ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2015
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Meditacijos

Sekmadienis, kovo 1

Mk 9, 2–10

Jis atsimainė jų akivaizdoje (Mk 9, 2).

Ar kada nors savęs klausei, kodėl Jėzus atsimainė? Juk Jis niekada neskelbė atsimainysiąs. Apaštalai to nė nesitikėjo. Šis įvykis niekada nepasikartojo. Tad kodėl Jis atsimainė? Pažvelkime plačiau.

Tą pačią dieną, kai pašaukė mokinius, Jėzus jiems atskleidė atėjęs iš Dievo. Jis jų akivaizdoje padarė daugybę stebuklų. Mokė su valdžia ir galia. Apreiškė Dievo gailestingumą ir atlaidumą. Kai paklausė jų: „O jūs kuo mane laikote?“, Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“ (Mk 8, 29).

Tai lūžio akimirka. Mokiniai įtikėjo Jėzų, bet jų tikėjimui dar reikėjo augti. Jie dar nesuvokė, koks Mesijas yra Jėzus. Jie nesuprato, kad Jis turės mirti ir kad jie irgi turės prisiimti kryžių (plg. Mk 8, 31–35).

Tad atsimainymas įrodė, kad Jėzus buvo ne tik pateptasis Dievo pranašas. Jis buvo paties Dievo Sūnus! Atsimainymas atskleidė, kad nors Jėzus turėjo mirti, Jis prisikels gyvenimui šlovėje!

Dievas atmainė Jėzų drauge sustiprindamas mokinius (ir mus visus). Taigi tai ir padrąsinimo valanda prieš prasidedant jų kelionei į Jeruzalę – nukryžiavimo vietą. Tačiau pirmiausia atsimainymas leidžia mums pažvelgti į garbę, kuri Jėzų gaubė prieš ateinant į žemę, į garbę, kuri Jį supa sėdintį dangiškajame soste. O visų pirma atsimainymas yra pažadas mums. Jis apreiškia tą garbę, kuri laukia kiekvieno iš mūsų gyvenimo pabaigoje, jei liksime ištikimi Viešpačiui.

Mes dar tobulėjame. Bet jau esame atgimę per Krikštą. Ir dabar diena iš dienos vis atsimainome, vis didėja mūsų garbingumas. Tad priimkime Jėzaus kvietimą. Iš visos širdies sekime Jį ir pamatysime, kaip Jis mus perkeis (plg. 2 Kor 3, 18).

Štai aš, Viešpatie, pasirengęs vykdyti Tavo valią. Pripildyk mane malonės. Leisk patirti Tavo perkeičiančią galybę.

Pr 22, 1–2. 9. 10–13. 15–18; Ps 116, 10. 15–19; Rom 8, 31–34


Pirmadienis, kovo 2

Lk 6, 36–38

Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta (Lk 6, 38).

Bengalų poetas Rabindranatas Tagorė sukūrė poetišką pasakojimą apie elgetą, tarsi iliustruojantį šiandienos skaitinį.

„Elgetaudamas ėjau nuo durų prie durų kaimo keliu, kai iš tolo pamačiau aukso karietą. Tai buvo karaliaus sūnaus karieta. Pagalvojau: „Tai pati didžiausia mano gyvenime proga!“ ir atsisėdęs plačiai atidariau savo krepšį, manydamas, kad net neprašęs gausiu išmaldą, būsiu dosniai apipiltas gėrybėmis. Bet kaip nustebau, kai priartėjusi karieta sustojo, karaliaus sūnus išlipo ir, ištiesęs man ranką, tarė: „Ką man duosi?“ Toks buvo karališkas mostas, tu ištiesei savo ranką!.. Sumišęs ir dvejodamas radau krepšyje ryžių grūdelį, vieną, patį mažiausią, ir padaviau jam. Kaip nustebau vakare, kai besikuisdamas savo krepšyje radau mažą aukso grūdelį! Karčiai raudojau, kad neturėjau drąsos jam daugiau duoti.“

Elgeta apraudojo savo baimę, siauraširdiškumą, nes pamatė, kokią progą praleido. Už dosnumą būtų buvę dosniai atlyginta.

