Seni raktai į naują gyvenimą
VIEŠPATS yra mano Ganytojas, –
man nieko netrūksta (Ps 23, 1).
23 psalmė yra bene pati žinomiausia. Poilsio, atgaivos, ramybės įvaizdžiais ji mus padrąsina visada pasitikėti dangiškuoju Tėvu. Ji mums taip pat primena Jėzų – Gerąjį Ganytoją, atgaivinantį mūsų sielas ir apsaugantį jas negandoms atėjus.
Maldoje apmąstydami šią psalmę lengviau patikėsime, kad Jėzus turi planą, skirtą mūsų gyvenimui. Jis yra sumanęs mus vesti, atgaivinti, guosti... Net kai keliaujame per tamsiausius slėnius, ši psalmė mums gali padėti likti arti Viešpaties. Ji mums primena, kad, nors negali visko suvaldyti, Gerasis Ganytojas visuomet šalia mūsų, Jis stengiasi, kad pasiektume Jo namus, kuriuose galėsime amžinai ir ramiai gyventi.
23 psalmė tėra viena iš daugelio. Per kitas psalmes Šventoji Dvasia mus gali paskatinti judėti kita kryptimi.
Gyriaus ir padėkos psalmės
Pusės psalmių pagrindinė tema – Dievo garbinimas bei šlovinimas, kitos pusės – raudos, skundai ar prašymai. Skaitydami garbinimo psalmes pastebėsime, kad nemažai jų prasideda ir baigiasi žodžiu „aleliuja“. Šis hebrajiškas žodis reiškia „šlovinkite Viešpatį!“ Daugelis šių psalmių buvo giedamos Izraeliui švenčiant didžiąsias šventes: Perėjimą, Sekmines ir Palapinių šventę.
Vieną psalmių grupę, vadinamąsias „kopimo giesmes“, giedodavo izraelitai piligrimai eidami į Jeruzalę švęsti švenčių (plg. Ps 120–134). Jos buvo giedamos tarsi jie koptų į Ziono kalną. Šių psalmių tikslas – padėti žmonėms pakylėti savo mintis ir širdis prie Šventyklos. Giedodami jas ir mes galime būti apdovanoti dėkingumu ir šlovinti Dievą už viską, ką Jis padarė dėl mūsų – už nuostabią kūriniją, už Jo meilę ir rūpinimąsi mumis, už Jo Sūnų, atėjusį mūsų išlaisvinti iš nuodėmės ir mirties. Nesijaudinkime, jei mūsų padėkos ir gyrius nuo Tėvo nukryps prie Jėzaus. Juk Jis yra tikrasis visų vilčių ir svajonių, maldų ir prašymų išsipildymas.
Kitose garbinimo psalmėse apgiedamas mesto iššūkio įveikimas. Pavyzdžiui, 103 psalmėje šlovinamas Viešpats, „kuris atleidžia visas tavo nuodėmes, ir išgydo visas tavo ligas, jis tas, kuris atperka tavo gyvastį iš Duobės ir apsupa tave meile ir gailestingumu, jis tas, kuris sotina tavo gyvenimą gėrybėmis, kad būtum jaunas ir stiprus lyg erelis“ (Ps 103, 3–5). 18 psalmėje Viešpats garbinamas už pergalę ir išvadavimą iš blogio. Šioje psalmėje Dovydas džiūgauja Viešpatyje: „VIEŠPATIE, mano uola, mano tvirtove, mano gelbėtojau! Mano Dieve, mano uola, kur randu pastogę, mano skyde ir mano išganymo jėga, mano tvirtove!“ (Ps 18, 3). Jis džiūgauja, kad Viešpats jį išgelbėjo, išvadavo iš priešų (plg. Ps 18, 5–20).
