Meditacijos
Ketvirtadienis, rugsėjo 1
Lk 5, 1–11
Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome (Lk 5, 5).
Petras ir jo draugai buvo labai pavargę po sunkios, nevaisingos žūklės, todėl norėjo tik padžiauti tinklus ir grįžti namo. Tačiau, Jėzui liepus irtis į gilumą ir užmesti tinklus, jie pakluso. Šis poelgis nebuvo labai protingas, nes visą naktį žvejoję jie nieko nesugavo, o gilumoje naktį kur kas geriau kimba nei dieną! Tačiau mokiniams paklusus, įvyko stebuklas.
Šis pasakojimas rodo, kas gali įvykti žmogiškąsias pastangas derinant su tikėjimu Jėzaus galia. Nors žvejai buvo ką tik sutikę Jėzų, jie matė, kad Jis yra kitoks. Todėl atsiliepdami į šį keistą Jėzaus prašymą, jie savo proto sprendimus derino su tikėjimu.
Šie žmonės buvo patyrę žvejai, tačiau siedami savo patirtį su tikėjimu išvydo stebuklą. Be tikėjimo ir atvirumo Jėzui jie tikrai nebūtų patyrę šio stebuklo.
Kartais būna, kad, nepaisant didžiausių pastangų, mūsų tinklai vis tušti: pavyzdžiui, draugas, už kurį ilgą laiką meldeisi, vis dar neatsigręžia į Viešpatį, ilgą laiką galynėjęsis su kokiu nors nuodėmingu įpročiu ar stengęsis su kuo nors susitaikyti, vis dar neįstengi žengti pirmyn. Tačiau viskas pasikeičia, kai, pripažinę savo bejėgiškumą, pastangas imame derinti su malda.
Tuomet išgirstame tylų bei švelnų Šventosios Dvasios balsą ir netgi išdrįstame (o tai labai svarbu) pakviesti Jėzų ateiti į mums rūpimą situaciją, prašyti Jį veikti ir teikti malonę. Laikui bėgant, savo pastangas derindami su tikėjimu Dievo galia, išvysime ilgai lauktus pasikeitimus. Žengę tikėjimo žingsnį ir užmetę tinklus, mes, kaip ir apaštalas Petras, gausime su kaupu!
Taigi mokykimės iš apaštalo Petro pasitikėti Jėzumi ir Jam nuolankiai paklusti. Petro tikėjimas buvo dar labai mažas, tačiau juo vadovaudamasis jis išvydo stebuklą. Ir mes turėtume vadovautis tikėjimu. Tad neišsigąskime išgirdę Jėzaus prašymą irtis į gilumą. Pakluskime Jam.
Viešpatie, pasitikiu Tavimi, kaip ir Tu pasitiki manimi. Tikiu, kad drauge galime daryti stebuklus. Tikiu Tavo ištikimybe ir meile.1 Kor 3, 18–23; Ps 24, 1–6
Penktadienis, rugsėjo 2
Lk 5, 33–39
Kaip sunku pasikeisti! Kai susiduriame su kuo nors nauja, visada bandome tai pritaikyti prie įprasto savo gyvenimo būdo. Subtiliai ar tiesmukai teigiame, kad mūsiškis variantas gana geras, tai kodėl gi vargintis ir ką nors keisti?
Žvelgiant iš šios perspektyvos, kai kurie Izraelio religiniai vadovai buvo sutrikę, nes Jėzus elgėsi visiškai kitaip nei fariziejai ar net Jonas Krikštytojas. Kodėl Jis nepasninkavo, kaip mokė rabinai ir Įstatymo aiškintojai? Kodėl Jis valgė su žmonėmis, laikomais pagal Įstatymą nešvariais, juk ir pats taip galėdavo tapti nešvarus?
