KRYŽIUS – DIEVO GALYBĖ
Rugsėjo 14-ąją švenčiame Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo šventę. Šios šventės ištakos – du įvykiai, tiesa, gana nutolę laike. Pirmasis įvykis – tai imperatoriaus Konstantino sprendimas 325-aisiais statyti dvi bazilikas: vieną Golgotoje, kitą – virš Kristaus kapo. Kitas įvykis, datuojamas 628-aisiais metais, – tai krikščionių pergalė prieš persus. Šios pergalės dėka atgautos ir iškilmingai sugrąžintos į Jeruzalę kryžiaus relikvijos. Laikui bėgant šių svarbių įvykių minėjimas įgavo ir kiek kitą prasmę.
Ši diena tapo džiaugsminga kryžiaus slėpinio švente, kryžiaus, kurį Kristus perkeitė iš gėdos, kančios ir pasmerkimo įrankio į išganymo įrankį. Ši didinga ir džiaugsminga prasmė atsispindi ir šiandienos skaitiniuose: „[Kristus] nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2, 8–11).
Taigi nūdien į kryžių galime žvelgti su viltimi, pasitikėjimu ir netgi džiaugsmu, nes mūsų Viešpats Jėzus Kristus buvo ant jo išaukštintas. Kryžius mums yra visų malonių ir dorybių šaltinis. Tai meilės iki galo (plg. Jn 13, 1) ženklas. Popiežius Leonas Didysis stebėdamasis klausė: „Jei Kristus darė gera tiems, kurie Jį pajuokė, negi Jis nedarys gera dėlei tų, kurie atsigręžė į Jį?“ O šventasis Makarijus kryžių vadino Dievo įnagiu, kuriuo Jis purena sielų dirvą, sutrupina sukietėjusią mūsų sielos žemę, išvalo iš jos blogus polinkius ir nuodėmės piktžoles. Pasak Makarijaus, kryžiumi išpurenęs sielą Dievas joje užveisia nuostabius Dvasios sodus, brandinančius įvairiausius saldžius vaisius Viešpačiui Dievui.
Šventoji Kotryna Sienietė klausia, kokia jėga išlaikė ant kryžiaus Kristų? Argi vinys? Pasak šventosios, nei kryžius, nei vinys negalėjo išlaikyti Kristaus ant kryžiaus, Jį išlaikė tik meilės raiščiai. O vinys, kurios, regis, Jį išlaiko, tikėjimo akimis, yra raktai, mums atrakinantys Karalystę.
Kotryna vinis lygina su raktais, o kryžių – su gyvybės medžiu, nes ant jo kabo Atpirkėjas, gyvybės Davėjas. Ji ragina skubėti prie kryžiaus, prie Nukryžiuotojo, pasisemti Jo Kraujo ir palaistyti savo varganą, nudžiūvusį medį Jo Krauju.
Meilės persmelkti Kotrynos vaizduotė ir protas Žodį, Dievo Sūnų, lygina su Dievo knyga, parašyta ant kryžiaus medžio, bet ne rašalu, o Krauju. Kristaus žaizdos – tai didžiosios raidės. Kitoje vietoje šventoji Sienietė kryžių sulygina su tribūna, iš kurios dieviškasis Mokytojas dėsto mums savo mokymą, surašytą ant savo kūno.
Itin taikliai apie kryžių kalbėjo popiežius Benediktas XVI. Pasak jo, ant kryžiaus iki galo paneigiami visi neteisingi Dievo paveikslai ir įvaizdžiai. Argi galima žvelgiant į Nukryžiuotąjį įsivaizduoti Dievą kaip rūstų tironą, kaip viskam abejingą, niekuo nesirūpinantį Dievą? Ant kryžiaus išvystame patį Dievo veidą. „Dievas dabar parodo savo veidą kenčiančiojo, besidalijančio Dievo apleisto žmogaus būviu, pavidalu. Šis nekaltai kenčiantysis tapo vilties tikrumu: Dievas yra, ir Dievas moka kurti teisingumą taip, kaip mes neįstengiame įsivaizduoti ir tegalime nuvokti tikėjimu“ (Spe salvi apie krikščioniškąją viltį, 43).
Tad turėkime viltį! Kristus atėjo ne mūsų pasmerkti, bet išvaduoti. Tad ir kryžius mūsų nesugniuždys, o išaukštins, kaip ir mūsų Viešpatį, jei tik būsime Jame! Sveikas, Kryžiau, mūsų pergale ir viltie!
