ŽODIS tarp mūsų

Kokia yra esminė Vatikano II Susirinkimo žinia?

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2012
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Straipsnis 3

Metę greitą žvilgsnį galime nusistebėti, kodėl popiežius Benediktas XVI, pagerbdamas Vatikano II Susirinkimo penkiasdešimtąsias metines, nusprendė švęsti Tikėjimo metus. Kodėl ne meilės? Arba kodėl ne vilties arba taikos? Kas Susirinkimą taip stipriai sieja su tikėjimo dorybe?

Viena vertus, Šventasis Tėvas išties galėjo pasirinkti bet kurią dorybę, nes Vatikano II Susirinkime visos jos aptartos. Bet atidžiau pažvelgę pamatysime, kad Tikėjimo metai – itin taiklus ir tobulai prasmingas pasirinkimas. Juk būtent tikėjimas – pagrindinė Susirinkimo žinia.

Vartydami Vatikano II Susirinkimo dokumentus, beveik kiekviename puslapyje galime pastebėti, kad Šventoji Dvasia mus kviečia stiprinti tikėjimą, tą tikėjimą, kuris yra drauge ir senas, kaip pati Bažnyčia, ir naujas bei gaivus. Būtent tikėjimas atliepia laikų dvasią, būtent jis pranoksta mokymo tiesas, nors jos ir labai svarbios, ir perima mūsų širdį bei protą. Ne, tai ne tikėjimas, jei jį išpažįstame tik bažnyčioje ir namuose. Tikėjimas mus verčia eiti į pasaulį ir nešti Gerąją Evangelijos Naujieną.

Jei norime suprasti šį tikėjimą, turime suvokti, koks unikalus buvo Vatikano II Susirinkimas. Jis daugeriopai skyrėsi nuo visų kitų Bažnyčios Susirinkimų.

Jokio pasmerkimo

Vatikano II Susirinkimas buvo pirmasis visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, nepaskelbęs jokio pasmerkimo. Pradedant pirmuoju visuotiniu Susirinkimu, vykusiu Nikėjoje 325 m. po Kr., kiekviename Susirinkime būdavo vis pasmerkiama koks nors kitus klaidinantis asmuo ar klaidingos pažiūros. Ankstyvojoje Bažnyčioje buvo pasmerktos arijonybės ir pelagianizmo erezijos, ardžiusios tikėjimo vienybę. Šių erezijų sklidimas netgi paskatino susirinkti Bažnyčios vadovus. Viduramžiais toks iššūkis buvo protestantizmas, vėliau – modernizmas. Susirinkimuose vyskupai ir kiti vadovai išaiškindavo ir nuskaidrindavo Bažnyčios mokymą, be to, ekskomunikuodavo, t. y. pašalindavo iš bendruomenės, tuos, kurie skleisdavo klaidingus mokymus. Kai kurie eretikai netgi buvo pasmerkti myriop.

Vatikano II Susirinkimas elgėsi priešingai. Jame nė vienas mokymas nepaskelbtas eretišku. Joks asmuo neišskirtas, kaip vertas ekskomunikos. Šis Susirinkimas laikėsi visiškai kitokios nuostatos. Štai ką sakė popiežius Jonas XXIII savo homilijoje, pradėdamas šį Susirinkimą:

„Klaidos pranyksta lygiai taip pat spėriai, kaip ir atsiranda, tarsi migla pakilus saulei. Bažnyčia visada buvo priešinga toms klaidoms. Ji dažnai jas itin griežtai pasmerkdavo. Tačiau nūdien Kristaus sutuoktinė labiau vertina gailestingumo vaistus nei griežtumą.“

Jonas XXIII tikėjo, kad jau nuskambėjo ganėtinai daug balsų, smerkiančių tų dienų nuodėmes. Tai, ko pasaulis dar negirdėjo, buvo Evangelijos šerdyje slypintis pažadas ir viltis. Taigi jis sušaukė Bažnyčią pakalbėti naujaip, visiškai nauju būdu, kuriuo stengiamasi tikėjimo tiesas taip pateikti, kad jos atlieptų kasdienę žmonių patirtį. Jonas XXIII troško, kad Susirinkimas neapsiribotų dogminių ištarmių paskelbimu, bet kalbėtų apie gailestingąjį Dievą, siūlantį išganymą kiekvienam į Jį atsigręžiančiam.

Atvirumas pasauliui

Vatikano II Susirinkimas taip pat yra pirmasis visuotinis Susirinkimas, priėmęs kitų krikščioniškųjų konfesijų indėlį. Anglikonai, ortodoksai, liuteronai, sekminininkai ir kitų konfesijų atstovai buvo kviečiami į Susirinkimo sesijas ir jiems leista pareikšti savo pastebėjimus bei pasiūlymus. Įvyko didžiulė permaina. Protestantai jau ne smerkiami, priešingai, Susirinkimo Tėvai moko, kad iki tol eretikais ir schizmatikais laikomos grupės dabar teisėtai vadinamos krikščionimis ir Katalikų Bažnyčios vaikai teisėtai juos laiko broliais ir seserimis (plg. Dekretas apie ekumenizmą Unitatis redintegratio, 3).

