Meditacijos
Antradienis, liepos 1
Mt 8, 23–27
Iš pagarbios baimės puolu kniūbsčia Šventykloje, kur tu esi garbinamas (Ps 5, 8).
Šiaurės platumose gyvenantys žmonės žino, kaip pavojinga vaikščioti ant neseniai užšalusio ežero. Nors pakraščiuose ledas būna tvirtas, paėjus tolėliau, galima netikėtai įlūžti. Ten ledas toks trapus, kad neišlaiko net mažo vaiko. Panašiai būna ir pavasarį, kai ledas ima tirpti. Tada irgi reikia būti budriems, nes pašildžius saulei ledas ima plonėti, aižėti… Taigi reikia apdairumo ir budrumo, nesaugu vaikščioti ant ledo, tiesiog naiviai tikintis, kad nieko blogo neįvyks. Tokį budrumą galima pavadinti ir tam tikra baime. Apie ją kalbama šiandienos skaitiniuose.
Pranašas Amosas įspėja izraelitus nesipūsti ir pernelyg nepasitikėti savimi, nors Dievas būtent juos išsirinko iš visų žemės tautų (plg. Am 3, 1–2). Tai, kad jie yra išrinktoji tauta, neatleidžia nuo Dievo įsakmų laikymosi. Izraelitai manė, kad jei aukos aukas ir atliks reikalaujamas apeigas, bus saugūs. Tačiau iš tikrųjų taip manydami jie it išdykę vaikai vaikščiojo po trapų ledą.
Evangelijos skaitinyje pasakojama apie apaštalus audros blaškomoje valtyje. Drauge su jais ir Jėzus. Bet apaštalai vis tiek bijo, jie nežino, ar Jėzus juos apsaugos, nes Jis miega. Taigi matome žmones, stovinčius ant itin tvirto pamato, bet bijančius, kad vis tiek gali nuskęsti. Jėzus apaštalus patikina, kad ir miegodamas Jis yra drauge su jais, ir taip išvaduoja iš baimės.
Tikrasis mūsų pamatas yra Jėzus. Jis yra tvirtas ir patikimas, tvirtesnis net už patį storiausią ledą. Taigi galime kliautis Jo vadovavimu ir globa. Jis tikrai mus išgelbės. Jis niekada mūsų neapvils ir neišduos. Taigi vienintelis būdas lipti ant plono ledo, įsitvėrus Jėzaus rankos, o vietoj lazdos pasiėmus Jo meilę.
Žinoma, lašelis pagarbios baimės pravers, padės išlikti arti Viešpaties. Tačiau pernelyg didelė baimė trukdo pasitikinčiai sekti Viešpačiu.
Viešpatie, parodyk man tas sritis mano gyvenime, kurios yra trapios it plonas ar iškorėjęs ledas! Padėk man išlikti arti Tavęs, kad gebėčiau atsiliepti į Tavo kvietimą draugauti.
Am 3, 1–8; 4, 11–12; Ps 5, 4–8
Trečiadienis, liepos 2
Švč. Mergelė Marija, Krikščioniškų Šeimų Karalienė
Lk 2, 41–51
Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje (Lk 2, 51).
Istorikai teigia, kad senovėje Artimuosiuose Rytuose motinų ryšys su augančiais sūnumis buvo labai glaudus. Galbūt tai paaiškina, kodėl Marija, o ne Juozapas kalbasi su Šventykloje po kelias dienas trukusių nerimastingų ieškojimų atrastu Jėzumi.
Marija, priešingai nei Rebeka, nėra nei valdinga, nei klastinga. Jos priekaištas Jėzui yra labai švelnus. O Jėzaus atsakymas, regis, itin atšiaurus. Jaunuolis drebia į akis: „Kam gi manęs ieškojote?“ Mįslingai nuskamba tolesni Jo žodžiai: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Visa tai vyksta ne slaptoje, o viešumoje, stebint Šventykloje susirinkusiems mokovams.
Kuris tėvas ar motina, senelis ar senelė nepratrūktų tokiomis aplinkybėmis? Užrietei nosį, vyruti! Pamiršai Dievo įsakymą gerbti savo tėvą ir motiną! Iš Luko evangelijos matyti, kad Marija ar Juozapas neatsikirto Jėzui, neėmė bartis, grasinti Jį nubausią, atrodo, kad žinią jie sutiko tykiai, nė garo nenuleido. Marija ne iki galo suvokiamus įvykius apmąstė tyloje ir maldoje (plg. Lk 1, 29; 2, 19. 51).
