Meditacijos
Ketvirtadienis, gegužės 1
Apd 5, 27–33
Mes esame Dievo liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia. (Apd 5, 32)
Niekas negalėjo sustabdyti apaštalų – nei gąsdinimas kalėjimu, nei plakimas, nei mirtis: jie nesiliovė skelbti Evangelijos. Jie bet kokia kaina buvo pasiryžę užtvindyti Jeruzalę, o galiausiai ir visą pasaulį Gerąja Naujiena.
Kas skatino šiuos vyrus nepaklusti religiniams vadovams ir toliau liudyti Kristų? Petras vyriausiajam kunigui sako: „Mes esame tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems“ (Apd 5, 32). Jie buvo su Jėzumi nuo pradžių: girdėjo Jo mokymą, matė daugybę Jo daromų stebuklų. O pats didžiausias stebuklas – susitikimas su prisikėlusiu Viešpačiu. Jėzus nugalėjo nuodėmę ir mirtį, ir jie negalėjo slėpti šios stulbinančios žinios.
Tačiau veikė ne tik apaštalai... Šventoji Dvasia darbavosi išsijuosusi, ir Jos tikrai niekas nepajėgė nuslopinti. Tik pažiūrėk, kas dėjosi prieš suimant apaštalus. „Per apaštalų rankas darėsi žmonėse daug ženklų ir stebuklų. <...> Žmonės net į gatves nešdavo ligonius ir ten guldydavo ant neštuvų bei lovų, kad, Petrui praeinant pro šalį, bent jo šešėlis kristų ant gulinčiųjų. Taip pat iš aplinkinių miestelių daug žmonių keliaudavo į Jeruzalę, gabendami sergančius ir netyrųjų dvasių varginamus, ir visi jie būdavo pagydomi“ (Apd 5, 12. 15–16). Apaštalus įmetė į kalėjimą, bet kas iš to? „Viešpaties angelas naktį atidarė kalėjimo vartus ir išvedė juos“ (Apd 5, 19).
Mes taip pat esame Jėzaus liudytojai. Esame pašaukti skelbti Gerąją Naujieną žmonėms, kuriuos šiandien susitiksime. Vieni nedrįsta paliudyti tikintys Jėzų, kiti akiplėšiškai perša savo požiūrį į tikėjimą. Nei pernelyg didelis drovumas, nei pasitikėjimas savo iškalba nebus veiksmingas, jeigu pamiršime Mokytoją, Guodėją, Užtarėją – Šventąją Dvasią.
Nedvejok, kreipkis į Ją ir melsk, kad Ji liudytų kartu su tavimi. Prašyk, kad padėtų pasinaudoti netikėčiausiomis progomis paliudyti tikėjimą. Šventoji Dvasia suteiks tau drąsos, įkvėps tinkamiausius žodžius, paskatins prieiti prie žmogaus, kuriam tuo metu labiausiai jų reikia. Kai melsiesi, Ji ilsėsis Tavyje. Pasitikėk Jos įkvėpimais ir padrąsinimais.
Šventoji Dvasia, paskatink mane šiandien tarti: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“
Ps 34, 2. 9. 17–20; Jn 3, 31–36
Penktadienis, gegužės 2
Apd 5, 34–42
Saugokitės, kad netaptumėte Dievo priešininkais. (Apd 5, 39)
Gamalielio žodžiai labai išmintingi. Jis perspėjo sinedrioną, kad jiems galbūt teks persvarstyti savąją suiminėjimo ir priekabiavimo strategiją dėl apaštalų skelbiamo Kristaus prisikėlimo. Jis jiems tarė: „Ar esate įsitikinę, kad šie vyrai yra Izraelio priešai? Mes ne visada aiškiai suvokiame, kaip veikia Dievas, tai kaip galime teigti, kad šie Jėzaus mokiniai tikrai neteisūs? Juk nenorime, kad galop paaiškėtų, jog mes priešinamės pačiam Dievui!“
Galbūt Gamalielis prisiminė kai kuriuos Izraelio dvasinius protėvius, kurie manė, kad supranta Dievą. Abraomo žmona Sara juokėsi net iš minties, kad senatvėje ji taps nėščia (plg. Pr 18, 13–14). Mozė stengėsi įtikinti Dievą, kad Jis turėtų ieškoti kito vedlio, kuris galėtų išlaisvinti Jo tautą iš vergijos (plg. Iš 3, 10 – 4, 17). Jona sėdėjo patempęs lūpą, kai pamatė, kaip gailestingai Dievas elgiasi su atgailaujančiais Ninevės žmonėmis (plg. Jon 4, 1–11). Ir sulaukė Viešpaties atsako: „Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti savo kairės nuo savo dešinės, ir daug galvijų?“ (Jon 4, 11).