Šios psalmės mums turi dvigubą poveikį. Jos mums teikia pasitikėjimo mūsų dangiškuoju Tėvu, Jo meile ir rūpesčiu dėl mūsų, taip pat teikia naujų įžvalgų apie Jėzų ir Jo ant kryžiaus laimėtos pergalės bei galybės pasireiškimus mūsų gyvenime. Šios psalmės mums padeda tvirtai laikytis Jėzaus ir taip pasipriešinti mus užklumpančioms pagundoms.
Psalmės raudos
Tačiau gyvenime būna ne tik džiaugsmo ir pergalės prieš blogį valandų. Gyvename netobulame pasaulyje, sužeistame susiskaldymų ir nuodėmės. Pažvelgę net į savo pačių širdis atrastume ir šviesos, ir tamsių šešėlių. Tad ir Psalmyne rasime be galo jaudinančių maldų, atspindinčių viltingas pastangas garbinti Dievą net ir sunkumams atėjus. Šios psalmės yra raudos ir dėl kasdienių pagundų bei sunkumų, ir ištikus dideliems sielvartams, nelaimėms ir vargams. Kai kuriose psalmėse psalmininkas rauda dėl savo nuodėmių, kitose skundžiasi vargais, užgriuvusiais dėl pasaulio priešiškumo ir tamsumo.
88 psalmė veikiausiai yra pati liūdniausia. Psalmininkas labai serga, jis arti mirties. Kasdien maldauja Dievą, bet Dievas, rodos, jo maldų negirdi (plg. Ps 88, 15). Jis karčiai skundžiasi Viešpačiui: „Tu padarei, kad manęs vengia draugas ir kaimynas, – kur tik esu aš, ten visuomet tamsu“ (Ps 88, 19). Visi žinome, ką reiškia būti vienišam, apleistam, atskirtam nuo kitų žmonių. Galbūt praradome mylimą žmogų ar mums buvo nustatyta sunki, visą gyvenimą truksianti liga. Net tokiomis aplinkybėmis psalmės skatina neprarasti vilties ir juodžiausią valandą. Juk Dievas su mumis net ir niūriausiame slėnyje, giliausioje bedugnėje. Galbūt jaučiamės visiškai vieni, bet tikėjimu galime atsiduoti į Jo rankas pasitikėdami Jo pažadu visuomet būti su mumis. Nors Jo nematome, bet tikime ir pasitikime.
Kitose psalmėse raudose irgi skundžiamasi ligomis, liūdima, bet jų pabaiga viltingesnė nei 88-osios psalmės. 13 psalmėje klausiama Dievo: „Kaip dar ilgai slėpsi nuo manęs savo veidą? Kaip ilgai turėsiu pakelti skausmus, diena iš dienos širdgėlą kęsti? Kaip ilgai mano priešas ant manęs viešpataus?“ (Ps 13, 2–3). Tačiau malda baigiama viltingai: „Bet aš pasitikiu tavo ištikimu gerumu, mano širdis džiūgaus, nes tu mane išgelbėsi. Giedosiu VIEŠPAČIUI: „Jis man buvo geras!“ (Ps 13, 6). Šios psalmės mus moko, kad gera yra išsakyti savo baimes bei rūpesčius Viešpačiui, bet svarbiausia pasitikėti Jo gerumu ir išmintimi.
Kai kuriose psalmėse skundžiamasi ne dėl ligų, o dėl vidinės sumaišties. „Esu pajuoka visiems savo priešams, pasibjaurėjimą keliu net kaimynams ir klaiką – savo pažįstamiems, – nuo manęs bėga, kas kelyje mane pamato“ (Ps 31, 12). Toliau psalmininkas išpažįsta: „Bet aš tavimi pasitikiu, VIEŠPATIE, – sakau: „Tu esi mano Dievas“. Tavo rankoje mano likimas, – gelbėk mane nuo priešų – nuo tų, kurie mane persekioja“ (Ps 31, 15–16). Panašiai meldžiamasi 41 psalmėje: „Mano priešai piktai kalba apie mane: ‘Kada pagaliau jis numirs ir jo vardas išnyks?’ <...> Betgi tu, VIEŠPATIE, pasigailėk manęs, pakelk mane, kad jiems atmokėčiau“ (Ps 41, 6. 11).
