Meditacijos
Antradienis, rugsėjo 1
1 Tes 5, 1–6. 9–11
Apie Viešpaties dieną rašoma jau Senajame Testamente. Pranašai Izaijas, Amosas, Jeremijas, Malachijas ir kiti tapė sukrečiančius Viešpaties dienos vaizdus. „Toji diena yra taip didinga, kad jokia kita jai neprilygs!“ (Jer 30, 7). „Arti ta diena, liepsnojanti kaip krosnis! Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, – ateinanti diena juos taip sudegins, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS, – kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos“ (Mal 3, 19). Naujajame Testamente Viešpaties diena sutapatinama su Jėzaus Kristaus antruoju atėjimu. Kada jis įvyks, niekas nežino. „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia“ (Apd 1, 7). Viešpaties diena ateis veikiausiai staiga, netikėtai. Tačiau mūsų neturėtų gąsdinti nei netikėtai užklupsianti Viešpaties diena, nei tądien įvyksiantis teismas. Juk teisėjas ne kas kitas, o pats Viešpats Jėzus Kristus! Senajame Testamente Viešpaties dienos laukta drebant iš baimės, kad, ko gero, nepavyks išvengti Dievo rūstybės, o Naujajame Testamente apaštalas Paulius rašo: „Juk Dievas paskyrė mus ne tam, kad užsitrauktume rūstybę, bet kad įgytume išganymą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (1 Tes 5, 9). Jėzus Kristus yra mūsų viltis ir paguoda! Jis mus išgelbsti!
Tačiau neturėtume manyti, kad gyvename ramiai ir saugiai, tarytum jau būtume įveikę gyvenimo kelią ir pasiekę Tėvo namus. Neužsiliūliuokime, dar ne laikas miegoti, dabar – budėjimo metas. Tik budinčių Viešpaties diena neužklups lyg vagis naktį. Šviesos ir dienos vaikai viltingai laukia didingos aušros – užtekančios teisumo Saulės. „Jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė, skleidžianti gydančius spindulius. Jūs išeisite šokinėdami tarsi veršiukai, išleisti iš gardo“ (Mal 3, 20), – tai Viešpaties pažadas. Tad visada turėkime viltį Viešpatyje Jėzuje Kristuje! Džiugiai laukime Jo ateinančio kaip ryto aušros, kaip saulės šviesos, kaip Mylimojo, kuris tikrai sugrįš mūsų pasiimti. Tikrai būsime saugūs ir ramūs, jei nenuleisime žvilgsnio nuo Viešpaties, jei nepailsdami budėsime laukdami Jo ateinančio.
Viešpatie, ateik kaip mano gyvenimą nušviečianti aušra, nutvieksk mane, kad atspindėčiau Tavo garbę, Tavo gerumą ir meilę, kad guosčiau ir stiprinčiau kitus.Ps 27, 1. 4. 13–14; Lk 4, 31–37
Trečiadienis, rugsėjo 2
Kol 1, 1–8
Evangelija turi galią perkeisti gyvenimą. Tai skelbiama Laiške kolosiečiams. Todėl visų laikų krikščionys – ir gyvenę pirmame amžiuje, ir gyvenantys dvidešimt pirmajame – turi maitintis Gerąja Naujiena.
Paulius misijų metu niekada nesilankė Kolose. Kolosiečiai pirmąsyk išgirdo Gerąją Naujieną iš mylimo Pauliaus bendradarbio Epafro (plg. Kol 1, 7), aplankiusio Kolosą ir netoliese esančią Laodikėją (šios vietovės yra dabartinės Turkijos pietvakariuose). Žinia, kad kolosiečiai priėmė Evangeliją, paskatino Paulių pradėti laišką džiugiai dėkojant „Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui“ (Kol 1, 3).
Kolosiečių perkeitimą Gerosios Naujienos galia paliudijo du aiškūs ženklai: „girdime, kad jūs tikite Kristų Jėzų ir mylite visus šventuosius“ (Kol 1, 4). Tikėjimas kyla iš žodžio klausymo (plg. Rom 10, 17) ir Šventosios Dvasios veikimo mumyse. Naujas kolosiečių tikėjimas išskyrė juos iš pagonių. Jie jau negarbino bejėgių stabų, nedalyvaudavo bergždžiose vaisingumo apeigose. Šį tuščią gyvenimą pakeitė viltis, „atidėta danguje“ (Kol 1, 5–6).
