BALSŲ SIMFONIJA
Dievas nuolat mums kalba
Popiežiui Benediktui XVI tenka nešti sunkią darbų naštą. Garbaus amžiaus sulaukęs Šventasis Tėvas keliauja, susitinka su viso pasaulio vyskupais, kaip Romos vyskupas rūpinasi savo vyskupijos reikalais. Negana to, jam tenka susidoroti su daugybe krizių: lytinio išnaudojimo skandalais Europoje, krikščionių persekiojimu Vidurio Rytuose, AIDS epidemija Afrikoje… Viename iš interviu popiežius užsiminė, jog visa tai yra varginantis, netgi sekinantis, daug jėgų ir laiko atimantis darbas, beje, jam reikia ypatingai atsidėti.
Tačiau tarp daugybės darbų Benediktas XVI atrado laiko parašyti bene dviejų šimtų puslapių apimties apaštališkąjį paraginimą Verbum Domini (Viešpaties Žodis). Šiame dokumente išsamiai atspindima prieš dvejus metus vykusio vyskupų sinodo medžiaga, pateikiama daug vyskupų rekomendacijų, kaip padrąsinti katalikus įsiklausyti į Dievo žodį ir jį labiau išgirsti.
Žinant, kiek daug darbų turi popiežius, kyla klausimas, kodėl jis skyrė daugybę laiko šiam dokumentui rašyti? Juk galėjo paskelbti trumpesnį, glaustesnį dokumentą ir imtis kitų neatidėliotinų darbų. Popiežiaus Benedikto XVI atida, su kuria jis rašė šį dokumentą, rodo temos svarbą. Šventajam Tėvui rūpėjo ne tik paprasčiausiai paraginti kasdien skaityti Šventąjį Raštą ir būti gerais krikščionimis, bet ir pamokyti bei padrąsinti mus. Dokumente jis mums atskleidžia Dievo dalyvavimo mūsų gyvenime mastą, skatina atverti savo širdis Dievo žodžiui, kad galėtume susitikti Jėzų ir būti perkeisti.
Benediktas XVI sako, jog paprasčiausias kasdienis Biblijos skaitymas tėra pradžia, nes tai vienpusis veiksmas. Teigdamas, kad Šventąjį Raštą turime skaityti ir iš jo mokytis, popiežius sako: „Dievas pažįstamas per dialogą, kurį Jis trokšta su mumis palaikyti“ (VD, 6). Pasak Benedikto XVI, svarbu imti kalbėtis su Dievu, ne tik kaupti informaciją. Dievas mums kalba daugeliu skirtingų būdų, ne tik per Šventąjį Raštą. Dievas prabyla „daugybės balsų simfonija“, ji perteikia Jo mums skirtus žodžius (VD, 7). Pakalbėkime apie kai kuriuos tos simfonijos balsus, kad būtume ausylesni jiems.
Balsų simfonija
Pirmasis Dievo pasitelkiamas „balsas“ – kūrinija. Visa atsirado, gavo gyvybę Dievo žodžiu. Vadinasi, kiekvienas kūrinys – šviesa ir tamsa, jūra ir dangus, augalai ir gyvūnai (plg. Pr 1, 3–25) – turi galią naujai ataidėti Dievo žodį. Dievas savo žodžiu pašaukė būti ir vyrą bei moterį, Jis ištarė juos.
Dievas kalbėjo ir per antgamtinius pasirodymus: per Mozės regėtąjį degantį krūmą, per Jozuei kalbėjusį angelą. Jis griausmais ir žaibais paskelbė Dešimt įsakymų ant Sinajaus kalno ir kreipėsi į Eliją ant Horebo kalno švelniu tyliu balsu.
Dievas kalbėjo žmonių balsais – per pranašus, per paprastus vyrus ir moteris, skelbiančius Jo žodį. Per pranašus Jis kreipdavosi į paprastus žmones, ne tik į tautos didvyrius ar vadus, pavyzdžiui, Mozę ar Jozuę. Per pranašus Jis parodė, kad kiekvienas gali išgirsti Jo žodį, jo klausytis ir būti perkeistas.
Kitas simfonijos „balsas“ – istorijos raida (VD, 7). Dievas per Izraelio pakilimus ir nuopuolius, karalystės klestėjimo dienas ir tremtį parodė, kad Jis niekada neapleidžia savo tautos. Jis per tautą įtraukiančius įvykius jai kalba, pasakoja apie savo meilę, gailestingumą, teisingumą ir gerumą. Tautai tereikia mokėti skaityti savo laiko ženklus.
Ši simfonija neturi pabaigos. Dievas kalba ir per mūsų sąžinę. Jis kalbėjo apaštalams skelbiant Evangeliją, Jis ir nūdien kalba per Šventąjį Raštą ir Bažnyčią. Jis netgi per mūsų santykius su kitais žmonėmis parodo savo meilę ir atjautą!