Paprastai dosnumą įspraudžiame į rėmus. Mąstome: laiko turime nedaug, pinigų mažai, reikia saugotis ir būti budriam. Tačiau Dievas vis tiek mus prašo plačiai atverti širdis artimui. Jis nori, kad palaiminimus, gautus iš Jo, su Jo dosnumu atiduotume kitiems. Kitaip tariant, būkime dosnūs, nes Jis mums dosnus. Dievas sako, kad jei duosime tik truputį, gausime irgi tik truputėlį. O jei atiduosime visa, ką turime, Dievas mus sklidinai apdovanos. Mūsų Dievui tikrai nestinga dosnumo!

Pamąstyk. Gal Dievas kantriai laukia, kol paduosi sriubos lėkštę išalkusiam ar aplankysi vienišą žmogų? Mažais, bet iš dosnios širdies plaukiančiais darbeliais mes sekame Jėzų, kuris nieko nepagailėjo savo Tėvui ir nieko nepagaili mums.

Įsivaizduok, kaip nustebsi gyvenimo kelionės pabaigoje išvydęs, kaip dosniai Dievas tau atlygino už tavo mažas aukeles. Ir dar pamėgink įsivaizduoti, kokį atlygį būtum gavęs, jei būtum buvęs dar dosnenis.

Tėve, Tavo gailestingumo stebuklas teatveria mano širdį, kad priimčiau visa, ką Tu nori man duoti.

Dan 9, 4–10; Ps 79, 8–9. 11. 13


Antradienis, kovo 3

Iz 1, 10. 16–20

Viešpats sako: eikit šen, drauge pasvarstykime (Iz 1, 18).

Žvelgdamas į Jeruzalės žmones Dievas matė maištingumą, neteisybę, kietaširdiškumą ir iš to kylantį vienišumą. Sujaudintas to, ką mato, Dievas pašaukė pranašą Izaiją, kad jis išsakytų Jo širdies skausmą: „Eikit šen, drauge pasvarstykime!“ Ateikite, – Jis kvietė, – ir būsite apvalyti, ateikite ir būsite pagydyti, atkurti, išlaisvinti.

Drauge pasvarstykime! Taip buvo sakoma Adomui ir Ievai nusidėjus. Dievas neatidavė jų nuodėmei, bet greitai pažadėjo jiems išganymą. Dievas neatšaukė savo pažado, Jis ir toliau kviečia kenčiančius ir kovojančius, atmetančius Viešpatį ir prieš Jį maištaujančius, vargstančius tremtyje ir vergijoje. Visus Jis kviečia: „Grįžk pas mane, leisk sugriauti mus skiriančias sienas, tau atleisti ir tave numazgoti.“

Ir šiandien Dievo troškimas yra toks pat! Net nereikia laukti ypatingos progos susitaikyti su Viešpačiu – galite kasdien ateiti pas Jį sakydami: „drauge pasvarstykime“. Tereikia kas vakarą skirti šiek tiek laiko praėjusiai dienai peržvelgti ir prašyti Viešpaties atleidimo už padarytas nuodėmes. Prieš eidami miegoti apžvelkite tos dienos mintis ir veiksmus, atsiprašykite Viešpaties už paklydimus. Jei išryškėja kas nors rimto, kaip galima greičiau priimkite Atgailos sakramentą. Toks vakarinis „išsivalymas“ yra išlaisvinantis ir netgi galintis padėti geriau išsimiegoti!

Pradėkite dabar – nutildykite širdį ir įsiklausykite. Išgirsite Viešpatį perspėjančiai kviečiant: „Eikit šen, drauge pasvarstykime!“

Manoma, kad gavėnia skirta atsigręžti į Viešpatį per atgailą. Tačiau gavėnia yra ir Dievo atsigręžimas į mus gydančios meilės ir malonės srautu. Tai laikas, kai Dievas daro viską, ką gali, kad tik „drauge pasvarstytume“ ir pasitaisytume. Peržvelgdami savo sąžinę atminkite: Dievas jūsų ieško, kad jūsų gyvenime darytų stebuklus!

