MEDITACIJOS
Sekmadienis, sausio 1
Švč. Mergelė Marija, Dievo Motina
Gal 4, 4–7
Dievo Motinos vardas mus nuveda prie pradžių pradžios – praskleidžia paties Dievo slėpinį ir parodo, koks Jo santykis su žmogumi. Šis titulas nėra tik vienas iš daugelio Marijos vardų. Jis vienija visus Dievo vaikus. Mat visos krikščionių konfesijos bent bendriausiais bruožais sutaria – Marija yra Dievo Motina. Išpažindami, kad Nazareto Mergelė yra Dievo Motina, pagerbiame ne tik ją, pirmiausia pagarbiname jos Sūnų. Mes išpažįstame, kad Jėzus Kristus tikrai yra Dievas. Jis – tikras Dievas ir tikras žmogus. Jis – ne tolimas valdovas, bet Dievas su mumis – Emanuelis, tapęs žmogumi ir gyvenęs tarp mūsų.
Juo dėmesingiau įsiskaitome į Naujojo Testamento žodžius apie Mariją, juo daugiau sužinome apie Dievo meilės saitus su žmonija. Juo nuoširdžiau apmąstome Mergelės Marijos slėpinius, juo labiau perprantame, koks yra mūsų Dievas. Marija mums atskleidžia beribį Dievo nuolankumą ir gerumą. Dievas taip mus pamilo, kad netgi panoro susigiminiuoti su mumis, turėti motiną: Jis gimė iš moters, gyveno tarp mūsų, kentėjo ir mirė dėl mūsų išganymo. Tas, kurio šlovės nesutalpina dangaus aukštybės, taip nusižemino, kad, tapęs žmogumi, tilpo Mergelės Marijos įsčiose!
Marija – savo Sūnaus Motina ir Dukra – mums atskleidžia didį slėpinį: esame Dievo vaikai, tad galime ir turime tapti ir Kristaus motinomis. Kaip? Su tikėjimu klausydamiesi Dievo žodžio ir jį vykdydami. To moko pats Jėzus (plg. Lk 8, 21). Ir Nazareto Mergelė, dar prieš pradėdama įsčiose Kristų, saugojo ir brandino amžinąjį Žodį savo širdyje. Atminkime – Marija Kristų pradėjo, išnešiojo ir pagimdė. Ir mes, kad būtume tikros motinos, turime Dievo Žodį priimti, Jo klausyti, Jį branginti, saugoti ir apmąstyti. Ir tik tada išties būsime vaisingi: galėsime Jį skelbti ir Juo gyventi.
Dievo Motina, malonės pilnoji, mokyk mane nuolankiai ir kantriai, su tyra meile širdyje nešioti Tavo Sūnų ir pagimdyti Jį gerais darbais.
Sk 6, 22–27; Ps 67, 2–3. 5–6. 8; Lk 2, 16–21
Pirmadienis, sausio 2
Jn 1, 19–28
Vakar pagerbėme Dievo Motiną. Marija, Aukščiausiojo valiai tarusi besąlygišką „taip“, save telaikė kuklia Viešpaties tarnaite. Bet tuo nuolankiu savo „taip“ ji nutiesė Viešpačiui kelią į pasaulį. Šiandienos Evangelijoje skaitome apie Joną Krikštytoją, apie tyruose šaukiančiojo balsą (plg. Jn 1, 23). Jis irgi taisė Viešpačiui kelią ir kitus ragino jį taisyti. Kunigų ir levitų klausinėjamas, kas jis esąs, Jonas Krikštytojas tuojau prisipažino nesąs nei Mesijas, nei pranašas, nei Elijas. Triskart ištarė tvirtą „ne“. Tad kas gi jis? Save jis apibūdino pranašo Izaijo žodžiais: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!“ (Jn 1, 23).