Naująjį kolosiečių gyvenimą taip pat liudija jų tarpusavio meilė, pasireiškianti bendruomeniniu duonos laužymu ir tarnavimu vargšams bei išmaldos davimu.
Įsivaizduokime kolosiečius – vargšus, turtuolius, vergus, amatininkus, buvusias prostitutes, ištisas šeimas, žmones iš įvairiausių visuomenės sluoksnių – draugėje šlovinančius Dievą ir besidžiaugiančius amžinojo gyvenimo viltimi Jėzuje. Evangelijos žinia tarp kolosiečių buvo vaisinga, ji ir nūdien yra galinga bei vaisinga ten, kur Žodis skelbiamas ir juo tikima.
Šventoji Dvasia, mes žinome, kad Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už dviašmenį kalaviją, teisiantis širdies sumanymus ir mintis. O kad jis mūsų širdyse suliepsnotų, kai jį skaitome ar girdime skelbiamą. Suteik mums veiklų tikėjimą, subrandinantį vaisių Bažnyčiai. Išmokyk mus mylėti seseris bei brolius, savo šeimas ir visus Dievo žmones. Ateik ir perkeisk mus.Ps 52, 10–11; Lk 4, 38–44
Ketvirtadienis, rugsėjo 3
Lk 5, 1–11
Daugelis žvejų sako, kad tinkamiausias laikas žvejoti – naktis. Jei prastai kimba naktį, įdienojus ką nors sugauti beveik neįmanoma. Belieka susivynioti meškeres ir eiti namo pailsėti tikintis, kad kitąsyk viskas klosis kur kas geriau. Tą ir mėgina pasakyti Simonas Jėzui, kreipdamasis į Jį „Mokytojau“ (Lk 5, 5). Mokytojas graikų kalba yra Epistatos, o hebrajiškai – Rabbi. Toks kreipinys – tai pagarbos ženklas, mokytojas yra viršesnis už mokinį. Tad Simonas iš pagarbos Mokytojui nepaiso savo didelės patirties ir įgūdžių ir darsyk užmeta tinklus. Tikriausiai tuos pačius, kuriuos neseniai ištraukė tuščius ir ėmėsi plauti.
Simonas pakluso. Už klusnumą jam buvo atlyginta. Jis ne tik pagavo didžiulį valksmą žuvų, bet ir atpažino, kas iš tiesų yra šis Mokytojas. Tad puolė Jam po kojų nuolankiai vadindamas Jį Viešpačiu (plg. Lk 5, 8). „Viešpats“ graikiškai – Kyrios. Tai hebrajų kalbos žodžio Adonai, reiškiančio „didis mano Viešpats“, vertimas. Senajame Testamente Adonai buvo pagarbos ir meilės Dievui titulas. Simono tikėjimas augo. Iš pradžių jis iš pagarbos ir dėkingumo už uošvės išgydymą vadino Jėzų Mokytoju (plg. Lk 4, 38–39). Vėliau Petras, paklausęs Jėzaus paliepimo, pamatė, kad Jėzus yra ne tik geras Mokytojas, Jis turi valdžią visai kūrinijai. Tad į Jį dera kreiptis „Viešpatie“.
Ir mūsų tikėjimas gali augti kaip Petro, kai paklūstame. Mūsų klusnumas subrandina vaisių – vis aiškiau suvokiame, kas yra Jėzus, su vis stipresniu tikėjimu atsiliepiame į Jo balsą. Ir taip mūsų tikėjimas auga.
Viešpats galbūt paprašys iš mūsų sunkių ar netgi iš pažiūros neįmanomų dalykų – atleisti įžeidėjui ar skriaudėjui, pasirūpinti ligoniu, vargstančiu kaimynu ar pažįstamu, pasidalyti Gerąja Naujiena su šeimos nariais ar draugais. Jei klausysime Jėzaus žodžių ir Jam paklusime, savo klusnumu subrandinsime vaisių, mūsų tikėjimas augs ir stiprės. Ir mes kaip Simonas suklupę priešais Jėzų išpažinsime Jį savo Viešpačiu.
