Meditacijos
Sekmadienis, 2009 m. kovo 1 d.
Mk 1, 12–15
Laiške žydams rašoma, kad Jėzus gali mus atjausti, nes Jis buvo visaip mėgintas, bet nenusidėjęs (plg. Žyd 4, 15; 2, 18). Gundymai yra esminė Jėzaus savanoriškai prisiimtos bendrystės su mumis dalis. Jis nužengė į mūsų vargo bedugnę.
Gundymo istorijoje pasakojama ne tik apie Jėzų. Jame buvo gundoma visa žmonija, taigi ir mes. Morkus nuodugniau nepasakoja apie Jėzaus patirtus gundymus, tačiau žinome, kad visų gundymų esmė – nustumti Dievą į šalį, paversti Jį viena iš daugelio mūsų reikmių. Kai Dievas nustumiamas pašalėn, Jo vieton dažniausiai stojamės mes patys. Kaip nuolankumas yra didžiausios stiprybės ženklas, taip pastangos stotis Dievo vieton – didžiausio menkumo ir silpnumo ženklas.
Pasakojimu apie Kristaus gundymą Evangelija primena mūsų varganumą – visą gyvenimą būsime gundomi, be paliovos turėsime kovoti – ir sykiu suteikia viltį – Kristuje gundomi, Kristuje ir laimėsime. Jo pergalė – mūsų pergalė. Po pasakojimo apie gundymą išsyk eina primygtinis raginimas: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Tai paties Jėzaus paliepimas. Atsiversti ir tikėti – tai ne šiaip kalbėti ar mąstyti apie Dievą, bet Jį priimti visa širdimi ir protu, visomis jėgomis. Tikime ir pažįstame Dievą Jį mylėdami ir priimdami tai, ką Jis pats apie save sako. Tikime Evangelija, kai ją skaitome ir branginame kaip Viešpaties žodį, kai joje ieškome gyvenimo versmių.
Viešpatie, meldžiu nuolatinio atsivertimo malonės. Trokštu vis atviresnės ir nuolankesnės širdies, gebančios gyventi bendrystėje su Tavimi.
Pr 9, 8–15; Ps 25, 4–9; 1 Pt 3, 18–22
Pirmadienis, 2009 m. kovo 2 d.
Kun 19, 1–2. 11–18
Ar ne ironiška, jog šiame globalizacijos ir žiniasklaidos amžiuje vis tiek jaučiamės tokie izoliuoti vieni nuo kitų? Filme „Viešbutis Ruanda“, dokumentiniame pasakojime apie 1994 metais Ruandoje vykusį genocidą, amerikietis žurnalistas spėlioja, kaip jo pasaulio žmonės sureaguos į masinius etninius valymus Afrikoje. Anot žurnalisto, „Žmonės, išvydę šią filmuotą medžiagą, sušuks: „O Dieve, tai siaubinga!“ ir toliau valgys vakarienę.“ Dievas nenorėjo, kad mes atsiribotume vieni nuo kitų ir būtume abejingi kitiems. Jis nori, kad gyventume kaip broliai ir seserys, ne kaip nepažįstamieji! Visi priklausome vieni kitiems. Ir ši priklausomybė kyla ne iš perdėto sentimentalaus idealizmo. Ji yra tikra ir turi padarinius.
Šios dienos skaitinyje iš Kunigų knygos Dievas po kiekvieno įsakymo, duodamo tautai, skelbia: „Aš esu VIEŠPATS.“ Tarytum Jis sakytų mums, koks Jis yra Dievas ir koks nėra. Remdamiesi šia pastraipa galime matyti, jog Dievas rūpinasi ne vien mūsų amžinuoju likimu, bet ir kad taptume panašūs į Jį jau čia, žemėje. Tai reiškia, jog turime užsidegti Jo meile pasauliui ir persiimti Jo rūpesčiu dėl pasaulio. Arkivyskupas Oskaras Romeris kartą sakė: „Bažnyčios socialinis mokymas skelbia kiekvienam, jog krikščionių religija turi ne vien horizontalią ir ne vien dvasinę prasmę. Ji pastebi aplink ją esantį vargą. Tai žvilgsnis į Dievą ir į artimąjį kaip į brolį ar seserį ir suvokimas, jog ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte (plg. Mt 25, 40).“
Filme „Viešbutis Ruanda“ prabangaus viešbučio vadybininkas spiriasi: „Nežinau, kaip šiuos žmones (pabėgėlius nuo skerdynių) apginti.“ Tačiau galiausiai jam užtenka drąsos paslėpti 1268 nepažįstamuosius savo viešbutyje ir išgelbėti juos nuo tikrų skerdynių. Nors ši situacija atspindi ypatingą atvejį, kasdienybėje visi turime progų būti solidaresni su gyvenančiais aplink mus, ypač su stokojančiais ir kenčiančiais. Ar priimsite šį iššūkį? Jei taip, jūs taipogi galite įžvelgti ką nors nepaprasto kaimynuose, iš kurių mažiausiai tikitės. Ir tas kažkas yra pats Jėzus!