Marija sakėsi esanti tarnaitė, o Jonas – tik balsas. Kas nepatvaresnis ir praeinamesnis nei balsas? Suskambėjo ir nutilo. Pranyko. Balsas, regis, visiškas niekas, visai nesvarbus. Tokiu nesvarbiu save ir laiko Jonas Krikštytojas. Kita vertus, kad žodis būtų išgirstas, reikia jį ištarti. Kad žodis būtų perduotas, reikia jį įkūnijančio balso. Mus šaukiančiam Dievo Žodžiui irgi reikia Jį skelbiančio, Jį tariančio, Jam tiesiančio kelią balso. Ir štai Jonas Krikštytojas sakosi esąs tas balsas. Jis kalba pranašo Izaijo Paguodos knygos žodžiais. Atsivertę šią knygą skaitome: „Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo žodis tveria amžinai. <…> Galingai pakelk savo balsą, gerosios naujienos skelbėja Jeruzale! Skelbk, nebijok!“ (Iz 40, 8–9). Skelbėjui nereikia bijoti, nereikia drebėti, jo balsas gali sklisti galingai, nes galingas ir amžinai tvarus Žodis, kurį jis perduoda. Tyruose šaukiančiojo balsas plačiai aidi, nes jo stiprybė – pats Žodis. Žodis maitina balsą, balsas jį turi išgerti ir suvalgyti, kad amžinojo Žodžio syvais sustiprintas jį ištvermingai skelbtų.
Jonas Krikštytojas sakėsi esąs tyruose šaukiančiojo balsas. Taip jis tarytum patvirtino esąs visiškas niekis, visiškas beturtis. Kam gi laidyti balsą tyruose, juk vargu ar kas jį išgirs? Bet šaukiantysis tyruose negali išturėti, jį gena didžiulis troškulys, gyvojo Dievo troškimas. Tyrai – tai neturto, vargo vieta, į ją gali nužengti vargstančiųjų Tėvas – Šventoji Dvasia. Jono Krikštytojo troškulio uždegti melskime Sekminių sekvencijos žodžiais:
Tėve vargstančių nuženk, savo dovanas dalink, mūsų dvasią atgaivink.
1 Jn 2, 22–28; Ps 98, 1–4
Antradienis, sausio 3
Ps 98, 1. 3–6
Giedokite su džiaugsmu, išsakykite Jam savo viltis ir lūkesčius, visa, ko tikitės šiais metais. Dievas turi planą, skirtą jūsų gyvenimui. Kad ir kokio amžiaus būtumėte, niekada ne per vėlu laukti tų gerų dalykų, kuriuos Jis jums numatė. Prašykite Jo naujos giesmės – žodžio, frazės ar Šventojo Rašto ištraukos, nurodysiančios jums, kuria kryptimi turite keliauti šiais naujaisiais metais. Dievas yra Gerasis Ganytojas, Jis jus myli ir veda. Jis ves jus savo keliais ir įdės į jūsų širdis naują giesmę, lydėsiančią jus kelionėje.
Giedokite garsiai, tačiau ne tik balsu. Šlovinkite Jį raštu. Surašykite, ko viliatės, apie ką svajojate, ko trokštate. Teikite Jam gyrių teptuku. Jo potėpiai teišryškina jūsų džiaugsmą ir padėką. Šlovinkite Jį muzikos instrumentu ar šokiu. Šokite, kaip šoko Dovydas Viešpaties akivaizdoje (plg. 2 Sam 6, 5. 16). Esame nuostabiai sukurti, tad šlovinkime giesme ar kitais mums duotais talentais.
Kokia veikla jums patinka? Skaityti, ruošti valgį, megzti, siūti, meistrauti, taisyti mašinas? Bet kokia savo veikla teikite šlovę Viešpačiui, liekite Jam džiaugsmą ir pagarbą. Pradėdami sakykite: „Tai Tau, Dieve!“ Jei bus sunku, prašykite Šventosios Dvasios įkvėpti naują giesmę į jūsų širdį. Prašykite Ją tokios giesmės, kokios dar nėra ir išvis nebuvo. Laukite. Ji jus išmokys, ką ir kaip daryti!
Tėve, esi nuostabus, mylintis ir geras. Pripildyk mane naujos, kupinos džiaugsmo ir vilties giesmės.
