Iš tiesų galime keisti pasaulį
Prieš palikdamas mokinius ir įžengdamas į dangų Jėzus pažadėjo jiems atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri sugyvintų jų tikėjimą, suteiktų jiems išminties, paguostų sunkumų metui atėjus. Visiems mums reikia Šventosios Dvasios, kad galėtume gyventi tikėjimu ir būti Viešpaties liudytojai. Apaštalo Pauliaus žodžius iš Laiško efeziečiams galėtume išplėtoti: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, Šventosios Dvasios galia prikėlė gyventi su Kristumi“ (plg. Ef 2, 4–5).
Prieš įžengdamas į dangų Jėzus savo mokiniams prisakė nepalikti Jeruzalės, bet laukti joje. „Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“ (Apd 1, 5), – sakė Jėzus. Jėzus mirė ir prisikėlė. Jo mokiniai irgi buvo prikelti. Bet Jėzus sako, kad reikia dar kažko, kad mokiniai galėtų vykdyti savo pašaukimą.
Tas kažkas – tai Šventosios Dvasios galia. Tai antgamtinė galybė, pajėgi pakylėti juos ligi dangaus, suteikianti jiems malonę daryti stebuklus. Tai galia, padaranti Jėzaus mokinius „liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).
Pradžia
Apaštalai gyveno pervartų amžiuje. Bažnyčia prasidėjo nuo nedidelio būrelio žmonių, bet per trisdešimt metų ji pasklido po Viduržemio jūros kraštus. Bažnyčia taip smarkiai augo, nes mokiniai buvo apdovanoti Šventosios Dvasios galia ir patyrė, ką reiškia būti prikeltam. Jų pasitikėjimą stiprino ir akivaizdumas – Dievas darbuojasi per juos. Sulig didėjančiu mokinių tikėjimu ir viltimi augo ir Bažnyčia.
Jų uolumas dėl Viešpaties buvo toks stiprus, kad padėjo ištverti kalinimą, plakimą ir persekiojimą dėlei Jėzaus (plg. Apd 5, 40–41). Užuot įbauginę, visi kankinimai juos tik dar labiau sutelkdavo skelbti Evangeliją ir kreiptis į Dievą malda, prašant Šventosios Dvasios!
Tas pat tinka ir mums. Juo labiau bendradarbiaujame su Viešpačiu, juo labiau mus pripildo Jo išmintis ir paguoda. Juo labiau atsiduodame Šventajai Dvasiai, juo labiau pažįstame Dievo ramybę, gailestingumą ir atjautą. Kad ir į kokią padėtį patektume, Šventoji Dvasia mus atgaivins Dievo malone, jei nuolankiai ir ištikimai Jos ieškosime. Tai ne godumas ir ne puikybė prašyti sau iš Jėzaus daugiau Jo meilės ir galios pasireiškimo mumyse. Galiausiai juk taip buvo sukurta ankstyvoji Bažnyčia, tokia yra ir Bažnyčios atsinaujinimo paslaptis.
Laimėti pasaulį
O kaip mūsų laikais? Keblu sakyti, kad nūdien išbandymai sunkesni nei ankstyvosios Bažnyčios laikais, arba teigti priešingai. Bet mes esame tikri, kad ir mums, kaip Petrui, Pauliui, Jokūbui ir Jonui, reikia Šventosios Dvasios dovanų. Reikia Jos patarimo. Reikia Jos teikiamos kantrybės ir drąsos.
Su kokiais iššūkiais susiduriame? Šventasis Raštas mus kviečia turėti vargdienio dvasią ir mylėti vargšus, nors gyvename pasaulyje, dievinančiame turtą ir atmetančiame varguolius. Jėzus mus moko apverkti savo nuodėmes, o pasaulis šaukia, kad nuodėmė – tai pramanas ir kad visas negandas galima įveikti ekonominėmis ir socialinėmis priemonėmis. Jėzus mus kviečia būti romius ir nuolankius, bet mes esame gundomi pasiduoti savanaudiškiems siekiams ir savęs išaukštinimui. Jėzus mus prašo būti gailestingus savo artimui, parodyti jam atjautą, bet mes matome tiek daug pagiežos, susiskaldymo ir pykčio pasaulyje. Jėzus mus prašo stengtis išlaikyti tyrą širdį, bet aplinkui tiek daug manipuliacijų ir apgaulės, skaistumas ne branginamas, bet pajuokiamas.