Atsakydamas į šiuos priekaištus Jėzus paaiškino, kad Jis kitoks nei visi, kurie buvo atėję prieš Jį. Jo atėjimas – šventosios Izraelio istorijos pilnatvės metas. Jis atėjo paskelbti naujos sandoros, o ne pasiūlyti keleto senosios sandoros pataisų. Būtent tai kitiems buvo sunku suvokti. Jėzus žinojo, kas Jis yra ir kam Dievas Jį pašaukė. Jis žinojo nesąs tiesiog dar vienas pranašas, atsiųstas skelbti Viešpaties žodžio. Jis pats buvo žinia. Jis ne kas kitas kaip įsikūnijęs amžinasis Dievo Žodis! Jis atėjo parodyti, kad amžinasis gyvenimas yra kaip dangiškoji puota, vestuvių pokylis, į kurį pakviestas kiekvienas. Mokydamas ir gydydamas, sėsdamasis prie stalo su vargšais ir atstumtaisiais Jėzus visus pakvietė į bendrystę. Tai buvo metas ne pasninkauti, bet puotauti ir švęsti. Juk Jaunikis buvo tarp jų! Jis vėliau bus iš jų paimtas, ir tada jie pasninkaus.
Šiandien Jėzus prašo mūsų atverti savo akis ir ausis, kad galėtume gauti „jauno vyno“, Dvasios vyno, ir jį išlaikyti (plg. Lk 5, 37). Per Jį prasidėjo kai kas nauja, ir seni indai negali visko sutalpinti. Vienintelis būdas priimti naująją sandorą, vienintelis būdas, kuriuo ši sandora gali mus perkeisti į gera – tai pripažinimas, kad mums reikia naujos širdies.
Ar vis dar negali išsivaduoti iš senojo aš? Nebijok eiti pirmyn su Jėzumi ir pasitikėti tavo vedle – Šventąja Dvasia.
Viešpatie, nenoriu būti prisirišęs prie tų nuostatų, kurios Tau nepatinka. Imk mane už rankos ir vesk tobulos meilės keliu į naująjį gyvenimą.1 Kor 4, 1–5; Ps 37, 3–6. 27–28. 39–40
Šeštadienis, rugsėjo 3
Lk 6, 1–5
Nejaugi neskaitėte, ką padarė Dovydas (Lk 6, 3).
Šabo dieną Jėzus su mokiniais ėjo per javų lauką. Mokiniai nė nesusimąstydami, ką jie daro, skabė javų varpas, trynė tarp delnų ir valgė. Nei jie badavo, nei norėjo įžeisti religijos vadovus, bet fariziejai, tik ir laukę, kada galės kuo nors apkaltinti Jėzų, netruko prikibti: „Kam darote, kas per šabą draudžiama?!“ (Lk 6, 2).
Taigi nusikaltimas, kuriuo buvo kaltinami mokiniai, anaiptol ne vogimas ar pasinaudojimas svetimo geru. Žydų įstatymas leido vargšams susirinkti derliaus likučius laukuose. Žemės savininkai netgi būdavo raginami palikti nemažą saiką gėrybių Dievo mažiesiems. Mokiniai buvo apkaltinti darantys tai, ko negalima daryti šabo dieną.
Nors ne Jėzus liepė mokiniams skabyti varpas, Jis veikiai stojo ginti savo mokinių. Jis citavo Senojo Testamento pasakojimą apie karalių Dovydą, sulaužiusį Įstatymo nuorodas, nes jo kareiviai buvo išvargę ir alkani. Jėzus žinojo, kad Jo mokinių širdys buvo teisios, nors jie patys ir suklydo. Jėzus žinojo, kad Dovydo kareiviai nešventvagiavo. Beje, tai buvo žinoma ir Jo priešininkams. O Jėzus suprato, kad tokie priekaištai tėra pastangos Jį apjuodinti pasinaudojant kaip ginklu šiuo menku nusižengimu.
Fariziejai pabrėžė siaurą, raidišką Įstatymo aiškinimą, o Jėzui rūpėjo žmonės. Jis puikiai žinojo, kad mokiniai gerbė šabą, nors ir padarė šią klaidelę. Jų širdys išliko teisios. Tad Jėzus juos ir gynė.
Jėzus visada mus užaria ir gina. Jis mus gina nuo piktojo kaltinimų, nuo iškrypusios gėdos, nuo nuodėmės, nuo visokiausių baimių. Jis mus gina ir stiprina.