Tėve, pagarbiai stebiuosi Tavo noru pasitikti sugrįžtančią savo tautą! Net kai suklumpu, Tu stovi ištiesęs rankas, kviesdamas sugrįžti. Viešpatie, Tavo meilė išties nuostabi!

Ps 50, 8–9. 16–17. 21. 23; Mt 23, 1–12


Trečiadienis, kovo 4

Šventasis Kazimieras, Lietuvos globėjas

Jn 15, 9–17

Viešpats mus visus nuolat kviečia: „Būkit šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2). Štai į kokį šventumą esame kviečiami. Viešpats nesako: „Būkite šventi kaip tas ar anas šventasis“, bet – „būkit šventi kaip aš, Viešpats“. Mes visi pašaukti būti šventi. Maža to – Dievas trokšte trokšta mūsų šventumo.

Jei gyvenimo tikslas – šventumas, tai kaip turėtume jo siekti? Mums reikėtų susitelkti ne ties savo pastangomis ir įsivaizdavimais, bet visa būtimi, visu gyvenimu remtis į Viešpatį Dievą. Jis vienintelis yra iš tiesų šventas ir mūsų šventumo šaltinis. Atminkime mums ištiestą dangiškojo Tėvo ranką: „Eikš, aš Tave padarysiu šventą.“ Anot apaštalo Pauliaus, reikia atsisakyti savo teisumo, ryžtis visko netekti ir siekti teisumo, kylančio iš „tikėjimo Kristumi“ (Fil 3, 9). Taigi siekti šventumo – tai neįsikibti savęs, bet ryžtis peržengti save, tikėjimu atsiverti perkeičiančiai Viešpaties galiai. Tuomet būsime apdovanoti Viešpaties šventumu.

Dievo žodis mus įspėja – kelias į šventumą yra skausmingas. Nesistebėkime, nes tai meilės kelias. Viešpats pirmas mus pamilo ir iš meilės prisiėmė mūsų nuodėmes, kentėjo ir mirė ant kryžiaus. Tad ir mums, jei iš tiesų norime pasiekti šventumą, teks pereiti skausmingą meilės kelią. Kartu su apaštalu Pauliumi trokškime „pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose“ (Fil 3, 10). Būti šventam – tai pirmiausia vienam kitą mylėti, kaip Jėzus Kristus mus mylėjo (plg. Jn 15, 12). Paskutinės vakarienės metu Jėzus sakė mus mylįs taip, kaip Jį myli dangiškasis Tėvas (plg. Jn 15, 9).

Kiekvieną mūsų Tėvas myli tokia pačia meile kaip savo Vienatinį Sūnų! Negi išdrįsime neatsiliepti į visa pranokstančią Dievo meilę mums? Eikš į mylinčio Tėvo glėbį.

Viešpatie, trokštu mylėti. Tu pats būk mano meilė. Noriu būti šventas, kaip Tu esi šventas. Būk mano šventumas. Amen.

Kun 19, 1–2. 17–19; Ps 15, 2–5; Fil 3, 8–14


Ketvirtadienis, kovo 5

Lk 16, 19–31

Šio palyginimo turtuolis turėjo viską: puikių apdarų, nuostabaus maisto ir, tikėtina, paslaugių tarnų, tenkinančių visus jo poreikius. Pasakodamas šią istoriją Jėzus pabrėžė, jog šis žmogus „kasdien ištaigingai puotaudavo“ (Lk 16, 19), tuo Jis norėjo pasakyti, jog tokiam žmogui nieko gyvenime netrūko. Šis vyras buvo toks turtingas ir galingas, jog turbūt turėjo nuosavą Toros ritinį. Būdamas toks pertekęs turtų, išmanydamas Įstatymą, jis niekaip negalėjo pasiteisinti, kodėl visiškai nepaiso elgetos, sėdinčio prie jo vartų. O jis išties visiškai nepaisė šio vargšo, nekreipė į jį nė menkiausio dėmesio.