Žinoma, tai baisus vaizdas, bet mes turime atminti, kad pasaulis yra Dievo kūrinys, o tai, ką Dievas sukūrė, yra gera. Atminkime, kad Dievas nugalėjo nuodėmę ir ją visiškai įveiks pasaulyje. Šventoji Dvasia mus rengia šiam didžiam atnaujinimui. Ji mums suteikia jėgų ištverti ir pasipriešinti šio pasaulio priešingoms Dievui jėgoms. Šventoji Dvasia yra vienintelė mūsų perkeitimo ir atsinaujinimo viltis. Šv. Jonas rašė: „Jūs esate iš Dievo, vaikeliai, ir nugalėjote juos, nes tasai, kuris jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje“ (1 Jn 4, 4).
Pirmieji mokiniai laukė Jeruzalėje, kol bus pripildyti Šventosios Dvasios galios. Ta pati Dvasia, kuri pastūmėjo apaštalus artyn Dievo, trokšta ir mus patraukti arčiau Dievo. Ta pati Dvasia, kuri pirmuosius mokinius įtikino, kad Jėzus iškovojo kovą, nori ir mus įtikinti, kad mes būsime prikelti ir galėsime liudyti Jėzų iki žemės pakraščių.
Šventoji Dvasia, ateik ir atnaujink savo žmones
Broliai ir seserys, pašaukimas būti Kristaus liudytoju gali bauginti. Bet mes nesame vieni. Turime vieni kitus. Priklausome šventųjų bendruomenei. Turime Eucharistiją. Įstabu, kad mes turime Šventąją Dvasią, gyvenančią mumyse ir mus kasdien įgalinančią Dievo malone.
Tų, kurie pirmieji buvo prikelti ir išgirdo Jėzaus žodžius: „Būsite pakrikštyti Šventąją Dvasia“, buvo labai mažai. Bet Dievo įgalinti jie ėjo į pasaulį ir pakeitė žemės veidą. Jie buvo įtikinti. Jie buvo ryžtingi. Bet pirmiausia jie buvo pripildyti Dvasios.
Mes, kaip ir jie, irgi turime pasitikėti, kad Šventoji Dvasia mus rengia ir šaukia būti Jėzaus liudytojais pasaulyje. Mums reikia pasitikėti, kad Ji nūdien darbuojasi taip pat galingai kaip ir pirmajame amžiuje. Šventoji Dvasia trokšta parvesti namo pražuvėlius, atnaujinti ir sustiprinti tikėjimą tų, kurie jau namuose, bet dar nesijaučia Dievo įpėdiniai. Ji trokšta atnaujinti žemės veidą, idant daugiau nebūtų žemėje karų, skurdo ir kančių. Šventoji Dvasia nori, kad tai įvyktų per mūsų liudijimą.
Per Krikštą buvome pripildyti Šventosios Dvasios. Juo labiau atsidavėme Krikšto malonei, juo labiau leidome jai mus atnaujinti, juo labiau mus apėmė troškimas būti Dievo liudytojais. Tad atsiliepkime į Dievo kvietimą. Jis mums sako: „Jus prikėlė ir atgaivino Šventoji Dvasia. Priimkite mano Jums teikiamas dovanas ir palaiminimus, džiaukitės jais. Mano dovanos tepriartina jus arčiau manęs ir vieni kitų. Eikite ir liudykite savo namuose, kaimynystėje, miestuose, eikite iki pat žemės pakraščių“.