Kaip gera žinoti, kad Jėzus nėra toks kaip tie fariziejai. Jis nelaukia, kol galės mus pasmerkti už mažą klaidelę ar nusižengimą. Jėzaus elgesys mus padrąsina. Jis paiso mūsų gerų norų, žiūri, kas iš tiesų slypi mūsų širdyse, ir nori padėti gerus mūsų norus paversti tikrove. Tad užuot beviltiškai graužęs save, atsigręžk į šabo Viešpatį ir prašyk Jį apvalyti tavo protą ir širdį!
Jėzau, dėkoju už begalinį Tavo gailestingumą ir nepaliaujamą pagalbą. Jėzaus Dvasia, padaryk mane Tavo ramybės ir taikos nešėju, nepaisant mano klaidų.1 Kor 4, 6–15; Ps 145, 17–18. 19–20. 21
Sekmadienis, rugsėjo 4
Fm 9–10. 12–17
Priimk jį kaip mane (Fm 17).
Daugeliui perskaičiusių Pauliaus laišką Filemonui gali kilti klausimas, kodėl jis įtrauktas į Šventąjį Raštą. Tai suprasti padės žiupsnelis istorinių faktų.
Filemonas veikiausiai gyveno Kolosuose, nes apie šiame laiške minimus aštuonis žmones užsimenama ir Laiške kolosiečiams. Onesimas buvo Filemono vergas. Atrodo, kad Onesimas bu pabėgęs nuo Filemono ir kažkaip susisiekęs su Efeze kalinčiu Pauliumi. Pabendravęs su Onesimu Paulius nusprendė, kad reikia jį parsiųsti atgal Filemonui. Tad laišką Paulius rašo prašydamas Filemono priimti Onesimą ne kaip vergą, o kaip mylimą brolį, kaip brolį Viešpatyje.
Pauliaus prašymas elgtis su Onesimu ne kaip su vergu, o kaip su broliu buvo tikras iššūkis. Remiantis istoriniais duomenimis, pirmojo amžiaus Romos imperijoje maždaug trečdalis žmonių buvo vergai. Vergai laikyti tiesiog nuosavybe, o ne žmonėmis, turinčiais savo valią ir teises. Taigi prašyti šeimininką elgtis su vergu kaip su broliu reiškė prašyti, kad šis visiškai perkeistų savo mąstyseną ir širdį! Paulius nekovojo su vergija, bet skatino šeimininkus maloniai elgtis su savo vergais, o vergus mokė tarnauti savo šeimininkams kaip pačiam Viešpačiui (plg. Kol 3, 23–24).
Laiškas Filemonui mus moko, kad turime gerbti vieni kitų orumą, o ne paisyti savo socialinės padėties. Privalu vieniems kitus gerbti, nes esame vieno Tėvo vaikai. Jei esi viršininkas, turi rūpintis pavaldiniais. Jei esi pavaldinys, irgi turi būti pagarbus. Ir pats Paulius į Filemoną kreipiasi be galo nuolankiai, regis, maldaudamas: „Nors tikrai galiu Kristuje tau liepti, bet verčiau prašau meilės vardu“ (Fm 8–9). Tikroji pagarba kyla iš meilės.
Jėzau, padėk man priimti žmones taip, kaip Tu mane priimi, – kaip savo brolius ir seseris. Prašau Motinos Teresės, šiandien skelbiamos šventąja, užtarimo.Išm 9, 13–18; Ps 90, 3–6. 12–17; Lk 14, 25–33
Pirmadienis, rugsėjo 5
Lk 6, 6–11
Siekdami pašalinti Jėzų fariziejai Jo gailestingumu pasinaudojo kaip priemone Jam apkaltinti. Tačiau jie neprieštaravo, jei medicininės pagalbos šabo metu prireikdavo gimdančiai moteriai, mirtina liga sergančiajam ar kūdikiui apipjaustyti. Šio žmogaus liga buvo lėtinė, todėl norint ją gydyti, anot jų, reikėjo palaukti rytojaus.
Tačiau Jėzus žengė žingsnį toliau, pabrėždamas, kad žmogaus reikmės yra svarbesnės už kai kurias raidiškai priimamas taisykles. Pasivadinęs „šabo Viešpačiu“ (Lk 6, 5), Jis mokė, kad net šabo dieną reikia pasirūpinti kiekvienu alkanu, sužeistu ar papuolusiu į kitokią bėdą.
