Meditacijos
Trečiadienis, sausio 1
Švč. MERGELĖ MARIJA, DIEVO GIMDYTOJA
Sk 6, 22–27
Viešpats telaimina ir tesaugo tave! (Sk 6, 24)
Retas kuris suabejos, kad labiausiai palaimintas žmogus žemėje buvo Mergelė Marija. Ji šį tradicinį palaiminimą iš Skaičių knygos girdėjo nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Juo šaukiamasi Viešpaties globos, Jo malonės ir taikos (plg. Sk 6, 24–26). Izraelitai netroško vien maloniai jaustis ar eiti lengvu keliu; jie šaukėsi Dievo artumo ir svajojo, kad Jis įsikištų į jų gyvenimą.
Angelas, atėjęs pas Mariją, kreipėsi į ją: „Sveika, malonėmis apdovanotoji!“ (Lk 1, 28). Kai Marija nuskubėjo pasidalyti savo džiaugsmu su senyva giminaite Elzbieta ir jai padėti paskutiniais nėštumo mėnesiais, ši sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų!“ (Lk 1, 42). Pati Marija giedojo: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 48). Pasirinkęs Mariją būti Jo Sūnaus Gimdytoja, Viešpats parodė jai savo artumą – Jis dalyvauja jos gyvenime.
Dievas palaimino Mariją ypatingomis dovanomis, tačiau ji nepasilaikė jų sau. Kiek žmonių buvo palaiminti per ją! Kai Marija prie tvartelio durų pamatė piemenis, atėjusius pamatyti Kūdikėlio, ji maloniai įsileido šiuos paprastus nepažįstamuosius. Ji gerai suprato, kad gautu palaiminimu reikia dalytis. Tad ji juo dalijosi per visą savo žemiškąjį gyvenimą, o dabar tą daro ir danguje.
Dievo palaiminimas nesibaigia ir mūsų laikais. Esame apgaubti Jo meilės. Viešpats trokšta, kad neužrakintume viso to savyje, bet leistume Jo palaiminimams laisvai lietis į aplinką, į kitų žmonių širdis. Kaip? Visai paprastai: ištiesdami pagalbos ranką, pasakydami padrąsinantį žodį ar tiesiog draugiškai nusišypsodami. Mokykimės to iš Dievo ir mūsų Mamos Marijos.
Motina Marija, melski už mus, kad suvoktume esantys palaiminti ir mokėtume palaiminimais dalytis su kitais.
Ps 67, 2–3. 5–6. 8; Gal 4, 4–7; Lk 2, 16–21
Ketvirtadienis, sausio 2
Jn 1, 19–28
„Kas tu esi?“ <...> „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas.“ (Jn 1, 19. 23)
„Kas tu esi?“ – kunigai ir levitai tiesiai šviesiai užduoda Jonui Krikštytojui šį klausimą. Juk šis žmogus išsiskiria iš minios. Jis toks nepanašus į to meto rabinus, kad ateina mintis: „Ar tik jis nebus Mesijas?“ „Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus“ (Mt 3, 4). Asketiškumas ir griežtumas traukė žmones iš visų kampų: jie išpažindavo Jonui savo nuodėmes ir priimdavo atgailos krikštą. Galbūt ateina Mesijo amžius?
Jonas prisipažino: „Aš nesu Mesijas“ (Jn 1, 20). Jis neapsimetinėjo tuo, kas nesąs. Nors ir nebuvo Mesijas, kurio visa tauta ilgėjosi ir laukė, jam teko svarbus vaidmuo Dievo išganymo plane ir jis jį vykdė: ėjo pirma Viešpaties nutiesti Jam kelio. „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas“ (Jn 1, 23). Nuolankusis Jėzaus pirmtakas mokė žmones eiti tiesiu keliu ir laukė to galingesniojo už save, gerai žinodamas, kad „Jam skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30).