Netikėtas Marijos atliepas tėvus ir motinas moko, kaip priimti vaikų metamus iššūkius. Žinoma, mūsų vaikai nėra Jėzus. O kai jie elgiasi priešingai, nei mes tikimės ir norime, nebūtinai jie, kaip Jėzus, vykdo Dangaus Tėvo valią. Vaikams neabejotinai reikia tėvų pastabų ir pamokymų, kad jie galėtų tapti vyrais ir moterimis pagal Dievo valią. Bet sykiu jiems reikia erdvės ir laisvės, kad jie galėtų atsiliepti į Viešpaties jiems patikėtą pašaukimą.
Marija nesistengė būti svarbiausia Jėzaus gyvenime. Ji noriai, nepaisydama savo skausmo ar sumišimo, pasitraukdavo nuošalėn. Ji visur palikdavo Jėzui erdvės, pradedant Šventykla, baigiant kryžiumi. Marija yra nuolanki Dievo slėpinio akivaizdoje.
Mokykimės iš jos, ypač jei šeimoje kyla sunkumų, jei tenka kovoti. Stabtelėkime. Visa apmąstykime. Melskimės. Prašykime Dievą išminties ir akylumo, kad pastebėtume Dvasios darbuotę. Didelis ir sunkus darbas užauginti gerus, pamaldžius vaikus. Tačiau šio darbo neturime nudirbti vieni!
Marija, mūsų Motina, Tau pavedu savo šeimą ir visas šeimas, ypač tas, kurios patiria sunkumų.
Iz 61, 9–11; 1 Sam 2, 1. 4–8
Ketvirtadienis, liepos 3
Šv. apaštalas Tomas
Jn 20, 24–29
Jeigu aš nepamatysiu, <…> jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu (Jn 20, 25).
Skaitydamas Evangelijos pasakojimą apie apaštalą Tomą, pabandyk įsivaizduoti save Jo vietoje. Kaip jaustumeisi pasirodžius Jėzui? Be abejo, netektum žado išvydęs Jį gyvą. Žinoma, būtum be galo nustebęs matydamas prisikėlusį, kupiną garbės Viešpatį. Galbūt imtum garbinti Jį žvelgdamas į Jo veidą ir liesdamas Jo žaizdas. Būtum kupinas dėkingumo, suvokęs, kad Jis išgelbėjo pasaulį!
Tačiau jei būtum Tomas, gal šiek tiek pasijuoktum iš savęs! Praleidai su Jėzumi trejus metus, matydavai Jį, gydantį aklus ir luošus, išvarantį demonus, ir netgi matei Jį, prikeliantį mirusį žmogų, regėjai Jį gyvą. Tačiau vis tiek norėjosi įrodymų. Ir štai – Jis stovi prieš tave. Jis tarsi sako tau: „Tomai, tai iš tiesų aš! Pasitikėk manimi. Aš niekada tavęs neapleisiu.“
Sunku įsivaizduoti Tomą, pagaliau išsivadavusį iš abejonių ir atsikračiusį jų. Be to, gana lengva matyti save pirmojoje šio pasakojimo dalyje – ypač, kai jaučiamės įsitempę ir sunerimę. Šio įsitempimo priežastis gali būti sunki liga, finansinės problemos, kokie nors kitokie sunkumai ar net nelaimės, nutikusios artimiems žmonėms. Tuomet gali apnikti abejonės, ar Dievas iš tiesų rengiasi mums padėti. Galbūt net pradedame kaltinti save dėl tikėjimo stokos.