Turtuolio kaltė buvo ne jo turtas. Jis buvo kaltas, nes tesirūpino savimi ir neleido nei Rašto žodžiams, nei elgetos šauksmui sukrutinti jo širdies. Dievo žodis – tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas – turi galią perverti mūsų širdis ir atverti mums Dievo pažadus, Jo Gerąją Naujieną. Abraomas atsakė turtuoliui, jog jo broliai turėjo „Mozę ir pranašus“, mokiusius juos apie Dievą, Jo įsakymus ir Jo meilę, ir kad to turėjo jų tikėjimui pakakti.

Visas Raštas turi galios mus paliesti ir perkeisti. „Laimingas tas, – sako psalmininkas, – kuris džiaugiasi Viešpaties Įstatymu ir mąsto jį dieną naktį“ (Ps 1, 1–2).

Mūsų dienos užimtos, persunktos rūpinimosi šeimos reikmėmis, darbo reikalais ir tikriausiai nesibaigiančiais namų ruošos darbais. Tai mūsų pareigos. Bet, jei jos virsta vieninteliu mūsų dėmesio centru, gali lengvai užgožti mūsų gyvenime „Lozorius“, ir mes liksime, kaip tas turtuolis, užsiėmę savimi pačiais. Dievas trokšta mums daug daugiau. Jei tik atvertume savo širdis ir atsiduotume Jam, atrastume neišmatuojamus Jo pasaulio lobius, kuriais galėtume ištaigingai maitintis kasdien. Išlikime nuolat atsivėrę, kad gautume juos!

Šventoji Dvasia, duok man atvirą, norinčią mokytis širdį. Galbūt aš būsiu labai užsiėmęs šiandien, bet vis tiek prašau Tave padėti man atiduoti savo laiką ir dėmesį Tau, kad būčiau Tavo žodžio paliestas.

Jer 17, 5–10; Ps 1, 1–4


Penktadienis, kovo 6

Mt 21, 33–43. 45–46

Kodėl Matas įtraukė šį pasakojimą į savo Evangeliją? Tik tam, kad surašytų įvykius, vedusius Jėzų į mirtį? Tiesiog norėdamas pabrėžti, kaip griežtai Jėzus kritikuoja savo priešus? Ar dėl kokios nors kitos priežasties? Pasvarstykime įvykių seką. Jėzui papasakojus šią istoriją, Jo klausytojai entuziastingai atsako į klausimą, ką darys vynuogyno šeimininkas (plg. Mt 21, 41). Tačiau Jėzus savo išvada apstulbina susidomėjusius klausytojus: „Todėl sakau jums: Dievo Karalystė bus iš jūsų atimta“ (Mt 21, 43).

Kaip šį pasakojimą galime pritaikyti sau ir dabar, rengdamiesi šv. Velykoms? Dievui kalbant, Jį girdi draugas ir priešas. Jis neslepia savo žinios net tada, kai nenorime išgirsti, ką Jis mums trokšta pasakyti. Kartais, kaip ir šios dienos Evangelijoje, Jis nori supurtyti mūsų širdis bei protus, kad peržvelgtume savo gyvenimo būdą. O tai nėra lengva nuleisti negirdom.

Kai Šventoji Dvasia kalba mums maldoje, per Šventąjį Raštą, šv. Mišių metu ar per gyvenimo įvykius, mums reikia priimti Jos žodį, net jei jis mums nepatogus ar kelia iššūkį. Atminkite, Jėzus trokšta mums geriausių dalykų. Jis nenori mūsų pasmerkti ar pažeminti. Jo žodžiai yra skirti ugdyti mus ar skatinti keistis. Netgi tardamas griežtus žodžius, Jis visuomet palieka mums galimybę atgailauti ir būti perkeistiems. Jis visuomet yra su mumis, teikia mums pagalbą bei jėgų. Jis prašo mūsų tik įsiklausyti, ką Jis sako.