Šiuolaikinėje visuomenėje žmogus kartais būna priverstas apsimetinėti, prisistatyti esantis geresnis nei iš tikrųjų yra. Net ir krikščionis retkarčiais eina į kompromisą su savo sąžine, nenori būti balta varna, išsiskirti iš kitų. Ar tau tokia pagunda nekyla? Apsidairai aplink ir matai, kad kiti daugiau turi, daugiau pasiekė, ir pasijunti nevisavertis, kitoks.
Pasistenk žvelgti į save Dievo žvilgsniu: esi Jo mylimas vaikas, Jo atstovas šiame pasaulyje. Jonas Krikštytojas vykdė jam skirtąją misiją, kiekvienas iš mūsų turime įvykdyti savąją. Esame pašaukti, mylimi ir vertingi. Dažnai būname silpni, netobuli ir galbūt nedrįstame net pagalvoti, kad Dievas ir mums yra skyręs šį tą nuveikti. Mintys, kad esame nieko verti, patinka sielų priešui, tad nepasiduokime joms.
Dievas neprašo tavęs būti tuo, kuo nesi. Kiekvienas žmogus – nepakartojamas, kiekvieną Viešpats skirtingai numezgė motinos įsčiose. Jis norėjo tavęs ir manęs, kad Jį garbintume, šlovintume ir savitai Jam tarnautume savo talentais – ir savo ribotumais.
Viešpatie, padėk man nepamiršti, kokį mane sukūrei, ir padėk tapti žmogumi pagal Tavo širdį.
1 Jn 2, 22–28; Ps 98, 1–4
Penktadienis, sausio 3
1 Jn 2, 29 – 3, 6
Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! (1 Jn 3, 1)
Šiais keliais žodžiais apaštalas ir evangelistas Jonas apibendrina vieną didingiausių mūsų krikščioniškojo tikėjimo tiesų. Mes esame Dievo vaikai! Visą gyvenimą galime mąstyti apie šią tiesą, semtis iš jos paguodos sunkiais gyvenimo laikotarpiais. Esame Kūrėjo rankų darbas, Karaliaus valdiniai, Mokytojo mokiniai, bet tai dar ne viskas...
Esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26). Mūsų esybės gelmėje yra Viešpaties įspaudas, suteikiąs kiekvienam prigimtinį, su niekuo nesulyginamą orumą. Ir šis orumas niekuomet neišblėsta, nes Dievo paveikslas mumyse išlieka. Kartais jį suterliojame, tampame Dievo karikatūra, bet galime nueiti į restauracijos dirbtuves – klausykloje per kunigą Viešpats atkurs ankstesnį atvaizdo grožį.
Tačiau Dievas norėjo daugiau. Jis norėjo mus – savo kūrinius – susaistyti su savimi dar stipresniais ryšiais. Jis atsiuntė savo Sūnų į pasaulį, kad parodytų, koks turėtų būti Dievo vaiko gyvenimas. Savo artumu Dievui ir gebėjimu mylėti kiekvieną sutiktą žmogų Jėzus ir mus moko būti tokius. Kryžiumi ir prisikėlimu parodo, jog tai įmanoma.
Šiuo Kalėdų laiku ir per visus ateinančius metus nepamiršk savo tapatybės, lik Dieve kaip Jo vaikas. Tą daryti mus ragina Jonas (plg. 1 Jn 3, 6). Kaip pasitikintis vaikas eina pas tėtį patarimo, pamokymo (paguodos paprastai ieško pas mamą), taip ir tu gali ateiti pas savo Tėvą, kuris yra danguje. Kaip Jėzus mokėsi daugelio dalykų iš savo žemiškojo tėčio Juozapo, laikas nuo laiko prisimindamas būtinybę būti dangiškojo Tėvo reikaluose, taip ir tu stenkis mokytis gerų dalykų iš savo žemiškojo tėvo ir ypač iš savo Tėvo danguje.
Šis ryšys nėra vienpusiškas. Retam tėčiui nesuvirpės širdis, kai paauglys ar jau suaugęs jo sūnus tars: „Tėti, noriu pasikalbėti su tavimi.“ Dangiškasis Tėvas taip pat laukia tokių akimirkų, džiaugiasi matydamas savo vaikus, einančius tikėjimo keliu, liudijančius Jį savo aplinkoje. Jis trokšta priglausti tave prie savo širdies net tada, kai Jį skaudini. Tad džiūgauk kartodamas: „Esu Dievo vaikas. Tu esi mano brolis, mano sesė.“
Tėve, džiaugiuosi, kad esu Tavo vaikas!