Kai tai nutinka, prisimink apaštalą Tomą. Leisk Jėzui pasakyti tą patį dalyką, kurį Jis pasakė abejojančiam apaštalui: „Pažvelk į mane ir pasitikėk! Tikėk, nors ir negali matyti.“ Gal Jis net paragins tave pasijuokti iš savo bėdų. Jėzus žada, kad jei žengsi bent mažą žingsnelį, visa „su padėka“ atiduodamas Dievui, Jo ramybė, „pranokstanti visokią išmintį“, ateis pas tave (Fil 4, 6–7). Tad, kad ir kokius dalykus tau tektų išgyventi, žvelk į kryžių ir įsisąmonink, kokį darbą Jėzus atliko. Tuomet garbinimo kupina širdimi sušuk: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“
Dėkoju Tau, Jėzau, kad esi su manimi kiekvieną gyvenimo akimirką, tiek gerais, tiek blogais mano gyvenimo laikotarpiais. Šlovinu Tave, Viešpatie, kad esi mano Gelbėtojas!
Ef 2, 19–22; Ps 117, 1–2
Penktadienis, liepos 4
Am 8, 4–6. 9–12
Sunku įsivaizduoti ką nors blogesnio nei Dievo žodžio „badas“. Kas būtų, jei gyventum šalyje, kur būtų uždrausta garbinti Viešpatį, turėti Bibliją ar net ištarti Jėzaus vardą? Šventajame Rašte pasakojama, kad kažkas panašaus atsitiko Šiaurės karalystės izraelitams 721 metais prieš Kristų. Amoso pranašystė iš tiesų išsipildė, kai asirų kariuomenė užgrobė Izraelį ir ištrėmė tautą iš šalies. Istorija atmena daug tikinčiųjų persekiojimų įvairiose šalyse skirtingais laikotarpiais, įskaitant ir dabartinį.
Nors ir labai baisus šis badas, dar blogiau yra neklausyti Dievo, kai Jis kalba, žodžio. Tai buvo pagrindinė tautos, kuriai kalbėjo pranašas Amosas, problema. Jie atlikinėjo apeigas: šventė šabą, kitas šventes, dažnai girdėdavo Dievo žodį. Tačiau net jei jų ausys buvo atviros, širdys – užvertos. Rūpindamiesi savo turtais, jie negalėjo girdėti Dievo kvietimo mylėti vargšus, stokojančius ir atstumtuosius.
Mums irgi gali būti sunku girdėti Viešpaties žodį, nors mums Evangelija kur kas lengviau pasiekiama nei ankstesnėse kultūrose. Pas mus pilna Biblijų, bažnyčių, mokytojų, tačiau tai nereiškia, kad mums lengviau mylėti savo artimą. Susidūrę su savo silpnybėmis, kartais joms pasiduodame sakydami: „Ne šiandien, Viešpatie!“ Tad kaip mums būti tikriems, kad Dievo žodis pasieks mūsų ausis ir širdis?
Daugeliui mūsų atsakymas būtų atsisakyti nereikalingo maisto, išpaikinančio mūsų dvasinį apetitą. Galbūt galėtume bent trumpam išjungti savo kompiuterius ir televizorius arba atsikelti truputį anksčiau, kad Šventasis Raštas įsismelktų į mūsų dvasią. Jei skaitydami kurį nors Šventojo Rašto skyrių skirsime laiko, kad Dievas į mus prakalbtų, galbūt išgirsime ką nors naujo ir įkvepiančio. Juk Dievo žodis yra „gyvas, veiksmingas“ (Žyd 4, 12). Broliai ir seserys, mes negalime būti gyvi vien duona, tad apsispręskime maitintis gyvybę teikiančiu Šventojo Rašto žodžiu!
Viešpatie, šlovinu Tave už Tavo žodį! Padėk man jį vis labiau pamilti ir tesuteikia jis man išminties gyventi Tavo vaiko gyvenimą.
Ps 119, 2. 10. 20. 30. 40. 131; Mt 9, 9–13
Šeštadienis, liepos 5
Am 9, 11–15
Kas čia vyksta? Nuosekliai skaitydamas pranašo Amoso knygą pamatysi, kad joje vaizduojamas skaudžios Izraelio ateities paveikslas. Amoso knygoje aprašomos didžiulės nelaimės, kurias tauta turės iškęsti dėl savo nuodėmingumo. Tad kodėl ši knyga baigiasi taip viltingai? Daugelis Rašto tyrinėtojų mano, kad šios eilutės buvo pridėtos vėliau, kad skaitytojai pernelyg nenusimintų. Kad ir kas jas būtų parašęs – Amosas ar vėlesnis pranašas, jos atskleidžia mums gerai žinomą tiesą apie Dievą. Jų tikslas – ne teisti mus, bet atkurti ir atnaujinti.
