Meditacijos
Ketvirtadienis, gegužės 1
Apd 5, 27–33
Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių (Apd 5, 29).
Įsivaizduok, kad esi teisiamas. Tave suėmė kaltindami nepaklusnumu valdžiai. Suvoki esąs kaltas ir to nė neneigi. Teisėjas yra atlaidus, tad tau sako: „Jei pasižadi daugiau taip nesielgti, paleisiu tave tepareiškęs įspėjimą.“ O tu į jo žodžius atsakai: „Atleiskite, negaliu to pažadėti.“
Reiktų būti be galo įsitikinusiam savo teisumu, kad taip išdrįstum pareikšti. Juo labiau teisėjui. Šiandienos pirmajame skaitinyje skaitome, kad būtent taip pasielgė Petras ir kiti apaštalai. Iš kur jie žinojo, kad yra teisinga viešai nepaklusti teismo tarybai? Ir iš kur kilo jų drąsa elgtis taip, kaip jiems atrodė teisinga?
Petras į tai taip atsakė: „Ir mes esame tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems“ (Apd 5, 32). Apaštalai žinojo, nes jie matė iš numirusių prisikėlusį Jėzų iš Nazareto. Be to, jie patyrė Šventosios Dvasios galybę, įtikinusią juos, kad Jėzus – Dievo Sūnus ir ilgai lauktas Izraelio Mesijas. Tad jie atsilaikė spaudžiami teismo tarybos. Juk jie negalėjo išsižadėti to, ką savo akimis matė ir patyrė, negalėjo to ir tylomis nuleisti. O kaip tu? Ką tu matei ir patyrei? Juk ir tave užliejo ta pati Dvasia, kuri pripildė apaštalus. Ar jauti, kad per Dvasią tavyje apsigyveno Kristus? Ar jauti Jėzaus meilę ir gailestingumą? Ar jauti dėl tavyje gyvenančios Dvasios tave apimantį džiaugsmą ir pasitikėjimą?
Nemanyk, kad tokie klausimai nesusiję su gyvenimo tikrove, kad tai tik skraidymas padebesiais, kažkoks perdėtas dvasingumas! Per praėjusius du tūkstančius metų milijonų milijonai žmonių patyrė juose įstabiai veikiantį Dievą. Tad kodėl negalėtum to patirti ir tu? O jeigu kažkada praeityje patyrei Dvasios šviesą ir kaitrą, kodėl nepaprašius, kad ji dar apsčiau pasireikštų tavyje šiandien? Dvasią Jėzus mums davė, kad ir toliau stiprėtų mūsų dvasinis gyvenimas. Tad negi Jėzus, kuriam rūpi, jog būtume šventi, teseikėtų savo malonę po trupinėlį? Melskime Dvasią mus vesti ir mums kalbėti. Dievas iš savo begalinio gerumo mums nori suteikti tiek daug, kad tik įstengtume visas Jo dovanas priimti!
Šventoji Dvasia, vesk mane šiandien. Padėk atpažinti Tavo balsą. Noriu Tave girdėti!Ps 34, 1. 9. 17–20; Jn 3, 31–36
Penktadienis, gegužės 2
Apd 5, 34–42
Jie nesiliovė kiekvieną dieną mokyti <…> ir skelbti Gerąją Naujieną apie Jėzų – Mesiją (Apd 5, 42). 2011 metais Italijos mokslininkai paskelbė naujus Turino drobulės tyrimo rezultatus. Daugybė žmonių yra įsitikinę, jog būtent į šią drobulę buvo įsuptas mirusio Kristaus kūnas, su ja, kaip manoma, Jis buvo ir palaidotas. Pasak mokslininkų, drobulėje įsispaudęs nukryžiuoto vyro atvaizdas nebuvo nutapytas. Tad kaip jis ten atsirado? Mokslininkai pamėgino ant bandomojo audinio gabalo išgauti panašų atvaizdą, pasitelkę lazerį. Jiems pasisekė tik iš dalies. Spėjama, kad tokiam pačiam atvaizdui, koks yra įsispaudęs Turino drobulėje, sukurti reikėtų mažiausiai 34 tūkstančių milijardų vatų energijos.