Senovės izraeliečiams šabas buvo visapusiško poilsio (plg. Kun 23, 3), tačiau kartu ir šventinė diena. Anot vienos tradicijos, saulei nusileidus ir prasidėjus šabo dienai buvo pučiamas trimitas bei uždegami žibintai. Šventė prasidėdavo palaiminimu, buvo giedamos psalmės, skaitomi skaitiniai iš Penkiaknygės, ilsimasi bei džiaugiamasi. Buvo patiekiami trys patiekalai, pagaminti dar prieš prasidedant šabui, kviečiamasi svečių. Šabo diena baigdavosi palaiminimu. Ši veikla rodo, kad Dievas nenorėjo, jog šabo dieną žmonės liktų apsunkinti savo naštų ar sukaustyti kančios. Priešingai, šią dieną Jis pats norėjo jiems tarnauti, išlaisvindamas juos nuo naštų bei kančių.
Panašiai ir mes turėtume švęsti savo šabą, jo metu skirdami laiko poilsiui bei gydymui, stengdamiesi palikti savo kasdienius rūpesčius ir pailsėti Dievo akivaizdoje. Tad prašyk Jėzaus būti tikru tavo šabo Viešpačiu. Galbūt ateisiančio sekmadienio popietę skirsi Šventajam Raštui skaityti? Gal pasitarnausi kitiems, pasikviesdamas papietauti kartu su tavo šeima? Gal aplankysi sergantį draugą ar padėsi stokojančiam? O gal tau reikia tiesiog pasnausti! Prašyk Viešpatį apreikšti, kaip geriausia būtų praleisti sekmadienį, ir klausyk, ką Jis tau sakys.
Jėzau, ateik ir būk mano šabo Viešpats. Padėk man atpažinti ir sekti Tavo vedimą. Ateinantis sekmadienis tebūna palaiminimas man ir visiems aplink mane esantiems.1 Kor 5, 1–8; Ps 5, 5–7. 12
Antradienis, rugsėjo 6
Lk 6, 12–19
Jis praleido visą naktį melsdamasis Dievui (Lk 6, 12–19).
Šios eilutės daugelis neatsimena, bet ji daug ką pasako apie Jėzų. Prieš priimdamas svarbiausią sprendimą – kuriuos pasirinkti savo apaštalais, Jėzus meldėsi. Iš to matyti, kad Jėzus visiškai paklusnus savo dangiškajam Tėvui – Jis nieko nesiėmė pirma nepaklausęs, kuriuo keliu Jam eiti. Ir kai reikėdavo nuspręsti svarbius dalykus, Jis neapsiribodavo trumpu kreipiniu „Tėve mūsų“! Tad ir šįkart Jėzus nuėjo į nuošalią vietą ir ten praleido daug laiko melsdamasis ir klausydamasis.
Jei rimtai apsisprendžiame elgtis kaip Jėzus, irgi turime melstis. Žinoma, jei tau malda – dar naujas dalykas, nepasiliksi melsdamasis visą naktį kalno viršūnėje! Pradžia gali būti tiesiog suvokimas, kad Dievas nori kalbėti mums asmeniškai, ir pripažinimas, jog norime girdėti Jo balsą. Visa ko pradžia yra pasitikėjimas Dievo pažadu: „Kai manęs ieškosite, mane rasite. Taip, jeigu visa širdimi manęs ieškosite“ (Jer 29, 13).
Malda nėra kažkokia stebuklinga paslaptis. Tiesiog turime kreiptis į Dievą, ir Jis mums atsakys. Taigi iš dalies malda priklauso nuo mūsų. Turime jai skirti laiko ir stengtis klausytis. Privalome nuspręsti, ar laikysimės Dievo planų ar savo, ir įžvelgti, kaip tuos planus įgyvendinti. Mums net gali prireikti patikimo draugo pagalbos šiame kelyje. Bet Dievas visada bus šalia!
Jeigu niekada taip nesimeldei, kodėl tau nepabandžius šiandien paklausti Dievo apie sprendimus, kuriuos turi šiuo metu priimti? Gali žengti mažus žingsnelius stengdamasis klausytis ir pritaikyti praktiškai tai, ką girdi. Papasakok Viešpačiui savo planus ir paprašyk pakreipti tave ten, kur reikia. Skaityk Šventąjį Raštą ir stebėk, ar Dvasia nurodo, kaip turėtum elgtis konkrečioje situacijoje. Reikia įprasti melstis. Juo geriau girdėsi Viešpatį, juo labiau pasitikėsi ir juo geriau tau pavyks kurti Jo Karalystę!