Susirinkimo Tėvai pripažįsta, kad iki šiol esama reikšmingų mokymo ir praktikos skirtumų tarp katalikų, protestantų ir ortodoksų. Tačiau sykiu jie įsipareigoja daryti viską, kad krikščionių susiskaldymas būtų išgydytas, taip pat, kad katalikai prisiimtų savo atsakomybės dalį už schizmas.

Galiausiai šis Susirinkimas buvo pirmasis Susirinkimas, drąsinęs dalyvauti jame Bažnyčios narius pasauliečius, tarp jų ir pasaulietes moteris. Tai buvo pirmas kartas, kai pasauliečiai (ne valstybių vadovai) buvo priimti į Susirinkimo svarstybas ir pakviesti pateikti savo perspektyvą. Šis naujas požiūris atsiskleidžia ir iš to, kad Susirinkimo dokumente apie Bažnyčią pabrėžiamas esminis pasauliečių vaidmuo Bažnyčios darbe. Susirinkimo Tėvai netgi moko, kad kiekvienas pasaulietis katalikas yra Jėzaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnystės dalininkas – kaip vyskupai ir kunigai. Kalbėdami apie Bažnyčią kaip apie Dievo tautą Susirinkimo Tėvai stengiasi išlaikyti pusiausvyrą tarp Bažnyčios kaip hierarchinės institucijos vaizdinio ir vaizdinio, pabrėžiančio visų jos narių lygybę prieš Viešpatį.

Visa tai buvo reikšmingi pokyčiai Bažnyčioje, pradedant kalbėjimo tonu, baigiant mokymu. Čia suminėtieji pokyčiai nebuvo vienintelės permainos. Mišių šventimas peržiūrėtas iš esmės. Pavesta rengti naują visuotinį Katekizmą. Susirinkimo Tėvai nepaisė ankstesnių popiežių ištarmių, kuriose reikalaujama, kad katalikybė būtų paskelbta kiekvienos tautos oficialia religija. Deklaracijoje dėl nekrikščioniškųjų religijų Susirinkimo Tėvai pirmą kartą taip atvirai pasmerkė bet kokią antisemitizmo formą ir žiaurų elgesį su žydų tauta.

Turėkime tikėjimą!

Visi šie Vatikano II Susirinkimo elementai mums parodo, kokiu tikėjimu Dievas visus mus kviečia dalytis. Pirma, pasirinkdamas gailestingumo vaistus vietoj griežtumo popiežius Jonas XXIII parodo tikėjimą Dievo meilės ir atjautos galybe. Drauge su popiežiumi Pauliumi VI, savo įpėdiniu, jis mums sako, kad prie žmonių reikia eiti su meile, o ne smerkiant. Jis mus moko tikėti, kad Dvasia geba skleisti Evangeliją per mūsų žodžius ir gyvenimo liudijimą.

Antra, pakeisdamas Bažnyčios požiūrį į nekatalikus, Susirinkimas mus moko tikėti žmonių, nesutinkančių su mumis, geromis intencijomis ir kilniais troškimais. Jis mums parodo, kad kiekvienas, ieškantis Dievo dora ir teisia širdimi, vertas mūsų pagarbos. Susirinkimas mus skatina tikėti Dievu, kuris veikia ir už mūsų Bažnyčios sienų. Jis gali veikti ir per žmones, kurie nėra mūsų tikėjimo, netgi per žmones, neturinčius jokio tikėjimo!

Trečia, leisdami pasauliečiams dalyvauti Susirinkime, Susirinkimo Tėvai sako, kad turime tikėti Dievo tauta. Juk Bažnyčia yra ne tik vyskupai, kardinolai ir kunigai, bet ir kiekvienas pakrikštytasis Kristuje. Susirinkimo Tėvai mus ragina pasitikėti visais žmonėmis, kad Dievas galėtų darbuotis per kiekvieną, siekiantį šventumo, ne tik per įšventintuosius tarnautojus ar teologus.

Kalnus kilnojantis tikėjimas

Broliai seserys, šiais ypatingais metais Dievas mus kviečia įgyvendinti savo tikėjimą. Jis nori, kad mes ištvermingai laikytumės savo tikėjimo, kad laikytumės jo su tokiu pačiu pasitikėjimu ir tokia pačia viltimi kaip Vatikano II Susirinkimo Tėvai. Viešpats trokšta matyti mus duodančius gailestingumo vaistų kiekvienam sutiktajam. Duoti gailestingumo vaistų – tai ne tik netarti smerkiančių, įtarinėjančių ar teisiančių žodžių, bet ir sakyti pažado, solidarumo ir bendrystės sklidinus žodžius. Dievas nori, kad mes į visus aplinkinius žvelgtume kaip į savo brolius bei seseris, visus lygiai mylimus Jėzaus, visus lygiai atpirktus Jo kryžiumi.

Štai toks tikėjimas gali nuversti kalnus žmonių gyvenime!

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2022 m. GEGUŽĖS–BIRŽELIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Jei nespėjote užsiprenumeruoti nuo Nr. 3 (gegužės–birželio), bet labai norėtumėte skaityti Nr. 3, paaukokite, rašykite mums , ir atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!