Tai suprantama, jeigu įsuptas į drobulę žmogus tikrai prisikėlė iš numirusiųjų. Juk Dievo galia neabejotinai didesnė nei bet kokia žmogaus sukurtoji galia!
Įstatymo mokytojas Gamalielis veikiausiai pajuto šią galią, išgirdęs pamokslaujančius apaštalus. Kodėl jis drauge su kitais teismo tarybos nariais nepasmerkė apaštalų? Akivaizdu, jog jis stengėsi būti nešališkas. Jei tie vyrai kalba tiesą, kodėl reikia juos tildyti? Blaiviai žiūrint, toks mažas būrelis vyrų negalėtų daryti jokios įtakos, patys nepatirdami galingos pagalbos!
Tiek drobulės istorija, tiek Gamalielio samprotavimas rodo, kad krikščionybė pranoksta minčių ar sumanymų rinkinį. Ji yra „Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui“ (Rom 1, 16). Išganymo žinioje slypi galinga jėga, galinti perskverbti širdį ir gyvenimą, perkeisti žmones – ir tave, ir tavo aplinkos žmones, nors galbūt jie dar neįtikėjo Kristų!
Tad neapgaudinėk savęs – ir tam tikra prasme Dievo – manydamas, kad tik ypač šventi žmonės gali būti paveikūs Kristaus liudytojai. Jeigu šiandien sugebėtum surasti vienų vieną progą su kuo nors pasidalyti savo tikėjimu, ir tai atneštų pokyčių. Beje, kalbama ne apie tavo galią, o apie Jėzų ir Jo jėgą! Kalbėdamas apie tikėjimą neužmiršk, kad ne tu kalbi. Tai Šventoji Dvasia byloja per Tavo žodžius, ji savo malone persmelkia Tavo liudijimą.
Viešpatie, džiūgauju, kad manyje gyvena Tavoji Dvasia. Tesuspindi Ji per mane. Trokštu drąsiai liudyti Tave visais savo žodžiais ir darbais.Ps 27, 1. 4. 13–14; Jn 6, 1–15
Šeštadienis, gegužės 3
Šv. apaštalai Pilypas ir Jokūbas
Jn 14, 6–14
Viešpatie, parodyk Tėvą (Jn 14, 8).
Kartais kas nors stovi tiesiog priešais mus, kad akivaizdžiau nė būti negali, o mes to žmogaus nematome ar neatpažįstame. Pasak garsaus posakio, kartais pro medžius miško nematome! Tokia bėda ištiko ir Pilypą. Trejus metus vaikščiojo su Jėzumi, bet negebėjo įžvelgti Tėvo šio galingo rabio veide. Pilypas negebėjo matyti, kad Jėzus „yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis“ (Kol 1, 15), nors tai buvo taip akivaizdu.
Vis dėlto kas galėtų priekaištauti Pilypui, jog jis taip atvirai išsakė tai, kas tikriausiai sukosi visų apaštalų mintyse per Paskutinę vakarienę? Visi mes vienu ar kitu metu prašome to paties, ko prašė Pilypas: „Viešpatie, parodyk Tėvą.“ Jėzus švelniai jam primena: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! <…> Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?!“ (Jn 14, 9. 10).
Pilypas ir mokiniai išvydo visą mišką, ne tik paskirus medžius, tik tada, kai tapo Jėzaus prisikėlimo liudytojais ir ant jų per Sekmines nužengė Šventoji Dvasia. Tik tada jie suvokė, kad kiekvienas Jėzaus žodis ir veiksmas – pradedant Jo sakomais pamokslais ir daromais stebuklais, baigiant nuoširdžiu gerumu ir užuojauta – kilo iš Jo Tėvo širdies. Tokia yra tikroji žinios, kurią jie perdavė mums, esmė. Pasak popiežiaus namų pamokslininko tėvo kapucino Raniero Cantalamessos, „Jei užrašytasis Biblijos žodis galėtų virsti sakomu žodžiu ir taptų vienų vienu balsu, šis balsas būtų galingesnis už jūros mūšą ir jis nepaliautų šaukęs: Tėvas tave myli!“
Tave myli Tėvas! Myli taip pat stipriai, kaip ir Pilypą bei Jokūbą. Jis myli tave ne mažiau, kaip juos, nors tau ir neteko paguldyti galvos kaip apaštalams ar kankiniams. Jis vis tiek tave myli. Teįsismelkia į tavo širdį ši tiesa. Tėvo meilės žinia tave teužlieja. Tepaskatina pakilti ir eiti skelbti Džiugiosios Žinios visiems, kuriuos sutiksi.