Viešpatie, būk šiandien mano vedlys. Padėk išgirsti Tavo balsą ir įžvelgti Tavo valią, kai priimsiu net mažiausius sprendimus. Kalbėk, Viešpatie, Tavo tarnas klauso!1 Kor 6, 1–11; Ps 149, 1–6. 9
Trečiadienis, rugsėjo 7
1 Kor 7, 25–31
Daugeliu atvejų kalbos apie pašaukimą gyventi nesusituokusiam gali būti nulydėtos suglumusių žvilgsnių. Net dabar tikima, kad jei nesi kunigas arba vienuolis ar vienuolė, turėtum susituokti. Manoma, jog jei esi vienas, vadinasi, tiesiog lauki ko nors geresnio – arba santuokos, arba dangaus. Bet šv. Paulius ne taip viską apibūdina. Jis sako, kad tiek santuoka, tiek vienuolystė nebūtinai yra tas geresnis dalykas. Svarbiausia yra stengtis patikti Dievui, kad ir koks būtum!
Gal ir nepažįstame nė vieno, kuris nusprendė likti nesusituokusiu pasauliečiu, bet tokių žmonių yra! Jie nelaukia savo pašaukimo, nes jį jau rado. Nepasirinkdami nei vienuolinių įžadų, nei santuokos, jie liudija pasauliui kai ką savito ir priešingo įsigalėjusiai kultūrai. Savo gyvenimu jie parodo, kad Dievo karalystė yra tikrovė, kad šis pasaulis yra praeinantis ir kad yra kai kas daugiau, nei gali pasiūlyti pasaulis. Kad ir kaip nuostabiai visa tai atrodo, vis dėlto savęs kartais paklausiame: „Ar tokiais atvejais žmonės tikrai gali būti laimingi?“
Jei atsižvelgiame į tokio pašaukimo privalumus, be abejo, atsakytume „taip“. Nesusituokusiems žmonėms nereikia rūpintis tuo, kuo visada rūpinasi susituokusieji – būtent savo sutuoktiniu. Nesusituokęs gali skirti visą savo dėmesį Dievui, o susituokęs negali (plg. 1 Kor 7, 32–34). Gyvendami vieni tokie žmonės turi daugiau laiko maldai, daugiau visokių išteklių skiria Dievo darbams ir yra laisvesni tarnauti. Be to, jie gali pasiekti daugiau vietų ir paveikti daugiau žmonių, kurių kunigas ar vienuolis (-ė) niekada nepasieks.
Šiandien reikėtų pripažinti, kad Bažnyčia yra nepaprastai palaiminta per vyrus ir moteris, turinčius pašaukimą gyventi vienam. Tegul jų atsidavimas Viešpačiui ir Jam skirta nesavanaudiška jų meilė įkvepia visus vis labiau gyventi Jam. Žinok ir tai, kad tavo gyvenimo liudijimas įkvepia ir drąsina tuos, kurie gyvena vieni. Visi kartu, būdami vieno kūno nariai, galime veiksmingai liudyti Dangaus Karalystę.
Tėve, išliek savo palaiminimus tiems, kurie nusprendė gyventi vieni dėl Viešpaties. Pripildyk jų širdis džiaugsmo, kylančio pažįstant Tave ir vykdant Tavo valią.Ps 45, 11–12. 14–17; Lk 6, 20–26
Ketvirtadienis, rugsėjo 8
Švč. Mergelės Marijos Gimimas
Mt 1, 1–16. 18–23
Išganymo istorija prasidėjo nuo Abraomo. Dievui paliepus palikti savo namus ir keliauti į tolimą kraštą, Abraomas pakluso, nors buvo jau septyniasdešimt penkerių metų amžiaus. Savo klusnumu Abraomas tapo daugelio tautų tėvu.