Ps 98, 1. 3–6; Jn 1, 29–34
Šeštadienis, sausio 4
Jn 1, 35–42
Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. (Jn 1, 37)
Kiekvienas žmogus per gyvenimą patiria didelių ir mažų permainų, kurios reikalauja rinktis, priimti vieną ar kitą sprendimą, susitaikyti su artimo žmogaus pasirinkimu. Nusibodo darbas, eini ieškoti kito. Paskutinis vaikas išeina kurti savarankiško gyvenimo. Artimas žmogus iškeliavo į Tėvo namus...
Kai atsiveria naujas gyvenimo etapas, tenka iš naujo ieškoti atspirties, užtarimo, paguodos. Tokiu atveju gali drąsiai kreiptis į Joną Krikštytoją.
Įsivaizduok šią Evangelijos sceną. Jonas Krikštytojas su džiaugsmu parodo Jėzų ir praneša: „Štai Dievo Avinėlis!“ (Jn 1, 36). Jis suvokia, kad jo misija artėja pabaigos link, jis padarė visa, ką galėjo, kad Dievo planas išsipildytų. Bet... Jono veidu perbėga liūdesio šešėlis: mokiniai palieka jį ir ima sekti naująjį Mokytoją. Jų laukia nauja pradžia, o kas laukia jo? Reikia savyje surasti jėgų ir mokytis mažėti...
Jonas, įžengęs į naują gyvenimo tarpsnį, nesustoja. Jis toliau krikštija žmones ir džiaugiasi, kad netoliese tą daro ir Jėzus su savo mokiniais (plg. Jn 3, 22). Jonas ragina Erodą nutraukti nuodėmingus santykius su brolio žmona (plg. Mt 14, 3–5). Kalėjime suabejojęs, kas iš tiesų yra Jėzus, jis siunčia mokinius Jo paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 3).
Jono Krikštytojo pavyzdys liudija, kad Dievas niekada nepalieka mūsų. Kai vienas mūsų gyvenimo knygos skyrius pasibaigia, Jis rašo kitą, duoda gaires ir nuorodas, kad galėtume įvykdyti savo misiją iki galo, padeda prisitaikyti prie naujų sąlygų, sąmoningai rinktis tai, kas pasitarnautų didesnei Dievo garbei ir mūsų sielos labui. Galbūt Jis šaukia tave daugiau savanoriauti parapijoje? Padėti vesti maldos grupelę? Gal esi siunčiamas į bendruomenę pasirūpinti vargšais ir mažutėliais? Gal Dievas tave ragina tyliai melstis už tuos, kuriems reikia pagalbos, kurie kenčia? Jėzaus pasiūlymų lobynas beribis, kaip ir Jo meilė. Tik apsidairykime ir įsiklausykime: Jėzus parodys, ką turime daryti, ką sakyti ir kada patylėti.
Šventasis Jonai, Viešpaties pirmtake, mokyk mus dosniai tarnauti Dievui, kaip tu tarnavai.
1 Jn 3, 7–10; Ps 98, 1. 7–9
Sekmadienis, sausio 5
Jn 1, 1–18
Tas Žodis tapo Kūnu ir gyveno tarp mūsų. (Jn 1, 14)
Dar vis gyvename Jėzaus Gimimo džiaugsmu, kontempliuojame Įsikūnijimo slėpinį. Šis įvykis ir dabar lieka tarsi pridengtas šydu, iki galo neprieinamas net pačiam įžvalgiausiam žmogui. Tad Įsikūnijimą turime priimti ir protu, ir širdimi, kad nenuklystume į lankas ir nekartotume eretikų teiginių, jog Jėzus tik apsimetė žmogumi. Juk Tikėjimo išpažinime sakome: tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų... tikrą Dievą iš tikro Dievo; Jis Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi.