Kartkartėmis Biblijoje skaitome, kad Dievo tauta turėjo patirti savo nuodėmių padarinius. Tačiau, kaip ir Amoso laikais, Dievas visada kvietė savo tautą sugrįžti pas Jį. Jis ištrėmė Adomą ir Ievą iš rojaus, tačiau palaimino jų palikuonis. Jis sunaikino pasaulį tvanu, bet vėliau davė ženklą – vaivorykštę. Ji reiškė, kad Dievas daugiau niekada to nedarys. Jis niekada nenustojo mylėti Izraelio ir pasitelkė jį kaip išganymo visai žmonijai įrankį – Jis ir šiandien vykdo šį savo planą!
Kiek kartų galvojai sau: „Niekas negali pakeisti mano padėties! Manyje dabar tokia sumaištis!“ Tačiau šios eilutės sako mums, kad Dievas mūsų niekada nepalieka, todėl ir mes neturėtume pasiduoti ar palikti Jį! Nors ir kiek kartų Šėtonas bandytų atimti mums drąsą, žinome, kad jis meluoja. Žinome, kad jokia nuodėmė nėra didesnė už Jėzaus ant kryžiaus mums išlietą meilę: „Nors <...> esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą. Nors jūsų nuodėmės ir yra raudonos it kraujas, jos gali tapti baltos kaip vilna“ (Iz 1, 17).
Tačiau tai dar ne viskas. Ką Dievas pažadėjo Izraeliui, Jis žada ir mums! Jis nori ne tik ištraukti mus iš bėdos, bet ir atnaujinti, sutvirtinti, išgydyti. Jis nori, kad augtume kaip Jo vaikai, kad galėtume garbinti Jį ir siekti Jo mums numatyto tikslo.
Viešpatie, padėk man aiškiau išvysti tą didžiulę viltį, kuriai mus pašaukei. Suteik malonę visada Tave sekti, net jei suklupsiu ir parkrisiu.
Ps 85, 9–14; Mt 9, 14–17
Sekmadienis, liepos 6
Mt 11, 25–30
Koks nepaprastai stiprus Jėzaus ryšys su Tėvu! Malda Jam buvo veikiau meilės nei galios šaltinis. Joje Jėzus atvėrė savo širdį Tėvui, o Tėvas – Sūnui. Ši ypatinga bendrystė suteikė Jėzui jėgų vykdyti savo misiją. Jei Jėzui malda buvo tokia svarbi, juo svarbesnė ji turėtų būti mums! Pasaulyje, kuris labiau vertina veikimą nei kontempliaciją, kyla pagunda apleisti maldą ir rodyti Dievui savo gerus darbus (ar bent jau geras intencijas), o ne savo širdis. Tačiau ne „išmintingieji ir gudrieji“ ar labai užimti žmonės yra arčiausiai Dievo, bet mažutėliai. Ką maži vaikai duoda savo tėvams? Visiškai nieko! Taip Dievas prašo bendrauti su Juo – tarsi vaikui priimti Jo meilę, išmintį ir apsaugą.
Malda yra svarbiausia mūsų krikščioniškojo gyvenimo dalis, ypač Eucharistija. Tačiau ji remiasi ne tuo, ką mes nuveikėme, bet tuo, ką Jėzus yra padaręs. Per Jį mes galime eiti pas Tėvą (Mt 11, 27)! Dėl Jo aukos šv. Komunijos metu galime priimti Jo Kūną bei Kraują ir išgyventi tikrą bendrystę su Juo ir Jo Tėvu – štai kas yra malda! Atradę šį ryšį suvoksime, kad mums nereikia jaudintis, ar esame pakankamai geri. Kai priimame Jėzaus švelnų jungą, Jis veda mus pas savo Tėvą, todėl atrandame ramybę.
Koks tavo maldos gyvenimas šiandien? Ar gali jį patobulinti? Prašyk Viešpatį parodyti, kas jam trukdo. Tai gali būti nuostata ar požiūris, pavyzdžiui, pernelyg didelis reiklumas sau ir kitiems, baimė, nesaugumas, besaikis prisirišimas prie medžiaginių gėrybių ar tave alinanti priklausomybė. Visa, kas tave vargina ir trukdo su atsidavimu melstis Viešpačiui, atnešk ant kryžiaus ir patirsi laisvę, nes Kristus bus tavo šeimininkas!