Ir Marija, kaip Abraomas, buvo pašaukta tikėjimu ištarti „taip“ Dievo sumanymui. Kai arkangelas Gabrielius Marijai pranešė, kad ji būsianti Mesijo Motina, ji paprasčiausiai tarė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Tad Marijos gimtadienį švenčiame ne tik dėl to, kad ji – Viešpaties Motina, bet ir dėl jos klusnumo Dievo planui. Jos klusnumo dėka visi mes galime pažinti prisikėlimo džiaugsmą.
Tikriausiai visiems teko išgyventi laikotarpius, kai Dievas mūsų prašo ištarti „taip“ tam, ko iki galo ar net nė truputėlio nesuprantame. Būna, kad ir mes, kaip Abraomas, Marija ir Juozapas, net nenumanome, ką Viešpats mums rengia. Tačiau atminkime, kad Dievas mums laidavo: jei Jo klausysime, ištikimai vaikščiosime Jo takais, mūsų klusnumas neš vaisių (plg. Jn 15, 5). Mes tiksliai nežinome, kas ir kaip vyksta, tačiau galime būti tikri, kad visa išeis į gera. Pasiveskime Dievui, Jam patikėkime visus savo darbus, vargus ir leiskime pasirūpinti visomis smulkmenomis!
Ką Dievas tau sako? Jis visada yra ką nors mums sumanęs. Svarbu baimingai neužsisklęsti nuo Jo sumanymų. Šiandien įsipareigokime vykdyti tai, ko Jis iš mūsų prašo. Įsiklausykime į Viešpaties balsą, tyliai skambantį mūsų sielose. Atminkime, ką gali vienas „taip“ Dievo valiai. Jei veiksime tikėdami ir pasitikėdami, patirsime perkeičiančią Viešpaties galią, tapsime pasaulio druska ir šviesa!
Sunkiais laikais Šiluvoje pasirodžiusi Mergelė ragino žvelgti į Jėzų, sugrįžti pas Jį, ištarti Jam „taip“. Tik atsigręžimas į Viešpatį galėjo išsklaidyti istorijos ūkanas ir Lietuvos likimą pakreipti geresne linkme. Šiandien matome, kaip svarbu patikėti Dievo Motinos žodžiais ir leisti veikti Viešpaties gailestingumui.
Viešpatie, tariu „taip“ Tau ir Tavo valiai. Tikiu, kad tai, ką Tu sumanei, yra be galo gera, tad trokštu vykdyti Tavo valią.Mch 5, 1–4; Ps 13, 6; Rom 8, 28–30
Penktadienis, rugsėjo 9
1 Kor 9, 16–19. 22–27
Kokia vaizdinga šv. Pauliaus kalba šiame skaitinyje! Puikiai suprantame, kas yra lenktynės, vainikas ir bokso rungtynės. Visai nesunku suprasti šv. Pauliaus mintį: skelbdamas Evangeliją, jis nelaiko savęs išskirtiniu, ir mes neturėtume savęs tokiais laikyti! Mūsų išganymas negarantuojamas savaime. Jei norime, kad mums pavyktų, turime treniruotis, kaip ir atletai. Turime susitelkti į tikslą ir, kad jį pasiektume, privalome būti pasirengę kai ką paaukoti.
Ką reiškia „lenktyniauti“? Aiškiau bus, jei tai panagrinėsime dviem aspektais. Pirma, svarbu augti vidumi, tai yra atiduoti savo širdį Viešpačiui ir prašyti, kad Jis išlaisvintų mus nuo visko, kas ne iš Jo. Turime nuolat tikrinti savo sąžinę ir Šventosios Dvasios padedami bandyti įžvelgti, kada prarandame pagrindą, o kada žengiame į priekį. Jei šitaip nuolat treniruosimės, padarysime tokią pažangą, kokia anksčiau atrodė neįmanoma.
Antra, svarbu augti ir išoriškai. Kaip sekasi nešti Kristaus meilę kitiems žmonėms? Ar skleidi Evangeliją, padedi vargšams ar dalyvauji kokioje kitoje veikloje? Galbūt nesijauti labai tobulėjantis viduje, todėl nori sutelkti visą savo dėmesį į išorę. Tačiau Dievas nereikalauja, kad pirma taptum tobulas ir tik tada imtumeisi Jo darbų. Net jei manai, kad esi pasirengęs, Dievas vis tiek gali pasikviesti kurį nors kitą, nes Jis kviečiasi tik tuos, kurie yra pakankamai nuolankūs suprasti, jog be Dievo jie nieko negali.
