kaip reikia gyventi ir mylėti Viešpatį, bet Jėzus matė, kad jų širdyse tik jiems patiems yra vietos, kad jie įsikibę laikosi savosios puikybės ir tikisi, jog visi rodys jiems pagarbą, visur jiems užleis pirmąją vietą.
Šios Evangelijos ištraukos šviesoje ištirkime savo širdis. Ar esame pasiryžę paaukoti Viešpačiui visa, ką turime? Gal kai kuriuos dalykus – ar net žmones – laikome ant trumpo pavadžio ir nenorime paleisti? Gal statusas visuomenėje ir su juo ateinanti pagarba verčia eiti į kompromisą su savo sąžine? Net nekyla mintis sušelpti vargingai gyvenantį kaimyną ar suteikti atokvėpio valandėlę kaimynei, slaugančiai neįgalų vaiką?
O Viešpats žvelgia į tave ir šypsosi, laimina tavo pastangas dalytis tuo, ką turi. Gal šiandien pajėgsi atiduoti tik tai, kas atlieka, o rytoj imsi ir atiduosi viską.
Jėzau, noriu Tau viską atiduoti, bet bijau, kad man pačiam neužteks. Padaryk mano širdį dosnią ir laisvą.
1 Kar 17, 10–16; Ps 146, 7–10; Žyd 9, 24–28