Broliai seserys, dangiškasis Tėvas girdi mūsų širdžių maldavimus (plg. Ps 10, 17). Jis su meile ir atjauta klausosi, kai atveriame savo sielas Jam. Tad su pasitikėjimu išsakykime, atiduokime Jam savo sielvartus ir reikmes.
Atgailos ir atleidimo psalmės
Evangelijoje pagal Luką Jėzus papasakoja tris palyginimus: apie prarastą avį, pamestą drachmą ir pražuvusį sūnų. Visi šie palyginimai skelbia vieną aiškią žinią – mūsų Tėvas džiūgauja, kai atrandamas ir su Juo suvienijamas pražuvęs nuodėmėse žmogus. Galbūt galvojame, kad šią žinią pirmasis paskelbė Jėzus. Bet įsiskaitę į psalmes, pamatysime, kad atleidimo žinia skelbiama ir jose. „Laimingas, kam nusižengimas atleistas, kuriam nuodėmė dovanota“, – džiugiai gieda psalmininkas (Ps 32, 1). Šioje psalmėje pasakojama apie Dievo rūstybės slegiamą žmogų, kurį išlaisvino nuoširdi atgaila (plg. Ps 32, 4–5).
Kitose psalmėse apgiedamas didis Dievo gailestingumas. 86 psalmėje pakartojamas bene seniausias, nuo Mozės laikų žinomas Viešpaties apibūdinimas: „Bet tu, Viešpatie, esi gailestingas ir malonus, visad kantrus, visad geras ir ištikimas“ (Ps 86, 15; plg. Iš 34, 6). Labiausiai sukrečiantis pavyzdys apgiedamas 51 psalmėje – karalius Dovydas aprauda savo nuodėmes! Tai ne šiaip klaidelės. Dovydas prašo atleisti už svetimavimą su Batšeba ir jos vyro Ūrijo pasiuntimą mirti mūšyje.
Pirmojoje psalmės dalyje Dovydas išpažįsta savo nuodėmes ir meldžia Viešpatį jį apvalyti. Antrojoje dalyje meldžia apsaugoti jį nuo nuodėmių, suteikti norią, klusnią širdį, maldauja naujai pažinti Dievo gelbstinčią meilę. Psalmė baigiama pasitikėjimo kupina malda, kad Dievas ne tik atleis jam, bet ir atstatys Jeruzalę ir visą savo tautą įvesdins į naują išganymo amžių.
Širdingos maldos, kaip šioji 51 psalmės, mums padeda patikėti Dievo gailestingumu ir atlaidumu. Jos mus paskatina priimti Sutaikinimo sakramentą, tikint, kad Viešpats mums niekada neatsuks nugaros. Būkime kaip Dovydas, išdrįskime prašyti mus ištyrinti. Būkime kaip Mozė ir patirkime didžiulę Dievo atjautą bei gailestingumą. Mokykimės iš Bažnyčios šventųjų – nusidėjėlių, paliestų visa perkeičiančio Dievo gailestingumo.
Kasdien melskis psalmes
Šv. Atanazas sakė, kad psalmės atspindi skirtingus mūsų sielų virpesius. Šios tūkstančių metų senumo maldos, atėjusios iš skirtingos nei mūsų kultūros, vis dar išlaiko savo galią prabilti į mūsų širdis. Jos yra įkvėptos Šventosios Dvasios, tad gali mums padėti užtraukti naują giesmę Viešpačiui, nes jos mus veda, taiso ir drąsina tvirtai stovėti Viešpatyje.
Kai džiaugiamės, verkiame ar atgailojame, psalmės gali pakylėti mus prie Viešpaties. Jos mus moko, kad visa, kas gyva, yra sukurta šlovinti Viešpatį!
