ŽODIS tarp mūsų

ŠVENTOJI TERESĖ AVILIETĖ

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2015
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 1
Nedidukė vienuolė, galėjusi ir… įvykdžiusi

Leopold Glueckert O. Carm.

Nedažnai žmogaus gimtadienį švenčiame ištisus metus. Na, bet Teresė Avilietė neeilinis žmogus! Ji ne tik Ispanijos literatūros milžinė, bet ir vienuolinio gyvenimo atnaujintoja, mistikė, dvasinio gyvenimo mokytoja. Mažutė, bet galinga moteris. Teresė darė didžiulę įtaką savo meto Bažnyčiai ir jos įtaka laikui bėgant vis augo. Drauge su šventąja Kotryna 1970 metais ji buvo paskelbta Bažnyčios Mokytoja. Jiedvi buvo pirmosios moterys, pagerbtos šiuo titulu. Teresės Avilietės raštai ir dabar yra labai populiarūs, išversti į kelias dešimtis kalbų. Jos dvasiniai patarimai padėjo nesuskaičiuojamai daugybei žmonių labiau patirti Kristaus meilę ir artumą. Todėl Bažnyčia nusprendė visus metus (nuo 2014-ųjų iki 2015-ųjų spalio 15-osios) iškilmingai švęsti Teresės Avilietės gimimo 500 metų jubiliejų. O mes iš arčiau pažvelkime į šios didžios moters gyvenimą, jos laikus ir mokymą.

Pradžia

Teresė gimė 1515-ųjų kovą, Ispanijos Aukso amžiaus laikais. 1469 metais įvyko karališkosios Elzbietos (Izabelės) Kastilietės ir Ferdinando Aragoniečio tuoktuvės, suvienijusios Ispanijos karalystes į vieną. Šiedu monarchai 1492-aisiais drauge išvijo paskutinį maurą valdytoją. Nuo to laiko jie savo valdose stengėsi kurti krikščionišką karaliją, grindžiamą Evangelijos principais, nuodugniai šalino visas musulmoniškas ir žydiškas religines praktikas.

Tuo metu Kolumbas nukeliavo į Ameriką ir laimingai sugrįžo namo su neregėtais negirdėtais lobiais. Tad tiesiog per kelerius metus Ispanija tapo ir turtinga, ir galinga, visai Europai netveriant iš pavydo.

Labiau nei bet kada Ispanijos visuomenė ėmė peštis dėl garbės vardų, kilmingumą įrodančių titulų, įvairių rangų ir juos atitinkančios visuomeninės padėties. Pavyzdžiui, Teresės senelis atsikėlė iš Toledo į Avilą, kad paslėptų savo žydišką kilmę ir kad neišaiškėtų tai, jog jis visai neseniai nelabai skaidriais būdais tapo kilminguoju. Taigi Teresės šeimai teko saugoti tamsią paslaptį, kuri taip ir neleido laisviau pasidžiaugti nauja padėtimi visuomenėje. Teresė, būdama dar visai jaunutė, jau susidūrė su subtiliai rodoma panieka jai, kaip esančiai neva žemesnės kilmės, tad jai teko visada ir visur būti pasirengusiai įrodyti savo vertumą. Teresės ryžtingumas ir karštumas vėliau pravertė kovojant, kad būtų leista atnaujinti vienuolinį gyvenimą ir įdiegti iš pažiūros neįprastus, netgi stebinančius maldos metodus.

Nuo troškimo būti kankine iki vienuolės

Turint galvoje to meto Ispanijoje vyravusį karštą religingumą ir Teresės šeimos troškimą žūtbūt būti katalikais, nenuostabu, jog Teresė augo vis labiau jausdama ir įsisąmonindama, kad ji priklauso Bažnyčiai, yra jos dukra. Vos užkabinusi septynerius metus ji su broliais apsisprendė tapti kankine ir keliauti į maurų kraštą pralieti kraujo. Laimė, kad jiems nepavyko toli nukeliauti, nes jaunuosius pasiryžėlius sustabdė jų dėdė ir sugrąžino namo. Teresė su broliais mėgo žaisti atsiskyrėlius, pasišalinusius iš netobulo pasaulio ir atsidėjusius nepaliaujamai maldai ir vienatvei.