Tėve, dėkoju, kad mane taip pilnatviškai ir besąlygiškai myli. Viešpatie, padėk man tapti Tavo meilės nešėju.1 Kor 15, 1–8; Ps 19, 2–5
Sekmadienis, gegužės 4
Lk 24, 13–35
Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios? (Lk 24, 32)
Pasakodamas apie du mokinius, sutikusius Viešpatį kelyje į Emausą, Lukas sykiu pasakoja apie perkeičiančią Mišių galią.
Kleopas ir kitas mokinys namo keliavo nuliūdę, nes Jėzus buvo nukryžiuotas (plg. Lk 24, 17). Jiems buvo švystelėjusi menkutė viltis, nes Marija Magdalietė sakėsi radusi tuščią kapą, bet tos žinios, regis, jiems nepakako. Eidami jie susitiko Jėzų, be šis nutylėjo, kas esąs. O jie Jam išpasakojo savo abejones. Savo ruožtu Jėzus papasakojo išganymo istoriją. Ir Jam beaiškinant Raštus, mokinių širdys užsidegė. Valgant Jėzus, palaiminęs laužė duoną, ir „Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ (Lk 24, 31). Įgavę naują tikėjimą mokiniai nusiskubino atgal į Jeruzalę, kad kitiems papasakotų, kas įvyko.
Kartkartėmis vis išgirstame apie žmones, paliovusius dalyvauti Mišiose, nes nesijautė ten ką nors gaunantys. Deja, taip įvyksta tada, kai teikiama pernelyg daug reikšmės Mišių formai, o ne jų esmei, tam, kas iš tikrųjų vyksta. Jei žmonės visą dėmesį sutelkia tik į Mišiose skambančias giesmes, bažnyčios išvaizdą, liturginę išraišką – žodžius ir gestus, jie nusivilia, jiems pabosta.
Kai tariame: „Prisipažįstu“, tai tėra apeigų forma, nors ir labai svarbi. O viso šito esmė – kad Dievas mus, pripažįstančius savo nuodėmingumą, apvalo. Kai skaitovas skaito Dievo žodį, jo balso išraiškingumas tėra forma. Esmė – kad Dievo žodis atgyja mūsų širdyse. Tėra išorinė apeiga, kai mes atsistoję ar atsiklaupę priimame Komuniją. O esmė – mūsų atsivėrimas Dievui tą akimirką ir Jo galybė pripildyti mūsų širdis malonės. Ne šios apeigos forma, o jos esmė mus pastūmėja keisti gyvenimą ir dalytis Gerąja Jėzaus Naujiena su kitais žmonėmis. Trumpai tariant, forma tėra tai, ką darome mes, o esmė – tai, ką mes tai darydami susitinkame.
Viešpatie, leisk man išvysti Tave per šiandienos Mišias. O kad niekada nesitenkinčiau mažesniais dalykais, nei Tu trokšti man suteikti!Apd 2, 14. 22–28; Ps 16, 1–2. 5. 7–11; 1 Pt 1, 17–21
Pirmadienis, gegužės 5
Jn 6, 22–29
Rabi, kada suspėjai čionai atvykti? (Jn 6, 25)
Minutėlę pamąstyk, kiek klausimų paklausi eilinę dieną. Veikiausiai daug! „Kaip laikaisi? Ką veiki? Kada grįši namo? Kas pietums?“ Klausimai tiesiog liejasi iš mūsų lūpų. Bet klausinėjame ne tik apie kasdienius dalykus. Pavyzdžiui, susipažindami su žmogumi labai daug klausinėjame, teiraujamės ir savo ruožtu atsakome į jo mums užduodamus klausimus. Juk mums reikia suvokti, kas per žmogus mūsų pašnekovas.
Šiandienos Evangelijos pasakojime Jėzus ir minia, atrodo, irgi stengiasi vienas kitą geriau pažinti. Jėzus žmonėms netgi padeda labiau Jį pažinti.