Jėzau, kalbėk – trokštu visada klausytis Tavo žodžių ir juos vykdyti, kad taip tapčiau klusnus Tau, jog Tu mane galėtum keisti ir per mane daryti savo darbus.Ps 98, 2–6; Kol 1, 9–14
Penktadienis, rugsėjo 4
Lk 5, 33–39
„Atsigręžiau veidu į Viešpatį Dievą ieškoti atsakymo, melstis ir maldauti pasninku, ašutine ir pelenais“ (Dan 9, 3) – taip Izraelyje būdavo apibūdinamas pamaldus žmogus. Romėnų istorikas Tacitas rašė, kad pasninkas buvo išskirtinis žydų tautos bruožas (Istorija, 4). Jono Krikštytojo sekėjai, kaip ir fariziejai, pasninkaudavo (plg. Lk 5, 33). Tad kodėl fariziejai klausė Jėzaus, ar Jo mokiniai nepasninkauja?
Jėzus atsakė, kad Jis yra jaunasis, tad ko jiems pasninkauti. Jaunasis izraelitams yra itin svarbus simbolis. Pranašai Dievo bendrystę su savo tauta aprašo kaip santuokos ryšį (plg. Oz 2, 19–20; Iz 54, 5–8). Žydai brangina jaunąjį, nes judaizmas – šeimos ryšiais grįsta religija, joje labai svarbus tėvo kaip tikėjimo mokytojo vaidmuo. Keli šimtai metų po Jėzaus garsus rabinas Eliezeras mokė, kad jaunasis turėtų būti prilyginamas karaliui. Taigi gyvendamas žemėje Jėzus buvo jaunasis, savo mokinių šeimą mokęs tikėjimo ir teikęs jai džiaugsmo. Džiaugsmas liejosi tol, kol jaunasis buvo su mokiniais. Kai jaunikis bus iš jų atimtas, mokiniai pasninkaus (plg. Lk 5, 35).
Jėzus toliau mokė palyginimais: apie seno drabužio lopymą naujais lopais ir jauno vyno pylimą į senus vynmaišius (plg. Lk 5, 36–38). Šie palyginimai atskleidžia Jėzaus mokymo vertę ir pilnatvę, tačiau sykiu nenuneigia ir Dievo darbų Izraeliui vertės. Jėzaus mokymas nėra tik naujos medžiagos lopas ant senų drapanų, Jėzus taip pat nesiūlo atsisakyti senojo drabužio, tai yra Izraelio. Jis nesistengia savo mokymo supilti į senus vynmaišius. Ir nors žmonės labiau mėgsta seną vyną (plg. Lk 5, 39), jie neapsieis be jauno.
Atpažinę Dievo darbą Izraelyje ir Jėzuje, įžengiame į Izraelio ir Bažnyčios santykių slėpinį. Jonas Paulius II, Benediktas XVI, Pranciškus ne kartą priminė, kad Dievas niekada neatšaukė Senosios Sandoros (plg. Rom 11, 29). Žydų ir krikščionių Raštuose sakoma, kad izraelitai yra Dievo mylimieji, Jo išrinktoji tauta ir jos pašaukimas neatšaukiamas.
Mylintis ir mylimas Tėve, nuo amžių Tu šauki žmones savęsp. Mes trokštame džiaugdamiesi Jėzaus mums laimėtu išgelbėjimu neužmiršti, kad išganymo darbas prasidėjo nuo Tavo mylimosios tautos Izraelio.Ps 100, 1–5; Kol 1, 15–20
Šeštadienis, rugsėjo 5
Lk 6, 1–5
Lukas pirmiausia rašė iš pagonių kilusiems krikščionims, menkai tenutuokiantiems apie žydų tradicijas. Tad jam teko dažnai plačiau aprašyti Jėzaus susikirtimus su fariziejais. Fariziejams apkaltinus Jėzaus mokinius, kad šie neva nesilaiko šabo, Jėzus tuojau apgynė saviškius. Šį kartą ir kitais kartais Jėzus aiškiai parodė atėjęs ne panaikinti Įstatymo, bet jo įvykdyti.
Pro Jėzaus akis nepraslydo fariziejų pastangos smulkmenišku Įstatymo laikymusi tarytum pažaboti ar kontroliuoti Dievą. Jie aiškindamiesi Įstatymą susitelkdavo ne ties jo esme, bet veikiau ties jo negatyviąja puse, pavyzdžiui, ties tuo, ką draudžiama arba ko negalima daryti šabo dieną.