Tad kaip mums žinoti, kad einame teisingu keliu Dievo valios pažinimo link? Sekime Gamalielio pavyzdžiu. Pripažinkime, kad mūsų idėjos ribotos, sunkiai suprantamas situacijas vertinkime nuolankiai ir atsargiai. Galime melstis: „Viešpatie, leisk man šioje situacijoje pažinti Tavo Širdį ir Tavo valią. O jei Tu nenori man atsiliepti čia ir dabar, padėk padaryti geriausią įmanomą pasirinkimą ir visa kita atiduoti į Tavo rankas. Jėzau, pasiduodu Tau!“ Tada lauk atsakymo atvira širdimi. Kantriai lauk ir ieškok iš Viešpaties ateisiančio ženklo ir savo širdyje, ir kituose žmonėse.
Kad ir kas atsitiktų, gali būti tikras, jog Viešpats džiaugiasi tavo prašymais. Jam patinka, kad stengiesi geriau Jį suprasti. Jis dar labiau apsidžiaugs, jei nebandysi diktuoti Jam, ką Jis turėtų daryti. Ryžtas nusilenkti Dievo valiai – brandžios išminties požymis; tos pačios išminties, kurią turėjo Gamalielis.
Viešpatie, mokyk mane kantriai klausytis Tavo nurodymų. Neleisk man tapti tavo priešu.
Ps 27, 1. 4. 13–14; Jn 6, 1–15
Šeštadienis, gegužės 3
Šv. apaštalai Pilypas ir Jokūbas
1 Kor 15, 1–8
Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs. (1 Kor 15, 3)
Šiandien minime apaštalus Pilypą ir Jokūbą. Pilypas supažindino Natanaelį (Baltramiejų) su Jėzumi (plg. Jn 1, 44–45). Per paskutines šventes Jeruzalėje grupė graikų (pagonių, judaizmo prozelitų) norėjo, tarpininkaujant Pilypui, pamatyti Jėzų (plg. Jn 12, 20–21). O pats Pilypas labai norėjo pamatyti Jėzaus Tėvą: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“ (Jn 14, 8). Jokūbas greičiausiai buvo Jėzaus pusbrolis, tapęs Jeruzalės Bažnyčios vadovu (plg. Apd 15, 13–21). Tradicija jį dažnai vadina Jokūbu Jaunesniuoju, taip atskirdama nuo kito Jokūbo, Zebediejaus sūnaus, Jono brolio (šį vadino Jokūbu Vyresniuoju).
Nedaug žinome apie šiuos du vyrus, tačiau svarbiausias faktas – jie abu buvo apaštalai, priklausė tai saujelei, kuriuos Jėzus pats išsirinko būti savosios Bažnyčios pamatu (plg. Ef 2, 20). Šv. Paulius parodo mums, koks svarbus tas pagrindas, tradicijų perdavimas ir perėmimas. Juk ir tikėjimas į mūsų gyvenimą ateina per kitus, per artimųjų žodžius ir asmeninį pavyzdį. Paulius, mažiausias iš apaštalų, skelbia tai, ką yra gavęs (plg. 1 Kor 15, 3).
Jis neperėmė Gerosios Naujienos iš žmonių, nebuvo jos išmokytas, bet gavo ją „Jėzaus Kristaus apreiškimu“ (Gal 1, 12). Iškart po atsivertimo Paulius neskubėjo susipažinti su Dvylika, tik praėjus trejiems metams nuvyko į Jeruzalę, kur porą savaičių pasiliko pas Kefą (Petrą), susitiko su Jokūbu (plg. Gal 1, 17–19). Nors kitų apaštalų Paulius nebuvo sutikęs, tikėtina, kad jis ne sykį apie juos girdėjo iš ankstyvųjų krikščionių, o apaštalai džiaugėsi išgirdę apie jo atsivertimą ir veiklą pagonijoje.