Žmonės pradėjo pokalbį, stengdamiesi perprasti, kaip Jėzus nuo jų pasišalino ir kada Jis gebėjo tai padaryti. Užuot tiesiai atsakęs į šį jų klausimą (o žmonės to tikriausiai tikėjosi), Jėzus jiems patarė: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“ (Jn 6, 27). Kaip nudirbti šį darbą? Jėzus sako: „tikėkite tą, kurį jis siuntė“ (Jn 6, 29).
O dabar įsivaizduok, kad prieš šį pokalbį, netgi prieš duonos padauginimo stebuklą Jėzus žmonėms sako, kad Dievo darbas yra tikėti Jo siųstąjį. Žmonės veikiausiai nebūtų suvokę, ką Jis turi galvoje. Tad Jėzus parodė regimą ženklą – stebuklą. Jis pasinaudojo žmonių nekantra numalšinti kūno alkį, noru gauti kuo daugiau duonos, kad galėtų pasisotinti. Šis stebuklas ir jų alkį numaldanti duona turėjo pamokyti, ką reiškia alkti Dievo ir būti dvasiškai Jo maitinamam ir sotinamam.
Šis Rašto pasakojimas atskleidžia, kad Jėzus nesibodi, kai mes Jį klausinėjame. Jam iš tiesų patinka klausimai, nes jei mes klausiame, vadinasi, norime Jį pažinti. Tačiau Jis ne visada atsako taip, kaip tikimės. Kartais Jėzus atsiliepia pats užduodamas klausimus! O kartais Jis mus tarsi palieka mįslingoje tyloje. Kad ir koks Jo atsakas, Jis visada siekia to paties: kad labiau alktume, labiau ieškotume Jo ir Jo malonės. Jis pažadėjo, kad tie, kurie prašo, gaus, ieškantys ras ir beldžiantiems bus atidaryta. Juo labiau ieškome, juo daugiau randame. Tad niekada nepavarkime klausinėti! Niekada nepaliaukime tikėjęsi daugiau iš Viešpaties!
Viešpatie, padėk man šiandien Tavęs ieškoti.Apd 6, 8–15; Ps 119, 23–24. 26–27. 29–30
Antradienis, gegužės 6
Jn 6, 30–35
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos (Jn 6, 32).
Per šį pokalbį Jėzus tikriausiai ne kartą atsiduso. „Kokį ženklą padarysi?“ – klausia žmonės. Negi jie pamiršo, kad Jis pamaitino net penkis tūkstančius kalvos atšlainėje? Jie su ilgesiu prisiminė, kad kai jų protėviai klaidžiojo dykumoje, kaip atsakas į Mozės maldas iš dangaus krito mana. O skausmą ir neviltį, ilgas klajones dykumoje ir Dievo nuovylį dėl menko jų tikėjimo ir pasitikėjimo patogiai pamiršo.
Ir štai Jėzus, regis, sako: „Pakilkite! Sugrįžkite į dabartį! Dievas jus maitina dabar.“
Visiems mums gali kilti pagunda susižavėjus žvelgti tik į tai, ką Dievas mūsų labui nuveikė praeityje, ir pamiršti, ką Jis daro dabar! Prisimename, kaip Dievas mus atvedė į Bažnyčią, kaip Jis išgydė žmogų, už kurį meldėmės, padėjo susirasti naują darbą, padėjo susipažinti su būsimu vyru ar žmona arba atpažinti pašaukimą būti vienuoliu ar vienuole. Tai įstabios Dievo veikimo istorijos, turinčios laimingą pabaigą.
O ką Dievas mums ir su mumis daro dabar? Ką daro mums, sveikstantiems nusidėjėliams? Galbūt atidengia mūsų nuodėmes? O gal išveda iš patogios erdvės ir suveda su žmonėmis, kurie visiškai kitokie nei mes? Gal Jis pirštu baksnoja į mūsų polinkį apkalbinėti ar kontroliuoti? O gal kviečia gilintis į tas Šventojo Rašto vietas, kurių iki šiol taip ir nesuvokėme? Tokie kvietimai nelengvi. Sunku būti kantriam, sunku nesustoti pusiaukelėje ir nepamesti nebaigto darbo, juolab kai prie jo reikia sugrįžti kasdien, o jo vaisių dar nematome.
