TEISUMAS IŠ TIKĖJIMO
Mano teisusis gyvens tikėjimu, ir jeigu jis bailiai pasitrauktų, mano siela juo nebesigėrės (Žyd 10, 38).
Kas yra tikėjimas? Į šį klausimą Laiško žydams autorius atsako taip: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). Tikėjimas yra priemonė, kuria jau turime tai, ko dar tik viliamės. Pasak Pauliaus žodžių romiečiams: „jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai“ (Rom 8, 25). Laukiame, nes tam tikra prasme jau turime dieviškąjį gyvenimą, kuris bus mums išlietas amžiams. Taigi tikėjimą galime prilyginti įnagiui, arba priemonei, kuria įgyjame Dievo pažadus, jie tampa mūsų. Dėl Dievo žodžio mūsų viltis netuščia.
Kaip galime turėti tai, ko dar tik viliamės, ir būti įsitikinę tuo, ko dar neregime? Priklausydami Dievui ir kliaudamiesi Juo. Tikėjimas yra veikiau ne mūsų turima savybė, o ryšio su Dievu dovana. Šią dovaną duoda pats Dievas, o ją priimame mes.
Abraomas – tikėjimo klajoklis
Pradžios knygoje prieš mus netikėtai, be jokių įžangų išnyra Abraomas. „VIEŠPATS tarė Abramui: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu. Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas. Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą.“ Abramas išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo paliepęs“ (Pr 12, 1–4). Abramas įkūnijo visas savybes, aprašytas Laiške žydams. Jis gavo Dievo žodį, kviečiantį tikėti. Įėjęs į jo širdį Dievo žodis suteikė jam galią priimti atskleidžiamą tiesą.
Ši Dievo Abramui duota galia paklusti yra tai, ką Laiško žydams autorius vadina tikėjimu. Būtent tikėjimu Abramas jau turėjo Dievo pažadėtąją žemę, nors jos dar nevaldė, gal į ją dar nė kojos nebuvo įkėlęs. Būtent tikėjimu jis galėjo neabejoti tais dalykais, kurių dar nematė: žeme, į kurią keliavo, Dievo vedimu – nors dar tik pradėjo keliauti Jo vedamas, iš jo išaugsiančia didžia tauta – nors tuo metu buvo bevaikis. „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje, tarytum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas“ (Žyd 11, 8–10).
Priėmę kvietimą tikėti Dievą tampame piligrimai – keliautojai kaip Abraomas. Nors niekur neišvykstame, gyvename, kur gyvenome, einame į darbą, bet esame keleiviai. Pripažįstame, kad žemė, kurioje gyvename, nėra galutinis mūsų tikslas ir kad šiuo gyvenimu nesibaigia mūsų egzistencija. Taigi tikėjimu įgyjame ir turime tai, ko dar tik viliamės, tikėjimu esame tikri tuo, ko dar neregime.
Tikėjimo palaiminimai
Tikėjimas yra ir iššūkis, ir palaiminimas. Tikėjimo iššūkis siekia mūsų nuodėmingumo šaknis, pavyzdžiui, mes paprastai niekuo nepasitikime, išskyrus save. Tikėjimą kaip palaiminimą mums atskleidžia kitas Abraomo, mūsų tikėjimo tėvo, gyvenimo įvykis. 15-ajame Pradžios knygos skyriuje Abramas vaizduojamas jau gyvenantis Dievo pažadėtoje žemėje, bet jis čionai gyvena kaip svetimšalis. Jis vis dar bevaikis. Ir štai regėjime jis gauna Viešpaties žodį: „Nebijok, Abramai, aš esu tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis“ (Pr 15, 1). Tuo metu jo tikėjimas šiek tiek svyravo (plg. Pr 15, 2–4). „Išvedęs jį laukan, [Viešpats] tęsė: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti.“ Tada jis jam tarė: „Taip gausūs bus tavo palikuonys.“ Jis patikėjo VIEŠPAČIU, ir tai jam VIEŠPATS įskaitė teisumu“ (Pr 15, 5–6). Regis, Abramas neturėjo jėgų. Ir štai tą bejėgiškumo valandą jį pasiekė Viešpaties žodis, buvęs jam išsyk ir iššūkis, ir palaiminimas.
Taigi Abraomas atsidūrė priešais du pasirinkimus: pirma, jis galėjo visą savo gyvenimą statydinti ant Viešpaties žodžio ir leisti jam keisti savo gyvenimą. Antra, Abraomas galėjo pasitraukti sunkia širdimi, atsisakęs patikėti Dievu, ir toliau kliautis savimi, savo pastangomis ir jėgomis. Pradžios knygoje sakoma, kad Abramas patikėjo Dievu ir savo gyvenimą atidavė tvirtai Jo valdžiai. Jis yra pirmasis pavyzdys teisaus žmogaus, gyvenusio tikėjimu ir išgyvenusio dėl tikėjimo.