Jėzau, dėkoju Tau, kad parodei man kelią pas Tėvą! Noriu nuoširdžiai ir remdamasis tiesa eiti pas Jį. Sudegink viską, kas mane tempia atgal!
Zch 9, 9–10; Ps 145, 1–2. 8–11. 13–14; Rom 8, 9. 11–13
Pirmadienis, liepos 7
Mt 9, 18–26
Tavo tikėjimas išgydė tave (Mt 9, 22).
Nemažai žmonių domisi dailiuoju čiuožimu, tad žino, kokia sudėtinga šios sporto rungties teisėjavimo sistema. Teisėjai skiria balus už kiekvieną techninį pasirodymo elementą, pavyzdžiui, suktuką, šuolį. Atskirai skaičiuojami balai už kompozicijos meniškumą, choreografiją, šokio plastiškumą, ritmiškumą. Visi šie balai sumuojami kompiuteriu. O šis surinkęs duomenis iš skirtingų teisėjų, išveda galutinį rezultatą. Taigi, kaip matome, daug skaičiavimo, daug interpretacijų…
Kai kurie iš mūsų ir Jėzų laiko teisėju, skiriančiu balus už kiekvieną pavykusį ar nepavykusį veiksmą. Įsivaizduojame, kad Jis skyrė balus valdininkui, kurio dukrelė sirgo, ir sirgusiai kraujoplūdžiu moteriai. Anot mūsų, Jėzus privalėjo atsižvelgti, kokio stiprumo buvo jų tikėjimas, ir skirti jiems gana aukštą balą. Taip būtų išklausęs jų maldas.
Bet evangelistas Matas šią istoriją pasakoja kitaip. Jis nė neužsimena, kad šių dviejų tikėjimas buvo stipresnis nei kitų. Žinoma, jie tikėjo, kad Jėzus jiems padės, bet tikriausiai daugelis minioje tikėjo. Tad kuo tie du žmonės skyrėsi nuo kitų? Savo ryžtu stotis priešais Jėzų arba prisiartinti prie Jo iš nugaros. Valdininkas pertraukė Jėzų, kalbantį žmonėms, o moteris, prasispraudusi pro minią, palietė Jėzaus apsiausto kraštą. Atkreipk dėmesį, kad Jėzus atsiliepė su meile. Jis taip atsiliepdavo į bet kurio žmogaus, atėjusio pas Jį bent su kruopele tikėjimo, prašymą.
Ar tai ne didi žinia? Žinoma, turime tikėti, kad Jėzus gali atlyginti ir atlygins Jo ieškantiems. Bet pas Jėzų gali eiti ir tada, kai jautiesi žuvęs, nieko nevertas, persigandęs, pakrikusiomis mintimis ir jausmais. Tereikia Juo pasitikėti ir prasiskverbti pro savo abejones, kad galėtum Jį susitikti. Galbūt Jis tavęs stebuklingai neišgydys, bet suteiks išlies tau savo atjautos ir gailestingumo, sustiprins tavo tikėjimą. O viso to per akis bet kuriam iššūkiui įveikti!
Viešpatie, neprašau tobulo tikėjimo, tiesiog tikėjimo! Padėk man atrasti drąsos ateiti pas Tave. Šiandien pasitikėsiu Tavimi visur, žinomomis ir nežinomomis aplinkybėmis.
Oz 2, 16–18. 21–22; Ps 145, 2–9
Antradienis, liepos 8
Oz 8, 4–7. 11–13
Ozėjas Šiaurės Izraelio karalystei (753–722 m. pr. Kr.) pranašiškai parodė netikro kulto bergždumą. Ozėjas smerkia Samarijos veršį. Samarija buvo Šiaurės karalystės sostinė. Kartais Biblija, minėdama Samariją, turi galvoje visą Izraelį. Veršis reiškia du auksinius stabus, kuriuos Izraelio karalius Jeroboamas pastatė Betelio ir Dano šventyklose. Jeroboamas skatino žmones aukoti šiems stabams, o pranašas Ozėjas atskleidė šio kulto bergždumą ir nešamą blogį.