Dabartiniai krikščionys ne visuomet išdrįsta liudyti savo tikėjimą, Dievo darbus, kuriuos Jis nuveikė jų gyvenime, bijodami būti nesuprasti, išjuokti. Apaštalai netylėjo: „Ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį“ (1 Jn 1, 1). Ir taip karta po kartos perduodant estafetės lazdelę tikėjimo paveldas pasiekė mūsų laikus. Ar perduosime jį XXII amžiui?
Jėzau, stiprink Bažnyčią, pastatytą ant pranašų ir apaštalų pamato! Suteik mums jėgų toliau kurti Karalystę.
Ps 19, 1–5; Jn 14, 6–14
Sekmadienis, gegužės 4
Apd 5, 27–32. 40–41
Jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu. (Apd 5, 28)
Kai kurie Apaštalų darbų knygos pasakojimai tokie neįtikėtini, kad net primena grožinę literatūrą. Tačiau dažniau jie yra įsimintini didvyriškumo liudijimai, kai dėl Dievo malonės silpnas žmogus, anksčiau nepasižymėjęs drąsa, tampa narsuoliu. Toks buvo Petras, tokie buvo ir kiti apaštalai, tokie buvo pirmųjų amžių krikščionys, vyrai ir moterys. Jeruzalė buvo užtvindyta Gerąja Naujiena: Kristus prisikėlė! Apaštalai paaiškino, kodėl jie nepaklūsta paliepimui tylėti: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).
Mums tikriausiai sunku suprasti tokią tiesmukišką drąsą. Tačiau kiekvienas turime savo „Jeruzalę“, savo „Galilėją“, kur prisikėlęs Kristus siunčia mus, kur nori susitikti su mumis (plg. Mt 28, 10). Tad kur tavo Jeruzalė, kur gali sėti Karalystės sėklą? Kur neši Gerąją Naujieną?
Nereikia jos ieškoti už jūrų marių. Tai vieta, kur dažnai būni, vieta, kur tenka ko nors laukti. Kasdien tuo pačiu autobusu keliauji į darbą, kasdien atgal. Bendrakeleivius jau pažįsti iš matymo, galbūt net pasisveikini su jais, vienas kitam nusišypsote. Tačiau paskui visi sukiša nosis į savo mobiliuosius. Įsivaizduok: vakar patyrei Dievo meilę ir gailestingumą. Trokšti pasidalyti šia nuostabia žinia ir imi dairytis, kam galėtum papasakoti. Šalia esantiems tavo žodžiai galbūt visai nebus įdomūs, bet juos patrauks tavo džiugus veidas (ypač jei visai neseniai buvai apniukęs ir susiraukęs!). Jie ims smalsauti, kaip sekasi. Atviras žvilgsnis, džiugus, padrąsinantis žodis paskatins ir kitų atvirumą. Nuobodi kasdienė kelionė taps laukiamu pašnekesių pusvalandžiu ir, ką gali žinoti, gal vieną dieną bendrakeleivį pamatysi ir parapijos bažnyčioje.
Šventoji Dvasia, suteik drąsos liudyti Tavo veikimą kasdienybėje ir atnaujink mano aplinkos bei viso pasaulio veidą.
Ps 30, 2. 4–6. 11–13; Apr 5, 11–14; Jn 21, 1–19
Pirmadienis, gegužės 5
Jn 6, 22–29
Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė. (Jn 6, 29)
Jėzus padarė nuostabų stebuklą, pamaitindamas penkis tūkstančius žmonių penkiais paplotėliais duonos ir dviem žuvimis (plg. Jn 6, 1–15). Jėzus žino, kad minia Jo ieško, nes alksta. Kasdien alksta vis labiau, nes maistas, kurį valgo, nesotina, ir žmogus visą laiką lieka alkanas. O toji duona, žuvelės – ir kitą dieną žmonės tebejautė jų skonį... „Kodėl iš prekijo nupirkta duona tokia neskalsi ir nesoti?“ Jėzus sako: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui“ (Jn 6, 27).
Ar supras suvargę ir apleisti žmonės šiuos Viešpaties žodžius? Jie įsivaizduoja suprantantys, nujaučia, jog reikia kažką daryti, ir nori pasiekti amžinybę savo jėgomis, savo pastangomis: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ (Jn 6, 28). Jėzus paaiškina: „Tai ir bus Dievo darbas; tikėkite tą, kurį jis yra siuntęs“ (Jn 6, 29).