O Jėzus norėjo atskleisti Įstatymo šerdį, jo esmę, kad žmonės pajustų tą laisvę, kurios jiems trokšta Dievas ir dėl kurios ir duotas Įstatymas, kreipiantis žmones į Dievo tikslą.
Dievas šabą davė iš meilės, kad žmonės pasidžiaugtų laisve, nusimetę kasdienybės rūpesčių naštas, kad pajustų džiaugsmą garbinti Viešpatį, kad atrastų laiko stoti Jo artumon. Rūpinantis tik tuo, kas vengtina, ko negalima daryti, iš akių išleidžiamas Dievo kvietimas pailsėti, leistis būti atnaujinamiems ir atgaivinamiems.
Drauge su Jėzumi eidami per javų lauką mokiniai galėjo netrukdomi džiaugtis Jo artumu. Juk jie taip dažnai turėdavo tiesiog brautis pro žmonių spūstis, o šįkart galėjo melstis su Jėzumi, patirti Jo artumą, pajusti, koks gilus Jo ryšys su Tėvu. Ir mums šabo laikas turėtų būti atvangos, poilsio ir tylios bendrystės su Jėzumi metas. Viešpaties atnaujinti įstengsime vykdyti Jo mums patikėtą tarnystę.
Šabas sykiu yra Dievo dovanotos laisvės ir džiaugsmo laikas. Elgsimės kaip fariziejai, jei sekmadieniais tik vengsime dirbti, bet būsime paniurę. Tad ilsėkimės Jėzaus artumoje, kad mūsų širdis užlietų iš Viešpaties kylantis džiaugsmas. Ruošdamiesi rytdienos poilsiui prašykime Jėzų atskleisti savo širdies meilę, nutildančią, nuraminančią mus ir sustiprinančią būsimos savaitės darbams.
Tėve, dėkoju, kad visas dienas galiu būti su Tavimi. Dėkui už gaivinančią, atnaujinančią, manyje besimeldžiančią Šventąją Dvasią.Kol 1, 21–23; Ps 54, 3–4. 6. 8
Sekmadienis, rugsėjo 6
Mk 7, 31–37
Įdėmiau įsiskaitykime į pasakojimą apie nebylio išgydymą. Pamatysime, koks jis konkretus. Morkus rašo, kad Jėzus liečia tą žmogų: įleidžia pirštus į jo ausis, seilėmis paliečia jo liežuvį. Jėzaus buvo prašyta tik uždėti ant to žmogaus ranką, bet Jėzus paliečia ne tik paviršių, Jis paliečia ir tai, kas yra žmogaus viduje. Jėzaus prisilietimas, atodūsis ir maldos šūksnis „Atsiverk!“ grąžino nebyliui klausą, išlaisvino jo liežuvį. Išsipildė tai, kas buvo Izaijo išpranašauta: „Tada atmerktos bus akliesiems akys, atvertos kurtiesiems ausys. Tada raišasis šokinės tarytum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis“ (Iz 35, 5–6).
Gydantis Jėzaus prisilietimas prie nebylio primena Jo prisilietimą prie mūsų per šv. Mišias. Kai skelbiamas Dievo žodis, Jėzus tarytum įleidžia pirštus į mūsų ausis ir jas atveria. Kai priimame Jėzaus Kūną ir Kraują, Jis patepa mūsų liežuvį ir jį išlaisvina pirmiausia tam, kad džiugiai skelbtume Jo žodį. Jėzus atgaivina mūsų jusles, išlaisvina mūsų jausmus, užgydo kūno ir sielos žaizdas, atnaujina protą, suminkština širdį – Jis paliečia visą žmogų, Jo gydančios rankos visur įsiskverbia, nes, anot šventojo Ireniejaus, Dievo garbė yra visiškai gyvas žmogus.