Ozėjas tarnavimą stabams sulygino su vėjo sėjimu. Tai visiškas švaistymas. Iš tarnavimo stabams nereikėtų laukti jokio gėrio nė jokių vaisių. Pranašas Ozėjas įspėjo izraelitus, kad jei jie sėja vėją, pjaus Dievo teismo audrą. Išties Ozėjo pranašystės išsipildė. 722 m. pr. Kristų šiaurinę Izraelio karalystę sugriovė įsiveržę asirai. Daugelis žmonių pateko vergovėn.
Žemdirbystės terminais Ozėjas atskleidžia esminę Dievo karalystės tiesą – pjausime tai, ką sėjame. Tai patvirtina ir kitos Šventojo Rašto vietos. „Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. <…> kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą“, – rašo apaštalas Paulius Laiške galatams (Gal 6, 7–8). Jei sėjame gerą sėklą į našią dirvą, laimėsime gausių Dvasios vaisių, o jei sėkla prasta ir dirva neįdirbta, mūsų pastangos bus veltui. Laimėsime tik pragaištį ir bėdas.
Ką ir kur mes sėjame šiandien? Ką pjauname? Ar tikite, kad Viešpats jums trokšta tiktai gero? Kuo gausiau sėsite gailestingumą, tuo apsčiau pjausite meilę ir ramybę. Jei sėsite į dvasinio gyvenimo dirvą, Jėzus veiks jūsų gyvenime. Juo gausiau sėsite šioje dirvoje, juo artimesnis jums taps Jėzus, juo geriau atpažinsite Jo darbus savo gyvenime. Jau šiandien įsipareigokite gyventi Dvasia ir sėti Dvasioje. Tuomet pjausite Jos vaisius.
Šventoji Dvasia, dėkoju Tau, kad gyveni manyje. Padėk man vis labiau gyventi Tavąja galia, kad tapčiau vis panašesnis į Jėzų ir įstengčiau kurti Jo Karalystę – tiesos, ramybės ir meilės Karalystę.
Ps 115, 3–10; Mt 9, 32–38
Trečiadienis, liepos 9
Oz 10, 1–3. 7–8. 12
Ozėjas pranašavo pakiliu Šiaurės Izraelio karalystei laikotarpiu. Tauta ėmė atsigauti po alinančio karo su Asirija ir naudodamasi taikiu laikotarpiu, sėjo ir ėmė didžiulį derlių. Tačiau užuot dėkoję Dievui už atsigavimą ir sėkmę, izraelitai pradėjo melstis svetimiems dievams bei statyti šventuosius stulpus pagonių dievui Baalui (plg. Oz 10, 2). Jie atstūmė Dievo ištikimą meilę pasirinkdami sekti Kanaano derlingumo dievus. Nepaisydama ištikimybės tikrajam Dievui, tauta pasmerkė save moraliniam ir dvasiniam sugedimui.
Nenuostabu, kad Dievo atliepas į tai labai smarkus! Juk Jis nuolat rūpinosi savo tauta ir gausiai laimino ją tiek dvasiniais, tiek medžiaginiais dalykais. Jis išlaisvino izraelitus nuo daug stipresnių priešų. O kaip jie į tai atsiliepė? Garbindami svetimus dievus ir leisdami nuodėmingoms mintims bei troškimams juos užvaldyti. Ozėjas tai taip apibūdina: „Efraimas pats maišosi su tautomis <...> Svetimieji ryja jo jėgas, bet jis to nežino <...> Efraimas tapo kaip balandis, suviliotas ir nesupratingas; jie šaukiasi Egipto, jie eina į Asiriją (Oz 7, 8–9. 11).