Ar suprantu, koks „darbas“ yra tikėti? Ar suvokiu tikėjimo esmę? Ar užtenka sukalbėti Tikėjimo išpažinimą, sekmadienį dalyvauti Mišiose, reguliariai eiti išpažinties, kad galėtum vadintis kataliku ir Dievo vaiku?
Jėzus kreipia mūsų dėmesį į santykį: tikėti – tai užmegzti santykį su Juo, atsiliepti, kai Jis šaukia. Tai nėra vienkartinis veiksmas, bet nuolatinis ėjimas kartu, gebėjimas ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Tad didžiausias „darbas“ – kasdien skirti laiko pabūti su Jėzumi maldoje, skaityti Šventąjį Raštą.
Tikėjimo „darbas“ reikalauja pasitikėti Viešpačiu net tuomet, kai kenčiame ar patiriame išbandymus. Tuo sunkiu metu galime būti gundomi suabejoti Dievo meile ar globa. Štai tada turime kiek įmanydami dažniau gręžtis į Jėzų. Kad ir kaip sunku būtų, stenkimės abejones sviesti kuo toliau ir nuolat kartoti: „Jėzau, pasitikiu Tavimi...“
Jei pasitikime Viešpačiu, kitas tikėjimo „darbo“ žingsnis – atiduoti savo gyvenimą Jėzui, visiškai Jam atsiduoti. Nenuleisti rankų, daryti, ką gali, ir sykiu besąlygiškai tikėti, kad Jėzus gali išspręsti bet kokią problemą, kuri mums atrodo neįveikiama, nes Jis žino, kas mums yra geriausia. Kantrybės ir drąsos – nes šis „darbas“, o gal tiksliau, bendradarbiavimas, tęsis iki paskutinio atodūsio.
Viešpatie, padėk man vis tvirčiau Tave tikėti!
Apd 6, 8–15; Ps 119, 23–24. 26–27. 29–30
Antradienis, gegužės 6
Jn 6, 30–35
Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks. (Jn 6, 35)
Jėzaus pareiškimas – pernelyg kietas, gal net įžūlus. Jis save vadina „tikrąja Duona“, atėjusia iš Dangaus nuo Dievo, ir sako, kad ji yra kur kas daugiau nei dykumoje Viešpaties dovanota mana (plg. Jn 6, 32–33). Pasiskelbęs „gyvybės duona“ Jėzus vėliau sakys, kad tie, kas nori laimėti amžinąjį gyvenimą, turi valgyti Jo Kūną ir gerti Jo Kraują (plg. Jn 6, 51–58). Simboliška? Ne, tai daug daugiau: Jėzus iš tiesų realiai yra Eucharistijoje.
Dažnai girdime šias tikėjimo tiesas ir paprasčiausiai su jomis apsiprantame, priimame jas kaip savaime suprantamą dalyką, nesigiliname į jų prasmę. Kito tikėjimo žmogus kartą pasakė: „Jeigu tikėčiau, kad daiktas, kuris atrodo kaip mažas apskritas duonos gabalėlis, yra pats Dievas, tikriausiai nualpčiau. Krisčiau prie Jo kojų tarsi negyvas.“ Panašiai, kupina baimingos pagarbos ir nuostabos, šv. Klara sušuko: „Koks stebuklas! Koks džiaugsmas! Kokia meilė! Visatos Viešpats, angelų Viešpats yra čia ir aukojasi man kaip duona.“
Atvira širdis priima Eucharistijos slėpinį, nors iki galo nesuvokia jo didybės. Tačiau ji vis tiek tiki tuo, ką skelbia Jėzus: Jis yra Gyvybės Duona. Su Juo ir Jame nepatirsime alkio nei troškulio. Jis ateina pas mus kaip maistas ir gėrimas. Su Juo gauname visas mums reikalingas malones. Jo esatis – didžiausia dovana, kurią galime gauti! Bet jeigu pasikliaujame savo pojūčiais, matome tik duoną ir vyną. Suvokimas, kad čia Jėzus, išgaruoja.