Dievui svarbus ir žmogaus kūnas, ir siela – visas žmogus. Pasak Tertulijono, kūnas yra tarytum išganymo ašis. Jis apvalomas, kad ir siela taptų švari. Jis patepamas, kad siela būtų pašventinta. Jis pažymimas, kad siela būtų apsaugota. Kūnas tarytum užtemdomas uždedant rankas, kad siela būtų Dvasios apšviesta. Mūsų kūnas maitinamas Kristaus Kūnu ir Krauju, kad siela būtų pripildyta Dievo. Taigi negalima kūną aukštinti, o sielą menkinti arba sielą aukštinti, o kūną nieku laikyti.
Tad dėkokime Dievui ir aukštinkime Jį, kad Jis mums davė klausą ir kalbą: galime girdėti Jo žodį ir kūrinijos gyriaus giesmę Jam, galime patys Jį skelbti ir giedoti džiaugsmo giesmes.
Viešpatie, dėkoju už Tavo gydantį prisilietimą, už manyje kalbančią Tavo Dvasią.Iz 35, 4–7; Ps 146, 7–10; Jok 2, 1–5
Pirmadienis, rugsėjo 7
Kol 1, 24 – 2, 3
Žodis „slėpinys“ arba „paslaptis“ Naujajame Testamente, daugiausia Pauliaus raštuose, pavartotas maždaug dvidešimt aštuonis kartus. Ir šiandienos skaitinyje jį randame bent dviejose vietose (plg. Kol 1, 26. 27).
Pauliaus misija buvo iki galo atskleisti „Dievo žodį, tą paslaptį, kuri buvo paslėpta amžiams ir kartoms, o dabar apreikšta Dievo šventiesiems“ (Kol 1, 25–26). Paulius slėpiniu, arba paslaptimi, laikė Dievo duotą Apreiškimą, jo esmę ir amžinąjį tikslą.
Slėpinys yra Dievo planas, slypėjęs Jame dar iki pasaulio sukūrimo. Šis planas ilgainiui apreikštas per istorijos įvykius. Dievo plano pilnatvė – Jo Sūnaus įsikūnijimas. Jėzus prisiėmė kūną, gyveno žemėje ir savo mirtimi bei prisikėlimu apreiškė Dievo išganymo planą. Jis pats yra slėpinio įkūnijimas – amžinojo Dievo plano apreiškimas ir įvykdymas.
Evangelijos skelbimas yra kai kas daugiau nei naujų idėjų pristatymas. Evangelija panardina į Jėzaus mirties ir prisikėlimo tikrovę. Bažnyčia, Kristaus kūnas, tikrai gyvena ir kenčia istorijoje, kaip Kristus tikrai gyveno ir kentėjo istorijoje. Būtent per Bažnyčią istorijoje veikdamas Dievas visai kūrinijai iki galo apreiškia savo planą.
Mūsų asmeniniai apsisprendimai irgi turi tam tikros įtakos išganymo istorijai. Dalyvavimas slėpinyje, Dievo plano vykdymas yra pamatas, teikiantis mūsų gyvenimui prasmę.
Taigi mūsų apsisprendimas kasdien melstis, dalyvauti Bažnyčios gyvenime, tarnauti Viešpačiui ir žmonėms yra labai svarbus. Taip mes tampame Dievo plano dalininkais. O Jo planas skirtas visiems, Dievo užmojis apima visus: „Mes jį skelbiame, įspėdami kiekvieną žmogų ir pamokydami kiekvieną žmogų su visokeriopa išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje“ (Kol 1, 28). Dėl šio tikslo Paulius nepabūgsta net kentėjimų, priešingai, jais džiaugiasi.
Viešpatie, iš visos širdies trokštu vykdyti Tavo valią, tapti tobulas Tavyje. Tu esi mano priebėga ir užuovėja, Tu esi mano uola ir išganymas. Pasitikiu Tavimi. Žinau, kad niekad nebūsiu apviltas. Sustiprink mane atmesti blogį ir padrąsink skelbti Tavo amžinąjį planą.Ps 62, 6–9; Lk 6, 6–11
Antradienis, rugsėjo 8
Švč. M. Marijos Gimimas
Mch 5, 1–4
O tu, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs man kils tas, kuris valdys Izraelį. <…> Todėl jis paliks juos lig laiko, kai įsčiose nešiojanti kūdikį bus pagimdžiusi; tuomet jo giminių likučiai sugrįš pas Izraelio vaikus (Mch 5, 1–2).
