Šventojo Pauliaus gyvenimas ir mokymas (pradžia)
2008-ųjų birželio 28 d.–2009 m. birželio 29 d. Bažnyčia švenčia apaštalo Pauliaus metus, taip paminėdama du tūkstančius metų nuo Tautų apaštalo gimimo.
1 dalis Ankstyvieji metai
Šv. Jonas Auksaburnis yra pasakęs, kad „Pauliaus širdis – Kristaus širdis“. Toks pagyrimas atskleidžia Šventosios Dvasios darbų Pauliuje didumą. Dievo Dvasia padarė jį Kristaus atvaizdu. Šį esminį perkeitimą pripažino ir pats Paulius: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).
Šiame tęstiniame straipsnyje aptarsime Pauliaus charakterį ir gyvenimą, pamėginsime atskleisti jo atsivertimo į Jėzų gelmę ir parodyti naują Pauliaus gyvenimą Dvasioje. Iš šio naujojo Pauliaus gyvenimo kilo puikus dvasinių tiesų suvokimas, tapęs jo mokymo pamatu.
Paulius – akivaizdus Evangelijos, kurią jis skelbė, perkeičiančios galios pavyzdys. Jo liudijimas, kaip ir visų šventųjų liudijimai, mums primena, kad Tėvas, pradėjęs šį „gerą darbą“ mumyse, trokšta jį ir pabaigti (plg. Fil 1, 6).
Esu žydas
Kartą, jau į Pauliaus gyvenimo pabaigą, jo priešai Jeruzalėje sukurstė maištą prieš jį. Kareiviams vedant suimtą Paulių, jis paprašė leisti jam kreiptis į žmones. Tribūnui sutikus, Paulius sustojo ant laiptų ir pamojęs ranka miniai, kad nutiltų, kreipėsi į žmones: „Aš esu žydas, gimęs Tarse, Kilikijoje, bet išauklėtas šitame mieste ir pagal griežtą protėvių Įstatymą išėjęs mokslą prie Gamalielio kojų. Aš buvau uolus Dievo kovotojas kaip ir jūs visi šiandieną“ (Apd 22, 3). Netgi tokia trumpa santrauka, kurioje Paulius nusako savo kilmę, mums daug ką pasako apie šį Dievo vyrą. Šiaip daugiausia nuorodų apie save Paulius pateikia laiškuose, gindamasis nuo priekaištų.
Paulius gimė Tarse, svarbiame tais laikais Viduržemio jūros regiono prekybos ir mokslo centre. Mokslininkų skaičiavimais, Paulius gimė veikiausiai 8–10 m. po Kr. Apd 7, 58 jis vadinamas jaunu vyru, saugojusiu Stepono žudikų – jis jiems pritarė – drabužius. Steponas nukankintas veikiausiai 36 metais, laikotarpiu, kai dėl nemalonės buvo atšauktas Pilotas ir vietoj jo ėmė valdyti Marcelijus. Laiško Filemonui 9 eilutėje Paulius save vadina senu žmogumi. Laiškas rašytas apie 62–63 metus po Kr.
Paulius buvo Romos pilietis. Pauliui jo pilietybė keliais atvejais davė didelės naudos, padėjo išsisukti iš itin nepalankių aplinkybių (plg. Apd 16, 37–39; 21, 39; 22, 25–29; 25, 10–12). Nežinome, kaip jis įgijo pilietybę. Jį suėmusiam tribūnui Paulius gyrėsi: „aš ją turiu nuo gimimo“ (Apd 22, 28). Galbūt Pauliaus tėvas, kuris tikriausiai irgi buvo palapinių audėjas, gavo pilietybę kaip atlygį už įvykdytą didžiulį Romos armijos užsakymą. Kariuomenė itin vertino tvirtas ožkų vilnos palapines, gamintas Tarso apylinkėse. Galbūt ir visi Tarso gyventojai gavo Romos pilietybę, 31 m. pr. Kr. Tarse apsilankius Antonijui su Kleopatra.
Dar jaunas Paulius nuvyko į Jeruzalę mokytis pas tais laikais garsų fariziejų mokytoją Gamalielį. Taigi šis galvotas vyras, pataręs Sinedrionui pakeisti savo nuostatą apaštalų atžvilgiu (plg. Apd 5, 34–39), ugdė Paulių.
Paulius buvo užsidegęs, karštas, uolus, ištikimai Įstatymo laikęsis fariziejus (plg. Fil 3, 5; 2 Kor 11, 22). Pauliaus laiškuose atsiskleidžia jo rabiniškasis išsilavinimas. Jis laisvai cituoja Raštą, giliai jį suvokia, geba naudotis tiek hebrajiškuoju, tiek graikiškuoju tekstu.
Paveiktas Jėzaus mokinių liudijimo
Paulius Jeruzalėje tikriausiai gyveno su seserimi. Jos sūnus, Pauliaus sūnėnas, sužinojęs, kad prieš Paulių rezgamas sąmokslas, jį įspėjo apie gresiantį pavojų (plg. Apd 23, 16–22). Neaišku, ar Paulius kada nors Jėzui gyvam esant atkreipė į Jį dėmesį. Būdamas talentingas ir uolus mokslininkas jis tikriausiai žinojo naujieną, kad pasirodė toks paprastas pamokslininkas iš Galilėjos.
Paulius buvo miesto žmogus. Priešingai, nei Jėzus, kuris palyginimams medžiagos imdavo iš gamtos, žemdirbystės, Paulius savo įvaizdžiais atspindi miesto aplinką: pastatus, sporto žaidynes, kareivius ir pan.