Apaštalas ir evangelistas Jonas žvelgia į Kalėdų įvykį tarsi iš paukščio skrydžio, iš filosofinės perspektyvos. Jis susieja Senąjį ir Naująjį Testamentą, pasaulio ir Kristaus laikų pradžią. „Pradžioje buvo Žodis“ (Jn 1, 1). Būtasis laikas byloja apie patirtį, kartais žadina ilgesį, nes norisi sugrįžti atgal, nors suvoki, kad tai neįmanoma.
„Žodis buvo pas Dievą“ (Jn 1, 1). Dar neištartas, bet gyvas, dinamiškas Dievo kūrybos įrankis, įasmeninta išmintis. „Pradžioje, prieš visus amžius, jis mane sukūrė, ir per visus amžius nenustosiu būti“ (Sir 24, 9). Dievo ir žmogaus „buvo“ – be galo skirtingi: Dievo buvimas – nesiliaujantis, nenutrūkstantis, žmogiškasis buvimas – turi pradžią ir gyvenimo šioje žemėje pabaigą.
„Žodis buvo Dievas“ – per Jį atsirado pasaulis, ir Jis pasaulyje buvo, gyveno. Jo šlovę Kalėdų naktį paskelbė angelai, regėjo ir pažino apaštalai, Golgotoje išpažino pagonis šimtininkas: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Mt 27, 54).
Ar pažinai ir įtikėjai meilę, kuria Dievas mus pamilo? (plg. 1 Jn 4, 16). Jei taip, gali džiaugtis esąs Dievo vaikas, pasitikėti savo Tėvu ir šventės dieną, ir kasdienybėje, ir džiaugsmuose, ir varguose.
Viešpatie, trokštu Tavo šlovę regėti širdies žvilgsniu, Tavo meilėje pasilikti, kad galėčiau mylėti savo artimą, nes Tu pirmas mus pamilai.
Sir 24, 1–2. 8–12; Ps 147, 12–15. 19–20; Ef 1, 3–6. 15–18
Pirmadienis, sausio 6
VIEŠPATIES APSIREIŠKIMAS (Trys Karaliai)
Mt 2, 1–12
Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. (Mt 2, 11)
Ppuliarioje Kalėdų giesmėje giedama: „Mes – trys Rytų karaliai, nešdami dovanas, atkeliaujame iš toli paskui stebuklingą žvaigždę.“ Tačiau šiais laikais kai kas abejoja, ar jie tikrai buvo trys. Ar jie buvo karaliai? Evangelistas Matas santūriai kalba apie šį įvykį: „Štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies“ (Mt 2, 1), nepasako, kiek jų buvo, nevadina jų karaliais.
Tradicija laikyti tuos išminčius karaliais galbūt susijusi su pirmuoju šios dienos skaitiniu: „Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai – prie tavojo tekančio spindesio“ (Iz 60, 3). Vakarų krikščionybėje jų skaičius siejamas su Jėzui atneštomis dovanomis: sakoma, kad Melchioras davė aukso, Kasparas – smilkalų, o Baltazaras – miros. Galbūt šie vardai – tik legenda, bet mums svarbiausia išminčių pavyzdžiu ieškoti Jėzaus. Jį radę – pagarbinkime ir duokime Jam dovanų (plg. Mt 2, 11).
Dovanokime Jėzui – Karaliui, Dievui ir Žmogui – tai, ką turime brangiausio. Išminčiai pagonys Jam dovanojo aukso. Mūsų laikais tuo auksu gali būti laikas. Ar dovanoti valandėlę tylos – tiesiog pabūti su Jėzumi kaip su draugu, o gal su vienišu kaimynu? „Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių...“
Smilkalai, pasak Bažnyčios Tėvų, – tai šventųjų maldos. Net jeigu nesijauti šventas, jei sakai nemokąs melstis, gali atsisėsti prie Viešpaties kojų ir ištarti nuoširdų ačiū.