Šventoji Dvasia, atverk mano akis ir širdį aplinkiniams žmonėms. Padėk man sutikti Kristų varganiausiuose ir pažeidžiamiausiuose iš mano artimųjų. Surink mus draugėn, kad būtume viena šeima Dieve.
Ps 19, 8–10. 15; Mt 25, 31–46
Antradienis, 2009 m. kovo 3 d.
Mt 6, 7–15
Ar kada esate girdėję galingesnę ir svarbesnę maldą už Tėve mūsų? Be to, pats Jėzus jos mus išmokė. Tačiau tyko pavojus prie jos priprasti ir berti ją kaip žirnius į sieną! Tad pasitelkę šv. Augustino mokymą skirkime šiek tiek laiko Tėve mūsų maldai apmąstyti, kad ji vėl taptų mums gyva.
Melsdamiesi „teesie šventas Tavo vardas“, raginame save trokšti, kad šventas Jo vardas visuomet būtų žmonių gerbiamas. Kitaip sakant, šiais žodžiais meldžiame, kad Jo vardas niekuomet nebūtų niekinamas ar žeminamas.
Melsdamiesi „teateinie Tavo karalystė“ (ji iš tiesų ateis, nepaisant mūsų noro ar nenoro), įžiebiame savyje šios karalystės troškimą. Galime prašyti, kad ji ateitų pas mus ir kad jai atėjus būtume verti kartu su Dievu joje karaliauti.
Melsdamiesi „kasdienės duonos duok mums šiandien“, mąstome apie šią akimirką. „Duona“ reiškia viską, ko mums reikia šiandien. Tačiau ji taip pat primena Eucharistijos sakramentą – mūsų dvasinį maistą, čia ir dabar padedantį mums siekti amžinojo džiaugsmo.
Melsdamiesi „atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“, patariame sau, ko turėtume prašyti ir ką daryti, kad būtume verti tai priimti.
Melsdamiesi „ir neleisk mūsų gundyti“, drąsinamės prašyti Dievo pagalbos, kad nesiimtume visko spręsti vien tik savo jėgomis. Juk gana lengva pasiduoti pagundai jau vien per saviapgaulę ar savigailą!
Šios maldos pabaigoje melsdami „bet gelbėk mus nuo pikto“, prisimename, kad dar nepasiekėme tos palaimintos būsenos, kai blogis jau nebeturės mums įtakos. Šis paskutinis Viešpaties maldos prašymas atskleidžia labai daug: pavyzdžiui, kad ir kokia skaudi būtų problema ar išbandymas, krikščionis gali prašyti Dievo pagalbos. Šį maldavimą išsakykime prieš vardydami savo maldos intencijas, jas išsakydami ar baigdami melstis.
Viešpatie Jėzau, dėkoju Tau, kad mokai mus melstis ir trokšti Tavo karalystės. Ateik, Viešpatie, ir įkurk šiandien savo karalystę mūsų širdyse.
Iz 55, 10–11; Ps 34, 4–7. 16–19
Trečiadienis, 2009 m. kovo 4 d.
Šv. Kazimieras, Lietuvos globėjas
Fil 3, 8–14
Šiandien su džiaugsmu minime šventąjį karalaitį Kazimierą. Nelabai daug žinome apie jo gyvenimą, tačiau jį puikiai apibūdinti galėtume ir šiandienos skaitinio žodžiais: „O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame“ (Fil 3, 8–9).
Dėl Kristaus Kazimieras nesistengė bet kokia kaina išsaugoti savo gyvybę. Šv. Kazimiero pirmasis biografas pasakoja: „Kai pačiame jaunystės žydėjime susirgo tokia lėtine liga, nuo kurios, gydytojai manė, tegali padėti tik sugulimas su jauna moterimi, ir jo tėvai, ir daugelis artimųjų labai primygtinai patarinėjo, kad gelbėdamas gyvybę sutiktų permiegoti su itin gražia mergina. Jis kaip visada labai išmintingai atsakė, kad norėtų verčiau prarasti šį laikiną ir praeisiantį gyvenimą, negu netekti amžinojo bei nenykstančio danguje.“
Jaunuoliui, kuris turėjo tapti Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, neturėjo būti lengva priimti tokį sprendimą. Ne tik dėl tėvų maldavimų atsisakyti bandymo išgelbėti savo gyvybę, bet ir dėl jo laukusios garbingos ateities. Iš Kazimiero galėtume pasimokyti nuolankaus savo varganos prigimties pripažinimo ir atsivėrimo neįtikėtinai meilei. Jo seniausioje biografijoje rašoma: „Meilė, kuria iš Šventosios Dvasios degė visagaliam Dievui, jo širdyje buvo tiek išlieta, ji taip kilo į viršų, taip liejosi iš krūtinės gelmės artimo linkui, kad jam nebuvo nieko maloniau ir geidžiamiau, negu dalyti ne tik kas nuosava, bet ir visą save atiduoti.“
Šventasis Kazimierai, mokyk mus nuoširdžios ir dosnios draugystės su Viešpačiu, išmelsk mums karštą meilę Kristui ir žmonėms, kad kaip ir tu vadovaudamiesi tiesa ir išmintimi savo Tėvynėje kurtume Dievo karalystę.
Kun 19, 1–2. 17–19; Ps 15, 2–5; Jn 15, 9–17
Ketvirtadienis, 2009 m. kovo 5 d.
Est C, 12. 14–16. 23–25
Ar užklupus sunkumams dažniausiai stengdavotės juos įveikti vien savo jėgomis? Nuo pat mažumės mus moko būti savarankiškus, pasitikėti savo jėgomis. Nors savarankiškumas yra gerai, bet sykiais visai pamirštame, kad mums reikia Dievo. Mums kyla stipri pagunda gyventi taip, tarsi būtume atskiras, nuo nieko nepriklausomas pasaulis. Ar ne dėl šios priežasties kartais suklumpame?
Esteros istorija mums moko, kad esame ne vieni. Iš Esteros maldos matyti, kad ji tikėjo, jog Dievas tikrai mus veda ir teikia mums išminties įveikti sunkumus. Kartais Dievas į mūsų maldas atsiliepia neabejotinais stebuklais. Sykiais Jis mums padeda natūralesniais, mažiau pastebimais būdais. Esteros atveju Dievas pasinaudojo vyro meile savo žmonai, kad apsaugotų izraeliečius nuo sunaikinimo. Tai tik Dievo vadovavimo pavyzdys. Jis padvelkia į mus kaip švelnus vėjelis, Jo žodžiai – tarsi švelnus patikimo draugo šnabždesys.
Dievas trokšta mums duoti gerų dalykų ir padėti saugiai perplaukti gyvenimo jūrą. Tačiau sykiu Jis trokšta, kad ir mes visiškai pasitikėtume Juo – iki galo pavestume Jam savo gyvenimą, pasitikėdami Jo gerumu ir apvaizda. Estera nusižemino prieš Dievą, ištikimai Jam pakluso. Ji meldė: „Padėk man, esu viena, neturiu kas man padėtų, išskyrus tave“ (Est C 14). Ji nesitikėjo stebuklo, bet numanė, kad Dievas veiks per ją. Estera meldė Dievą suteikti jai drąsos sakyti tai, ką ji turėtų.
Patekęs į sunkią situaciją vadovaukis Esteros pavyzdžiu. Stabtelk ir imk melstis. Prašyk Dievą, ko tau reikia, ir klausykis savo širdies. Štai Patarlių knygos rašytojo patarimas: „Visa širdimi pasitikėk VIEŠPAČIU ir nesiremk vien tik įžvalga savo“ (Pat 3, 5–6). Jis suteiks tau tyros, maloningos ir taikingos išminties (plg. Jok 3, 17). Nebūk sugniuždytas, pasitikėk Jo žodžiu ir judėk pirmyn. Įžengęs į kelią, kuris maldoje atrodė geriausias, neabejotinai jame sutiksi Jėzų.
Viešpatie, į Tavo rankas sudedu savo gyvenimą. Visada būk šalia manęs, padėk man pasitikėti Tavo artumu, ramybe ir vedimu. Trokštu, kad lydėtum kiekvieną mano kelionės žingsnį.
Ps 138, 1–3. 7–8; Mt 7, 7–12
Penktadienis, 2009 m. kovo 6 d.
Mt 5, 20–26
Kristaus laikais pamaldūs žydai Mozės Įstatymą laikė geriausiu būdu parodyti pasauliui, kad jie priklauso šventajai Dievo tautai. Taip jie išreikšdavo savo sandorą su Dievu, išlaisvinusiu juos iš engėjų ir nepaliaujančiu jų vesti ir globoti. Dėl savo atsidavimo Įstatymui fariziejai buvo laikomi patikimais jo aiškintojais; daugelis žmonių į juos žiūrėjo kaip į išties teisius žmones.