1 Jn 2, 29 – 3, 6; Jn 1, 29–34
Trečiadienis, sausio 4
Jn 1, 35–42
Ateikite ir pamatysite (Jn 1, 39).
Jėzus mus ragina ateiti ir pamatyti. Jis kviečia kasdien, be paliovos. Tai tiesa, bet įdomu, kad pirmųjų mokinių pašaukimas, regis, prasideda ne nuo primygtinio Jėzaus kreipimosi į juos, o nuo Jono liudijimo: „Štai Dievo Avinėlis!“ Ir mus Jėzus dažniausiai užkalbina per kito žmogaus liudijimą: „Štai Dievo Avinėlis!“
Viską metę mokiniai nusekė paskui Jėzų. Juos traukė Jėzus, traukė Avinėlio slėpinys. Bet sekantys įkandin priekyje einančiojo temato jo nugarą. Mozės paprašytas parodyti savo veidą Dievas atsakė: „tu pamatysi mano nugarą. Bet mano veido niekas negali matyti“ (Iš 33, 23). Jėzus elgiasi kitaip. Jis nėra tolimas Dievas, Jis – Dievas su mumis. Tad Jėzus atsigręžia ir pažvelgia į Jį sekančius. Pažvelgia, nes Jam rūpi kiekvienas žmogus, ir Jis klausia, nors ir puikiai numano: „Ko ieškote?“ Jėzui rūpi sulaukti nuoširdaus atsako iš žmogaus, Jis nesimėto įsakymais, bet kviečia žmogų atverti Jam savo troškimus.
Ir štai mokiniai, padrąsinti šio Jėzaus ką tik užmegzto meilės ryšio su jais, tiesmukai klausia: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“ (Jn 1, 38). Gana įžūlus klausimas, bet puikiai atspindintis jų troškimus. Andriejus ir Jonas jau paveikti visa perskverbiančios Jėzaus meilės žvilgsnio. Ir Jėzus į jų neva įžūlų klausimą atsako svetingos meilės gestu: „Ateikite ir pamatysite.“ Jei norime pažinti Jėzų, turime ateiti pas Jį. Beje, tai galioja ir užmezgant santykį su bet kuriuo asmeniu. Jei noriu susipažinti su kuriuo nors žmogumi, o ne tik šį tą žinoti apie jį, turiu su tuo žmogumi susitikti, asmeniškai bendrauti. Ir juo daugiau bendrauju, juo geriau pažįstu. O geriausiai pažįstu tą, su kuriuo gyvenu.
Mums derėtų imti pavyzdį iš Andriejaus ir Jono: jiedu ištisą dieną praleido pas Jėzų (plg. Jn 1, 39). Juk ir mes galime. Galbūt mums nepavyks dėl laiko stokos ištisą dieną vien melstis, bet galime būti su Jėzumi ir darbuodamiesi. Jis mūsų klausia: ko trokštate? Ko ieškote? Patikliai kaip vaikai atverkime Jam savo širdis, o tada pamatysime – iš tiesų patirsime Dievo Avinėlio meilės slėpinį.
Jėzau, dėkoju, kad į mane pažvelgei meilės sklidinu žvilgsniu. Ateinu, noriu Tave dar geriau pažinti.
1 Jn 3, 7–10; Ps 98, 1. 7–9
Ketvirtadienis, sausio 5
1 Jn 3, 11–21
…nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa (1 Jn 3, 18).
Lengva pasakyti, kur kas sunkiau padaryti. Pavyzdžiui, lengva sakyti: „Tu man rūpi“, kur kas sunkiau įrodyti, kad išties tau tas žmogus rūpi. O jei tas žmogus jaučiasi nesaugus ar buvo praeityje įžeistas, jis mes jums iššūkį „Įrodyk, kad myli!“ Deja, taip sunku įrodyti meilę, nes, viena vertus, mes nelabai mokame mylėti, o, kita vertus, trokštantis mūsų meilės nėra pasitikintis ir mokantis ją priimti! Juo labiau reikia žmogui meilės, juo daugiau ją tenka įrodinėti.
Ar mes kartais taip nesielgiame su Dievu? Ypač suklupę vargiai patikime, kad Dievo meilė yra visiška ir besąlyginė. Ji taip smarkiai pranoksta mūsų patirtį, kad nedrįstame patikėti, jog ji tikra, nors būtent tokios meilės labiausiai ilgimės ir jos mums labiausiai reikia. Užuot nutildę savo širdį, kad ji įstengtų įsiklausyti į Jo meilę ir ją patirti, nuliūdę nusigręžiame. Kartais Dievo meilei imame netgi priešgyniauti savo poelgiais ir darbais, tarsi norėdami parodyti, jog Jis negali mūsų mylėti.
Jėzus su mumis nesiginčys, nes Jis kalbina mus meilės darbais, o ne žodžiais. Jis savo meilę atskleidžia veikiau „darbu ir tiesa“ nei „žodžiu ar liežuviu“ (1 Jn 3, 18). Jis rodo ją atleisdamas nuodėmes, gydydamas ligonius, priimdamas atstumtuosius ir atkurdamas pairusius santykius. Tik kartą Evangelijoje Jėzus pasakė: „kaip aš jus mylėjau“ (Jn 13, 34). Bet ir šie meilės žodžiai įsiterpia tarp dviejų jaudinančių meilės darbų: Jis ką tik nuplovė mokiniams kojas ir buvo pasirengęs mirti už mus ant kryžiaus.
Norite išgirsti paslaptį? Tai vyksta ir šiandien! Dievas pasirengęs atskleisti jums savo meilę. Jis parodys meilės ženklą, skirtą tik jums. Tą ženklą galite gauti per šv. Mišias ar melsdamasis vienumoje. Tas ženklas gali būti pagalba, pasiekusi, kai jums labiausiai jos reikėjo. Tas ženklas gali būti mielas draugo poelgis. Tebūna atviros jūsų akys ir ausys. Dievas be galo jus myli!
Dėkoju Tau, Jėzau, kad myli mus besąlygiškai. Padėk man šiandien priimti Tavo meilę. Mokyk mane statyti savo gyvenimą ant šio vienintelio tikrai patikimo pamato.
Ps 100, 1–5; Jn 1, 43–51
Penktadienis, sausio 6
Mk 1, 7–11
Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia (Mk 1, 8).
Palyginti su Jėzumi, Jonas Krikštytojas įsivaizduojamas ne toks geras ir mielas. Veikiau nedraugiškas ir atšiaurus. Jo skelbiama žinia dvelkia ugnimi ir siera. O Jėzus, regis, yra švelnus, su šypsena gydantis žmones ir mokantis tarpusavio meilės. Jonas Krikštytojas, atrodo, kalba tik apie tai, ką blogo padarėme, o Jėzus nori būti mūsų draugas.
Tačiau ar pagrįstas šis supriešinimas? Šios dienos Evangelijos skaitinyje Jonas Krikštytojas yra tiesiog nepailstantis ir be galo nuolankus skelbėjas. Jis neieško sau sekėjų, o nori vesti žmones pas Jėzų, krikštysiantį Šventąja Dvasia. Jonas sakė žmonėms, kad kviesdamas į atgailą jis ne krauna jiems kaltės naštą, bet trokšta parengti juos Jėzaus atnešamai išganymo dovanai. Įdomu, kad, suėmus Joną Krikštytoją, beveik tais pačiais žodžiais atgailoti ir atsiversti kviečia Jėzus (plg. Mk 1, 14). Taigi Jonas Krikštytojas ir Jėzus, ko gero, buvo daug labiau panašūs nei įsivaizduojame!
Jono Krikštytojo ir Jėzaus panašumas mums padeda atpažinti kvietimą skelbti Evangeliją. Jie parodo, su kokiu užsidegimu ir įkūnyta viltimi turime tarti: „Dievo karalystė čia pat!“ Savo esme Evangelija atskleidžia mums Gerąją naujieną apie Dievą, kviečiantį mus ateiti pas Jį. Tai Geroji naujiena apie gailestingąjį Dievą, norintį nuplauti mūsų nuodėmes, išvaduoti iš kaltės ir amžiams priimti mus į savo karalystę!
Taigi mes įgijome didžiulę privilegiją daryti tai, ką darė Jonas Krikštytojas ir Jėzus – rodyti žmonėms kelią į Dangaus karalystę. Savo žodžiais ir pavyzdžiu turime tapti Viešpaties atstovais. Šventasis vyskupas Grigalius Nazianzietis ragina: „Tapkime pasaulio žiburiais, teikiančiais gyvybės galią visiems žmonėms. Persmelkti dangiškosios šviesos spindulių, tapkime tobulais šviesos spinduliais, gaunančiais šviesą iš didžiojo šviesulio. Kuo vaiskiau ir skaisčiau jus teapšviečia Švenčiausioji Trejybė.“
Kokia Gerąja naujiena pasidalysite šiandien? Kaip skelbsite Dievo karalystę?
Viešpatie, mokyk mane dalytis Tavo Gerąja naujiena su šalia esančiais žmonėmis.
1 Jn 5, 5–13; Ps 147, 12–15. 19–20
Šeštadienis, sausio 7
Jn 2, 1–12
Darykite, ką tik jis jums lieps (Jn 2, 5).
Ar ne įdomu? Jėzui atsisakius įvykdyti Marijos prašymą pagelbėti jaunavedžiams, nes vynas išsibaigė, ji nesistengė priversti Jėzų jai paklusti. Būdama Jo motina, ji jautėsi galinti prašyti Jį tokio dalyko. Tačiau, užuot reikalavusi, ji nuolankiai atsitraukė, pasikliaudama, kad Jėzus nuspręs teisingiausiai. Ji visiškai pasitikėjo savo Sūnumi, todėl tarnams liepė daryti, ką Jis lieps. Ji žinojo, kad Jis jos nenuvils.
Palyginkite šį įvykį su kitais, kai Marija ir Juozapas pasigedo Jėzaus grįždami iš Jeruzalės, arba kai ji Kafarnaume girdėjo Jėzų sakantį, kas iš tiesų yra Jo motina ir broliai (plg. Lk 2, 41–52; Mk 3, 31–35). Visose trijose situacijose Jėzus uždavė nepagarbiai nuskambėjusius klausimus: „O kas man ir tau, moterie?“ „Kam gi manęs ieškojote?“ „Kas yra mano motina ir broliai?“ Visais atvejais Marija neatsikirto, bet svarstė šiuos dalykus savo širdyje.
Marija nebuvo nuvilta. Vestuvėse Kanoje ji matė, kaip Jėzus palaimino jaunavedžius, apreikšdamas savo galią. Ji suprato, kad šventykloje Jėzus privalėjo pasakyti vyresniesiems kai ką labai svarbaus, todėl paliko savo tėvus. Kafarnaume Marija išvydo Jėzų, kviečiantį žmones būti vienu Kūnu – Bažnyčia, kurios narių santykiai būtų tarsi šeimos.
Tad būkime kaip Marija. Pasitikėkime Dievu ir pakluskime Jam kaip Nazareto Mergelė, tapusi Dievo Motina dėl savo širdies klusnumo. Nesivaržykime pasakyti Dievui, ko trokštame. Būkime drąsūs ir pasitikintys kalbėdami su Juo maldoje. Jei negausime atsakymo ar gausime ne tokį, kokio tikėjomės – atsitraukime ir pabandykime suvokti, ką Viešpats daro. Prašykime supratimo dovanos. Būkime tikri, kad Jėzus atskleis mums platesnį ir gilesnį reginį, kad dar labiau pasitikėtume ir tikėtume Juo. Laukime ir pamatysime, ką Jėzus mums rodo.
Viešpatie, kliaujuosi Tavimi. Lauksiu Tavęs. Tu, kuris esi Emanuelis, Dievas su mumis, nuostabiai atnaujinęs visą kūriniją, atgaivink mūsų širdį, žodžius ir darbus.
1 Jn 5, 14–21; Ps 149, 1–6. 9