Kaip parodyti savo džiaugsmą ir dėkingumą? Gali sekmadienį po Mišių dar pabūti bažnyčioje ir padėkoti Dievui už Jo Sūnų, kurį ką tik priėmei Komunijoje. Gali kasdien dalyvauti Mišiose ir dažniau priimti Jėzų. Gali skirti laiko eucharistinei adoracijai. Gali perskaityti šeštą Jono evangelijos skyrių ir įsigilinti į Jėzaus Kūno bei Kraujo slėpinį. Tu gali... Apsispręsk, ką darysi. Pradžiugink Jėzų ateidamas į susitikimą su Juo. Leisk Jam įtikinti tave, kad Jis gali numalšinti didžiausią tavo alkį.
Jėzau, dėkoju Tau už duonoje ir vyne paslėptą dievystę ir žmogystę. Mokyk mane nusižeminti ir tapti mažutėliu.
Apd 7, 51 – 8, 1; Ps 31, 3–4. 6–8. 17. 21
Trečiadienis, gegužės 7
Apd 8, 1–8
Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių. <...> Didelis džiaugsmas pasklido po tą miestą. (Apd 8, 6. 8)
Bažnyčia Jeruzalėje patyrė žiaurų persekiojimą. Steponas buvo užmuštas akmenimis. „Visi, išskyrus apaštalus, išsisklaidė Judėjos ir Samarijos apylinkėse“ (Apd 8, 1). Tačiau jie net bėgdami, kraustydamiesi į kitus miestus, nesiliovė skelbti Gerosios Naujienos. Diakonas Pilypas nuvyko į vieną Samarijos miestą (kai kurie egzegetai mano, kad tai tas pats miestas, kuriame samarietė pirmoji paliudijo Viešpatį) ir pradėjo skelbti apie Mesiją. Dėl jo padarytų ženklų „didelis džiaugsmas pasklido po tą miestą“ (Apd 8, 8).
Kai atsirandame suirutės centre, lengva prarasti bet kokį džiaugsmą. Kad patirtume sumaištį, nereikia net persekiojimo, užtenka sunkios kasdienybės. Darbo netekimas, artimo žmogaus liga, neišspręsta santykių su senu bičiuliu problema ir visi kiti užimtos dienos rūpesčiai: bet kuris iš šių dalykų gali priversti pasijusti prislėgtiems.
Tačiau mes vis dar švenčiame Velykų laikotarpį! Švenčiame Jėzaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį, kaip Samarijoje skelbė Pilypas. Tiesa, mes itin retai matome paralyžiuotus žmones pakylančius iš patalo, iš apsėstųjų išeinančias netyrąsias dvasias (plg. Apd 8, 7), bet tikrai esame matę Jėzaus prisikėlimo ženklų ir jais tikime.
Kokie yra tie ženklai? Galbūt tavo dukra ar sūnus sugrįžta į Bažnyčią. Be jokių apčiuopiamų rezultatų kovojęs su įsišaknijusia nuodėme staiga gauni malonę ją įveikti. Jėzaus prisikėlimo ženklus gali pastebėti per meilę, kurią jauti savo artimui, ir iš meilės, kurią kiti rodo tau. Kai matai šiuos ženklus ir tiki prisikėlusį Viešpatį, tavo širdis prisipildys džiaugsmo, ir tu pažinsi amžinąjį gyvenimą. Jėzus sako: „Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 40).
To džiaugsmo tu nepajėgsi sutalpinti savyje ir eisi kaip Pilypas, ir pasakosi kitiems, ką girdėjai ir matei. Dalysiesi su jais savo viltimi ir ieškosi progų priminti jiems, kad Jėzus Kristus gelbsti ne vien religinį elitą, bet ir kiekvieną žmogų – juos ir mane. Džiūgaudamas gali giedoti kartu su psalmininku:
„Kokie tavo darbai nuostabūs! <...> Tegarbina tave visa žemė, tegieda tau šlovinimo giesmę“ (Ps 66, 3. 4).
Ps 66, 1–7; Jn 6, 35–40
Ketvirtadienis, gegužės 8
Apd 8, 26–40
Ar ir supranti, ką skaitąs? (Apd 8, 30)
Etiopijos karalienės Kandakės (dinastinis titulas) rūmų ir viso iždo valdytojas buvo nuvykęs į Jeruzalę pagarbinti Dievo. Grįždamas namo jis skaitė pranašą Izaiją, nes troško kuo geriau pažinti šį didį ir pagarbią baimę keliantį Viešpatį. Per patį vidurdienio karštį kelias buvo tuščias. Angelas tuo metu pasiuntė ten Pilypą, kad šis padėtų šitam svetimtaučiui suprasti, ką jis skaitąs, o paskui ir pakrikštyti jį (plg. Apd 8, 26–38).