Šios Šventojo Rašto eilutės cituojamos Vatikano II Susirinkimo Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen gentium, 55 skirsnyje, kuriame apmąstomas Marijos vaidmuo išganymo plane. Senojo Testamento knygose aprašoma išganymo istorija – lėtas ir kruopštus rengimasis Kristaus atėjimui į pasaulį. Bažnyčia, skaitydama Senąjį Testamentą, apšviesta Šventosios Dvasios nuo pat pradžių daugelyje Rašto vietų įžvelgia užuominas apie Atpirkėjo Motiną.
Apie Mariją pranašaujama po pirmųjų tėvų nuopuolio žadant pergalę prieš gyvatę (plg. Pr 3, 15). Ji buvo ta, kuri minima pranašystėje kaip pradėsianti ir pagimdysianti sūnų, kurio vardas bus Emanuelis (plg. Iz 7, 14; Mch 5, 2–3; Mt 1, 22–23). Marija buvo viena iš Jahvės kukliųjų ir mažutėlių, viena iš tų, kurie pasitikėdami vylėsi Dievu ir priėmė Jo išganymą. Dievo pažadas išsipildė per ją ir joje, ištikimoje Ziono dukroje. Išties išganymo planas pasiekė pilnatvę, kai Dievo Sūnus iš Marijos priėmė žmogiškąjį kūną, kad visus žmones išvaduotų iš nuodėmės.
Pranašas Michėjas rašė apie būsimo karaliaus iš Dovydo giminės motiną, turėjusią svarbų vaidmenį dvare Senojo Testamento laikais (plg. 1 Kar 1, 11–37; 2 Kar 10, 13). Bažnyčiai šios eilutės dar labiau praskleidė išganymo slėpinį. Ji jose įžvelgia užuominą apie Dievo Motiną. Marijos gimimas laikomas laipteliu į išsipildymą Dievo plano atpirkti pasaulį per savo ir Mergelės Sūnų Jėzų Kristų.
Melskimės, kad gailestingumo Tėvas duotų aiškumo ir stiprybės, kad vis labiau persiimtume mūsų išganymo per Kristų Jėzų slėpiniu. Marijos Gimimo šventė teužlieja mus džiaugsmu ir teapdovanoja tvaria ramybe. Juk jos gimimas – mūsų išganymo aušra, nes jis nutiesė kelią Jėzaus – mūsų šviesos ir išganymo – atėjimui.
Dievo Motina, pavesk mus savo Sūnui Jėzui. Mokyk mus tikėjimo, vilties ir meilės, kad drauge su Tavimi galėtume džiaugtis amžinąja šviesa Danguje.Ps 13, 6; Rom 8, 28–30; Mt 1, 1–16. 18–23
Trečiadienis, rugsėjo 9
Lk 6, 20–26
Pasak evangelisto Luko, Jėzus prieš sakydamas Kalno pamokslą naktį praleido melsdamasis, klausydamasis Tėvo balso (plg. Lk 6, 12). Šiuo pamokslu Jėzus troško išmokyti mokinius atsiverti Tėvo artumui ir save gyvenime įžvelgti perkeičiantį Šventosios Dvasios darbą. Kviečiami pradėti naują gyvenimą su Jėzumi mokiniai jau atsiliepė, bet jiems vis dar reikėjo sužinoti, koks bus tas gyvenimas.
Argi buvimas vargdieniui, alkanam, liūdinčiam galėtų žavėti ir drąsinti? Kurgi viltis? Kur laisvė? Jėzaus minimi vargdieniai – tai tie, kurių širdys visiškai priklauso Dievui. Jie trokšte trokšta, kad Dievas suteiktų jiems stiprybės, jais pasirūpintų, jie nedvejodami Jo šaukiasi. Dievas jiems yra didžiausias turtas ir aukščiausia garbė.
„Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti“ (Lk 6, 21). Būsime pasotinti tik tada, jei būsime iš tiesų alkani. Dievo ilgimės visi. Savyje atpažinę šį alkį ir troškulį prašykime Tėvo mus pasotinti. Tik suvokę, kad trokštame būtent Dievo, liaujamės vaikytis pasaulio turtų. Tada nebesistengiame puikuotis prieš kitus, nes džiaugiamės Dievo vaikų kilnumu ir esame tikri, kad niekada neliksime vieniši, nes Jis mus apkabins.