Ar priimame tikėjimo iššūkį ir palaiminimą? Ar statydiname savo gyvenimą ant to, ko viliamės ir ko dar neregime? Ar kliaujamės savo pastangomis, tuo, ką galime sukontroliuoti, kas mums paklūsta, tuo, ką galime matyti, girdėti, apčiuopti? Ar pasitikime Dievo žodžiu? Ar keičiamės, nes tikime Dievą?
Dievas mums kalba. Jis mums pažadėjo amžinąjį gyvenimą. Šventoji Dvasia, gyvenanti mūsų širdyse, yra mūsų skolos išmokėtoja ir mūsų amžinojo gyvenimo laidas. Turime tai, ko viliamės. Galime būti tikri tuo, ko nematome. Šis palaiminimas yra ir iššūkis. Gavę Dievo žodį turime priimti iššūkį – atsisakyti saugaus pasaulio, išvykti iš ten, kur viskas mums artima ir pažįstama. Mes esame kviečiami ne sugniaužti kumščius, o ištiesti rankas, pamiršti save, kitaip tariant, asmeniškai patikėti Dievu, teologine kalba – tikėti į Dievą.
Tikėti į Dievą – ne tas pat, kas paprasčiausiai pripažinti, kad Dievas yra. Kai kurie sakantys, kad yra tikintys, teteigia sutinkantys, jog Dievas veikiausiai egzistuoja. Bet tai nėra gilus ir nepajudinamas tikėjimas į Dievą, tai ne tikėjimas išganymo žodžiu. Dievas laiko mūsų teisumu tokį tikėjimą, kuriuo asmeniškai priimame Dievą ir Juo pasitikime. Tai toks tikėjimas, kai gyvenimą statydiname ant Dievo žodžio pamato.
Tikėjimas yra brangus
Juo labiau atsiliepiame į Dievo kvietimą, juo labiau mūsų gyvenimas ima suktis aplink Jį. Išmokstame žvelgti į Jį ir su meile Jam patikėti savo gyvenimą. Tai draugystės pagrindas. Kai kliaujamės Dievu, mums lengva su Juo, smagu, kad Jis kalbasi su mumis, gera, kad Jis apsireiškė savo Sūnuje, Jėzuje Kristuje, kad mus moko per Šventąją Dvasią. Taigi džiugu diena iš dienos noriai kliautis Dievu, ieškoti prieglaudos Jame, kalbėtis su Juo ir branginti visa, ką Jis mums sako. Tikėjimas yra lobis, brangenybė, Dievo mums duota dovana. Jis mums kalba ir suteikia galią atsiliepti į Jo žodžius. Mes galime tai priimti arba būti „bailūs pabėgėliai“ (Žyd 10, 39). Priėmę šį didį tikėjimo palaiminimą ir sutikę, kad Dievas mus vestų, patirsime, koks gali būti gyvenimas, grindžiamas Dievo tikrove ir Jo žodžio tikrumu. Kas gi šiame pasaulyje yra tvirtas, jei ne tas, kuris tvirtai tiki Dievo žodžiu? Kas šiame gyvenime yra patikimesnis, nei tas, kuris visiškai pasitiki Dievu?
Tikėjimo pavyzdžiai
Tikėjimas yra atsakas į Dievo Apreiškimą. Juo asmeniškesnis Apreiškimas, juo gilesnis tikėjimas. „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius“ (Žyd 1, 1–2).
Visagalis Dievas nebeturi ką naujo pasakyti. Jis viską pasakė savo Sūnaus Jėzaus Kristaus – Visatos Viešpaties – įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu. Šis Apreiškimas vieną kartą ir visiems laikams yra patikėtas Bažnyčiai. Kiek leidžiame Šventajai Dvasiai juo persmelkti mus, paversti jį asmeniniu Dievo žodžiu, tiek mūsų tikėjimas atitiks Dievo norą, taps tvirtybės, stiprybės, pasitikėjimo ir šviesos šaltiniu. Tikėjimas yra atsakas Dievui.
Mano Dieve, tikiu Tavimi. Žinau, Tu esi be galo vertas, kad Tavimi tikėčiau, kliaučiausi ir pasitikėčiau. Sudedu savo gyvenimą į Tavo rankas ir priimu visa, ką Tu sakai. Priimu Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus didybę ir tikrovę. Jis savo mirtimi ir prisikėlimu išgelbėjo mane iš nuodėmių. Įsileidžiu Jį savo širdin. Priimu Šventosios Dvasios tikrovę. Ji ir šią akimirką skatina mane statydinti savo gyvenimą ant Tavęs.
Visagali šventas Dieve, išlaikyk mane ištikimą Tau. Šia brangia tikėjimo dovana padėk man atsisakyti visko, kas mane blaško, kas man kelia rūpestį ir baimę, kad neabejočiau tuo, ko dar negaliu matyti. Prašau, Viešpatie, žinodamas, kad galiu Tavimi visiškai pasitikėti ir pasikliauti. Amen.