Dievui rūpi kiekvienas žmogus, ypač tas, kuris nuoširdžiai Jo ieško. Tokiam Jis visada atsiųs pagalbą, bendrakeleivį, palydovą ar vedlį. Daugelis, deja, nedrįsta atsiversti Biblijos, iš anksto nusiteikę, kad nieko joje nesupras. Tačiau protas mums duotas ne tam, kad ieškotume pasiteisinimų ir nieko nedarytume, bet tam, kad pasinaudodami jo galiomis stengtumės vis geriau suprasti Žodį ir pažinti Viešpatį.
Kas gali mums padėti? Istorinio ir biblinio konteksto supratimas bei atvirumas Šventajai Dvasiai. Šie dalykai susipynę tarpusavyje, tad labai svarbu prieš pradedant skaityti Raštus paprašyti, kad Dvasia atvertų mūsų protą ir širdį ir mes pajėgtume suprasti, ką tie žodžiai sako mūsų gyvenimui, pajustume jų poveikį savo širdyje.
Mūsų gyvenimas – tik brūkšnelis žmonijos istorijoje. Etiopo perskaitytos pranašo Izaijo eilutės (plg. Iz 53, 7–8) – tik vienas išganymo istorijos dėlionės elementas. Pilypas parodo šiam didžiūnui, kaip Izaijo pranašystė apie kenčiantį tarną padeda suvokti Jėzaus kančią ir mirtį. Gaila, kad Viešpaties mokinių širdys buvo „nerangios tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai“ (Lk 24, 25). Klauskime savęs: „Ar tuo tikiu? Ar leidžiu Dvasiai uždegti mano širdį?“ Etiopijos didžiūnas buvo atviras Šventosios Dvasios įkvėpimams ir Dievo Žodžio nešamai žiniai; jis panoro būti pakrikštytas.
Dievo Žodis – „gyvas, veiksmingas“ (Žyd 4, 12) ir šiandien. Jis yra palaiminimas tau ir man, jeigu tik skirsime laiko ir pastangų suvokti Jo prasmę. Skaitykime ir tekstą, ir jo komentarus, drąsiai prašykime Raštus išmanančių žmonių paaiškinti teksto realijas. Leiskimės į kelionę su Šventąja Dvasia...
Šventoji Dvasia, vesk mane pažinimo keliu, kad geriau suprasčiau Dievo Žodį.
Ps 66, 8–9. 16–17. 20; Jn 6, 44–51
Penktadienis, gegužės 9
Apd 9, 1–20
Jis yra mano rinktinis įrankis. (Apd 9, 15)
Ant medinio stalo mirksi aliejinė lempelė. Ananijas ir du jo bičiuliai kalbasi apie nuostabius laikus, kuriais jie gyvena. Išgydymai, stebuklai, turtingi ir vargšai valgo prie vieno stalo: Jėzus tikrai atnešė Dievo Karalystę. Paskui pokalbis prityla: jie ima kalbėtis apie tuos, kurie siekia uždusinti augančią jų tikėjimo bendruomenę – ypač apie piktąjį fariziejų Saulių. Jis ne tik pritarė Stepono nužudymui, bet ir pats pradėjo suiminėti tikinčiuosius ir sodinti juos į kalėjimą. Žmonės girdėjo, kad jis grasino išžudyti visus Jėzaus sekėjus Damaske (plg. Apd 9, 1).
Kad tik nepakliuvus į jo nagus! Bet štai – Ananijui apsireiškia Viešpats ir paliepia: „Nueik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Saulius. Uždėk ant jo rankas, kad praregėtų. Pakrikštyk jį“ (plg. Apd 9, 11–13). Ananijas apstulbo: „Juk jis persekioja visus, kurie šaukiasi tavojo vardo“ (plg. Apd 9, 14).
Tačiau Viešpaties įtikintas nueina, kreipiasi į Saulių kaip į brolį: „Viešpats Jėzus <...> atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios“ (Apd 9, 17). Įvyksta vienas radikaliausių atsivertimų ankstyvosios krikščionybės istorijoje, nes Dievas geba perkeisti net labiausiai užkietėjusias širdis, net labiausiai įniršio aptemdytus protus. Po kelių dienų buvęs krikščionių persekiotojas „ėmė skelbti Damasko sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus“ (Apd 9, 20).
