NELYGSTAMAS LOBIS
Stiprios draugystės žymės
Keliaujantiems gruoblėtu ir slidžiu keliu tenka įsitverti vienas kito rankos, kad būtų saugiau, o lygiu keliu einantiems to nereikia (Šv. Pranciškus Salezas. Įvadas į maldingąjį gyvenimą, 3. 19).
Šv. Pranciškus Salezas šiuos žodžius parašė maždaug prieš keturis šimtus metų, bet jie tinka ir mums šiandien. Esame krikščionys, tad žinome, kad meilė – esminė Evangelijos žinia. Tai meilė paskatino Tėvą atsiųsti Jėzų į žemę. Iš meilės Jėzus prisiėmė kryžių, kad mus atpirktų. Būtent Dievo meilės mus pripildo Sekminių sekmadienį ant mūsų nužengusi Šventoji Dvasia.
Istorija tuo nesibaigia. Dievo meilę, liejamą per Dvasią, patiria ne tik paskiri žmonės. Dvasiai nužengus ant pirmųjų mokinių, jie tarsi kokios nuojautos skatinami ėmė laikyti vieni kitus broliais ir seserimis Viešpatyje: „Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visų žmonių mylimi“ (Apd 2, 46–47).
Jei pirmieji tikintieji gebėjo rinktis draugėn ir maldingai paremti vieni kitus, kodėl mes negalime? Kas mums trukdo susieiti parapijose ir drauge kurti dalijimosi gyvenimu, draugystės ir Dievo meilės aplinką?
Šiame straipsnelyje pažvelgsime į kai kuriuos Biblijos pasakojimus apie draugystę, pasvarstysime, ko galime iš jų pasimokyti. Skaitydami apie tikinčiųjų tarpusavio meilę melskime Dvasios mus vesti pas žmones, su kuriais galėtume dalytis savo tikėjimu. Dievas išties nori, kad santykiai su kitais būtų mūsų paveldo Jo Sūnuje dalis.
Jonatanas ir Dovydas. Skirtingų motinų pagimdyti broliai
Dovydas karaliaus Sauliaus dvare išsiskyrė ne tik savo jaunumu, bet ir tuo, kad įveikė filistiną galiūną Galijotą. Nuo to laiko daugybe pergalių prieš filistinus Dovydas laimėjo izraeliečių širdis ir parodė, kad Dievas yra su juo. Po visą Izraelį skambėjo: „Saulius užmušė savo tūkstančius, o Dovydas savo dešimtis tūkstančių!“ (1 Sam 18, 7; 21, 12; 29, 5). Dovydui tapus tokiu didvyriu, kiekvienas tikėjosi, kad jis būsiantis Sauliaus šeimos narys ir paveldėsiantis karalystę.
Visi to tikėjosi, išskyrus Saulių. Sauliaus širdis linko į savo sūnų Jonataną. Jis tikėjosi jį būsiant karaliumi, tad nusprendė laikyti Dovydą atstu. Ne kartą Saulius Dovydą netgi mėgino nužudyti.
Tokiomis aplinkybėmis, tikėtina, Jonatanas turėjo palaikyti tėvo pusę ir stengtis visaip mažinti pasitikėjimą Dovydu. Bet įvyko priešingai. Tarp šių jaunuolių užsimezgė stipri draugystė, jos negalėjo įveikti net Sauliaus mėginimai vieną iš jų nužudyti. Jie tapo tokie artimi, kad „Jonatano širdis prisirišo prie Dovydo širdies. Jonatanas pamilo jį kaip save patį“ (1 Sam 18, 1).
Jonatanas atpažino veikiant Dievo ranką Dovydo gyvenime ir matė, kad Dievas būtent jį pasirinko būti naujuoju Izraelio karaliumi. Neturėdamas nė lašelio pavydo ar pykčio Jonatanas iš visų jėgų stengėsi apsaugoti Dovydą nuo savo tėvo. Jis netgi atidavė Dovydui savo kardą, apsiaustą ir skydą – sosto įpėdinio galios simbolius. Jonatanui žuvus mūšyje, Dovydas atskleidė, kokia brangi jam buvo ši draugystė: „Sielvartauju dėl tavęs, mano broli Jonatanai! Be galo brangus man tu buvai, nuostabi man buvo tavo meilė, pranokstanti meilę moters“ (2 Sam 1, 26).