Šiandienos Evangelijos skaitinyje tarsi nesutinkama su šiuo požiūriu. Jėzus sako, kad mūsų teisumas turi pranokti teisumą tų žmonių, kurie visą savo gyvenimą atsidėję stengėsi vis labiau perprasti ir įvykdyti Įstatymą. Ar tai įmanoma?
Pirmiausia Jėzus nenorėjo nuneigti fariziejų nuomonės, įrodyti, kad jų požiūris yra blogas. Veikiau per siauras. Teisinga iš visų jėgų stengtis įvykdyti Dievo įsakymus ir drąsinti kitus juos vykdyti, bet yra ir kita šio reikalo pusė. Teisumas turi derėti su meile ir gailestingumu, taip pat su klusnumu.
Jėzus mūsų prašo ne gilintis į teisumo, paremto tik pareigų vykdymu, apibrėžimą, bet būti tokiam teisiam kaip Jis. O Jo teisumas pasireiškė meile, atjauta ir ištikimybe. Tai yra pati Įstatymo šerdis, nors kai kurie fariziejai daugiausia dėmesio kreipė į išorinių priesakų vykdymą, į tai, kas juos išskyrė iš kitų tautų.
Ir mums gali kilti pagunda krikščionybę apriboti taisyklėmis bei nuostatais. Tačiau Jėzus atėjo į žemę ne dėl taisyklių, juo labiau ne dėl jų mirė ant kryžiaus. Jis atėjo dovanoti mums teisumo, kylančio iš bendrystės su Juo, teisumo, pagrįsto meile ir nuolankumu. Jėzus trokšta, kad mes vieni kitus priimtume, o ne teistume. Jis trokšta, kad mes vieni kitiems tarnautume, o ne nagrinėtume vieni kitų kaltes. Būtent taip vykdydami Įstatymą pranoktume Rašto aiškintojus ir fariziejus!
Tėve, mokyk mane Kristaus teisumo ir vesk teisumo keliais.
Ez 18, 21–28; Ps 130, 1–8
Šeštadienis, 2009 m. kovo 7 d.
Mt 5, 43–48
Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas (Mt 5, 48).
Tobuli? Kaip Jėzus gali prašyti mūsų tokio dalyko? Dauguma žmonių – bent jau sąžiningieji! – yra įsitikinę, kad vien jau mintis apie tobulą gyvenimą yra mums nesuvokiama. Niekas iš mūsų neįstengia būti tobulas tėvas, tobulas pavaldinys, tobulas studentas. Iš tiesų daugelis iš mūsų patyrę Jėzaus meilę ir gailestingumą išsilaisvino iš nenumaldomo tobulumo siekimo! Ką tuomet Jis turi mintyje sakydamas „būkite tobuli“?
Pirmiausia Jėzus dar geriau už mus žino, kad mes patys negalime pasiekti moralinio tobulumo. Štai kodėl Jis kviečia pasitikėti Jo malone – Jo galia, kylančia iš mirties ir prisikėlimo ir Šventosios Dvasios. Iš begalinės meilės Jėzus išlaisvino mus iš vergovės nuodėmei, kad Jame mes galėtume patirti Dievo šventumą ir teisingumą.
Taigi tobulumas yra įmanomas? Taip, bet ne toks, kokį įsivaizduojame. Tobulumas, kurio iš mūsų tikisi Jėzus, – tai ne tiesioginis nerealių troškimų įgyvendinimas. Pažvelkime į Jėzų, savo pavyzdį visais atžvilgiais. Jo svarbiausias bruožas – tai nuolatinis troškimas vykdyti Tėvo valią. Mes nežinome, ar Jis buvo geras dailidė, ar geras verslininkas. Mes nežinome, ar Jis buvo mokyčiausias tarp žydų, ar įžvalgiausias iš politikų. Jėzaus tobulumas – tai pirmiausia ir svarbiausia Jo meilė Dievui.
Jėzui reikia mūsų širdžių, o ne mūsų pasiekimų sąrašo. Jis žino – jeigu mylėsime tik Jį ir tuoj pat atgailausime nusidėję, mūsų veiksmai savaime atitiks Jo įsakymus. Jis žino, kad šį tobulumą mes pasiekiame ne savo žmogiškomis pastangomis, bet leisdami Šventajai Dvasiai mus keisti. Taigi atverkime savo širdis, leisdami jas Jėzui gydyti, atnaujinti ir apšviesti. Atsiliepkime į Jo Dvasios raginimus. Savo švelnia meile Jėzus ves mus į tobulumą, kuris patinka Tėvui… ir suteiks mums visišką ramybę.
Jėzau, aš šlovinu Tave! Tu esi pats tobulumas. Priimk šiandien mano širdį ir brandink ją savo meilės galia, kad galėčiau Tavo meilę nešti pasauliui.
Įst 26, 16–19; Ps 119, 1–2. 4–5. 7–8