Kai Teresė buvo keturiolikos metų, mirė jos mama, drauge baigėsi ir mergaitės nerūpestinga vaikystė. Trumpai pasimokiusi pas seseris augustinijones, Teresė susidomėjo vienuoliniu gyvenimu, bet dėl gležnos sveikatos teko atidėti tolesnius planus. Vos sulaukusi dvidešimties ji apsisprendė stoti į karmeličių Įsikūnijimo vienuolyną jos gimtajame mieste.

Įsikūnijimo vienuolynas buvo labai didelis, jame gyveno netgi pernelyg daug vienuolių. Nors tai buvo padori vieta, bet gyventi maldos gyvenimą ir laikytis regulos tokioje vietoje buvo gana sunku, juolab kad nemažai moterų neturėjo jokio polinkio į vienuolinį pašaukimą. Kai kuriais atvejais netekėjusių moterų iš kilmingų šeimų būdavo paprasčiausiai atsikratoma, apgyvendinant jas vienuolyno bendruomenėje, o vienuolynui už tokią globą įteikiant labai didelę auką. Čia tokios moterys toliau sau laisvai gyvendavo su savo tarnais ir virėjais, jas lankydavo gausybė visokiausių pažįstamų. Sunku net įsivaizduoti, kad tokioje aplinkoje galėtų tarpti nuoširdi malda ir kontempliacija.

Tačiau nepaisant šių sunkumų Teresė nugyveno dvidešimt metų kaip sąžiningai besilaikanti regulos vienuolė. Ji gilinosi į karmelitiškuosius idealus, mokėsi tylos ir vienumos, kaip senųjų laikų eremitai dieną naktį mąstydama Viešpaties Įstatymą. Nors jos sveikata nebuvo labai stipri, kitos bendruomenės narės laikė ją tvirta ir patikima.

Dvasinis supurtymas

Teresės gyvenime visa pasikeitė 1557-aisiais, kai ji patyrė, ką Jėzus iškentėjo dėl jos. Kartą pažvelgusi į įtaigų žaizdoto Kristus atvaizdą, ji sugrudo iki ašarų, ėmė atgailauti dėl savo drungno gyvenimo. Paplūdusi ašaromis Teresė iki širdies gelmių graudinosi dėl kenčiančio Jėzaus vienišumo ir apleidimo. Matydama kenčiantį Jėzų ji prašė paimti ir ją drauge kentėti. Nuo tos akimirkos Teresė gyveno vis gilesne vienybe su Dievu, pasireiškusia nuolatine malda pokalbiu, taip pat mistinėmis ekstazėmis.

Naujas ryšys su Jėzumi paskatino Teresę darbuotis atnaujinant Karmelitų ordiną. Pokalbis su Jėzumi ją guosdavo, kai ji jausdavosi apleista, nesuprasta ar atmesta. Tas ryšys su Viešpačiu yra pagrindinė jos raštų ir dvasinių patarimų tema. Teresės patirtis buvo tokia pribloškianti, kad ji suvokė, jog negali jos pasilaikyti tik sau, juk tai reikšminga ir svarbu visiems. Kiekvienas žmogus turėtų išmokti maldos, kuri yra pokalbis su Dievu.

Patyrusi dvasinį supurtymą Teresė ėmė kūrybingai mąstyti, kaip atnaujinti gyvenimą savo vienuolyne. Neišleisdama iš akių pamatinių Karmelio regulos principų, ji ėmėsi ieškoti naujų, vaisingesnių būdų, kaip įgyventi Regulą. Pamėgino įsteigti nedidelę bendruomenę, kurioje seserys galėtų puoselėti meile grindžiamus tarpusavio santykius. Gerai numanydama, kaip nuodija santykius titulai ir išskirtinė padėtis, Teresė pasiūlė seserims atsisakyti šeimos vardo ir priimti vienuolinį vardą, taip pat kuo paprasčiau rengtis ir avėti. Seserų kasdienė veikla turėjo būti drausminga ir paprasta, pirmiausia sutelkta į maldą. O pirmučiausia bendruomenė turėjo būti laiminga vieta. Tik tada seserys iš tiesų supras, kas ji yra.