Apmąstymui ir veikimui
Visuomenė dažnai ragina žmones, ypač vyrus, saugoti, tausoti aplinkinius, bet kai broliai Viešpatyje vienas kito reikmes ir rūpesčius laiko svarbesniais nei savo, kaip kad Jonatanas elgėsi su Dovydu, pasauliui liudijama – tikra draugystė įmanoma. Kai artimi draugai gerbia Dievo darbą vienas kitame ir stengiasi išlikti vienybėje, ne tik palytimos žmonių širdys, bet ir statydinama Dievo Karalystė.
Jei norime užmegzti, palaikyti ir ugdytis krikščioniškus santykius, pažvelkime į įvairias mūsų parapijose veikiančias grupes: parapijų atnaujinimo programos „Atgaivink“ grupes, Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje grupeles ar bendruomenes, „Alfa“ programos, Neokatechumenato ar tiesiog Šventojo Rašto studijų grupes. Visos jos skirtos žmonėms, kurių dvasia alksta ir ieško Viešpaties, trokšta vis labiau Jį pažinti. Tad pamėginkime susirasti kokią nors maldos grupelę. Tikėkime, kad dangiškasis mūsų Tėvas nori mums suteikti malonę mylėti taip, kaip Jėzus myli, ir malonę darbuotis drauge su kitais, kad įsiviešpatautų Jo Karalystė.
Ruta ir Naomė. Sandoros ištikimybė
Rutos knygoje pasakojama apie jauną moterį, palikusią savo namus, šeimą, atsisakiusią įprasto gyvenimo būdo dėl ištikimybės našlaujančiai anytai. Po vyro – Naomės sūnaus – mirties Ruta galėjo pasilikti Moabe ir susirasti kitą vyrą, kuris priklausytų tai pačiai tautai, kaip ir ji. Tačiau ji nusprendė pasilikti su Naome ir pasirūpinti šia garbaus amžiaus moterimi.
Naomei stengiantis Rutą įtikinti verčiau rinktis saugesnį gyvenimą Moabe, Ruta jai atsakė žodžiais, labai panašiais į santuokos priesaiką: „kur eisi tu, tenai eisiu ir aš, kur būsi tu, tenai būsiu ir aš! Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas bus mano Dievas! Kur mirsi tu, tenai mirsiu ir aš ir ten būsiu palaidota“ (Rut 1, 16–17).
Ką Naomė galėjo pasiūlyti Rutai? Ji pati pripažino, kad nieko neišgali duoti savo marčiai. Bet Ruta nė nesitikėjo kokios nors naudos iš Naomės. Ji į ją žvelgė kaip į stokojančią bičiulę, kuriai reikia pagalbos. Tad ji drauge su Naome grįžo į Betliejų ir ėmėsi sunkaus darbo, kad abidvi pramistų.
Sunkiai plušanti ir Naome nesavanaudiškai besirūpinanti Ruta patraukė Boazo, tolimo turtingo giminaičio, dėmesį. Boazas pamilo Rutą ir paėmė ją į žmonas. Pasakojimo pabaigoje vaizduojama Naomė, laikanti ant rankų Rutos naujagimį sūnų ir drauge su Betliejaus moterimis šlovinanti Dievą, kad Jis ja pasirūpino per Rutos meilę ir atsidavimą.
Apmąstymui ir veikimui
Rutos knyga parodo, kad Dievas mus apsčiai laimina, kai rūpinamės savo šeimos nariais, ypač kai globojame nusenusius tėvus, uošvius, anytą ar šešurą. Jie irgi yra mūsų draugai, per kuriuos mus pasiekia Dievo palaiminimai. Kada paskutinį kartą dėkojai savo tėvams už visa gera, ką jie padarė tau? Gal derėtų nupirkti dovanėlę tetai ar dėdei, o gal derėtų parašyti šiltą laiškelį uošvei ar šešurui? Paprasti, meile ir švelnumu dvelkiantys poelgiai parodo, kad nepamiršome savo artimųjų ar giminių. Taip pagerbiame juos ir pasitarnaujame jų labui kaip Dievo meilės įrankiai.
Atmink, Jėzus nesiekia kokios nors naudos iš tavęs. (Tiesą sakant, Jam jokios naudos iš mūsų!) Jis lieka su tavimi, nes tiesiog myli tave. Tad rūpindamasis savo nusenusiais tėvais ar giminaičiais ir tu nesitikėk ko nors naudingo sau pešti. Juk žinome, kad jie nusipelnė mūsų pagarbos, meilės ir atsidavimo. O jeigu jie jau iškeliavo pas Viešpatį, pagerbk juos melsdamasis už juos ir išlaikydamas gyvą jų atminimą.
Paulius ir Timotiejus. Dievo Karalystės statydinimas drauge
Timotiejus buvo vienas pirmųjų mokinių Listros mieste, esančiame dabartinėje pietų centrinėje Turkijoje. Paulius lankydamasis Listroje susitiko Timotiejų. Jį sužavėjo šio jauno žmogaus tikėjimas, tad Paulius Timotiejų pakvietė dėtis prie jo ir drauge vykti į misijas. Korinte ir Efeze jiedu darbavosi drauge, skelbė Evangeliją ir statydino Bažnyčią. Vėliau kaip Pauliaus pasiuntinys Timotiejus vyko į Makedoniją, Tesaloniką ir Filipus drąsinti krikščionių, numaldyti ginčų ir išspręsti nesutarimų.
Timotiejus tapo vienu iš patikimiausių Pauliaus bendradarbių ir artimiausių brolių. Pristatydamas jį filipiečiams Paulius rašė: „Mat neturiu kito pasiuntinio, kuris taip nuoširdžiai jumis rūpintųsi. Visi kiti ieško ne Kristaus Jėzaus, bet savo naudos. O apie jį [Timotiejų] žinote, kad jis tinkamas, nes Evangelijos labui jis man tarnavo kaip sūnus tėvui“ (Fil 2, 20–22).
Apmąstymui ir veikimui
Ar nori patirti krikščioniškos draugystės palaiminimus? Nežinai, kur rasti krikščionių draugų? Pamėgink įsitraukti į kokią nors veiklą savo parapijoje ar kaimynystėje. Daugelyje parapijų veikia maldos ir tarnystės grupelės, savanoriai patarnauja ligoniams, organizuojamos rekolekcijos ir netgi maldingos kelionės.
Dauguma tų grupelių veikia remdamosi Jėzaus įsakymu tarnauti žmonėms, tad į jų veiklą įsitraukusiems suteikia progų susipažinti su žmonėmis, dalytis tikėjimu su jais ir visiems drauge kurti meilės bendrystę. Atmink, kad Evangelijos labui veikdami drauge, kaip Timotiejus ir Paulius, tampate artimais draugais. Mokytojo–mokinio ryšys ilgainiui išauga į stiprią draugystę, sutvirtintą abipusės pagarbos ir palaikymo.
Šviesa tamsoje
Pasaulyje, vertinančiame savikliovą ir nepriklausomybę, tikinčiųjų tarpusavio meilės liudijimas byloja daug galingiau nei bet koks pamokslavimas. Niekas negeba labiau patraukti, kaip laiko išmėginti santykiai, atrėmę nuodėmės ir pagundų mestus iššūkius, sutvirtinti ilgametės ištikimybės. Šiame pasaulyje tiek daug dalykų yra nepastovūs, yrantys, trapūs, bet Kristaus meile grindžiami santykiai – draugystė, santuoka ar netgi verslo partnerystė – gali tapti stabilumo ir paguodos šaltiniu. Jei Jonatanas gebėjo taip ištikimai mylėti Dovydą, jei Ruta pajėgė įsipareigoti Naomei, jei jaunasis Timotiejus gebėjo būti palaiminimu Pauliui, įsivaizduok, kokia palaima gali būti ir mūsų draugystė!
