GYDANTIS DIEVAS
Žvilgsnis į dvasinio gyvenimo vidinį aspektą
Mūsų galvoje it bičių spiečius dūzgia tūkstančiai minčių, ant liežuvio galo sukasi galybė žodžių, kiekvieną valandą atliekame daugybę veiksmų. Netgi nesąmoningai tuojau imame vertinti situaciją, į kurią patekome, į tą vertinimą įsitraukia mūsų atmintis ir vaizduotė, o tada nusprendžiame, kaip reaguoti. Kai kuriais atvejais mūsų atmintis veikia kaip kietasis kompiuterio diskas, kaupiantis visus mūsų praeities duomenis ir įvairiausias patirtis.
Tačiau sykiu mūsų atmintis yra daug sudėtingesnė nei kompiuterio kietasis diskas. Į ją įsirėžia ne tik duomenys, faktai, įvykiai, bet ir emocijos. Faktai susidėsto į nuoseklų pasakojimą, o iš jo gimsta turtinga daugiasluoksnė istorija, asmeniškai mums prasminga. Štai kodėl du žmonės tą patį įvykį gali matyti ir aiškinti visiškai skirtingai. Kartais atmintyje įstringa sunkios emocijos ir negatyvūs įvykiai, nudažantys mūsų dabartį ir net ateitį niūria spalva. Tos žaizdos mums daro įtaką. Baimė ar apmaudas iškyla iš mūsų praeities ir tarsi užantspauduoja mūsų santykius su žmonėmis, iš anksto nulemia, kaip su jais elgsimės.
Tačiau Jėzus gali išgydyti mūsų atmintį. Jis mirė, kad mus išlaisvintų iš praeities naštų. Jėzus nenori, kad mūsų santykius lemtų slapti iškreipti dalykai. Juolab Jis nenori, kad mūsų santykiams spalvą suteiktų praeities žaizdos. Jis nori, kad mūsų santykiai būtų sveiki, pažymėti Dvasios vaisių: meilės, kantrybės, malonumo, gerumo, ištikimybės, romumo, susivaldymo (plg. Gal 5, 22–23).
Gydantis Dievas
Skaitydami Šventąjį Raštą sužinome, kad daugeliui žmonių Jėzus padarė įstabių darbų. Jis veikė jų vidų, perkeisdamas protą ir atmintį, laisvindamas iš nevilties, atskirties ir suvaržymų, apdovanodamas paguoda, ramybe ir džiaugsmu. Prisiminkime, pavyzdžiui, nusidėjėlę, įsiveržusią į fariziejaus namus, suklupusią ir meilės bei atgailos ašaromis nuplovusią Jėzaus kojas (plg. Lk 7, 36–50). Ši moteris gebėjo parodyti tokią meilę Jėzui, nes pati patyrė iš Jo gyvenimą keičiantį gailestingumą.
Tačiau atleidimas buvo ne vienintelis šios moters gautas palaiminimas. Ji taip pat buvo iš pašaknių vidujai išgydyta. Kai kurie žmonės ją telaikė malonumų tenkinimo įrankiu. Kiti ją smerkė kaip šlykščią nusidėjėlę. Tikriausiai ir ji pati prastai apie save galvojo. Tačiau Jėzus ją matė kaip Dievo vaiką.
Šią moterį Jėzaus žodžiai r požiūris į ją veikiausiai labai sujaudino. Moteris matė, kad ji Jėzui rūpi, kad Jis trokšta ją pakelti, išgydyti jos žaizdas. Ir tai ją pripildė vilties. Jėzaus rodomi pagarba ir dėmesys suteikė moteriai orumo ir savigarbos jausmą. O to ji nebuvo patyrusi jau seniai.
Kitose situacijose Jėzus išvaro piktąsias dvasias. Jis išlaisvino Mariją Magdalietę iš septynių demonų, taip pat išvadavo vyrą, apsėstą demonų legiono (plg. Lk 8, 2; Mk 5, 9). Šie atvejai buvo ypatingi. Bet Jėzus ir kreipdamasis į Petrą, kuris nebuvo apsėstas, įspėjo, kad šėtonas reikalauja visus persijoti kaip kviečius (plg. Lk 22, 31). Jėzus ir mus mokė melstis: „Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“ (Mt 6, 13).
Pasakojimas apie atleidimą
Ar kada nors girdėjote apie Antrojo pasaulinio karo laikų lakūną Jacobą DeShazerį? Jis buvo bombonešio pilotas per garsųjį Dulitlio antskrydį – tai buvo atsakomasis smūgis Japonijai 1942-ųjų kovą. DeShazerio lėktuvui, kaip ir daugeliui kitų lėktuvų šios pavojingos misijos metu, grįžtant iš antskrydžio pasibaigė degalai. Įgula išsigelbėjo, bet DeShazerį japonai paėmė į nelaisvę. Jį kalino daugiau nei trejus metus. Per tą laiką jis nusilpo dėl prastos mitybos ir mušimo. Jis matė, kaip trims jo įgulos nariams buvo įvykdyta mirties bausmė, kaip dar vienas mirė iš bado. Septyniasdešimt penkis procentus laiko nelaisvėje pilotas praleido kalinamas vienutėje. Tad nesunku įsivaizduoti, kad DeShazeris ėmė iki širdies gelmių nekęsti japonų.