Šiandienos skaitinys mums sako, kad nors Jėzaus darbas ant kryžiaus yra atliktas, jis nėra tik praeities įvykis. Jėzus ir dabar kviečia mus ateiti pas Jį: ateiti šiandien ir eiti kasdien. Jis prašo mus pasilikti su Juo, maitintis Juo ir stiprinti savo vienybę su Juo. Jis tiek daug nori mums suteikti! Dar daugiau, nei gavome!
Jis kviečia: „Ateik pas mane. Aš esu Gyvybės Duona. Aš esu Gyvenimo Duona.“
Jėzau, man tereikia Tavęs. Atmerk mano akis, kad regėčiau Tavo galingą artumą savo gyvenimo raizgalynėje.Apd 7, 51 – 8, 1; Ps 31, 3–4. 6–8. 17. 21
Trečiadienis, gegužės 7
Jn 6, 35–40
Tokia mano Tėvo valia (Jn 6, 40).
Po svarbių sporto įvykių daugelis televizijos transliuotojų paprastai kartoja svarbiausias varžybų akimirkas – svarbiausią metimą į krepšį, lemiamą įvartį, gražų šuolį, bėgimo finišą ir panašiai. Įspūdingiausios akimirkos ne tik pakartojamos, bet ir rodomos sulėtintai, todėl sporto aistruoliai gali įsidėmėti įdomias detales, šiaip prasprūstančias pro akis.
Toks pagrindinių varžybų akimirkų pakartojimas šiek tiek primena Velykų laikotarpį, išskleidžiantį prieš mūsų akis Velykų slėpinį ir atkreipiantį mūsų žvilgsnį į esminius šio slėpinio aspektus. Kas gi gali būti didingesnio nei Dievo Sūnaus mirtis ir prisikėlimas, tad tikrai verta įdėmiai jį apmąstyti, tiesiog įsigyventi į jį!
Viena iš svarbiausių Velykų laiko įžvalgų – mes esame sukurti amžinybei. Jėzus mokiniams sakė: „Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 40). Mąstydami apie Dievo valią drauge apmąstome ir savo pašaukimą. Ar aš esu pašauktas kurti šeimą, ar būti vienuoliu arba vienuole? Ar esu šaukiamas vykti į misijas, ar darbuotis savo tėvynėje? Tačiau svarbiausia štai kas – Dievo valia, kad tu su Juo gyventum amžinai.
Ši tiesa pagrindžia visas kitas. Ji neverčia sumišti, nereikia jos nuodugniai apsvarstyti ar dėti pastangas, kad ją permanytum. Tavo Tėvas nori tave nuvesti į Dangų. Jis taip labai to troško, kad net savo vienatinį Sūnų atsiuntė paaukoti savo gyvybės, jog išsipildytų šis Jo troškimas. Dievo valia yra tokia, kad tu niekada nebūtum atskirtas nuo Jo meilės ir artumo. Visa kita tėra detalės. Žinoma, jos svarbios, bet jos niekada neužgoš esminės tiesos – tu esi Dievo akimis brangus. Jokios smulkmenos neužtemdys esminės tiesos: Dievas taip stipriai tave myli, jog trokšta, kad tu su Juo būtum visą amžinybę.
Dievas tiesiog čia ir dabar stojasi tavo pusėn. Jis sako tau: „Nebijok. Aš padėsiu tau įvykdyti tai, ko prašau. Suteiksiu tau visko, ko reikia, kad galėtum amžinai gyventi kartu su manimi.“ Štai Jis ima tave už rankos, ir niekas negali tavęs išplėšti iš Jo. Tu priklausai Jam, o Jis – tau. Amžinai.
Tėve, noriu gyventi su Tavimi visą amžinybę. Stipriai mane laikyk, kad visada būčiau Tavo artume.Apd 8, 1–8; Ps 66, 1–7
Ketvirtadienis, gegužės 8
Jn 6, 44–51
Aš esu gyvybės duona (Jn 6, 48).