Pamoksle Jėzus mini ir liūdinčius, verkiančius atgailos ašaromis, akis į akį susidūrusius su savo nuodėme. Mūsų nuodėmės skaudžiai žeidžia Tėvą, Jo šventumą, o mus verčia užsisklęsti, nepriimti Jo meilės. Juo labiau artėjame prie Viešpaties, juo aštresnis nuodėmės keliamas skausmas. Artėdami prie Dievo vis labiau suvokiame, kokios baisios mūsų nuodėmių tamsybės. Tad kokia malonė yra atgaila! Ji vėl mums atveria Dangų ir padaro mus panašesnius į Viešpatį. Ji leidžia juoktis ir verkti džiaugsmo ašaromis!
Viešpatie Jėzau, padėk man nusikratyti perdėto pasitikėjimo savimi, kapstymosi po pasaulio turtus ir vangumo keistis. Noriu būti varganas, alkanas, noriu liūdėti dėl savo ir kitų nuodėmių, kad būčiau atviras Tau. Siųsk savo Dvasią – Ji atves mane prie Tavo gyvenimo turtų. Suteik jėgų, sumanumo ir nuoširdumo, kad šiuo gyvenimu dalyčiausi su visais sutiktaisiais.Kol 3, 1–11; Ps 145, 2–3. 10–13
Ketvirtadienis, rugsėjo 10
Kol 3, 12–17
Visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu (Kol 3, 17).
Per Krikštą paženklinti kryžiaus ženklu ant kaktos ir krikštytojui tariant žodžius: „Aš tave krikštiju“ buvome panardinti Kristuje. Taip šėtonas nebeteko savo galios mums, nuodėmės grandinės buvo sutraukytos ir Jėzus tapo mūsų gyvenimo šaltiniu. Buvome visiškai atnaujinti. Dievas įskiepijo mus į Kristų, tarsi į vynmedį, kad gyventume naują gyvenimą. Raštas sako mums: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (Gal 3, 27). Taigi tai sako pats Dievas.
Natūraliai linkstame manyti, kad sunkiai dirbdami, karštai melsdamiesi bei atkakliai kovodami kada nors įveiksime nuodėmes ar bent kai kurias iš jų. Tačiau Paulius sako ką kita: vien savo jėgomis nuodėmės neįveiksime. Paulius prašo „numarinti“, „pamesti“, „nusivilkti“ senąjį gyvenimą (plg. Kol 3, 5. 8. 9). Tai labai svarbus valios ir sąmoningo tikėjimo bei pasitikėjimo Dievu aktas, kurį įkvepia, išskleidžia ir galiausiai įvykdo pats Dievas. Kaskart apsispręsdami nusisukti nuo nuodėmės ir sekti Kristų, atsiveriame per Krikštą gautam naujajam gyvenimui. Tad apimti pagundų atnaujinkime Krikšto pažadus nusigręžti nuo nuodėmės ir nusivilkti senąjį gyvenimą.
Nuodėmė yra nuodėmė, taigi privalome ryžtingai apsispręsti jos atsižadėti ir atnaujinti šį sprendimą kiekvienąkart, kai to reikės. Susidūrę su nuodėme, išpažinkime savo tikėjimą. Mes mirėme su Kristumi, tad mūsų gyvenimas yra paslėptas Jame (plg. Kol 3, 3). Dievas išvadavo mus, tad Jis palaikys mūsų laisvę. Mes galime apsivilkti Kristumi (plg. Kol 3, 12. 14), pasikliaudami Jo gailestingumu, kantrybe ir atleidimu. Jėzus gali viešpatauti mūsų širdyse (plg. Kol 3, 15).
Šiandien išpažinkite savo tikėjimą Dievu. Juo labiau laikysitės tiesos – tikėjimo, kad Kristuje jūs nusivilkote senąją prigimtį ir apsivilkote naujuoju gyvenimu, juo aiškiau išgyvensite Jo paguodą ir ramybę.
Viešpatie Jėzau, dėkoju, kad atnaujinai mane. Šiandien apsisprendžiu nusigręžti nuo nuodėmės. Pasitikiu Tavimi, nes jau daug ką manyje esi nuveikęs.Ps 150, 1–6; Lk 6, 27–38