Galiausiai Dievas prakalbo per Jėzų, gyvąjį ir amžinąjį Žodį. Jame susilieja visi balsai. Sykiu su Kristumi ir Kristuje ateina kai kas naujo. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, „Dabar žodis ne tik girdimas; jis ne tik turi balsą, dabar žodis turi veidą, kurį galime regėti“ (VD, 12). Ne tik girdime Dievo žodį, ne tik suvokiame jį. Dabar jį matome! Visi Jėzaus padaryti stebuklai, visos Jo atleistos nuodėmės, visi Jo pasakyti pamokslai ir palyginimai mums neša žinią iš Tėvo, apreiškia, kad Jis mus myli. Trisdešimt trejus metus Jėzus vaikščiojo žemėje būdamas neišmatuojamas gyvas dangiškojo Tėvo meilės laiškas.
Įvairių Dievo balsų aprašymas gali atrodyti veikiau kaip įdomi istorinė apžvalga, o ne praktinis dalykas. Bet popiežiaus tikslas siekia daugiau, nei tik pamokyti, kaip buvo istorijoje. Jis nori sukelti troškimą Dievo žodį išgirsti naujai, negirdėtai, dar giliau jį įsileisti savin.
Tad kaip galime atsiverti simfonijai, skambančiai aplink mus? Pirmiausia klausykimės kūrinijos žodžio. Anot šv. Pranciškaus Asyžiečio, „sesė Saulė“ ir „brolis Mėnulis“ apreiškia Dievo didybę, grožį ir slėpinį. Skaitydami Raštą, matome, kaip Dievas Jobui primena daugybę savo sukurtų gamtos stebuklų, parodančių, koks Jis galingas ir ištikimas. Šv. Ignacas Lojola valandų valandas žvelgdavo į žvaigždėmis nusėtą dangų, kontempliuodamas Dievo didybę ir stebėdamasis, kad šis žmogui neaprėpiamas Dievas tapo bejėgiu kūdikiu.
Nurimę pažvelkime į dangų. Pajuskime dvelkiantį vėją. Išgirskime čiulbančius paukščius. Pastebėkime gėlės žiedo grožį, medžių kuplias lajas. Liber naturae – gamtos knyga rodo, kad pasaulį sukūręs Dievas yra mūsų Tėvas (VD, 7). Ji atskleidžia Dievo kūrybiškumą ir teigia, jog Dievas gali išgauti gero bei gražaus bet kokiomis sąlygomis.
Pamąstykime, kaip Dievas pasitelkė žmonių balsus, pranašų balsus, norėdamas tarti paguodos, vilties ir tiesos žodį, trokšdamas kreipti savo tautą. Stenkimės neužsikimšti ausų, priešingai, – būkime ausylūs. Ar kuris nors draugas, bendradarbis, kaimynas, pažįstamas ar netgi pašalietis neša Jums Dievo žinią? Ar kas nors praėjusio sekmadienio homilijoje suvirpino jūsų širdį? Ar įstrigo kokia nors mintis ar koks nors žodis? Atkreipkite dėmesį. Tai gali būti žinia jums iš Viešpaties.
Ir istorija gali balsiai byloti. Beje, ne tik pasaulio istorija. Peržvelkime savo asmeninę istoriją. Pamąstykime apie svarbiausius savo gyvenimo momentus, pamatykime Dievo ranką, Jo prisilietimą tomis svarbiomis aplinkybėmis. Kada jauteisi ypač arti Viešpaties? Tos artumo su Viešpačiu valandos skirtos mums paguosti ne tik tuo konkrečiu metu, bet ir vėliau. Per jas Dievas moko apie save, pamažėl atveria mūsų akis savo Esačiai. Ką Jis sako? Kas Jis daro?
Visais šiais būdais ir dar daugeliu kitų Dievas mus ragina: „Atverk akis! Atverk ausis! Atverk savo širdį!“ Jis trokšta mums kalbėti. Negana to, Jis trokšta kalbėti su mumis. Kiekvienas „balsas“ yra kvietimas. Jis mums išlieja savo širdį, idant mes noriai išlietume savo širdį Jam.
Galutinis Žodis
Katalikų Bažnyčios katekizmas moko: „Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, yra vienatinis, tobulas ir nepranokstamas Tėvo Žodis. Jame Jis viską pasako, ir kito Žodžio nebus“ (KBK, 65; VD, 14).
Tai vienas didžiausių Dievo slėpinių ir viena didžiausių malonių. Taip, Jis visa pasakė Kristuje. Nebebus jokio naujo Apreiškimo. Bet sykiu Dievas ir toliau mums kalba. Jis ne tik laukia, kad priimtume jau pasakytą žodį. Ne, Jo balsas vis sklinda per kūriniją, per Raštus, per Bažnyčią. Diena iš dienos, metai iš metų Jis nuolat mus kreipia į Jėzų. Jis visada mums siunčia žinią: ja drąsina, moko, taiso, kreipia, skleidžia meilę. Ta žinia – kad mes ateitume pas Jo Sūnų ir leistume Jam perkeisti mūsų širdis.
Baigdamas apaštališkąjį paraginimą popiežius Benediktas XVI štai ką pasakė: „Žodis išeina iš Tėvo, apsigyvena tarp mūsų, paskui sugrįžta pas Tėvą, kad atvestų pas Jį visą kūriniją“ (VD, 121). Toks Dievo sumanymas. Jis visada mus kviečia ateiti pas Jį. O mums tereikia išmokti išgirsti Jo žodį savo širdyse.