Broliai ir seserys, mes esame toji tauta, kuriai bus duota Dievo Karalystė. Mes esame pašaukti auginti jos vaisių. Mums yra duota galimybė rinktis, kaip atsiliepsime: su pykčiu, abejingai ar priešinsimės. Kita vertus, galime priimti Jo žodžius ir prašyti Jo pagalbos. Dievas mus labai myli! Jo mums skirti planai bei žodžiai visuomet teikia gyvybę, išgydymą ir viltį. Tad klausykime šiandien Jo atvira širdimi. Žinokime, kad visuomet galime pasitikėti Jo gerumu, gailestingumu bei meile.

Viešpatie, noriu išgirsti, ką Tu man šiandien sakysi, net jei tai sukrėstų mane ar keltų iššūkį. Pasitikėdamas Tavo gailestingumu ir meile noriu priimti Tavo žodžius, kad galėčiau nešti vaisių Tavo Karalystei.

Ps 105, 16–21; Pr 37, 3–4. 12–13. 17–28


Šeštadienis, kovo 7

Mch 7, 14–15. 18–20

Aštuntajame amžiuje prieš Kristų pranašas Michėjas kalbėjo apie Dievą kaip apie piemenį, kuris ne tik saugo savo tautą nuo blogio, bet ir gelbsti iš nuodėmių. Po aštuonių šimtų metų Dievas atsiuntė savo Sūnų, kad išsipildytų Michėjo pranašystė. Dievas atskleidė savo tėvišką širdį – piemens širdį. O, kad mes klausytume Jo balso, nes mes paklydome kaip avys be piemens (plg. Iz 53, 6).

Dievas myli ir veda kiekvieną iš mūsų, kad ir kas mes būtume, kad ir kaip gyventume. Mums visiems reikia atleidimo, ištikimos meilės ir užuojautos, kurią skelbė Michėjas, ypač jei norime būti tokie, kokius mus nori matyti Dievas.

Dievas nori, kad išmoktume „ganyti“ savo sutuoktinius, vaikus ir artimus draugus Kristuje. Jis sukūrė mus mylėti ir būti mylimus, ir juo labiau patirsime Jo meilę – kad ir kokiu būdu ji ateitų, – juo saugesni tapsime.

Ar gali įsivaizduoti namus, kur nusižengimai atleidžiami ir su kiekvienu elgiamasi su meile ir pagarba bet kokiomis aplinkybėmis? Ar gali įsivaizduoti namus, kuriuose visi santykiai yra pažymėti besąlygiško atvirumo ir meilės ženklu? Ar gali įsivaizduoti ramybę šiuose namuose? Orumo ir vertės jausmą, kurį turėtų kiekvienas šios šeimos narys? Kokia ypatinga vieta būtų tokie namai!

Michėjas šaukė savo tautiečiams: „Savo lazda ganyk savo tautą, tavojo paveldo kaimenę“ (Mch 7, 14). Ir mes šiandien taip šaukime savo šeimoms ir rūpinkimės jų gyvenimu. Daugybė vaikų auga, negaubiami tokios ganytojiškos meilės ir yra pažeidžiami, nesiorientuojantys pasaulyje ir nematantys gyvenimo prasmės. Dabartiniai pažeisti vaikai rytoj užaugę bus pažeisti suaugusieji ir tėvai, taigi melskimės už neturinčius tėvų ar gerų pavyzdžių. Melskimės ir už tėvus, kad dangiškasis Piemuo išmokytų juos savo dorybių ir atskleistų savo planus jų gyvenime.

Jėzau, su Tavimi viskas įmanoma. Gydyk visus nepriimtus ir apleistus vaikus pasaulyje. Padaryk, kad jie pažintų Tavo besąlygišką meilę. Ganyk mus, o Viešpatie!

Ps 103, 1– 4. 9–12; Lk 15, 1–3. 11–32


Sekmadienis, kovo 8

Jn 2, 13–25

„Nenusimink.“ „Geriau jau neparodyk kitiems, kaip jautiesi.“ „Šypsokis, net kai viduje norisi verkti.“ Tokie ir kiti žinomi patarimai rodo, kad mes ne visuomet jaučiamės taip, kaip atrodo. Mes esame linkę užsidėti kaukę ir slėpti tikruosius jausmus, mintis ar motyvus tam, kad būtume kitų gerbiami ar laimėtume pritarimą.

