Giedokime naują giesmę
Nuėję į bet kurį knygyną rasime daugybę „padėk sau“ knygų. Vienos iš jų moko, kas esi, kitos mėgina patarti, kuo turi tapti, dar kitos aiškina, kaip tobulėti, kopti karjeros laiptais, įsigyti draugų, lavinti kūną, ugdyti vaizduotę ir taip toliau. Tikrai atrastume knygų, patariančių, kaip tvarkyti finansus ar kaip susirasti tobulą sutuoktinį.
Tokios praktiškos knygos itin išpopuliarėjo pastaraisiais dešimtmečiais. Bet ar žinai, kad jau du tūkstančius metų daugelis krikščionių kasdien skaito Psalmyną kaip vieną iš pačių išmintingiausių pamokymų knygų? Joje atpažįstame mus užplūstančius jausmus, mintis, svajones. Ji tokia žmogiška ir sykiu yra Dievo žodis. Anot šv. Atanazo, psalmės gali mus išmokyti pažinti save. Laiške Marcelinui jis rašo, kad psalmėse apgiedami visi žmogaus sielos virpesiai, visi jos pokyčiai, pakilimai ir smukimai, nesėkmės ir atsigavimai.
Tad pasklaidykime Psalmyną, naujai pažvelkime, rodos, net į gerai žinomas ar ne kartą girdėtas psalmes. Jos taip puikiai atspindi mūsų gyvenimą. Pamąstykime, kaip jos mums gali padėti augti šventumu, meile ir tyrumu.
Senovės Izraelio himnai
Psalmynas yra bene unikaliausia Šventojo Rašto knyga. Jis – tarsi Izraelio istoriją atspindinčių maldų mozaika. Mokslininkai teigia, kad Psalmynas apima maždaug tūkstančio metų laikotarpį. Bet daugelyje psalmių užsimenama apie dar senesnius Izraelio istorijos įvykius. Pavyzdžiui, kai kuriose psalmėse minimi tikėjimo protėviai Abraomas, Izaokas, Jokūbas. Kitose apgiedamas pergalingas perėjimas per Raudonąją jūrą Mozei vedant ar Kanaano užkariavimas Jozuei vadovaujant. Daugelio tautų senosiose giesmėse ar dainose vardijami didūs didvyrių darbai. Panašiai ir psalmėse prisimenami svarbiausi Izraelio praeities įvykiai bei žmonės, visa širdimi mylėję Dievą ir stengęsi Jį sekti.
Šv. Atanazas jau minėtame laiške, kuriame mokė, kad psalmės atspindi mūsų gyvenimą, palygino Psalmyną su kitomis Biblijos knygomis: „Kiekviena Šventojo Rašto knyga yra tarytum sodas, brandinantis tam tikros rūšies vaisius. O Psalmynas yra sodas, kuris, be savo ypatingojo vaisiaus, nokina ir visų kitų rūšių vaisius.“ Kitais žodžiais tariant, psalmės išreiškia visą Šventąjį Raštą patraukdamos ir įkvėpdamos Dievo tautą šlovinti Viešpatį.
Iš kur kyla šis per visą Psalmyną aidintis kvietimas garbinti Dievą? Jau minėjome, kad psalmėse izraelitai raginami garbinti Dievą už visa, ką Jis jų labui padarė nuo pat sukūrimo. Jie kviečiami teikti gyrių Dievui ir taip patvirtinti, kad Juo pasitiki (plg. Ps 4; 23; 146), kad Jame jų viltis (Ps 33; 90), kad yra dėkingi Dievui (plg. Ps 18; 118). Psalmėse skelbiama Dievo išmintis (plg. Ps 37; 119), Jo didybė (plg. Ps 8; 29). Jose Izraelis kviečiamas į Galybių Dievo miestą (plg. Ps 48; 84; 87), akinamas apmąstyti savo istoriją nuo sukūrimo iki pat tos dienos, kai buvo sukurta psalmė (plg. Ps 78; 105; 106). Psalmėse Dievas taip pat šlovinamas, kad liko su savo tauta išbandymų ir sunkumų metu (plg. Ps 9; 10; 12).
Giedokime naują giesmę
Psalmės primindamos Dievo darbus Izraelio istorijoje sykiu žmones akina užtraukti „naują giesmę“ Viešpačiui (plg. Ps 96; 98; 144). Dievo tauta turi apgiedoti ne tik praeitį, ji turi kurti naujas giesmes, jose išreikšti savo tikėjimą, kad Dievas bus su ja ir ateityje. Šventosios Dvasios įkvėpti izraelitai jautė, kad Dievo darbai nesibaigė, ir ilgėjosi išvysti tolesnį Jo išganymo užmojį.