Bet į nelaisvės pabaigą DeShazeriui pavyko gauti Bibliją. Ėmęs skaityti Šventąjį Raštą DeShazeris patikėjo, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios jis liko gyvas, yra Dievo malonė. Kalėjime jis atsivertė ir tapo maldingu krikščionimi. Skaitydamas Dievo žodį ir melsdamasis DeShazeris pasijuto Dvasios raginamas atleisti savo priešams ir išsivaduoti iš neapykantos. O tada Dievas jo paprašė žengti tolesnį žingsnį – rodyti pagarbą jį laikantiems nelaisvėje. Jį sergėję kareiviai pamažėl ėmė elgtis geriau. 1948-aisiais, praėjus trejiems metams po išlaisvinimo, DeShazeris sugrįžo į Japoniją, šįsyk ne kaip kalinys, o kaip misionierius. Jis pasiliko Japonijoje beveik iki pačios gyvenimo pabaigos.
Būdamas misionierius DeShazeris išleido trumpą knygelę, kurioje aprašė savo atsivertimą. Ją pavadino „Buvau japonų kalinys“. Kapitonas Mitsuo Fuchida, vadovavęs puolimui Pearl Harbore, perskaitęs knygelę stipriai susijaudino. Išties ji jį paskatino atsiversti. Susitikę du vyrai tapo draugais, netgi įvairiomis progomis pamokslaudavo kartu. O visa tai įvyko dėl DeShazerio vidinio širdies išgydymo. Tai buvo Dievo darbas.
Ši istorija mums atskleidžia, kad Dievas gali išgydyti netgi pačias giliausias ir didžiausias žaizdas. Jis gali išgydyti mus ir pakylėti. Taip pat ši istorija mums rodo, kad gydanti Dievo meilė gali mus paskatinti atleisti savo įžeidėjams ir netgi jiems tarnauti.
Tad turėkime tikėjimą. Tikėk, kad melsdamasis ir priimdamas sakramentus suteiki progą Viešpačiui gydyti tavo žaizdas. Tikėk, kad Jis gali padėti tau atgailoti ir atleisti. Tikėk, kad Jis nori atkurti vidinį tavo gyvenimo aspektą, gyvenimą su Juo.
Palaiminimai
Vienas iš geriausių būdų atsiverti Šventosios Dvasios darbui – vidiniam gydymui – tai atleidimas. Kai mes stengiamės atleisti savo įžeidėjams ar skriaudėjams, Dievas išlieja savo malonės apstą.
Netgi medikai įžvelgia atleidimo naudą, skatina atsisakyti kartėlio ir pagiežos. Mat atleidimas veda į sveikesnius santykius, didesnę dvasinę ir psichologinę gerovę, sumažina įtampą ir priešiškumą, neleidžia smarkiai pakilti kraujospūdžiui, sušvelnina depresijos simptomus, nerimą ir chronišką skausmą, sumažina piktnaudžiavimo alkoholiu ir vaistais riziką.
Štai kiek daug gėrio neša atleidimas! Bet pridursime dar vieną gėrį, pranokstantį visus kitus. Jėzus mums pažadėjo: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums“ (Mt 6, 14).
Į pozityvią sferą
Pamėginkime įsivaizduoti santykių skalę. Kai atsiskiriame nuo kito žmogaus ar nenorime jam atleisti arba prašyti, kad jis mums atleistų, mūsų santykiai patenka į negatyvią sferą. O dabar tarkime, kad jūs pasirinkote atleisti arba prašyti, kad jums atleistų. Tą akimirką sakote: „Mane sužeidė tai, ką tu man padarei, ir aš noriu tau atleisti.“ Tada pats Dievas išlieja savo malonę. Tas pats vyksta, kai sakote: „Atleisk, kad tave įžeidžiau. Dovanok man.“
Abiem atvejais santykis pajuda iš negatyvios sferos ir atsiranda galimybė jam tapti pozityviu santykiu. Tokiu santykiu, koks galop užsimezgė tarp Jacobo DeShazerio ir japonų sargybinių, tarp DeShazerio ir kapitono Fuchidos. Atleidimas siūlo pradėti iš naujo, jis suteikia progą naujaip megzti santykį. Dievas mums suteikia progų judėti į pozityvią sferą su kitu asmeniu.
Įsivaizduokite tą džiaugsmą, kurį tokio pobūdžio išgijimai suteikia Jėzui! Jis nori padėti mums susitaikinti tarpusavyje, bet sykiu žino, kad turime bendradarbiauti su Jo malone, jei norime patirti susitaikinimo ramybę. Netgi jei kitas žmogus atmeta mūsų siūlymą ar abejoja juo, net jei ryšys nėra iki galo atkurtas, Dievas laimina mūsų pastangas. Jis išlieja savo malonę, kai atleidi arba meldi atleidimo.
Kelias pastarąsias dienas skirkite laiko šiam vidiniam savo dvasinio gyvenimo aspektui apmąstyti. Prašykite Dvasią nušviesti savo šviesa tamsius kampelius, vietas, kur paprastai slepiasi praeities žaizdos ir nuoskaudos. O tada pamėginkite žengti kitą gerą žingsnį išgydymo, atleidimo ir susitaikinimo link. Jėzus – su jumis, Jis trokšta jums visokeriopai padėti. Tikrai galime gyventi giedrą ir šventą gyvenimą. Tikrai galime džiaugtis pilnatviškais ir meilės sklidinais ryšiais.