Mira, kurią dovanojo išminčiai, – aliuzija į Jėzaus mirtį, pasiaukojimą už mus visus ant kryžiaus. Kaskart, kai aukojiesi dėl kitų labo, tu mira patepi Jėzaus kojas, kaip Marija Lozoriaus namuose.
Tad ką šiandien padovanosi Kūdikėliui?
Jėzau, šiandien noriu šlovinti Tave ir visą save Tau atiduoti.
Iz 60, 1–6; Ps 72, 1–2. 7–8. 10–13; Ef 3, 2–3. 5–6
Antradienis, sausio 7
Mt 4, 12–17. 23–25
Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją (Mt 4, 12).
Jėzus pasitraukė ne iš baimės, kad ir pats gali būti suimtas. Jo kančios metas dar neatėjo. Jėzui tai buvo ženklas, kad reikia perimti „estafetės lazdelę“ ir skelbti: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ (Mt 4, 17). Jonas Krikštytojas įvykdė jam skirtą Dievo sumanymą ir dabar lieka įvykių stebėtoju. Kalėjime jį lankantys mokiniai atnešdavo žinių apie Jėzaus veiklą, Jonas visa tai dėmėjosi ir svarstė savo širdyje.
Slėpiningi Viešpaties keliai, nesuvokiamos Jo mintys! Jo užmojai nepavaldūs aplinkybėms, nesuardomi, nesunaikinami. Dievas nenuilstamai veikia nuo pasaulio sukūrimo pradžios. Išsirinkęs savo tautą, nepalieka jos, nepaisydamas izraelitų neištikimybės. Ir baudžia, ir glaudžia, siunčia pranašus vieną po kito, blogą karalių pakeičia geru. O šiuo Kalėdų laiku mes esame epochų virsmo liudininkai, stovime ant Naujojo Testamento slenksčio. Estafetės lazdelė perduota, kas toliau?
Jėzus renkasi mokinius, vaikšto po visą Galilėją, „mokydamas sinagogose, skelbdamas Karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales“ (Mt 4, 23). Jį sekė pulkai žmonių ne tik iš Judėjos, Jeruzalės, bet ir iš pagonių gyvenamų sričių. Atrodo, kad pjūties metas čia pat, Dvasios vaisių derlius bus gausus. Deja, deja... Dievas mato visumą, o žmonės – tik atskirus dėlionės gabaliukus. Net Jonas suabejojęs klausia: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 3). Kaip medis pažįstamas iš vaisių, taip žmogus – ir Dievas – atpažįstamas iš darbų.
Gal tu, kaip Jonas Krikštytojas, dabar esi „kalėjime“, nerimauji dėl rytdienos? Liga, bedarbystė, artimo žmogaus netektis tarsi raištis ant akių neleidžia pamatyti, kaip Dievas darbuojasi dėl tavęs ir tavyje. Leisk Jam rašyti kreivose tavo gyvenimo eilutėse naują knygos skyrių. Jo pabaigoje tikriausiai atsiskleis naujas horizontas, netikėtas Dievo užmojis. Nors dabar nematai kelio, išdrįsk žengti bent vienų vieną žingsnį. O tada gal išdrįsi žengti ir kitą...
Viešpatie, mano ateitis – Tavo rankose. Žingsnis po žingsnio vesk mane pirmyn.
1 Jn 3, 22 – 4, 6; Ps 2, 7–8. 10–11
Trečiadienis, sausio 8
Mk 6, 34–44
Tai jūs duokite jiems valgyti. (Mk 6, 37)
Įsivaizduok šią Evangelijos sceną. Išgirsk, kaip kalbasi apaštalai su Jėzumi. Pamėgink suprasti, kas dedasi apaštalų galvose.
