Rugpjūčio 6 dieną švenčiame Kristaus Atsimainymo šventę. Švenčiame ne eilinį Kristaus gyvenimo įvykį, bet Jo dievystės ir žmogystės įstabaus suspindėjimo slėpinį. Drauge ragaujame pasaulio ir žmogaus perkeitimo pagal šlovingojo Kristaus atvaizdą pirmienų.

Dievas yra Šviesa

Sklaidydami Senąjį Testamentą atrasime, kad Dievo galybė įveikia mus supančias tamsumas ir apsireiškia mums kaip tikroji Šviesa. Visur, kur kalbama apie Dievo susitikimą su žmogumi, Jo apsireiškimą žmogui, minima ugnis ir jos nešama šviesa. Štai Mozei Dievas apsireiškė degančiame, bet nesudegančiame krūme, pabėgusį iš Egipto Izraelį dykumoje lydėjo ugnies stulpas, Dievui duodant Dešimt įsakymų ant Sinajaus kalno švysčiojo žaibai, liepsna perėjo Dievui sudarant sandorą su Abraomu. Žmogus nujautė, kad per didingus gamtos reiškinius byloja pats Dievas. Tačiau ta ugnis ir šviesa, iš kurių Dievas kalbėjo žmonėms, neįveikė didžiulio atstumo, skiriančio Kūrėją nuo kūrinio. Mozė buvo tiesiog įspėtas nesiartinti prie krūmo, Izraelis irgi buvo įspėtas nesiartinti prie Sinajaus. Senojo Testamento žmogus dar negalėjo išvysti Dievo, gyvenančio žmonių aplinkoje ir asmeniškai į jį besikreipiančio.

Tuo tarpu Taboro kalne šis begalinis atstumas tarp Dievo ir žmogaus tarsi išnyksta. Viena vertus, ir Jėzaus atsimainymą lydėjo Dievo didybės pasireiškimas. Todėl Jo mokiniai persigando ir apstulbo. Apaštalai krito kniūpsti, išgirdę Dievo balsą iš šviesaus debesies (plg. Mt 17, 6). Bet Jėzus neleido jiems pasilikti persigandusiems. Jis priėjo prie mokinių, juos palietė ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ (plg. Mt 17, 7). Gamtiniai, bauginantys Dievo apsireiškimai baigėsi. Jo apsireiškimų pilnatvė – pats Kristus, iš Jo sklindanti dieviškoji šviesa, kurioje „gera būti“ (Lk 9, 33). Dievo apsireiškimas nekelia baimės, nes sklinda iš mylinčio Kristaus širdies.

Spindintis Jėzaus veidas, balti kaip sniegas Jo drabužiai teikia neapsakomą džiaugsmą. Taboro kalne Kristus padrąsina mokinius. Žmogui jau nereikia pulti kniūbsčiam prieš Dievą, jis tarsi atsitiesia, nes Kristui ir Kristuje žmogus nebėra vergas, o Dievo draugas ir Jo vaikas (plg. Jn 15, 14–15). Pats Viešpats ir Mokytojas pasilenkia prie žmogaus, kad nuplautų jam kojas (plg. Jn 13, 14).

Taigi Kristus – tikras Dievas ir tikras žmogus – ant Taboro kalno apsireiškia kaip pati tikriausioji Šviesa, nuo pat pradžios buvusi pas Dievą (plg. Jn 1, 2), tačiau pasaulis Jo nepažino, nes buvo paskendęs tamsybėse. Tabore Jėzus mums apsireiškė kaip galingasis begaliniu grožiu spindintis Dievas, kaip tikroji Šviesa, gyvenanti tarp mūsų (plg. Jn 1, 14). Kristus – tikroji Šviesa mus apšviečia, guodžia, moko, suartina su vienatiniu Dievu ir vienus su kitais. Jo Šviesos apšviesti galime naujai suvokti Dievą, save ir pasaulį.

Atsimainymas – Prisikėlimo pirmavaizdis

Taboro kalne įvykęs Jėzaus atsimainymas ir Kalvarijoje Jo iškentėta kančia – neatskiriami. Atsimainiusio Jėzaus spindesys yra ne kas kita kaip Prisikėlusiojo šlovės švytėjimas. Jėzus turėjo prisikelti, nes Jo dieviškumas nugalėjo mirtį jau žemiškajame gyvenime. Kristus mirė ne dėl nepalenkiamos būtinybės, bet dėl begalinio savo nusižeminimo, dėl leidimo mirčiai veikti Jame. Kristaus mirtis – ne neišvengiama būtinybė, bet visiškai laisva Dievo auka žmonijos išganymo labui. Ta begalinė Dievo laisvės auka nuostabiai atsiskleidžia ant Taboro kalno. Mokiniai mato Kristų, spindintį Prisikėlimo šviesa, ir drauge girdi Jėzaus pašnekesį su Moze ir Eliju apie išėjimą (plg. Lk 9, 31). Bet Jėzus uždraudžia mokiniams pasakoti apie Atsimainymą, iki jis neprisikels iš numirusių (plg. Mk 9, 8). Tik po Prisikėlimo mokiniai galėjo suvokti, kad Atsimainymas nebuvo atsitiktinis Kristaus dieviškumo švystelėjimas.

Bizantijos liturgijoje Atsimainymo šventės dieną meldžiamasi: „O, Kristau Dieve, Tu atsimainei ant kalno, ir Tavo mokiniai kiek pajėgdami išgyveno Tavo garbę, kad, išvydę Tave nukryžiuotą, suprastų, jog Tavo kančia buvo savanoriška, ir skelbtų pasauliui, jo Tu tikrai esi Tėvo atšvaitas“.

Kristaus Atsimainymas yra ne tik Jo paties Prisikėlimo pirmavaizdis, bet ir mūsų perkeitimo, arba prisikėlimo, pradžia. Anot šv. Tomo Akviniečio, Atsimainymas yra mūsų pačių prisikėlimo sakramentas. Prisikėlimo, kuris prasideda klausymu, kuris mus gydo, su Juo suvienija ir kuris baigiamas Jo veido regėjimu. Veido, kuris atsispindi mūsų veiduose. „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbin-gumas“ (2 Kor 3, 18). Išties Atsimainymas mums įkvepia viltį, kad per daugelį vargų mes įeisime į Dievo karalystę (plg. Apd 14, 22) ir kad Viešpats mūsų vargingą kūną padarys „panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21).

Patikėkime, kad atsimainiusio Jėzaus veidas yra mūsų veidas, kad pasaulis eina ne sudarkymo, bet atsimainymo link, kad ir jam skirta atspindėti Dievo grožį. Atsimainiusio Kristaus veidas atskleidžia pagal kokį paveikslą ir panašumą buvome sukurti, į kokį tikslą esame nukreipti.

Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite Jo!

„Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite Jo!“ (Mk 9, 7). Tai Tėvo žodžiai, nuskambėję ant Taboro kalno. Tai drąsinantys žodžiai, kviečiantys paklusti Sūnui. Nes tik klausydami Sūnaus tapsime Tėvo vaikais. Atsimainymas mus veda į naują gyvenimą – Dievo vaikų gyvenimą, perėjimą iš savimeilės į meilę, iš sumaišties į ramybę, iš liūdesio į džiaugsmą. Atsimainymu esame kviečiami į naują, Prisikėlusiojo gyvenimą, kuris persmelktas Dvasios. Mes gyvename Dvasioje, nes mumyse gyvena Prisikėlusysis. „Mūsų veide atsispindi Jo veidas, sutampantis su Tėvo veidu. <…> „Parodyk man savo šlovę, parodyk man savo veidą“ (Iš 33, 18). Tai didysis troškimas žmogaus, ieškančio savojo veido. Dievas mus išklauso, pranokdamas visus lūkesčius. Jo veidas yra mūsų pačių veidas, kuris klausant Jėzaus atspindi paties Sūnaus šlovę“ (Silvano Fausti SJ).

Šv. Augustinas viename pamoksle Kristaus lūpomis kreipiasi į apaštalą Petrą: „Nuženk [nuo Taboro kalno], kad vargtum šioje žemėje, kad tarnautum šioje žemėje, kad būtum joje paniekintas ir nukryžiuotas“. Kristus panašiai kreipiasi ir į mus. Ir mes turime priimti laikinus šios žemės vargus, noriai tarnauti, nes pats Gyvenimas – Kristus „nužengė, kad būtų nužudytas; Duona nužengė, kad kęstų alkį; Kelias nužengė, kad keliaudamas pavargtų; Šaltinis nužengė, kad kęstų troškulį…“ Negi mes atsisakysime pavargti? Klausykime Tėvo mylimojo Sūnaus ir sekime Juo.

Viešpatie, suteik malonę priimti kryžiaus slėpinį, kad įstengčiau priimti ir Prisikėlimo malonę. Viešpatie, suteik nuolankumo klausyti Tavo vienatinio Sūnaus, kad klusnumu pasiekčiau Tavo žadėtąją Dievo vaikų laisvę ir garbę. Tu esi mūsų garbės viltis!

AP

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.