Tikriausiai ne vienam iš mūsų pasitaikė laiku nepavalgyti. Ir kaip tada jauteisi? Ar pajutai, kaip kūną apėmė nuovargis, suprastėjo nuotaika, pasidarė sunkiau mąstyti, mintys ėmė pintis? Beje, mokslininkai teigia, kad nereguliariai maitinantis galima prisišaukti menkesnių ar didesnių, trumpalaikių ir netgi ilgalaikių sveikatos bėdų. Dietologai, kalbėdami apie sveiką ir visavertę mitybą, dažniausiai akcentuoja kūno sveikatą, o Jėzus į pirmą vietą iškelia mūsų dvasinę sveikatą. Ji tokia svarbi, kad Jėzus pats mums duoda save kaip mūsų gyvybę palaikančią duoną. Kalbant apie Eucharistijos dovaną gyvybės duonos įvaizdis drauge byloja apie Dievo apsireiškimą mums Kristuje. Izraelitams keliaujant per dykumą į Pažadėtąją žemę Dievas davė jiems manos, kad jie galėtų pramisti. Tačiau mana palaikė tik jų fizinio kūno gyvybę, jų dvasios ji nesustiprino. Šiandienos Evangelijoje Jėzus mums sako, kad Dievas Tėvas atsiuntė Jį kaip maistą, pranokstantį maną. Jėzus, Mesijas, atėjo pamaitinti mūsų dvasios ir nutiesti mums kelio į Dangų. Per Jį mums tapo įmanu amžinai gyventi su Dievu. Jis žada, kad tie, kurie Jį valgo, – visi, kurie priima Jo Apreiškimą, – bus prikelti gyventi amžinai!
Taigi Geroji Naujiena tokia: Eucharistija čia ir dabar Jėzus mums duoda amžinojo gyvenimo maistą. Neturime laukti, kol numirime, kad gyventume amžinai. Jau dabar galime skonėtis Dangaus malone, patikėję savo gyvenimą Viešpačiui ir leisdami Jam kasdien mus pripildyti savo malonės, stiprybės ir išminties. Valgydami Jo Kūną ir gerdami Jo Kraują švenčiame mūsų atpirkimą ir mums dar labiau atsiveria Jo gerumas. Apmąstydami Jo žodžius Šventajame Rašte ir Bažnyčios mokyme patiriame, kad Jis numalšina mūsų alkį ir numaldo mūsų troškulį.
Šiandien drauge su Petru nuolankiai išpažinkime savo tikėjimą: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 68–69).
Viešpatie, tikrai Tu esi Mesijas, duona iš Dangaus. Pripildyk ir atnaujink mane.Apd 8, 26–40; Ps 66, 8–9. 16–17. 20
Penktadienis, gegužės 9
Apd 9, 1–20
Ir bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito. Jis atgavo regėjimą (Apd 9, 18).
Įsivaizduok, gatvėje prasilenki su nepažįstamu žmogumi, bet staiga jis stabteli ir kreipiasi į tave. Iš pradžių pamanai, kad čia koks nors nesusipratimas, ir stengiesi nekreipti dėmesio, bet jis tave pašaukia vardu. Nustebęs atsigręži ir klausi, iš kur jis tave pažįsta. Jis pasako savo vardą. Kažkur girdėtas. Nustebęs įsižiūri į jo veidą ir atpažįsti, kad tai mokyklos laikų draugas. Tos didelės mėlynos akys, kaip galėjai neatpažinti! Tiesiog akimirksniu nepažįstamo pašaliečio veidas virsta brangiu seno draugo veidu. Tau tarsi žvynai nuo akių nukrinta ir atpažįsti, kas tai per žmogus, nors jo išvaizda ir pasikeitusi. Atmintyje iškyla smagūs prisiminimai, o ką tik abejingai žvelgei į šį priešais tave stovintį žmogų.
Šiandienos pirmajame skaitinyje matome du žmones, kurių širdys buvo netikėtai suminkštintos. Pirmasis iš jų buvo Saulius, ik tol degęs kruvina neapykanta krikščionims. Jį Viešpats apakino. O kai nuo akių nukrito žvynai, Sauliaus širdis veikiai atsivėrė tiek Jėzui, tiek Jo sekėjams. Jo gyvenimas visiškai pasikeitė. Iš krikščionių persekiotojo jis virto vienu didžiausių Bažnyčios apaštalų.