„Jau vėlu, o ši vietovė negyvenama. Jėzau, paleiskime žmones, kad jie, pasklidę po aplinkinius vienkiemius ir kaimus susirastų maisto bei nakvynę.“
„Jūs duokite jiems pavalgyti.“
„Ką? Mes visi turėtume dirbti daugiau nei pusę metų, kad išgalėtume nupirkti pakankamai maisto šiai miniai. Kuo čia dėti mes? Ne mūsų reikalas. Jie patys nusprendė čia ateiti, kad pasiklausytų Tavęs.“
„Kiek turite duonos? Eikite ir pasižiūrėkite!“
„Katino ašaros! Net mums patiems vargu ar užteks pasisotinti. Penki duonos papločiai ir dvi žuvelės. Tik pasijuoks iš mūsų, kai pasisiūlysime juos pavaišinti.“
Tačiau klusnumas daro stebuklus. Apaštalai susodina žmones būriais po šimtą ir po penkiasdešimt. „Jėzus paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms“ (Mk 6, 41). Visi privalgė iki soties ir dar atliko.
Sakysi, kad mūsų gyvenime to nenutinka? Dar ir kaip! Matome šalia esančių poreikius ir bėdas, atnešame visa tai Jėzui maldoje, gal net nurodome, kaip Jis turėtų jas išspręsti. O patys visą dieną nesistengiame nušluostyti nė vienos ašaros, abejingai praeiname pro ranką ištiesusį vargšą, neaplankome sergančio kaimyno. Vakare vėl prašai: „Viešpatie, palaimink visus.“ Ir išgirsti: „Liaukis ir prieš melsdamasis pagalvok, ar šiandien stengeisi kam nors padėti.“ – „Tai kad aš toks menkas, neturiu beveik nieko, kuo galėčiau pagelbėti.“
Nesiteisink, verčiau prisimink šiandienos Evangeliją. Viešpačiui nėra negalimų dalykų. Jeigu Jis penkiais duonos papločiais ir dviem žuvimis pamaitino penkis tūkstančius vyrų, Jis padaugins ir tavo paaukotą centą. Kiti, pamatę tavo nesavanaudiškumą, galbūt irgi bus Dievo įkvėpti dalytis. Didžiausias palaiminimas ateina per tuos, kurie parodo gailestingumą darbais, žodžiais ir malda.
Jėzau, padaryk mane savo meilės įrankiu, mokyk būti romų ir gailestingą.
1 Jn 4, 7–10; Ps 72, 1–4. 7–8
Ketvirtadienis, sausio 9
1 Jn 4, 11–18
Dievo niekas niekuomet nėra matęs. (1 Jn 4, 12)
Ką bendro turi Dievo neregimumas ir pašaukimas mylėti artimą? Kai Jėzus vaikščiojo Palestinos, Galilėjos ir Judėjos keliais, Jis apreiškė to meto žmonėms (ir mums visiems), kas ir koks yra Dievas Tėvas, aiškiai parodė Jo meilę. Jėzus – Tėvo ikona, Jo atvaizdas: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9). Jėzui užžengus į dangų, Jo atvaizdu, Jo meilės laidu tapo apaštalai ir pirmieji krikščionys: „Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa“ (1 Jn 4, 12). Dievas yra meilė, ir mes ją galime atskleisti savo žodžiais bei darbais.
Pagalvok apie žmones, kurie abejoja Dievo buvimu. Galbūt kadaise jie dalyvaudavo Mišiose ar bent užeidavo į bažnyčią, bet liovėsi tą daryti, nes ten niekada nepajuto Dievo artumos. Galbūt kažko meldė iš Viešpaties, tačiau nustojo melstis, negavę to, ko prašė. Kitų tikėjimas atšalo neįstengiant suprasti, kodėl Dievas leidžia blogiui egzistuoti pasaulyje. Tokie žmonės gali patirti Viešpatį per kitus žmones, per tave ir mane.
Žmogus trokšta žinoti ir pajusti, kad Dievas jį myli, kad mato jo skausmą, girdi jo maldas ir nori atsiliepti į jo širdies ilgesį. Dievas nori, kad tu parodytum jam kelią. Pasak šv. Jėzaus Teresės, „dabar Kristus žemėje neturi kito kūno – tik tavąjį, neturi kitų rankų – tik tavąsias, nė kitų kojų – tik tavo“.