Kokių atsivertimo istorijų gali papasakoti tu? Kokių Dievo perkeičiančios galios ženklų esi matęs? Pagalvok apie kaimyną, kuris kadaise buvo maištaujantis paauglys, o dabar – visų gerbiamas kunigas, įžvalgus ir atjaučiantis dvasios tėvas. Ar apie bendradarbę, kuri po savaitgalio rekolekcijų pasikeitė neatpažįstamai.
Dievas nesiliauja keisti žmonių širdžių, į Bažnyčios tinklus įvilioja net tuos, kurie atrodo nepataisomai nuklydę, labiausiai užsispyrę, dar didesni kietasprandžiai už izraelitus, išėjusius iš Egipto. Jėzus nori, kad būtume Jo bendradarbiai. Tad nenustebk, jeigu pajusi Jo raginimą pasidalyti Gerąja Naujiena su pabėgėliu musulmonu iš Libano ar pasimelsti už kaimyninės šalies diktatorių ir net papasninkauti už jį.
Viešpatie, pasitikiu Tavo galia perkeisti visas širdis.
Ps 117, 1–2; Jn 6, 52–59
Šeštadienis, gegužės 10
Apd 9, 31–42
Bažnyčia <...> vis augo, Šventosios Dvasios globojama. (Apd 9, 31)
Pažiūrėk bet kokią televizijos programą, paklausyk bet kokią radijo laidą ar įlįsk į socialinius tinklus ir norom nenorom pripažinsi, kad blogos naujienos sulaukia daugiau dėmesio, yra labiau skaitomos. Atrodo, jog žmogaus prigimtis yra linkusi sutelkti dėmesį į tai, kas negatyvu. Tačiau pastaruoju metu kai kurie verslūs optimistai bando šią tendenciją pakeisti. Žiniatinklyje atsiranda vienas kitas gerų naujienų portalas, nušviečiantis gerus dalykus, kurie kitur lieka nepastebėti.
Apaštalų darbų knyga tarsi gerų žinių portalas išryškina teigiamus krikščionių Bendrijos aspektus. Nors jos autorius šv. Lukas neslepia ankstyvosios krikščionybės problemų ir bėdų, bet nesimėgauja jas pasakodamas ir mieliau parodo tai, kas gera. Laikinas atokvėpis nuo persekiojimų leidžia Bažnyčiai džiaugtis ramybe. „Ji veikė su Viešpaties baime ir vis augo, Šventosios Dvasios globojama“ (Apd 9, 31). Apaštalų daromi ženklai ir stebuklai daugelį paskatino atsiversti ir įtikėti Viešpatį (plg. Apd 9, 35. 42).
Šiais visuotinės įtampos bei karinių konfliktų laikais pozityvių istorijų reikia kaip oro. Ir ne vien tam, kad atsirastų atsvara blogoms žinioms. Pozityvo paieškos stiprina mūsų tikėjimą, įtikinamai parodo, kad Viešpats ir toliau daro stebuklus, ir toliau kuria savo Karalystę. Kai tuo įsitikiname, mums lengviau įsileisti į savo širdį Šventąją Dvasią. Mūsų esybė prisipildo vilties ir skatina mus ieškoti būdų nešti santaiką ten, kur vyrauja barniai. Kiekvienam mūsų skirta užduotis, misija sklaidyti tamsą savo aplinkoje; nepajėgsime jos įvykdyti, jei sutelksime žvilgsnį tik į sunkumus.
Jėzus atėjo išvaduoti mūsų iš dvasinės aklystės. Atėjo, kad atvertų mūsų akis Jo šlovei, Jo esačiai, Jo gerumui. Jis parodė, kad dieviškasis gailestingumas gali įveikti net didžiausią nuodėmę. Aukštyn žvilgsnius! Aukštyn širdis! Kristus laimi, Kristus valdo, Kristus viešpatauja! Su Juo ir mes laimėsime, kartu statydami Karalystę.
Jėzau, padėk man matyti ne tik kančią, bet ir šviesą tunelio gale!
Ps 116, 12–17; Jn 6, 60–69