Ką Dievas tave pašaukė daryti? Tarnauji gal ir ne visą laiką, bet krikščionis esi visą laiką! Reikia daug ką nuveikti, ir Jėzus kiekvieną iš mūsų prašo paimti naštą. Jei nesi tikras, ką tau derėtų daryti, paprašyk Šventosios Dvasios tau vadovauti. Šiaip ar taip, prisimink esąs pašauktas į šventumą, nesvarbu, ar patarnauji Mišiose, ar savanoriškai padedi benamiams, ar užtari ligonius, ar rūpiniesi savo šeima. Viskas, ką net labai paprasto darytum Jėzui, yra svarbu!
Šventoji Dvasia, suminkštink mane, pamaitink. Pripildyk mano širdį meilės Kristui ir uolumo skelbti Evangeliją. Suteik man malonę tapti viskuo visiems žmonėms.Ps 84, 3–6. 12; Lk 6, 39–42
Šeštadienis, rugsėjo 10
Lk 6, 43–49
Dievas, sukūręs pasaulį, pažvelgė į visa, ką sutvėrė, ir matė, kad tai „yra gera“ (Pr 1, 31). Šios geros kūrinijos centre buvo vyras ir moteris. Abu stiprūs, vaisingi, jiems duota užduotis daugintis ir pripildyti žemę (plg. Pr 1, 28). Tačiau jie nepakluso Dievui. Nuodėmė ir mirtis atėjo į pasaulį, aptemdydamos kūrinijos spindesį ir užteršdamos jos grožį. Vaisius, turėjęs būti saldus bei gausus, tapo menkas ir kartus.
Sodininkystėje, kai pageidautini vaisiai pasiduoda ligoms ar yra nepajėgūs ištverti tam tikromis klimato sąlygomis, juos auginančius medelius tenka įskiepyti į atsparesnius augalus. Tada ir gležnesnio augalo vaisiai būna atsparūs karščiui, šalčiui, ligoms ir kenkėjams. Pavyzdžiui, į atsparų apelsinmedį, brandinantį rūgščius vaisius, gali būti įskiepytos saldaus apelsinmedžio šakelės, kurios ves gerą vaisių.
Tačiau iš pagrindinio kamieno išaugę vaisiai bus rūgštūs. Dievas tai, žinoma, žinojo. Taigi, kai nusigręžėme nuo malonės, Jis nepavertė mūsų pageidautinų vieno žmogaus savybių ir tinkamų kito žmogaus bruožų deriniu. Jis žinojo, kad iš pagrindinio kamieno išaugančios šakos vėl duos rūgščius vaisius. Todėl Viešpats sumanė visiškai naują kūrinį ir atsiuntė savo Sūnų į pasaulį, kad padarytų mus naujais kūriniais. Kristuje mes galime nešti gerą, saldų, dievišką vaisių visą savo gyvenimą.
Kaip tai vyksta? Jėzus duoda mums atsakymą šios dienos Evangelijoje: ateikite pas mane, klausykitės mano žodžių ir gyvenkite pagal juos (plg. Lk 6, 47). Atėję pas Jėzų maldoje ir Eucharistijoje, širdyje kalbėsimės su savo Gelbėtoju. Kaip ir bet kuriame kitame pokalbyje turime skirti laiko klausymuisi. Juk Jis nori mums kalbėti. Jis nori kalbėti mums apie savo Tėvą, apie save, savo viltis ir planus mūsų gyvenime ir pasaulyje. Tačiau labiausiai Jis trokšta įtikinti mus, kad, jei darysime tai, ką Jis sako, būsime tvirti, ištvermingi ir brandinsime Dievo karalystės vaisius visą gyvenimą.
Jėzau, dėkoju Tau, kad padarei mane nauju kūriniu. Noriu ateiti pas Tave ir klausytis Tavęs. Noriu skleisti Tavo gailestingumą bei atjautą. Padėk man išgirsti Tavo žodžius ir gyventi pagal Tavo valią.1 Kor 10, 14–22; Ps 116, 12–13. 17–18