Galbūt svajoji apie didžius darbus, trokšti parodyti Dievo meilę sukrečiančiose situacijose. Tai gali sužavėti, patraukti dėmesį, gal net duos gerų vaisių. Tačiau jei paklausi tų, kieno santuoka ar draugystė ištvėrė ir džiaugsme, ir varge, jie pasakys, kad tarpasmeninius santykius stiprina ne didvyriški veiksmai, bet maži dalykai. Pasisveikinti, ištariant vardą. Neprašytam išplauti indus. Atsiminti gimtadienį, santuokos metines. Pagaminti mėgstamiausią patiekalą vaikui. Paskambinti kitoje šalyje gyvenančiai draugei. Išklausyti kaimyno bėdų ir pamėginti kartu rasti išeitį.
Kiek tokių galimybių mes paprasčiausiai pražiūrime! Kiek sykių nuviliame kitus, kai jie rodo mums meilę, o mes nekreipiame dėmesio. Tad šiandien būk dėmesingas!
Viešpatie Jėzau, leisk man šiandien būti Tavo meilės ženklu.
Ps 72, 1–2. 10–11. 12–13; Mk 6, 45–52
Penktadienis, sausio 10
1 Jn 4, 19 – 5, 4
Mes mylime, nes Dievas pirmas mus pamilo. (1 Jn 4, 19)
Kas paskatina kūdikį nusišypsoti, guguoti, ieškoti į jį žiūrinčių akių, o galiausiai ir prakalbėti? Meilus, dėmesingas tėvų buvimas. Vaiko fizinę, psichinę ir emocinę raidą skatina tėvai, bendraudami su savo vaiku, nešiodami jį, myluodami. Iš šių meilės ir prieraišumo veiksmų vaikas mokosi mylėti tėvus.
Argi ne toks yra Dievo ir kiekvieno mūsų santykis? Jei Dievas nebūtų mūsų pamilęs, nebūtų atsiuntęs savo Sūnaus, iš ko būtume išmokę Jį mylėti? Kardinolas Raniero Cantalamessa, buvęs popiežiaus namų pamokslininkas, 2014 m., sakydamas kalbą krikščioniškame Regento universitete (JAV, Virdžinija), pažymėjo: „Krikščionybė prasideda ne nuo žmonių pamokymo, ką jie privalo daryti; ji prasideda nuo pasakojimo, ką Dievas padarė dėl jų, kad juos išganytų. <...> Krikščionybė yra malonės religija.“
Kai mes sužinome ir patiriame, kad Dievas iš tiesų taip mus myli, jog net numirė už mus, iš dėkingumo ir patys norime atsiliepti meile. Geriausias būdas mylėti Dievą ir pasilikti Jo meilėje – „laikytis jo įsakymų“ (1 Jn 5, 3).
Kardinolas Cantalamessa aiškina: „Jūs žinote, kad Dievas nori jums gero. Žinote, kad Dievo valia yra jums palanki, ir todėl noriai darote tai, ko trokšta Dievas.“ Darome tą ne iš baimės būti nubausti, ne iš pareigos jausmo. Pats Viešpats nori paskatinti mus laikytis Jo įsakymų iš meilės, sąmoningai suvokiant, kad Jis trokšta mums paties geriausio.
Žinoma, grumdamiesi su pagundomis suklumpame, pasiduodame, neatsispyrę silpnybėms ar piktojo vilionėms, ir mūsų meilė laukais nueina ieškoti ko nepametusi. Nenusimink, nepasiduok nevilčiai. Verčiau prisimink: Jėzus pirmas mane pamilo! Kaip tėtis ir mama myli savo naujagimį vaikelį, taip Dievas myli tave už tai, kad esi, ne už tai, ką darai ar ko nedarai. Jis supranta tavo kovą ir pastangas, Jis visada pasirengęs apipilti tave savo malonėmis, kad padėtų likti ištikimam ir laikytis įsakymų. Jis žino, kaip tu nori Jam patikti ir laimina šias pastangas.
Viešpatie, padėk man visada matyti, kaip Tu mane myli, ir atsiliepti meile.
Ps 72, 1–2. 14–15. 17; Lk 4, 14–22