Per Velykų šventes Jeruzalėje daugelis, matydami Jėzaus daromus ženklus, įtikėjo Jį (plg. Jn 2, 23). Tačiau kai kurių žmonių ketinimai nebuvo gryni. Vėliau Jėzus priekaištavo netikrų sekėjų grupei dėl jų klaidingų motyvų: „jūs ieškote manęs ne dėl to, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos iki soties“ (Jn 6, 26). Taigi, kai kurie įtikėjusieji slėpė tikruosius savo ketinimus. Pažinęs jų širdis Jėzus jais nepasitikėjo (plg. Jn 2, 24).

Jėzus nori turėti gyvą ryšį su mumis. Todėl nusimeskime visas kaukes – visus netikrus veidus – ir bendraukime su Juo tokie, kokie esame. Jis nori, kad ateitume pas Jį, rodydami Jam ne tik tai, kas mumyse gera, bet ir kas mumyse bloga: silpnybes, savanaudiškumą, nuodėmes. Jėzus nori, kad būtume su Juo sąžiningi, tuomet Jis galės mus gydyti ir keisti, padės tapti naujais kūriniais. Apsimesdami ir bandydami sudaryti Jam gerą įspūdį, negalėsime priimti mums reikalingos pagalbos.

Gavėnios metu turime puikią galimybę ateiti pas Viešpatį tokie, kokie iš tiesų esame. Tai nuostabus laikas sąžiningai peržvelgti savo gyvenimą ir pasinaudoti nuskaistinančia Viešpaties malone. Tad šiandien šv. Mišių metu prašyk Viešpaties, kad padėtų būti savimi Jo akivaizdoje. Priėmęs šv. Komuniją ateik pas Jį toks, koks esi. Atverk savo širdį Jam ir leisk perkeičiančiai Jo galiai veikti tikrąjį tave.

Jėzau, atiduodu Tau save tokį, koks esu. Suteik man malonę pažinti, koks iš tiesų esu, kad, atnešęs Tau savo mažumą, būčiau pripildytas Tavo gailestingumo didybės.

Iš 20, 1–17; Ps 19, 8–11; 1 Kor 1, 22–25


Pirmadienis, kovo 9

Lk 4, 24–30

Jie pakilę išsivarė jį iš miesto (Lk 4, 29).

Ką Jėzus pasakė, kad minia taip įniršo? Atsakymą rasime Jėzaus pasitelktuose pavyzdžiuose. Jis kalbėjo apie Sareptos našlę, kurią aplankė Elijas, ir sirą Naamaną, Elišos (Naujajame Testamente jis vadinamas Eliziejumi) išgydytą nuo raupsų. Nė vienas nebuvo iš Izraelio. Tai tikriausiai turėjo sukelti klausytojų susierzinimą. Ar Jėzus juos įžeidė? Ar šis dailidės sūnus buvo priešiškas savo tautai? Tikėtina, kad susirinkusiesiems buvo nepriimtina jau tai, kad juos moko vienas iš jų.

Ką Jėzus norėjo pasakyti primindamas Naamano istoriją? Tautą, kaip ir Naamaną, pranašo nurodymai supykdė. Argi Eliša negalėjo imti ir išgydyti Naamaną, užuot liepęs jam septynis kartus pasinerti upėn? Ir kodėl reikėjo keliauti į Izraelį, kai Sirijoje upių, kiek tik nori (plg. 2 Kar 5, 10–12)? Naamanas turėjo savo požiūrį, kaip Dievas turėtų veikti, ir jam buvo nelengva jo atsisakyti.

Iš tiesų dažnai reikia tikėjimo šuolio, kad priimtume tai, ko Dievas iš mūsų nori. Izraelitai turėjo pereiti per Raudonąją jūrą. Jozuės kariuomenė turėjo žygiuoti aplink Jericho sienas. Dažnai reikia nuveikti šį tą konkretaus, kad pamatytume savo gyvenime išsipildančius Dievo pažadus. Dievą galime prašyti duoti nurodymų. Bet vis tiek turėsime pergalėti savo abejones ir galiausiai žengti platų tikėjimo žingsnį ten, kur mums liepiama.