Gavusi karmelitų provincijolo leidimą, Teresė 1562 metais įsteigė mažą Šventojo Juozapo vienuolyną. Jai dar reikėjo suderinti kai kuriuos dalykus dėl naujųjų namų, bet iš esmės ji džiaugėsi, kad čia bus galima melstis tokia pačia malda, kokios galią ji patyrė. Daugelis ankstesniųjų reformų nepavyko, nes būdavo susitelkiama į regulos detales, o ne į esminį dvasingumą. O Teresei pavyko, nes ji atkakliai teigė, kad būtent malda yra svarbiau nei visa kita. Ir tai buvo veiksminga! Vienuolės prašėsi priimamos į jos laimingą bendruomenę. Iš tiesų Teresės įsteigtosios naujos bendruomenės niekada nestokojo kandidačių – užsidegusios būsimos naujokės vis stovėdavo ant jos vienuolyno slenksčio, prašydamosi priimamos.

1567 metais generalinis karmelitų prioras Giovannis Battista Rossis aplankė Avilą ir jam nepaprastai patiko tai, ką pamatė. Jis sakė Teresei, kad ji galėtų steigti tiek naujų vienuolynų, kiek rastų juose norinčių gyventi seserų. Bendruomenėms akivaizdžiai reikėjo kapelionų ir dvasios vadovų, todėl prioras pavedė Teresei steigti ir brolių, norinčių vadovautis jos reformos gairėmis, bendruomenes. Nuo tada per penkiolika metų Teresė įsteigė šešiolika reformuotųjų moterų bendruomenių ir kelias vyrų.

Vaisinga įtampa

Sakoma, kad pats grėsmingiausias bet kokiai žmogiškajai institucijai laikas, kai ji mėgina reformuotis. Ispanijos karmelitų atveju grėsmė kilo iš kai kurių bendruomenės narių nenoro prisiimti griežtesnį gyvenimo būdą. Bet visa tai dar labiau sukomplikavo turintys gerų ketinimų pašaliečiai, piršę savo mintis, kaip reikėtų pertvarkyti jau gyvuojančias bendruomenes. Jie savo mintis atkakliai bruko, nors nė nesuvokė karmelitiškosios gyvensenos. Tarp tų pašaliečių paminėtinas karalius Pilypas II, vyskupai, popiežiaus nuncijus ir trys popiežiai. Baigėsi tuo, kad puikų Teresės įdiegtą atnaujinimą apkartino žmogiškasis smulkmeniškumas, puikybė ir politiniai vaidai.

Galop Teresei matant, kad neišeina darniai sugyventi turintiems skirtingą požiūrį į Karmelio regulą, nebeliko daugiau ką daryti, kaip savo bendruomenes išskirti į atskirą provinciją, tapusią žinomą basųjų karmelitų vardu.

Po ypač karšto ginčo 1575-aisiais Rossis ir generalinė taryba patarė Teresei susilaikyti nuo kelionių reformavimo tikslais ir kurį laiką apsistoti viename vienuolyne. Tai nebuvo lengva tokiai veikliai asmenybei kaip Teresė, bet ji tą laiką išnaudojo rašydama vieną iš savo veikalų. Ji buvo apimta kūrybinės liepsnos. Teresė jau buvo pabaigusi savo autobiografiją ir Tobulumo kelią, knygą apie maldą. Ir dabar ji rašė savo šedevrą – Vidinę pilį, taip pat Steigimų knygą, kurioje nuodugniai papasakojo apie reformą.

Po ketverių tylių metų Teresė atnaujino savo keliones. Ji jautėsi pamažu silpstanti, bet atsisakė paliauti darbavusis. Galiausiai išsekusią ją sugriebė liga. Teresė mirė vėlų 1582 metų spalio 4 dienos vakarą. Nuo tos dienos įsigaliojo popiežiaus Grigaliaus XIII kalendoriaus reforma, tad kita diena buvo ne spalio 5-oji, o 15-oji. Kaip tik šią dieną mes ir minime šventąją Teresę. Taigi net mirdama ši garbioji moteris pralenkė savo laiką!

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2024 m. KOVO–BALANDŽIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių!