ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2012
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Meditacijos

Ketvirtadienis, kovo 1

Mt 7, 7–12

Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir Pranašai (Mt 7, 12).

Daugelis turbūt žinome, kad ši eilutė vadinama Aukso taisykle. Bet Aukso taisyklę sumąstė ne krikščionys. Elgtis taip, kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis, moko įvairios religijos, pavyzdžiui, budizmas, induizmas, islamas. Šią taisyklę priima net neišpažįstantys jokio tikėjimo – matyt, ji įrašyta mūsų prigimtyje, todėl daugelis ją suvokiame intuityviai. Bet ar tuo sakiniu Jėzus nepasako daugiau, nei mums atrodo?

Žiūrėkime – taisyklė parašyta pačioje pastraipos pabaigoje. Jėzus ką tik kalbėjo, koks dosnus dangiškasis Tėvas. Tad ką gi daugiau galėtų ši taisyklė reikšti, jei ne kvietimą ir mums būti tokiems dosniems kaip Jis? Štai naujasis Jėzaus įsakymas mokiniams: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34).

Vis dėlto Jėzus čia kalba ne apie matematinę lygybę tarp Dievo ir mūsų, tarp Jo meilės ir mūsų. Jis veikiau sako, kad mūsų dosnumas gali būti toks pat natūralus ir spontaniškas, kaip dosnumas tėvo, mėgstančio dovanoti savo vaikams gerų dovanų. Visi esame Šventosios Dvasios šventovės, todėl turime nenusakomai vertingų dalykų, kuriuos galime išdalyti. Iš mumyse gyvenančio Dievo širdies nepaliaujamai plūsta gailestingumas, užuojauta, išmintis ir tvirtumas. Gautosios malonės taurė tokia perpildyta, kad kitaip ir negali būti, – ji turi iš mūsų išsilieti.

Mylėti kitus, kaip Jėzus mus myli, – tai daug daugiau už Aukso taisyklę. Dievas nori, kad būtume Jo šviesa pasauliui. Pasak šventosios Teresės Avilietės, dabar Kristus žemėje neturi kito kūno, tik tavąjį, neturi Jis kitų rankų, tik tavo, neturi nė kitų kojų – tik tavo. Kiekvieną akimirką Dievas turi tau tikslą – ir tas tikslas vertas amžinybės. Jis susijęs su kiekvienu sutinkamu žmogumi – su žmona ar vyru, vaikais ir draugais, krautuvėlės pardavėju ar benamiu gatvėje. Jei priimtume Jėzų į visus santykius ir leistumės Jo šviesos perskverbiami, neįmanoma apsakyti, ką Jis nuveiktų.

Viešpatie, šiandien visa patikiu Tau. Nieko nenoriu daryti be Tavęs. Visa, ką darau dėl kitų, tebus atlikta iš meilės Tau ir Tavo Dvasios galia.

Est C, 12. 14–16. 23–25; Ps 138, 1–3. 7–8


Penktadienis, kovo 2

Mt 5, 20–26

Jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme (Mt 5, 22).

Pripažinkime – sunku nesupykti, net ant pačių artimiausių! Tačiau pats Jėzus mus ragina pasipriešinti nuodėmei ir atsisakyti pykčio. Taigi, kad ir kaip būtų sunku, šie žodžiai nėra tušti. Galų gale mūsų amžinasis likimas yra dangus – jame gyvensime taikoje ir ramybėje vieni su kitais ir su Visagaliu Dievu.

Pradėti gyventi vienybėje reikia ir galima jau dabar, nereikia laukti Jėzaus antrojo atėjimo. Neprivalome tylomis nuryti kiekvieną kilusį priešiškumą, kad tik kaip nors užsitikrintume Jėzaus atleidimą. Jėzus iš tiesų atleidžia, bet ne tai yra Evangelijos šerdis. Štai pagrindinė Evangelijos žinia: Jėzus numirė, kad mums būtų atleistos nuodėmės ir kad taip būtume perkeisti! Juk Jis iš tiesų žino, kad meilės įsakymą įstengsime vykdyti tik nenuleisdami nuo Jo akių ir karštai melsdamiesi.

Šiandienos pirmajame skaitinyje Ezekielis kviečia nusigręžti nuo nuodėmės ir gyventi šventai. O taip gyventi – tai ir neskubėti pykti. Šiai dienai skirtą Ezekielio knygos tekstą skaitant gali atrodyti, kad pranašas tikisi, jog tai pasieksime vieni patys, savo jėgomis, bet toks tik pirmas įspūdis, susidarantis neatsižvelgiant į kitas Ezekielio pranašystes. Kitose jo pranašystėse randame pažadą, kad Dievas apgyvendins mumyse Šventąją Dvasią, kuri mus padarys pajėgius vykdyti Jo įsakymus, net tuos, kurie mums atrodo per sunkūs. Kaip mokė šv. Atanazas, Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus sudievintų.

Per Šventąją Dvasią turime visas malones nuodėmei įveikti. Ištikus bet kokiai pagundai, kiekvienąkart, kai pyktis mus nukreipia negera linkme, geriausias ginklas – šį didį Dievo pažadą paversti malda ir tikėjimo išpažinimu: Jėzau, tapai žmogumi, kad tapčiau kaip Tu. Tikiu Tavo malone ir prašau Tavo pagalbos. Štai kaip laimimos dvasinės kovos: savo pastangas su pasitikėjimu atiduodant Dievui. Svarbu kovą už šventumą kovoti ne vieniems. Jei savo pastangas vienysime su Dievo galybe, tikrai tapsime šventi.

Viešpatie Jėzau, Tavoji dovana – Šventoji Dvasia – pranoksta mano svajones. Ačiū Tau už nenusakomą malonę! Padėk, Viešpatie, mylėti taip, kaip Tu myli.

Ez 18, 21–28; Ps 130, 1–8


Šeštadienis, kovo 3

Šv. Kazimieras, Lietuvos globėjas

Fil 3, 8–14

Kažin ar gali būti daug bendro tarp šio šventojo ir mūsų? Kazimieras buvo karalaitis, jis stengėsi su meile ir atsakingai rūpintis savo tėvo karalyste. Argi tai, kad Kazimieras buvo karalaitis, nepriartina jo prie mūsų? Juk mes irgi esame karalaičiai ir karalaitės, tegu ir be karališkojo purpuro apdarų, be karūnų, tačiau iš tikrųjų esame Dangaus Karaliaus sūnūs ir dukterys. Ir mus saisto tokia pat atsakomybė už savo Dangiškojo Tėvo karalystę. Mums turi rūpėti patiems ją pasiekti ir kitus į ją nuvesti.

Be abejo, karalaitis Kazimieras buvo ne tik Dangiškojo Tėvo sūnus, bet ir žemiškojo karaliaus vaikas. Tačiau Kazimieras suvokė, kad jis bus geras žemiškasis karalius, jei pirmiausia paklus Dangiškojo Tėvo valiai. Juk jo žemiškoji valdžia ir kilo iš dangiškosios galybės, ir ja rėmėsi. Todėl Kazimieras drąsiai priešinosi viskam, kas neatitiko Dievo valios, nors, anot jo patarėjų, tiko žemiškajam karalaičiui. Pavyzdžiui, Kazimieras nesutiko paleistuvavimu gydytis džiovos, nors ano meto medikai prisiekinėjo, kad tai vienintelis būdas jam pasveikti. Taigi jis savo pavyzdžiu mus moko ir moralinės tvarkos, kuri tokia svarbi, kad išties gyventume karališkąja laisve.