Turbūt ir mes ne kartą elgėmės kaip tie izraelitai pamiršdami, kas yra mūsų visokio gėrio šaltinis? Ko gero, ne kartą leidomės pasaulio įtikinami, kad jo siūlomomis priemonėmis gali būti patenkinti visi mūsų troškimai ir užtikrintas saugumas. O išgiję iš sunkios ligos, ar nepriskiriame visų nuopelnų gydytojui ar vaistams? Žinoma, gydytojai bei medicinos priemonės yra geri dalykai, tačiau jie turi galią ir yra naudingi tik dėl to, kad Dievas jiems ją suteikė. Iš tiesų visi geri dalykai ateina iš mus mylinčio ir mums gero trokštančio Dievo. Visi jie skirti, kad su nuoširdžiu dėkingumu, meile ir pasitikėjimu artintumės prie Jo. Visi mums nutikę geri dalykai primena, kad Jėzaus sekimas – vertingiausias ir labiausiai į pilnatvę vedantis gyvenimo būdas.
Tėve, atleisk man, kad ne visuomet pastebėjau Tavo man liejamas malones. Atiduodu save, Viešpatie, į Tavo rankas. Padėk man atpažinti Tave visame, ką šiandien darysiu ar patirsiu.
Ps 105, 2–7; Mt 10, 1–7
Ketvirtadienis, liepos 10
Oz 11, 1–4. 8–9
Mano gailestingumas tau yra per stiprus! (Oz 11, 8)
Pasak tradicijos, žmonės būriais vykdavo į Patmo salą drauge su šventuoju Jonu švęsti sekmadienio Eucharistijos. Jono gyvenimas jau ėjo į pabaigą, jis buvo senas, silpnos sveikatos, bet neatsisakydavo kas sekmadienį susitikti su žmonėmis. Jis visąlaik jiems kartodavo tuos pačius žodžius: „Vaikeliai, Dievas jus myli. Mylėkite Jį ir vieni kitus.“ Jis tik tiek tepasakydavo, bet žmonės vis tiek pas jį plūsdavo. Paklaustas, kodėl vis kartoja tą pačią žinią, atsakė: „Juk Mokytojas tai vis sakydavo.“
Skaitant šiandienos pirmąjį skaitinį, regis, kad pranašas Ozėjas irgi sako tą patį dalyką, tik kiek kitokiais žodžiais! Kalbėdamas Viešpaties vardu pranašas išskaičiuoja Izraelio neištikimybes ir nuodėmes, o toliau sako, kad Dievas vis tiek niekada nepaliaus mylėjęs savo tautos. Pranašas jaudinančiai atskleidžia, kad Dievo meilė yra amžina, stipri, besąlygiška ir nekintanti. Dievo meilę, išlietą žmonėms, vadiname Jo gailestingumu.
Kaip ir šventasis Jonas, Ozėjas troško, kad Jo tauta patirtų Dievo gailestingumą, ne tik būtų girdėjusi apie jį. Tai skamba taip pagaviai. Bet, pasak popiežiaus Pranciškaus, „Nelengva pasitikėti Dievo gailestingumu, nes jo gelmė pranoksta bet kokį suvokimą. Tačiau privalome pasitikėti!“ „Tėve, jei pamatytum, koks mano gyvenimas, nelieptum man pasitikėti!“ „Kodėl turėčiau pasitikėti?“ „Aš esu didelis nusidėjėlis!“ Juo geriau! Eik pas Jėzų. Jam patinka, kai atveri savo širdį ir visa išsakai. Jis tau atleidžia, tave pabučiuoja, apkabina ir paprasčiausiai sako: „Nė aš tavęs nepasmerksiu; eik ir daugiau nebenusidėk.“ Tai vienintelis Jo patarimas.
Prisiminkime Jėzaus apsireiškimus seseriai Faustinai, lenkei vienuolei, gyvenusiai prieš Antrąjį pasaulinį karą: „Aš esu pati meilė. Iš mano širdies trykšta didžiulis gailestingumas sieloms, ypač vargšų nusidėjėlių. Tegu nė vienas nesibaimina artintis prie manęs, nors jo nuodėmės būtų baisios. Mano gailestingumas didesnis už visas jūsų nuodėmes.“
Dievas tave myli. Tikėk tuo! Nesvarbu, ką tu padarei, nesvarbu, ką kitas tau padarė, Dievas tavęs neatstūmė ir neatmetė. Leisk Jam parodyti savo meilę. Leisk Jam vis kartoti: „Myliu tave. Mylėk mane ir mylėkite vieni kitus. Aš myliu jus!“
Tėve, ir aš Tave myliu!
Ps 80, 2–3. 15–16; Mt 10, 7–15