Kad ir kur būtume nukeliavę per savo tikėjimo kelionę, atminkime, kad Dievas mus nori nuvesti dar toliau.

Šiandienėje maldoje tyliai pabūkime Viešpaties akivaizdoje. Klauskime ir klausykimės, kur Jis mus kviečia. Atsiliepkime į Jo kvietimą, nors savi sumanymai ir planai atrodytų netgi geresni nei Viešpaties siūlomi. Atsiliepkime į Viešpaties kvietimą, kad ir koks netikėtas būtų Jo pasiūlymas. Įpratę pasikliauti ne savo, o Dievo išmintimi, įgausime daugiau ramybės, džiaugsmo ir vidinės stiprybės. Teveda Viešpats mus. Neapgailestaukime dėl Jo kelių.

Tėve, padėk man pasitikėti Tavimi. Suteik malonę palenkti savo valią Tavajai, net jei tai reikštų daryti tai, ko aš bijau.

2 Kar 5, 1–15; Ps 42, 2–3; 43, 3–4


Antradienis, kovo 10

Mt 18, 21–35

Palyginimai buvo vienas paveikiausių Jėzaus taikomų mokymo būdų. Jis buvo itin gabus pasakotojas, gebėjęs sudominti savo klausytojus ir įtraukti juos į pasakojimo vyksmą. Tačiau Jėzaus palyginimai yra ne tik patrauklūs pasakojimai, sykiu jie atskleidžia Dievo meilę ir Jo Karalystės vertybes. Jie mus kviečia dar labiau atsiversti.

Jėzus kalbėdamas dažnai taikydavo išdidinimo metodą – tai dažna semitų praktika – arba gretindavo priešingybes: išmintį ir kvailumą, dosnumą ir šykštumą. Šiandienos Evangelijos skaitinys apie negebantį dovanoti tarną – akivaizdus išdidinimo pavyzdys. Žmogus, kuriam buvo dovanota neįtikėtinai didelė skola – tolygi 150 tūkstančių metų uždarbiui – atsisakė dovanoti kitam žmogui jo skolą, nors ji tebuvo 0,00002 procento jo skolos dydžio. Nors tarnas pripažino, kad jam reikia gailestingumo, jis neleido gailestingumui suminkštinti jo širdies. Padariniai buvo pribloškiantys.

Šiurpoka pasakojimo pabaiga meta tiesioginį iššūkį – būti tokiems atlaidiems, koks Dievas mums yra atlaidus. Sykiu primenami Jėzaus Kalno pamokslo žodžiai mokiniams: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6, 14–15). Jei iš visų jėgų nesistengsime būti gailestingi, atjaučiantys ir atlaidūs, bus labai sunku melsti Dievo meilės ir dar sunkiau pačiam neatleidus pažinti Jo meilę bei gailestingumą savo gyvenime.

Gavėnia – ypatingas metas iš naujo permąstyti, kaip mums reikia Dievo gailestingumo, ir leisti Jam suminkštinti mūsų širdis, kad pasikeistų mūsų santykiai ir bendravimas su kitais žmonėmis. Dievas nenori, kad užgniaužę širdyje laikytume pagiežą ar būtume nemalonūs savo „skolininkams“. Viešpats tikrai nenori, kad mūsų veidus temdytų kartėlis ar apmaudas. Jo troškimas – kad mumyse viešpatautų ramybė, kad ji iš mūsų sklistų ir pasiektų kitus žmones. Ir mes to norėkime.

Jėzau, dėkoju, kad nesuskaičiuojamą daugybę kartų atleidai man nuodėmes. Nurisk nuo mano širdies visus akmenis, kurie ją slegia dėl pykčio ant kitų žmonių, ir suteik man gailestingumo iš savo neišsenkamų gailestingumo aruodų.

Dan 3, 25. 34–43; Ps 25, 4–9

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!