Tad šiandien, minėdami šv. Kazimierą, mokykimės iš jo nepaminti Dievo vaiko karališkojo orumo ir kilnumo, atminti, kad visa valdžia kyla iš Viešpaties ir kad būdami Dievo pažadų paveldėtojai esame atsakingi už Jo karalystę. Tad ar esate pavaldinys ar viršininkas, turtuolis ar vargšas, turite dalį savo Tėvo karalystėje, esate atsakingas už ją. Galbūt esate atsakingas, kad Dievo karalystė įsikurtų jūsų šeimoje ar darbovietėje. Galų gale visi esame atsakingi, kad Dievo karalystė klestėtų ir mūsų Tėvynėje. Atsakomybė už savo kraštą ir rūpinimasis juo yra mūsų karališkoji priedermė.

Karalaiti Kazimierai, tu visa laikei sąšlavomis, palyginti su Kristumi, su Jo pažinimo didybe. Mokyk mus niekada neišsižadėti savo karališkojo paveldo, netarnauti blogio karalystei, bet visada visomis jėgomis vykdyti savo Tėvo – Visatos Karaliaus valią.

Kun 19, 1–2. 17–19; Ps 15, 2–5; Jn 15, 9–17


Sekmadienis, kovo 4

Rom 8, 31–34

Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! (Rom 8, 31)

Šiais žodžiais Paulius apibendrina tai, ką jau aiškino pirmiau. Iš tiesų visas aštuntas skyrius yra tarsi gyva ir įkvepianti Evangelijos žinios, išskleistos ankstesniuose septyniuose skyriuose, santrauka. Į keletą esminių sakinių pažvelkime.

Pirma, Paulius sako, kad esame ne šiaip kas nors – esame Dievo numylėtiniai, Jis mus įsivaikino. Jėzus mus moko Dievą vadinti savo Tėvu. Paulius sako, kad Šventoji Dvasia daro viską, kad tik mus įtikintų, jog priklausome Dievui. Ji bando visaip parodyti, kad Dievas mums yra tėvas, o mes esame Jo vaikai (plg. Rom 8, 15–16. 31).

Antra, Paulius moko, kad Šventoji Dvasia „ateina pagalbon mūsų silpnumui“ (Rom 8, 26). Gyvenime bus ir kovų, ir pagundų, ir kančios, bet Paulius nori, kad būtume tikri, jog ir sunkiausiomis akimirkomis Dievas tebėra su mumis.

Trečia, Paulius sako, kad Dievas mus taip myli, jog siuntė savo vienatinį Sūnų mūsų išgelbėti (plg. Rom 8, 32). Tai aiškiausias įrodymas, kad Dievas yra už mus. Tai įtikinamai rodo, kaip didžiai Dievas mus brangina ir kaip nuoširdžiai trokšta, kad būtume šalia. Mums atpirkti, mums išgelbėti Jis paaukojo savo viengimį Sūnų Jėzų. Vienatinis Dievo Sūnus yra mūsų Išganytojas ir sykiu – mūsų artimiausias Draugas. Net kai netikime, kad Dievas yra už mus, Jis tebėra už mus. Jis ištikimas. Taip, dangiškasis Tėvas šalia, su tavim ir dėl tavęs. Kvapą gniaužianti tiesa! Džiaukimės ja.

„Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!“ (Rom 8, 32–35).

Tėve, esi mano viltis, mano džiaugsmas ir stiprybė! Tikiu Tavimi.

Pr 22, 1–2. 9–13. 15–18; Ps 116, 10. 15–19; Mk 9, 2–10


Pirmadienis, kovo 5

Lk 6, 36–38

Būkite gailestingi (Lk 6, 36).

Įsivaizduok, kad eini Susitaikinimo sakramento, širdis atgailoja, o kunigas neduoda išrišimo. Skamba absurdiškai, nes žinome, kad nuoširdžią atgailą lydi Dievo ir Bažnyčios vardu duodamas atleidimas. Vis dėlto nederėtų laukti atleidimo, patiems nė neketinant atleisti. Juk Jėzus sakė: „atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 37).

Bet kartais širdies žaizdos taip sunkiai gyja... Kartais išdrįstame atleisti atsiprašiusiam – jaučiame, kad atleidimas užtarnautas, teisingumas sugrįžo. O ar atleidžiame neatsiprašantiems? O nepripažįstantiems savo kalčių? O jei žmogus toks savimyla, kad nė nepajėgia suprasti, jog užgavo? Ar atleistume net tokiems?

Taip.

Gailestingumas tegali būti neužtarnauta dovana – mylinčio švelnumo dovana, niekaip nepelnyta dovana. Juk nelaukiate, kad santuokos jubiliejaus proga vyras ar žmona užsidirbtų dovaną. Vaiko gimtadienio proga nepavedate jam papildomų namų ruošos darbų, kad jis dovaną užsidirbtų. Žinoma, ne. Taip ir su atleidimu, kokio norėtų Jėzus: atleidimas turi kilti iš kilnios širdies, be išankstinių sąlygų. Taip jis turi būti ir priimamas.

Atleisti kam nors skriaudą galėtų būti viena puikiausių šios gavėnios dovanų Jėzui, didingas Dievo karalystės žemėje ženklas. Prašykime Šventosios Dvasios, kad Ji padėtų mums būti gailestingiems. Kai kuriems dalykams reikės laiko, o ir Dievas žino, kaip skauda. Bet laukti atleidimui tobulai tinkamo momento nereikia, juolab nereikia primygtinai reikalauti atsiprašymo – jo galima taip ir nesulaukti. Atleidimo žodžius galime imti tarti jau dabar, net nebūdami iki galo tikri, kad jie plūsta iš visos širdies. O Šventoji Dvasia mūsų netobulą atleidimą pakylės iki tokio nuoširdumo, kad paminėjus mus užgavusio žmogaus vardą nejučiomis nusišypsosime... Taigi būkime tokie gailestingi, koks mūsų dangiškasis Tėvas yra gailestingas.

Šventoji Dvasia, nuvesk mane ten, kur mano širdis panirs į Tavo meilę ir išsilies atleidimo kitiems bangomis.

Dan 9, 4–10; Ps 79, 8–11. 13


Antradienis, kovo 6

Ps 50, 8–9. 16–17. 21. 23

Juk nekenti mano auklėjimo ir atmeti mano įsakus. <...> Visa tai padarei, ir aš nieko nesakiau, – tu manei, kad aš esu kaip tu. Nūn tad tave peikiu... (Ps 50, 17. 21

Paauglystėje dažnai būdavome kurti tėvų patarimams. O vėliau, kokį nors iššūkį pasitinkant, ima ir iškyla atminty sakinys lyg išminties perlas: su kuo sutapsi, tuo pats tapsi. Nori turėti draugą – būk draugas. Sumanyta – padaryta. Negali – nežadėk, pažadėjai  – ištesėk. Tinginys du kartus dirba, šykštus du kartus moka. Stenkis suprasti kiekvieną. Padėkok, liežuvis nenudžius.

Panašios patirties galėjo turėti ir apaštalai. Jėzus dalijosi tokia išmintimi, kokios neįmanoma perprasti iškart. Pavyzdžiui, tik Velykų sekmadienį jau buvo įmanu suprasti, kad Jėzaus mirtis buvo kaip tik tai, ko reikia nuodėmingam pasauliui išgydyti. Matyt, jie valandų valandas drauge mąstė apie Jo žodžius, kokius tik kuris prisiminė, kalbėjo apie jų prasmę, besiveriančią jiems drauge gyvenant.

Niekada nevėlu atkreipti dėmesį į iš užmaršties išnyrančius žodžius. Jo žodžiai nepraeina, Jo gailestingumas mums kasryt vis naujas. Nėra galutinės ribos, po kurios jau nebegalėtume Jo žodžiais gyventi.

Jėzus mokiniams sakė: „turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. <...> Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“ (Mt 23, 8. 11–12). Jei esame pasirengę nuolankiai klausytis, Jis visada mielai mus pamokys. Jei esame pasirengę pasilenkti prie kito ir vieni kitiems tarnauti, Jis visada mus palaimins.