Kai kurios psalmės buvo parašytos atstatant šventyklą po tremties Babilonijoje (plg. Ps 147). Kitos sukurtos, kai tapo aišku, kad artimiausia ateitis nebus tokia šlovinga kaip praeitis. Šiomis psalmėmis stengtasi palaikyti izraelitų viltį ir pasitikėjimą Viešpačiu (plg. Ps 60). Jei peržvelgtume visas psalmes iš eilės, pamatytume, kad nepaisant to, jog yra psalmių, kuriose apraudamos nelaimės, ištikusios psalmininką ar jo tautą, pagrindinė mintis ir nuotaika, persmelkianti visą Psalmyną, yra viltis Viešpatyje.
Juk tai nuostabu! Kad ir kiek daug Dievas nuveikė izraelitų labui praeityje, jie gyvai vylėsi, kad Jis nuveiks dar daugiau. Nuopuolių ir pakilimų laikais jie likdavo įsitikinę, kad Dievas darbuojasi tarp jų, be perstojo stengdamasis priartinti savo tautą savęsp. Taip psalmės tarytum nuostabus tiltas sujungia hebrajų Bibliją su Naujuoju Testamentu. Kaip Izraelis žvelgdavo priekin ilgėdamasis laikų, kai visame pasaulyje įsiviešpataus Dievo karalystė, taip mes žvelgiame atgal, norėdami pamatyti Jėzaus karalystės pirmavaizdį psalmėse. Jėzus – visų vilčių bei svajonių, išsakomų psalmėse, – išsipildymas.
Ką turėtume giedoti?
Giedoti Viešpačiui gyrių mokomės iš savo vyresniųjų tikėjimo brolių bei seserų. Tačiau neapsiribojame praeitimi. Giedame „naują giesmę“ apie Jėzaus įvykdytus pažadus. Giedame apie dieną, kai Jis vėl ateis. Tą dieną drauge su Juo įžengsime į naująją Jeruzalę ir tie nauji dangiškieji namai pranoks net pačius stipriausius įsivaizdavimus. Tai bus laimės, ramybės, vienybės ir meilės vieta. Skurdas, vargas, ligos ir mirtis bus įveikti, visi Dievo pažadai, duoti tiek žydams, tiek pagonims, visiškai išsipildys.
Šv. Augustinas sakė, kad giesme šlovinti Viešpatį – tai dvigubai melstis. Galbūt tokia mintis jam atėjo į galvą giedant psalmes? Galbūt naujos mintys apie Jėzų, Bažnyčią, savo sielos pažinimas atėjo giedant šias naujas giesmes Viešpačiui?
Ne tik Augustinas brangino ir ver-tino psalmes. Jos buvo svarbios dau-geliui: Atanazui, Ambraziejui, Jeronimui, Tomui Akviniečiui... Jie stengėsi giliau pažinti psalmes, jų žodžiais melstis, jas giedoti. Daugelis kompozitorių kūrė melodijas pagal psalmių žodžius. Grigališkasis giedojimas, paremtas psalmėmis, jau daug amžių yra labai svarbus Bažnyčios liturgijoje.
Kodėl psalmės tokios patrauklios?
Kodėl psalmės įkvepia ir paliečia tiek daug žmonių? Viena priežastis, kad mes esame žmonės, išsyk dvasiniai ir kūniški. Palytėjus Dievo artumui kažkas mumyse sujuda ir dažniausiai tai norime išreikšti savo kūnu. Galbūt suklumpame garbinimo maldoje, galbūt panorstame džiaugsmingai užgiedoti. Mus kaip Dovydą gali apimti įkvėpimas netgi šokti (plg. 2 Sam 6, 11–15). Šokis ar giesmė mus artina prie Dievo.
Tad giedokime ir šokime Viešpačiui, nes giesmė ir šokis mus, kaip ir senovės izraelitus, priartina prie Viešpaties, padeda patirti Jo šventumą, grožį ir galybę. Giedodami psalmes išreiškiame savo ilgesį, išsakome, kaip mums reikia Dievo gailestingumo, kantrumo ir išminties. Tai Dievo mums norimo gyvenimo atspindžiai. Per psalmes Dievas persmelkia mūsų sielą ir kūną, ateina į mūsų mintis ir maldas, sprendimus ir veiksmus.
Psalmės mums gali būti it vadovės ir įkvėpėjos džiaugsmo ar išbandymų bei iššūkių metui atėjus. Jos mus telydi pergalių ir pralaimėjimų metu, per visą šį nuostabų, bet netobulą pasaulį. Jos mums gali padėti išsakyti savo reikmes Viešpačiui, melsti Jį pasigailėjimo, džiūgauti dėl Jo meilės, apraudoti savo praradimus ir surasti Jo meilės apsaugą bei galybę savo gyvenime. Taigi psalmės mus įkvepia, guodžia, drąsina. Jos padeda įsitikinti, kad Visagalis Dievas mus giliai pažįsta ir myli, Jis visiškai mums atsidavęs. Taigi kai skaitome ar giedame psalmes, drauge su daugybe kitų krikščionių Viešpačiui giedame naują giesmę – nuostabos, pagarbos, meilės, džiaugsmo ir padėkos giesmę.