Nors Paulius mažai paisė Jėzaus, bet jį giliai paveikė Jėzaus mokinių gyvenimas ir liudijimas. Kai jie ėmė skelbti, kad Jėzus yra gyvas, kalbėti apie Jo šlovingą gyvenimą ir sakyti, kad Jis apreiškė esąs Dievo Sūnus, Paulius smarkiai pasipiktino. Tokius teiginius jis laikė tiesiogine grėsme jo karštai ginamo judaizmo pamatams.
Kai grupė helenistų žydų išsivarė Steponą už miesto ir mirtinai užmėtė akmenimis, neteisingai apkaltinę šventvagišku burnojimu prieš Dievą, Paulius iš visos širdies jiems pritarė (plg. Apd 7, 58; 22, 20). Jis alsavo grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, kelio sekėjus, kaip jie buvo vadinami, ir visaip stengėsi išnaikinti Bažnyčią.
Iš savo uolumo jis išgavo leidimą suiminėti Jėzaus mokinius ir išsiųsti juos iš Damasko (plg. Apd 9, 1–2). Paulius išvyko iš Jeruzalės į Damaską, kur veikiausiai buvo susibūrusi, Pauliaus akimis, atskalūnų ir eretikų grupė.
Aš esu Jėzus
Pakeliui į Damaską Paulius susitiko Jėzų. Po daugelio metų apmąstydamas šį įvykį Paulius rašė: „tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims“ (Gal 1, 15–16).
Šv. Lukas Apaštalų darbuose mums pateikia tris pasakojimus apie Pauliaus atsivertimą (plg. Apd 9, 1–19; 22, 3–2; 26, 9–18). Nors akivaizdu, kad juose aprašomas tas pats įvykis, bet anaiptol ne visos detalės juose sutampa. Tai rodo, kaip skiriasi senovės istoriko ir dabartinio požiūriai.
Keliaujantis į Damaską pulti krikščionių Paulius buvo numestas žemėn (Šventajame Rašte niekur nepasakyta, kad buvo numestas nuo arklio) ir išgirdo balsą, jam sakantį: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (į jį buvo kreiptasi semitiškąja jo vardo forma „Sauliau“). Atsakydamas Paulius pasiteiravo: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Balsas atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“ (Apd 9, 4–9).
Viešpats, užkalbinęs Paulių, jam, kaip ir pranašams, nuo pat pradžių suteikė pašaukimą, kuris tarytum įspaudas paženklino visą tolesnį jo mokymą. Trys Pauliaus mokymo aspektai kilo iš šio pirminio jo patyrimo, jie persmelkė visus Pauliaus laiškus. Pirmiausia tai mūsų Viešpaties, Jėzaus Kristaus, didybė ir tikrovė. Susitikus Jėzų Pauliaus širdyje nušvito šviesa, leidusi pažinti Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide (plg. 2 Kor 4, 6). Paulius suvokė, kad Jėzus yra gyvas, suprato, kad prisikėlimas, Jėzaus žmogystės persikeitimas jam atskleidė tai, kas Jėzus visada buvo ir yra, – Viešpats, Dievo Sūnus.
Antra, Paulius suvokė nepaprastą vienybę tarp Jėzaus ir į Jį tikinčių. Jėzus Pauliui sakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“ (Apd 9, 5). Bet Paulius persekiojo ne Jėzų, o tik į Jį tikinčius. Ši įžvalga suteikia pagrindą visam vėlesniam Pauliaus mokymui apie Kristaus kūną.
Trečiasis Pauliaus mokymo aspektas, jis pats jį sužinojo savo atsivertimo dieną, – kad nuteisinimas, buvimas teisiam Dievo akyse, yra laisva Dievo dovana. Paulių, degusį troškimu įkalinti ir išžudyti krikščionis, kelyje į Damaską palytėjo Jėzus Kristus ir perkeitė visą jo gyvenimą. Tad Paulius puikiai žinojo, kad „ne taip yra su dovana kaip su kalte“ (Rom 5, 15).
Apmąstymų ir maldos laikotarpis
Ananijui ant Pauliaus uždėjus rankas ir pasimeldus, nuo Pauliaus akių tarytum žvynai nukrito (plg. Apd 9, 17–18). Jis turėjo daug pamatyti ir suprasti, tad pasitraukė iš aktyvios veiklos ir atsidėjo maldai, Viešpaties klausymuisi, mokėsi visko, ko Jėzus norėjo jį išmokyti.
Po apmąstymų ir bendrystės su Viešpačiu laikotarpio Paulius sugrįžo į Damaską ir čionai praleido apie trejus metus. Nors ir sunku tiksliai įvardyti sąsajas tarp Laiško galatams 1, 15 – 2, 14 ir pasakojimo Apaštalų darbuose, atrodo, kad praėjus trejiems metams Barnabas pasiėmė Paulių į Jeruzalę ir įvedė jį į apaštalų draugę.
Po dviejų savaičių Paulius paliko Jeruzalę ir sugrįžo namo į Tarsą. Prabėgus keletui metų, Antiochijos bendruomenei sustiprėjus, Barnabas, susiradęs Paulių, išsivadino jį iš Tarso ir nusivedė į Antiochiją. Būtent čia Kristaus sekėjai pirmą kartą pavadinti „krikščionimis“ (plg. Apd 11, 25–26). Paulius su kitais vadovais pasiliko Antiochijoje ištisus metus, evangelizavo miestą ir rūpinosi įtikėjusiais Jėzų.
(Tęsinys kitame numeryje)