Šiandien nors trumpai brūkštelėk ant lapelio tėvų ar brangių mokytojų sakytus žodžius. Arba pavartyk Bibliją – pasisemk išminties. Pagalvok, kurie patarimai išbandyti ir pasirodė esantys teisingi. Ir paprašyk Šventosios Dvasios, kad parodytų, kurioje srityje gali augti ir mokytis. Dievo šaltiniai nesenka – vis yra ir yra ko išmokti.

Viešpatie, ilgiuosi Tavo mokslo. Primink, ką šiandien pirmiausia turiu įsidėti į širdį.

Iz 1, 10. 16–20; Mt 23, 1–12


Trečiadienis, kovo 7

Mt 20, 17–28

Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti (Mt 20, 28).

Pasikalbėkime apie visišką nesupratingumą. Jėzus brandina apaštalus didžiausiam istorijoje įvykiui – kad turės už visų nuodėmes mirti ir prisikelti, – o Jokūbui ir Jonui užtenka įžūlumo prašyti garbingiausių vietų. Kaip jaustis Jėzui? Ne kažin kiek paguodos ir iš kitų apaštalų. Jie, tiesa, pasipiktinę, bet veikiausiai tik todėl, kad aniedu gali paveržti vietas, į kurias taikosi jie patys.

Kaip kantriausias mokytojas visai netinkamą klausimą Jėzus paverčia galimybe paaiškinti, ką iš tiesų Jis nori jiems pasakyti ir ko iš jų tikisi. Jėzus labai aiškiai pasakė, kad tas, kuris nori būti didis, turi tapti mažiausias, kuris nori būti pirmas, turi tapti paskutinis. Kviesdamas Jokūbą ir Joną gerti iš Jo taurės – save kaip auką dovanojančios meilės taurės – Jėzus kvietė juos mirti savo senajam gyvenimui ir pradėti naują evangelinės tarnystės gyvenimą.

Šis kvietimas tebeskamba ir mums: tapkime mažiausi, kad taptume didūs Viešpaties tarnai. Norėtųsi geros vietos danguje? Galima pradėti nuo menkiausios vietos žemėje. Tarnauk namie. Užuot ėmęs, stenkis duoti. Labiau nei būti mylimas stenkis mylėti. Skirk savo laisvalaikio savanoriškam darbui parapijoje ar bendruomenėje. „Dosnus būk kiekvienam gyvajam, neatsisakyk būti geras net mirusiesiems. Nesišalink nuo verkiančių, bet liūdėk su liūdinčiais. Nedelsk aplankyti ligonį <...>. Ką tiktai darytum, visad atsimink savo gyvenimo galą“ (Sir 7, 33–36).

Jei lig šiol norėdavai, kad tarnautų tau, dabar atsiveria beribės galimybės keistis. Prašyk Šventosios Dvasios parodyti, kur galėtum pradėti darbuotis su tarno širdimi. Jei jau ir taip daug tarnauji ir daliji, galbūt dabar proga išgryninti širdies nuostatą. Bet kuriuo atveju žinok, kad Jėzus laimina kiekvieną pastangą. Jis tave pakels ir pripildys meilės ir malonės.

Jėzau, keisk mano širdį, kad būtų kaip Tavoji. Labiau noriu pats tarnauti, nei kad man būtų tarnaujama. Labiau noriu mylėti, nei kad būčiau pats mylimas. Padėk užimti paskutinę vietą, kad mano gyvenime Tau ir Evangelijai liktų pirmoji vieta.

Jer 18, 18–20; Ps 31, 5–6. 14–16


Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2022 m. GEGUŽĖS–BIRŽELIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Jei nespėjote užsiprenumeruoti nuo Nr. 3 (gegužės–birželio), bet labai norėtumėte skaityti Nr. 3, paaukokite, rašykite mums , ir atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!