Kitas paminėtinas žmogus – Ananijas. Jis bijojo Sauliaus. Žinojo, kad jis suiminėja krikščionis. Nepaisydamas savo baimės, jis narsiai pasikliauja gautuoju Dievo žodžiu ir eina aplankyti Sauliaus. Lukas pateikia jaudinančia įžvalgą, kokie pokyčiai įvyko Ananijo širdyje. Ananijas Saulių pavadino broliu (plg. Apd 9, 17). Ananijo žodžiuose nė nešmėkšteli teisimas, smerkimas ar baimė. Jis taip pat svetingai sutinka Saulių, kaip Jėzus svetingai priima mus. Šiandien pamąstyk apie kurį nors žmogų, kuriam esi abejingas. Nebūtinai tai gatvėje sutiktas praeivis. Galbūt tai bus bendradarbis ar netgi šeimos narys, kuriam pristingi dėmesio. Paieškok kad ir menkos progos ryšiui užmegzti su tuo žmogumi. Ženk mažutį žingsnį ir pamatysi, kur jis tave nuves. Leisk Dievui atitirpinti tavo širdį. Prašyk Jį padėti į kiekvieną žmogų žvelgti kaip į brolį ir seserį Kristuje. Ir visus matyti taip, kaip Jėzus tave mato!
Štai aš, Viešpatie, aklinėju priešais Tave. Atverk man akis, kad išvysčiau kiekvieno šalia esančio žmogaus orumą. Žinau, kad Tu juos myli. Padėk ir man juos mylėti.Ps 117, 1–2; Jn 6, 52–59
Šeštadienis, gegužės 10
Jn 6, 60–69
Viešpatie, pas ką mes eisime?! (Jn 6, 68)
„Mano mieliausioji Margarete, esu silpnas ir trapus, bet Dievo gerumu neabejoju. Jei esu toks įbaugintas, jog man kyla pavojus išsižadėti, prisimenu dėl savo silpno tikėjimo ėmusį skęsti Petrą ir šaukiuosi Kristaus, kaip ir Jis: „Viešpatie, gelbėk mane.“ Viliuosi, kad Jis išties ranką ir paims mane, neleis man skęsti. Bet netgi tada, jei Jis man leistų iki galo atlikti Petro vaidmenį ir Jo išsiginti, viliuosi, kad Jis gailestingai pažvelgs į mane, kaip pažvelgė į Petrą, ir pakels mane išpažinti tiesą… Tad su didžia viltimi ir pasitikėjimu atsiduodu Dievui.“
Tai žodžiai iš šventojo Tomo Moro laiško, rašyto dukteriai. Jame jis apmąsto jo laukiančią mirties bausmę Anglijos karaliaus Henriko VIII įsakymu. Nors Moras gyveno daug vėliau nei šventasis Petras, matyti, kokį didelį įspūdį jam padarė Petro liudijimas.
Simonas Petras buvo ūmus ir kartkartėmis bailus, tačiau negalime nuneigti, kad Jis karštai mylėjo Jėzų. Petro meilę įspūdingai atskleidžia šiandienos Evangelijos skaitinys. Jame Petras tvirtai išpažįsta tikėjimą. Daugelis Jėzaus sekėjų po mokymo apie gyvybės duoną Jį paliko, o Petras pasiliko su Jėzumi. Jis buvo įsitikęs, kad Jėzus yra Mesijas, ir neketino nuo Jo pasitraukti.
Viena vertus, Petras elgėsi logiškai. Kur kitur jis galėjo eiti? Jėzus buvo vienintelis, kurio žodžiai jį jaudino, tad atrodė prasminga pasilikti su Juo, nors Jo mokymą suprato ne iki galo. Kita vertus, Petras kalba remdamasis žmogaus logiką pranokstančiu įsitikinimu. Jo akys atsivėrė, o protas buvo apdovanotas malone. Jis galėjo keliauti namo ir toliau verstis žvejyba, bet apsisprendė viskuo rizikuoti ir susieti savo likimą su Jėzumi.
Ir Tomas Moras, ir Simonas Petras dėl Viešpaties rizikavo viskuo. Jų pavyzdys mus tepaskatina irgi remtis panašiais sumetimais.
Štai aš, Viešpatie. Imk mano gyvenimą ir keisk jį, kad jis vis labiau panašėtų į Tavo. Kur aš galiu eiti?Apd 9, 31–42; Ps 116, 12–17
